- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-456-193-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00809-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- E. S.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 66 str., 65 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-08-25 iki 2012-08-27 (2 d.). Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. S. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p., 72² str. jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojimą įvykdant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš E. S. 1551,40 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, 683,65 Lt Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nuteistas už tai, kad jis, 2012 m. rugpjūčio 25 d. apie 23.00 val. namuose, Danutės g. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, būdamas neblaivus (nustatytas 1,35 promilių girtumas), nukentėjusiajai A. B., kartu gyvenančiai neįregistravus santuokos, tyčia sudavė kumščiu smūgius į įvairias kūno vietas ir taip suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius, A. B. padarė poodines kraujosruvas kaktoje, dešiniame skruoste, kakle, dešinio peties sąnario srityje, dešinės plaštakos III-iame piršte ir žandikaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendį nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Jo kaltė buvo grindžiama nenuosekliais, neatitinkančiais tikrovės ir faktinių bylos aplinkybių nukentėjusiosios jo sugyventinės A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisme ji parodymus duoti atsisakė, teigdama, kad juos davė ikiteisminio tyrimo metu. Nurodo, kad teismas objektyvai neįvertino aiškiai abejotinų nukentėjusiosios parodymų, kad tariamai konfliktas tarp jo ir jos (sugyventinės) kilo apie 19 val. dėl jo sumanymo paauklėti sūnų T.. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, jis tuo metu jokio smūgio jai nesudavė, tačiau praėjus beveik 4 val. dėl elementaraus niekniekio, t. y. dėl televizijos kanalo perjungimo jis tariamai sumušė nukentėjusiąją, o ji gindamasi jam sudavė smūgį. Šiuo atveju nukentėjusiosios aiškiai abejotini ir neteisingi parodymai, tariamai jis ją sumušė nurodytu laiku nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, sulaužydamas žandikaulį, teismo buvo įvertinti sugyventinės naudai kaip pagrindas jam inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p. Mano, kad toks įrodymų vertinimas yra neobjektyvus, vienpusiškas ir formalus, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 str. numatytą principą. Šio principo pažeidimą patvirtina tai, kad teismas kaip įrodymo nepriėmė jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, juos vertino kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams ir kaip siekį išvengti atsakomybės. Kartu buvo pažeistos ir BPK 275 str. 3 d. numatytos nuostatos. Nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai, jog ji įvykio dieną vartojo mažiau alkoholinių gėrimų už jį, neatitinka tikrovės, nors jį sulaikius jam buvo nustatytas 1,35 promilės, o nukentėjusiajai tuo pačiu metu buvo nustatytas 0,59 promilės girtumo. Atsižvelgiant į tai, kad girtumas buvo nustatytas praėjus beveik 4 valandoms, o jo organizmas dėl daugelį metų sirgto hepatito C ilgiau skaido alkoholį nei normalios sveikatos būklės asmenims, todėl jam ir buvo nustatytas didesnis nei nukentėjusiajai, girtumas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami, ir nukentėjusiosios parodymai buvo fiksuojami nukentėjusiajai esant neblaiviai. Dėl to buvo pažeistos ikiteisminio tyrimo įrodymų fiksavimo nuostatos ir tvarka, nes nukentėjusioji tuo metu ne visiškai sugebėjo suvokti ar valdyti savo veiksmus. Mano, kad teisme nukentėjusioji atsisakė duoti parodymus, motyvuodama tuo, kad juos davė ikiteisminio tyrimo metu, tik dėl to, kad bijojo ir vengė būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už jo šmeižimą. Nurodo, kad jam nėra žinoma, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajai buvo sulaužytas žandikaulis. Jis jos atžvilgiu fizinio smurto nevartojo. Be to, sąžiningai prisipažinus nukentėjusiajai, kad ji pati, būdama neblaivi, sudavė jam vieną smūgį į akį, kad jos prašomas nėjo nupirkti alkoholio ir pareikalavo nukentėjusiosios atstoti, būtų vada baudžiamajai atsakomybei, numatytai BK 140 str. 1 d., atsirasti. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jam sužalotos kairės akies. A. B. paaiškino, kad įvykio dieną konflikto metu jis pirmas jai smogė, o ji sudavė jam į veidą gindamasi. Taigi vėl buvo vadovautasi tik nukentėjusiosios parodymais, ignoruojant jo duotus parodymus dėl jo sužalojimo aplinkybių ir motyvų. Nurodo, kad byloje yra dvi prieštaringos viena kitai Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvados. Pirminėje specialisto išvadoje, nustatant sužalojimus konkrečiose kūno vietose, atliktoje praėjus beveik 2 dienoms po įvykio, nieko neužsimenama apie žandikaulio lūžį, tačiau fiksuojama, kad kiti sužalojimai padaryti panašiai prieš 2-3 dienas iki apžiūros. Papildomoje specialisto išvadoje, atliktoje po maždaug mėnesio, jau nustatomas nukentėjusiosios apatinio žandikaulio lūžis, nurodant šio lūžio labai konkretų laiką – 2-3 dienos iki pirminės apžiūros. Tokios prieštaringos teismo medicinos specialistų išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, dėl ko, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis prieš ją pavartojo fizinį smurtą, padarydamas jai keletą kūno sužalojimų, tarp jų sulaužydamas apatinį žandikaulį, jo nuomone, turėtų būti vertinami kaip jos siekis išvengti atsakomybės, kad nebūtų pradėtas baudžiamasis procesas jos atžvilgiu už jo šmeižimą ir nežymų jo sveikatos sutrikdymą.
Nurodo, kad nuosprendyje priimtas procesinių prievartos priemonių taikymas, t. y. dokumentų paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Jo tapatybės kortelės paėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo suprantamas kaip jo teisių apribojimas paduoti apeliacinį skundą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 3 p. Nepadavus skundo jo tapatybės kortelė būtų grąžinta praėjus 20 dienų po nuosprendžio paskelbimo. Kol vyks apeliacinės procedūros jis visą tą laiką bus beteisis Lietuvos Respublikos pilietis, bus suvaržomos ir apribojamos jo teisės į darbą, mokslą ir pan. Iš darbo biržos gauna pasiūlymus įsidarbinti, tačiau dėl to, kad neturi asmens tapatybės kortelės, įsidarbinti negali. Nori kuo greičiau įsidarbinti ir kartu įvykdyti teismo nuosprendžiu jam paskirtą įpareigojimą per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti. Mano, kad tokiu teismo nuosprendžiu buvo pažeistas proporcingumo principas, taikant procesines prievartos priemones.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. nuosprendį ginčija dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
I-osios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje atlikęs įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad E. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p., todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu jį ir pripažino kaltu dėl šeimos narės tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 str., apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą bei baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I-osios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 20 str.), nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, atitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms, o E. S. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 str. 2 d. 3 p., jį pagrįstai pripažino kaltu bei jam paskyrė tinkamą bausmę.
Nuteistasis E. S. kaltu neprisipažino. Parodė, kad įvykio metu jam bei nukentėjusiajai esant neblaiviems, abipusio konflikto metu ji jam suduodama į veidą užgavo akį, o jis pastarąją tik išstūmė pro duris. Jokio smurto jos atžvilgiu jis nevartojo.
Nors E. S. neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau anot apylinkės teismo, kaltinamojo kaltę patvirtina faktinės bylos aplinkybės - nukentėjusiosios, liudytojo parodymai, specialistų išvados, bei policijos medžiaga, o būtent:
Nukentėjusioji A. B. parodė, jog įvykio dieną tarp jos ir E. S. vyko konfliktai. Jų metu E. S. rankomis daužė jai galvą (sudavė ne mažiau 5 smūgių), o jai perjungus televizijos kanalą, jis jai sudavė smūgį į veidą, dėl ko labai skaudėjo žandikaulį. Ji gynėsi. Dėl patirto smurto ji iškvietė policiją. Akistatos metu ji patvirtino savo parodymus, o E. S. atsisakė duoti parodymus. Pasak nukentėjusiosios ji su E. S. susitaikė. (t. 1 b.l. 49-50); liudytojas D. P. (policijos pareigūnas) patvirtino, jog įvykio vietoje A. B. nurodė, kad ją sumušė sugyventinis E. S.. Jos veide buvo matomos kraujosruvos. E. S. teigė, kad jis gynėsi. Jo veide jokių sumušimų nesimatė. E. S. buvo pristatytas į policiją.
Teismo medicinos eksperto – specialisto išvada patvirtina, kad sveikata A. B. buvo sutrikdyta nesunkiai (dėl apatinio žandikaulio lūžio) (t. 1 b.l.29), o nežymiai dėl sužalojimų padarytų ne mažiau kaip penkis kartus smūgiuojant kumščiais ar panašiai 2-3 d. iki apžiūros (dėl poodinių kraujosruvų kaktoje, skruoste, kakle, dešinio peties sąnario srityje, dešinės plaštakos III- me piršte) (t. 1 b.l.23).
Policijos registro duomenys, tarnybinis pranešimas ir kt., patvirtina apie 2012-08-25 d. 22.49 val. A. B. atžvilgiu E. S. naudotą smurtą bei abipusio konflikto metu E. S. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1 b.l. 51-55, 58-61,131).
Kolegija daro išvadą, jog apelianto E. S. skunde nurodyti argumentai (išsamiai įvertinti nuosprendyje), kad jo kaltė grindžiama nenuosekliais, neatitinkančiais tikrovės ir faktinių bylos aplinkybių tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, yra nepagrįsti.
Iš tiesų apelianto pateikta įvykio situacija, bei jos interpretacija (jis nukentėjusiosios nesumušė, o ji pati galėjo susižaloti, nes buvo išgėrusi alkoholio ir yra jos apkalbėtas; neatsižvelgta į abejų girtumą (jo - 1,35 promilės, o jos - 0,59 promilės); parodymus įvykio dieną nukentėjusioji davė neblaivi, tuo metu ji ne visiškai sugebėjo suvokti ar valdyti savo veiksmus; neįvertinta, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, kuri pirma pavartojo smurtą; be to, nukentėjusiosios neteisingi parodymai, tariamai jis ją sumušė nurodytu laiku nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, teismo buvo įvertinti sugyventinės naudai, o jo parodymai vertinti kritiškai; teismo ekspertų išvados (pirminėje išvadoje, atliktoje po 2 dienos po įvykio, nieko neužsimenama apie žandikaulio lūžį, o papildomoje išvadoje, atliktoje po mėnesio, nustatomas žandikaulio lūžis), - neatitinka bylos duomenų visetui, yra prieštaringa, neįtikinama, bei nepagrįsta jokiais naujais objektyviais duomenimis.
Tokią E. S. poziciją apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip jo gynybine pozicija bei siekiu išvengti atsakomybės, o jo parodymus atmetė kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip prieštaraujančius bylos įrodymams t.y. nukentėjusios duotiems nuosekliems parodymams, liudytojo D. P. parodymams, teismo medicinos eksperto išvadoms. Nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie jos atžvilgiu E. S. pavartoto smurto aplinkybes buvo nuoseklūs, vienodi, šiuos parodymus nukentėjusioji patvirtino ir teisme. Kokio nors pagrindo A. B. apkalbėti ar šmeižti A. S. (kaip teigiama apeliaciniame skunde) teisėjų kolegija nenustatė, tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nukentėjusioji patvirtino, kad A. S. jos atsiprašė ir jie susitaikė, civilinio ieškinio nereiškia. Liudytojo D. P. parodymai, kad atvykęs į įvykio vietą jis matė sužalojimus ant nukentėjusiosios veido, nukentėjusioji nurodė, kad ją sumušė sugyventinis, teismo specialisto išvadose nurodyti A. B. nustatyti kūno sužalojimai visiškai paneigia A. S. parodymus, kad smurtavo A. B., o jis ją tik išstūmė į koridorių. Teismo medicinos specialistų išvada paneigia ir A. S. parodymus, kad A. B. susižalojo pati. Apeliacinio skundo teiginiai apie duomenis, kad A. B. padarė A. S. sužalojimus, nepaneigia A. S. kaltės: A. B. viso proceso metu pripažino, kad A. S. smurtaujant ji gindamasi irgi sudavė smūgį A. S..
Taigi, remdamasis įrodymų visetu apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. rugpjūčio 25 d. apie 23.00 val. namuose A. S. smurtavo prieš nukentėjusiąją, nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, o ne išstūmė ją į koridorių, kaip teigia pats apeliantas. Teismo medicinos specialisto išvados apie A. B. nustatytų sužalojimų sunkumą ir pobūdį teisėjų kolegijai abejonių nekelia, iš bylos duomenų matyti, kad konstatuotas A. B. žandikaulio lūžis buvo nustatytas vėliau dėl uždaro jo pobūdžio ir išvadai, kad šį sužalojimą pasidarė A. B. kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku, negu nustatyta nuosprendyje, jokio pagrindo nėra.
Nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka byloje esančias faktines aplinkybes. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad I-osios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir E. S. nepagrįstai pripažino kaltu.
Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti dėl tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 2 d. 3 p.) būtinas sveikatos sutrikdymo objektyviosios pusės požymis yra jų padarinys – žala sveikatai bei priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir dėl to atsiradusių padarinių. Padariniai – žala sveikatai - reiškia, kad pažeista žmogaus kūno audinių, organų anatominė sandara arba fiziologinės, psichologinės funkcijos.
Visi aptarti bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas A. B. buvo padarytas nuteistojo E. S. tyčiniais nusikalstamais veiksmais. Įvykio metu jis neabejotinai suprato, kad tokiais veiksmais šeimos narei sukels sveikatos sutrikdymus ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Jis suvokė, kad savo veiksmais sugyventinei daro žalojantį poveikį. Nors konkrečių pasekmių jis nesiekė tačiau, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Jis neabejotinai turėjo numatyti, kad tokiais savo veiksmais gali nukentėjusiajai padaryti žalą, tačiau to nepaisė.
Skiriant bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į veikos padarymo būdą, nusikaltimo tikslus bei motyvus, kaltės formą, rūšį, stadiją, bei kaltinamojo asmenybę. Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Lengvinančių aplinkybių nėra. Kaltinamasis padarė vieną tyčinę, baigtą apysunkę nusikalstamą veiką (BK 11 str.). Kaltinamasis anksčiau teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų. Siekiant bausmės tikslų, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, teisingą pusiausvyrą tarp nukentėjusiosios patirto smurto ir kaltinamajam skiriamos bausmės griežtumo, parenkant bausmės rūšį, už apysunkį nusikaltimą teismas paskyrė sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį skiriant mažesnį nei įstatyme numatytas vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis E. S. nusikalto būdamas neteistu, jam taikytas BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, taikant įpareigojimus, nes yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgus į kaltinamojo asmenybę, į jo elgesį teismo metu, į visas bylos aplinkybes, į tai, kad nusikalstama veika padaryta šeimos nariui, teismas kaltinamajam pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 str. 2 d. 9 p. 72 ² str.).
Apelianto prašymas panaikinti kardomąją priemonę – dokumento paėmimą – apeliacinio proceso metu patenkintinas (atskira nutartimi), nes išnyko šios prievartos priemonės būtinumas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl tenkinti apelianto prašymą dėl jo išteisinimo - naikinti nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais (nesant veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.