Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš D. M.) vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš N. K.) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš J. J.) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš M. Š.) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

jis 2013 m. gruodžio 28 d., apie 20.45 val. (duomenys neskelbtini) iš nepilnamečio D. M. rankų atvirai pagrobė svetimą D. M. priklausantį turtą – 1000 Lt bendros vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su SIM pokalbių kortele.

jis 2014 m. sausio 8 d., apie 7.57 val., (duomenys neskelbtini), iš mažamečio N. K. rankų atvirai pagrobė svetimą S. K. priklausantį turtą – 500 Lt bendros vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su SIM pokalbių kortele.

Be to, E. P. grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą:

jis 2014 m. sausio 8 d., apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini), suėmęs už abiejų rankų riešų mažamečiui A. P., stipriai laikydamas už jų ir tuoj pat grasindamas prieš jį panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą M. P. priklausantį turtą – 700 Lt bendros vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su SIM pokalbių kortele,

jis 2014 m. sausio 13 d., apie 17.45 val. (duomenys neskelbtini) iš mažamečio J. J. rankų atvirai pagrobė svetimą L. J. priklausantį turtą – 500 Lt bendros vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su SIM pokalbių kortele.

jis 2014 m. sausio 13 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) iš mažamečio M. Š. rankų atvirai pagrobė svetimą A. Š. priklausantį turtą – 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini) su 10 Lt vertės SIM pokalbių kortele, iš viso pagrobė turto už 310 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. P. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai E. P. pripažino kaltu įvykdžius keturias kvalifikuotas vagystes pagal BK 178 str. 2 d. ir vieną plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau mano, jog yra nubaustas per griežtai, prašo paskirti švelnesnę bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Skirdamas bausmę nuteistajam E. P., pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė, ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas padarė penkis apysunkius tyčinius nusikaltimus neišnykus teistumui), į nuteistąjį asmenį apibūdinančius duomenis (šiuo metu teistas jau du kartus, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, nesimoko, darbo biržoje neregistruotas), į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdytų nusikaltimų (BK 59 str. 1 d. 2, 3 p.), o taip pat į nustatytą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad 4 veikos padarytos prieš mažamečius (BK 60 str. 1 d. 5 p.). Apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai laikė E. P. recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), nes jis naujus tyčinius nusikaltimus, inkriminuotus skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, už kurį atitinkamai buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 str. 1 d. Apylinkės teismas apeliantui pagrįstai paskyrė griežčiausią iš BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. sankcijose numatytų alternatyvių bausmių – laisvės atėmimą, nes recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.).

Iš teismui pateiktos medžiagos akivaizdu, kad 2011 m. spalio 25 d. teismo nutartimi už nusikalstamą veiką nuosavybei apeliantas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, 2013 m. gegužės 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikaltimą žmogaus sveikatai jam buvo paskirtas laisvės apribojimas. Tačiau paskirta švelni bausmė jam pozityvaus poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus (2013 m. lapkričio mėnesį visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą), daro administracinius teisės pažeidimus, gyvenimo būdo nekeičia – yra jauno amžiaus, tačiau nesimoko, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Savo skunde E. P. deklaruoja apgailestavimą dėl savo elgesio, teigia, kad nenori susigadinti gyvenimo. Atsakydama į tokius pareiškimus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, apeliantas gyvenimo būdo nepakeitė ir pozityvių išvadų nepadarė.

Visos paminėtos aplinkybės rodo didesnį E. P. asmens ir jo padarytų nusikaltimų pavojingumą visuomenei, byloja, kad apelianto padarytos ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos veikos nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusio visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, nepavyktų pasiekti bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas apeliantui paskyrė subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 metams ir 6 mėnesiams, t. y. mažesnę už BK 178 str. 2 d. ir BK 180 str. 1 d. sankcijose numatytą tokios bausmės vidurkį. Be to, apylinkės teismas, taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, dar ir sumažino paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl, įvertinus visą, kas jau paminėta, teigti, kad ši bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde E. P. nurodo, kad jis turi problemų su širdimi ir jam reikalingi vaistai bei gydymas, kurį gali gauti tik laisvėje, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių minėtą faktą. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai to ir nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms švelninti E. P. paskirtą bausmę dėl jo sveikatos būklės taip pat nėra pagrindo.

Skundu E. P., be kita ko, apeliuoja į jo sergančiai mamai reikalingą pagalbą, tačiau tai savaime nepaneigia nei jo įvykdytų nusikaltimų fakto, nei jo kaltės, todėl nėra pagrindo švelninti apelianto teisinę padėtį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes daro išvadą, kad ir galutinė E. P. paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.