- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-29
- Bylos Nr.
- e2-921-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00144-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Topdeko“ bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Bankrotų centras“ įgalioto asmens S. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties, kuria nutraukta BUAB „Topdeko“ bankroto byla Nr. eB2-514-123/2016.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Topdeko“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta MB „Bankrotų centras“. 2015 m. rugsėjo 30 d. teismui pateiktas prašymas pripažinti UAB „Topdeko“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2015 m. lapkričio 11 d. BUAB „Topdeko“ bankroto administratoriaus MB „Bankrotų centras“ įgaliotas asmuo S. B. kreipėsi į teismą, prašydamas BUAB „Topdeko“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
2015 m. lapkričio 24 d. BUAB „Topdeko“ bankroto administratoriaus MB „Bankrotų centras“ įgaliotas asmuo S. B. pateikė teismui prašymą patikslinti BUAB „Topdeko“ kreditorių sąrašą, išbraukiant iš jo kreditorius, su kuriais buvo atsiskaityta, paliekant tik trečios eilės kreditorius UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Omnitel“. 2016 m. sausio 7 d. pateiktas prašymas išbraukti iš kreditorių sąrašo ir UAB DK „PZU Lietuva“ bei UAB „Omnitel“, nes su šiais kreditoriais taip pat buvo atsiskaityta ir jie atsisakė savo reikalavimų. Taikos sutartis nebuvo sudaryta, kilus ginčui dėl administravimo išlaidų.
Suinteresuotas asmuo, buvęs BUAB „Topdeko“ vadovas, D. R. pateikė teismui prašymą nutraukti BUAB „Topdeko“ bankroto bylą, kadangi su visais bendrovės kreditoriais buvo atsiskaityta, patvirtinti administratoriaus atlyginimą pagal BUAB „Topdeko“ 2015 m. rugsėjo 15 d. kreditorių susirinkimo nustatytus kriterijus bei administratoriaus atliktų darbų apimtį iki bankroto bylos nutraukimo, taip pat įpareigoti bankroto administratorių sugrąžinti BUAB „Topdeko“ 767,09 EUR sumą, panaudotą administravimo išlaidoms viršijant kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi nutraukė BUAB „Topdeko“ bankroto bylą ir įpareigojo D. R. sumokėti bankroto administratoriaus MB „Bankrotų centras“ įgaliotam asmeniui S. B. 1 600 EUR administratoriaus atlyginimą.
Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad buvęs įmonės vadovas D. R. atsiskaitė su visais bendrovės kreditoriais, todėl sprendė, kad yra pagrindas BUAB „Topdeko“ bankroto bylą nutraukti.
Teismas taip pat nustatė, kad pirmojo BUAB „Topdeko“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2015 m. rugsėjo 15 d., metu buvo patvirtinta bendra 3 000 EUR (plius PVM) administravimo išlaidų sąmata visam bankroto procesui, iš jų atlyginimas administratoriui – 2 000 EUR (plius PVM, iš viso 2 420 EUR) ir administravimo išlaidos – 1 000 EUR (plius PVM, iš viso 1 210 EUR) į šią sąmatos sumą įskaitant ir iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratoriaus patirtas administravimo išlaidas (629,09 EUR), nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš įmonių rejestro (kreditorių susirinkimo 9 klausimas). Iš byloje esančių įmonės sąskaitų ir kreditorių sąskaitų išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 10 d. bankroto administratorius iš bankrutuojančios įmonės einamosios ir kreditorių sąskaitų panaudojo 1 977,09 EUR, t. y. viršijo kreditorių nustatytą administravimo išlaidų sąmatą 767,09 EUR.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nutraukus bankroto bylą administratoriui nebereikės atlikti didelės dalies numatytų darbų, susijusių su įmonės likvidavimo ir išregistravimo procedūromis, dėl ko atitinkamai mažintinas kreditorių nustatytas atlyginimas administratoriui, įvertinęs administratoriaus atliktų darbų apimtį bei tai, kad administratorius dalį lėšų, skirtų administravimo išlaidoms padengti, išleido nepagrįstai, administratoriui priteisė 1 600 EUR atlyginimą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas bankrutuojančios UAB „Topdeko“ bankroto administratoriaus MB „Bankrotų centras“ įgaliotas asmuo S. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. 2015 m. lapkričio 11 d. bankroto administratorius pateikė teismui prašymą BUAB „Topdeko“ bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau teismas neišsprendė nei šio klausimo, nei klausimo dėl įmonės likvidavimo.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad administratorius 767,09 EUR viršijo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, todėl šios lėšos turėtų būti išskaičiuotos iš administratoriaus atlyginimo arba grąžintos įmonei. Klausimas dėl bankroto proceso metu panaudotų administravimo išlaidų pagrįstumo iš esmės nebuvo nagrinėjamas, teismas bankroto administratoriaus pozicijos šiuo klausimu neišklausė, pateiktų įrodymų (banko sąskaitų išrašų) netyrė.
3. Išvada, kad bankroto administratorius viršijo patvirtintą sąmatą, nepagrįsta dėl to, kad teismas neteisingai vertino banko sąskaitų išrašuose nurodytas sumas, pavyzdžiui, BUAB „Topdeko“ skolininkės UAB „Klaipėdos komprojektas“ skola bankrutuojančiai įmonei sudarė 868,86 EUR, tačiau į bankroto administratoriaus atidarytą bankrutuojančios įmonės banko sąskaitą skolininkė pervedė 1 018,86 EUR (1 018,86 - 868,86 = 150). 150 EUR suma yra bylinėjimosi išlaidos ir ši suma negali būti priskiriama prie administravimo išlaidų.
4. Teismas nepagrįstai nustatė, kad į bendrą administravimo išlaidų sumą turi būti įskaitytos ir iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratoriaus faktiškai patirtos administravimo išlaidos (629,09 EUR), kadangi administravimo išlaidų, patirtų iki pirmojo kreditorių susirinkimo, tvirtinimo klausimas ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas buvo svarstomi kaip atskiri klausimai.
5. Teismas neteisėtai įpareigojo buvusį įmonės vadovą D. R. sumokėti administratoriaus atlyginimą, kadangi jis byloje nebuvo patrauktas atsakovu, t. y. nurodyta suma priteista ne iš bylos šalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 41 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo D. R. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad teismas neišsprendė prašymo likviduoti įmonę. 2016 m. vasario 1 d. vykusio teismo posėdžio metu, teisėjai paklausus administratoriaus nuomonės dėl jo 2015 m. rugsėjo 30 d pateikto prašymo likviduoti įmonę, administratorius teismui patvirtino sutinkąs šio klausimo, kaip praradusio aktualumą, atskirai nebenagrinėti. Be to, prašymas taikyti įmonei likvidavimo procedūrą ir negalėtų būti tenkinamas, kadangi 2015 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimo sprendimas yra neteisėtas, nesilaikius kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos. Prašymo dėl įmonės likvidavimo pateikimo metu įmonės savininkas jau buvo padengęs 73,96 proc. visų įmonei pareikštų ir teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bei buvo pasiūlęs įmonės kreditoriams ir administratoriui sudaryti taikos sutartį.
2. Bankroto administratorius taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas neišsprendė prašymo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pagal ginčijamos nutarties priėmimo metu buvusią faktinę padėtį (padengti visi kreditorių reikalavimai) bei teisinę padėtį (įsiteisėjusios teismo nutartys patikslinti kreditorių sąrašą, po ko nebeliko nei vieno kreditoriaus), klausimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu neliko nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, administratorius, pateikdamas šį prašymą, elgėsi nesąžiningai, kadangi prašymo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pateikimo teismui metu administratoriui buvo žinoma, kad yra įvykdyta didžioji dalis įmonės skolinių įsipareigojimų, bei kreiptasi į likusius trečiosios eilės kreditorius priimti jų kreditorinių reikalavimų įvykdymą.
3. Administratorius nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, kad jis neteisėtai viršijo jam įmonės kreditorių susirinkimo nustatytą administravimo išlaidų sąmatą. Administratorius nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai ištyrė pateiktus įrodymus dėl administravimo išlaidų pagrįstumo. Pažymėtina, kad administratorius su pateiktais įrodymais nepateikė jokių paaiškinimų. Be to, kaip matyti iš įmonės kreditinės sąskaitos išrašo, bankrutuojančios įmonės lėšomis buvo apmokamos įmonei suteiktos advokato teisinės paslaugos (apmokėjimai advokatui A. B.), kai tuo tarpu pats administratoriaus įgaliotas asmuo, tiesiogiai administravęs įmonę, yra advokatas S. B..
4. Teismas tinkamai išsprendė administravimo išlaidų atlyginimo klausimą, atsižvelgdamas į paties įmonės savininko teismui pareikštą sutikimą apmokėti administravimo išlaidas bei prašymą dėl bankroto bylos nutraukimo. Paskutinis ir vienintelis klausimas bei kliūtis bankroto bylai užbaigti ir buvo klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutraukta BUAB „Topdeko“ bankroto byla ir priteistas administratoriaus atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bankroto bylos nutraukimo
Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei CPK nuostatos (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų tikslų – ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), o taip pat ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Bankroto proceso paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, visų kreditorių teises ir interesus, t. y. tenkinti kreditorių reikalavimus bankrutuojančios įmonės turtu, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Teisminiu bankroto procesu siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27straipsnio pagrindais arba, kitais atvejais, likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005).
ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kuomet nutraukiama įmonei iškelta bankroto byla: 1) kai visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus; 2) bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; 3) pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina. Nagrinėjamu atveju visi trečios eilės kreditoriai pateikė prašymus priimti kreditorinių reikalavimų atsisakymus. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad buvo atsiskaityta su abiem antros eilės kreditoriais. Bankroto administratoriui pateikus prašymus dėl visų šių kreditorių išbraukimo iš kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo, o teismui šiuo klausimu priėmus nutartis, teismo patvirtintame kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąraše nebeliko kreditorių.
Bylos duomenys taip pat patvirtina (šios aplinkybės neginčijo ir bankroto administratorius), kad visų kreditorių reikalavimus savo lėšomis įvykdė buvęs įmonės vadovas D. R.. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio nuostatas, D. R., įvykdęs už bendrovę prievolę atsiskaityti su kreditoriais, iš esmės tapo nauju bendrovės kreditoriumi, tačiau bankroto proceso metu bendrovei reikalavimo nepareiškė, teismas jo finansinio reikalavimo nėra patvirtinęs.
ĮBĮ nenustatyta draudimo trečiajam asmeniui atsiskaityti su kreditoriais, kai toks atsiskaitymas nepadidina bankrutuojančios įmonės nemokumo, mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo D. R. sumokėjo už bendrovę, tačiau pretenzijų dėl savo kaip kreditoriaus teisių nereiškė, taigi tokiu būdu buvo pasiekti bankroto proceso tikslai – surasta galimybė atsiskaityti su visais bankrutuojančios įmonės kreditoriais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė BUAB „Topdeko“ bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Apeliantas ginčija bankroto bylos nutraukimą remdamasis tuo, kad nebuvo išspręsti jo pateikti prašymai įmonę likviduoti ir įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Įmonės likvidavimas – tai bankroto proceso stadija, kurios metu realizuojamas įmonės turtas ir iš gautų lėšų tenkinami kreditorių reikalavimai. Atsižvelgiant į šios stadijos tikslus, ji negali būti pradedama tuo atveju, kai egzistuoja bankroto bylos nutraukimo pagrindai ir išsaugomas bendrovės veiklos tęstinumas. Taigi, nustačius, kad bendrovė nebeturi kreditorių, kurie būtų pareiškę reikalavimus, pirmosios instancijos teismui nebuvo prasmės spręsti klausimo dėl BUAB „Topdeko“ likvidavimo.
Vertinant, ar bankroto byla galėjo būti nutraukta neišsprendus klausimo dėl BUAB „Topdeko“ bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti atsižvelgiama į tyčinio bankroto instituto paskirtį bei tikslus. Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda tam tikros teisinės pasekmės, kurių ir yra siekiama nurodyto instituto nuostatų taikymu, t.y. administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį, įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Visos paminėtos teisinės pasekmės skirtos sumažinti kreditoriams padarytą žalą, pasireiškiančia kaip visiškas ar dalinis jų reikalavimų nepatenkinimas, todėl, esant bankroto bylos nutraukimo pagrindams (kurie visi yra susiję su kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų savanorišku atsisakymu), tyčinio bankroto instituto taikymas yra beprasmis. Bankroto proceso tęsimas siekiant vien formaliai pasibylinėti prieštarautų nuostatai dėl operatyvaus bankroto procedūrų vykdymo ir jų užbaigimo, be to, tokiu būdu būtų pažeidžiami pačios įmonės ir jos kreditorių interesai, didinant įmonės administravimo išlaidas. Taigi, nustatęs BUAB „Topdeko“ bankroto bylos nutraukimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai klausimo dėl BUAB „Topdeko“ tyčinio bankroto nesprendė.
Dėl bankroto administravimo išlaidų ir atlyginimo administratoriui priteisimo
ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Administravimo išlaidas sudaro ne tik su bendrovės administravimu susijusios išlaidos, bet ir atlyginimas administratoriui (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Šio straipsnio 6 dalis numato, kad nutraukus bankroto bylą ar nutraukus su administratoriumi sudarytą pavedimo sutartį, atlyginimas už suteiktas administravimo paslaugas išmokamas proporcingai atliktų darbų apimčiai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių susirinkimo teisę nustatyti atlyginimą administratoriui ir patvirtinti galutinę administravimo išlaidų sąmatą lemia bankroto instituto paskirtis. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai, todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti. Administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010 ).
Byloje nustatyta, kad BUAB „Topdeko“ pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino bendrą administravimo išlaidų sąmatą visam bankroto procesui – 3 000 EUR su PVM, iš kurių 1 000 EUR administravimo išlaidoms, 2 000 EUR – administratoriaus atlyginimui „nuo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš rejestro“. Apelianto teiginiai, kad į šią sumą neturi būti įtrauktos iki pirmojo kreditorių susirinkimo administratoriaus faktiškai patirtos administravimo išlaidos, neatitinka priimto nutarimo turinio ir yra nepagrįsti. Tai, kad to paties susirinkimo metu atskiru darbotvarkės klausimu buvo patvirtintos iki pirmojo kreditorių susirinkimo faktiškai patirtos administravimo išlaidos (t.y. kreditoriai pripažino šių išlaidų pagrįstumą) nepaneigia to, kad devintuoju darbotvarkės klausimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata visam bankroto procesui, t.y. apimant ir pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintas jau patirtas išlaidas. Nustatęs, kad bankroto administratorius iš bankrutuojančios įmonės einamosios ir kreditorių sąskaitų panaudojo 1 977,09 EUR, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad administratorius viršijo kreditorių nustatytą administravimo išlaidų sąmatą 767,09 EUR.
Administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), todėl jis negalėjo nežinoti, kad, viršijus kreditorių susirinkime nustatytą administravimo išlaidų sąmatą, ši suma galės būti pripažinta pagrįstai patirta (patvirtinta) tik kreditorių susirinkimo, o kitu atveju turės būti atlyginama iš paties bankroto administratoriaus lėšų. Nesikreipdamas į kreditorių susirinkimą dėl nustatytos sąmatos pakeitimo ir apmokėdamas išlaidas, nenumatytas administravimo išlaidų sąmatoje, administratorius veikė savo rizika. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 1 259 EUR suma iš bankrutuojančios įmonės einamosios ir kreditorių sąskaitų bankroto administratoriui pervesta jau po to, kai buvęs įmonės vadovas D. R. įvykdė visus kreditorių reikalavimus ir visi trečios eilės kreditoriai pateikė atsisakymą nuo savo reikalavimų bankroto byloje, taigi faktiškai nebeegzistuojant galimybei sušaukti kreditorių susirinkimą.
Kadangi bankroto bylos metu, tikslinant kreditorių sąrašą, visi kreditoriai buvo išbraukti, taigi kreditorių susirinkimas dėl bendrovės administravimo išlaidų sąmatą viršijusių išlaidų nebegalėjo įvykti, pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bankroto bylą, pagrįstai išsprendė ir ginčą dėl administravimo išlaidų priteisimo.
Apeliantas nurodo, kad klausimas dėl bankroto proceso metu panaudotų administravimo išlaidų pagrįstumo iš esmės nebuvo nagrinėjamas, teismas bankroto administratoriaus pozicijos šiuo klausimu neišklausė, pateiktų įrodymų (banko sąskaitų išrašų) netyrė. Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš administratoriaus D. R. pateikto atsakymo apie bankroto bylos eigą ir prie jo pridėtų priedų (bendrovės banko sąskaitų), per visą administravimo laikotarpį bankroto administratorius administravimo išlaidoms iš bankrutuojančios įmonės einamosios ir kreditorių sąskaitų yra panaudojęs 1 977,09 EUR, įskaitant 629,09 EUR išlaidas, kurios buvo patirtos nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo ir kreditorių patvirtintos. Po pirmo kreditorių susirinkimo administratorius administravimo išlaidoms panaudojo dar 1 348 EUR, iš jų 89 EUR buvo pervesti UAB „Pačiolio prekyba“, tuo tarpu kiti mokėjimai administratoriui atlikti mokėjimo paskirtyje nurodant tik „apmokėtos BUAB „Topdeko“ administravimo išlaidos“ ir tik vieną kartą nurodant pagal kokią sąskaitą šios išlaidos buvo apmokėtos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas, būtent siekdamas išsiaiškinti aplinkybes dėl administravimo išlaidų, 2016 m. vasario 8 d. posėdyje paskelbė pertrauką ir įpareigojo bankroto administratorių pateikti administravimo išlaidų iššifravimą, tačiau teismui tokie duomenys nebuvo pateikti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Administratoriui neįrodžius, kad kreditorių patvirtintą sąmatą viršijančios išlaidos buvo neišvengiamos ir būtinos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši išlaidų dalis neturi būti atlyginama iš bankrutuojančios įmonės lėšų, o atžvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju šioms išlaidoms padengti jau buvo panaudotos įmonės lėšos, į šią aplinkybę atsižvelgė nustatydamas administratoriaus atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismo nustatyto administratoriaus atlyginimo atitikties proporcingumo reikalavimui (ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalis) apeliantas neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė teisingą ir pagrįstą atlyginimą bankroto administratoriui už jo suteiktas paslaugas.
Pagal ĮBĮ 36 straipsnį, administravimo išlaidos (įskaitant administratoriaus atlyginimą) mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų, todėl tinkamu atsakovu pagal tokį reikalavimą yra bankrutuojanti įmonė, o ne jos buvęs vadovas. Kita vertus, iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad pats bankroto administratorius prašė teismo įpareigoti sumokėti administratoriaus atlyginimą D. R., t.y. sutiko, kad bendrovės prievolę įvykdytų suinteresuotas asmuo, D. R. šio teismo įpareigojimo neginčija ir su juo sutinka (CK 6.50 straipsnis), o apeliantas nenurodo jokių argumentų, kodėl toks teismo įpareigojimas laikytinas pažeidžiančiu jo interesus. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo procesinis sprendimas negali būti naikinamas formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.