Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 12 metų. 3 bausmės metus paskirta atlikti kalėjime, likusius - pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. balandžio 12 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.

Iš A. B. nukentėjusiajai V. R. priteistas 6221 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Iš A. B. nuspręsta išieškoti 33,56 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė O. P. , t. y. 2008 m. balandžio 12 d., apie 17.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio medine lazda, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 27 kartus O. P. į kojas, galvą bei kitas kūno vietas, taip padarydamas daugybines kraujosruvas galvos, krūtinės, nugaros, galūnių, dešinio klubo srityse, nubrozdinimus veido srityje, kairės ausies muštinę žaizdą, nosies kaulų lūžimą. Dėl bukos galvos traumos, išsiliejus kraujui tarp galvos smegenų dangalų ir įvykus galvos smegenų suspaudimui, nukentėjusioji O. P. mirė.

Liudytojas S. B. , apelianto teigimu, taip pat melavo sakydamas, kad smūgius medine lazda bei rankomis ir kojomis nuteistasis O. P. sudavė vienu metu, nesiliovė smurtavęs ir tada, kai nukentėjusioji jį ramino. Be to, minėto liudytojo parodymai apie tai, jog konflikto metu nebuvo kalbos apie rastą prezervatyvą, taip pat neatitinka tikrovės. A. B. mano, kad S. B. meluoja pamokytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų arba neatsimena įvykio, nes ir praėjus 2 val. po konflikto, kurio metu buvo nužudyta O. P. , jam nustatytas 2,85 promilės girtumas.

Nuteistasis A. B. nurodo, kad savo kaltę pripažįsta, nuoširdžiai gailisi nužudęs O. P. , tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiką ir paskyrė per griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pasisako apie liudytojų D. K. bei S. B. parodymus, vertindamas juos kaip nepatikimus. Kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojos D. K. parodymai apie tai, kad O. P. iš kambario, kuriame ji gyveno su apeliantu, verkdama lipo laiptais žemyn, o paskui pakviesta grįžo į kambarį, apie kambaryje girdėtą juoką, apie tai, kad atėjęs pas liudytoją A. B. prašė kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau nesakė, kad O. P. jau mirusi, nuteistojo kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Jo kaltė nustatyta paties apelianto ir liudytojo S. B. parodymais, juos atitinkančiais įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į tai, kad D. K. parodymai nuoseklūs, o meluoti ji neturi priežasties, nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad jos parodymai yra neteisingi. Tas pats pasakytina ir apie liudytojo S. B. parodymų vertinimą. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme ne viską prisiminė, tačiau perskaičius pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, esančius b. l. 76-79, t. 1, patvirtino, kad šie parodymai teisingi. Pastarieji parodymai duoti praėjus tik 3 dienoms po įvykio, todėl nėra abejonių, kad tada liudytojas įvykius prisiminė. Parodymuose jis pripažino, kad buvo neblaivus, tačiau pažymėjo, kad viską suvokė ir atsimena. Šių parodymų išsamumas ir dėstymo nuoseklumas patvirtina, kad nors ir buvo neblaivus, S. B. įvykius suvokė ir sugeba juos atpasakoti. Todėl jo parodymais abejoti taip pat nėra pagrindo.

Kaip matyti iš nuteistojo parodymų bei jo apeliacinio skundo, jis neginčija atėmęs gyvybę O. P. , tačiau teigia, kad tai padarė ne tyčia, bet dėl neatsargumo.

Su tokiu vertinimu sutikti nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punkte išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 straipsnio 3 dalis). Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje nustatyta, kad sužalojimus apeliantas padarė medine lazda, rankomis ir kojomis suduodamas O. P. ne mažiau kaip 27 kartus į kojas, galvą ir kitas kūno vietas, padarydamas sužalojimus galvos, krūtinės, nugaros, galūnių, dešinio klubo srityse, nubrozdinimus veido srityje, kairės ausies muštinę žaizdą, nosies kaulų lūžimą.

Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė prisimenantis, kad nukentėjusiajai su lazda sudavė 3-4 kartus per kojas, o paskui, sulūžus lazdai, mušęs ją į skruostus, spyręs į galvą ir kitas kūno vietas.

Įvykį matęs liudytojas S. B. parodė, kad su lazda apeliantas O. P. sudavė apie 4 kartus per kelius, o paskui sudavė apie 10 smūgių į veidą bei apie 7 kartus spyrė į galvą.

Toks smūgių ir spyrių į galvą, kurioje yra gyvybiškai svarbūs ir nesunkiai pažeidžiami žmogaus organai, kiekis pašalina galimybę, kad apeliantas galėjo nesuprasti, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę kitam žmogui arba, kad jis, remdamasis objektyviomis aplinkybėmis, galėjo tikėtis išvengti kito žmogaus gyvybės atėmimo. Jokių konkrečių aplinkybių, kurios tokį tikėjimą galėtų pagrįsti, nenustatyta, jų nenurodė net ir pats A. B. .

Nuteistojo tyčiniai veiksmai - smūgiai ir spyriai į galvą - rodo, kad jis suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad A. B. gyvybę O. P. atėmė veikdamas netiesiogine tyčia. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.

A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmus įtakojo pyktis, gavus žinių apie sugyventinės neištikimybę ir, besiaiškinant tas žinias, rastas panaudotas prezervatyvas, kuris jam patvirtino žinias apie O. P. neištikimybę.

Tačiau šie motyvai neduoda pagrindo keisti veikos kvalifikavimą. Iš 2008-10-21 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 79TPK-43 matyti, kad ekspertai tyrė ir tai, ar A. B. įvykio metu buvo liguistoje psichinės veiklos sutrikimo būsenos (fiziologinis afektas, patologinis girtumas, kitoks trumpalaikis psichikos sutrikimas). Ekspertizės akte nustatyta, kad A. B. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sveikatos sutrikimo (ar patologinio girtumo) būsenoje, dėl psichikos būklės galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. B. inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Jam konstatuojamas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas bei priklausomybės nuo alkoholio sindromas, dėl kurių jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (b. l. 71-73, t. 2). Be to, iš tą pačią dieną, kai buvo nužudyta O. P. , darytos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad joks prezervatyvas įvykio vietoje nerastas (b. l. 7-24, t. 1). Liudytojas S. B. parodė, kad jokios kalbos tarp apelianto ir O. P. apie prezervatyvą nebuvo. Visuma šių duomenų patvirtina, kad įvykio metu apeliantas nebuvo staiga didžiai susijaudinęs ir jo veikos perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį taip pat nėra pagrindo.

Nusikaltimo padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija tyčinį nužudymą padariusiam asmeniui numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Šios sankcijos vidurkis yra 11 metų laisvės atėmimo. A. B. nusikalto būdamas ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, charakterizuojamas tik neigiamai. Nustatyta po vieną jo atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, taip pat įvertinant tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, nužudyta jauna moteris apeliantui paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri tik vieneriais metais viršija sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Panevėžio apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į A. B. pastangas pasekmėms išvengti, todėl dar kartą atsižvelgti į tai ir tuo pagrindu švelninti bausmę, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl dalį laisvės atėmimo bausmės paskyrė atlikti kalėjime, tačiau atsižvelgus į A. B. teistumus, itin neigiamą charakteristiką, toks sprendimas pripažintinas pagrįstu bei teisingu. Todėl ir ši nuosprendžio dalis nekeičiama. Pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė ir galutinę bausmę, apėmimo būdu subendrindamas bausmes paskirtas už nužudymą ir už svetimo turto vagystę, už kurią apeliantas buvo nuteistas Utenos rajono apylinkės teismo 2008-06-06 nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.