Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo (duomenys neskelbtini) centro prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Asmens dokumentų išrašymo centrui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalių panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Centro direktoriaus 2021 m. liepos 13 d. Įsakymo 1 ir 2 punktų, kuriais pareiškėjas L. K. pripažintas padaręs tarnybinį pažeidimą bei jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo. Kiti pareiškėjo reikalavimai yra išvestiniai, t. y. glaudžiai susiję su reikalavimu panaikinti atitinkamas Įsakymo dalis.

5. Byloje nustatyta, kad Centras 2021 m. gegužės 10 d. gavo VRM Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2021 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 56D-21 „Dėl informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą“ su priedais apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą.

Atsižvelgiant į minėtą raštą buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas. Centro direktoriaus 2021 m. gegužės 11 d. įsakymu „Dėl Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Komisija.

6. Byloje taip pat nustatyta, kad L. K. 2021 m. gegužės 12 d. buvo pasirašytinai įteiktas Pranešimas. Jame nurodyta, kad yra pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo: valstybės tarnautojo elgesio, susijusio su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojančiu valstybės tarnybą, menkinančiu įstaigos reputaciją ir tiesiogiai pažeidžiančiu žmonių konstitucines teises bei piktnaudžiavimo tarnyba. Centras gavo informaciją, kad L. K. tarnybos metu, galimai veikdamas trečiojo asmens S. K. prašymu ir naudai, pakartotinai ir sistemingai 2020 m. liepos 9 d., 2020 m. rugsėjo 30 d., taip pat 2021 m. kovo 4 d., kaip įtariama, tyčia atliko neteisėtas užklausas VRM CDB naršyklėje, tikėtina, nurodydamas žinomai melagingą tokių užklausų teisinį ir faktinį pagrindą bei, kaip įtariama, neteisėtai, galimai neturėdamas tam jokio teisėto pagrindo, rinko duomenis apie daugelio asmenų (M. P., A. B., T. B., R. Z. V., V. K., L. K., E. V., J. S.) gimimo datas ir vietas, šeiminę padėtį bei šeimos narius, gyvenamąją vietą, taip pat duomenis apie šių fizinių asmenų artimus šeimos narius, giminystės ryšius. Šiuos, kaip įtariama, neteisėtai surinktus duomenis elektorinių ryšių priemonėmis perdavė trečiajam asmeniui Stasiui Katinui. Būdamas Centro duomenų apsaugos pareigūnas, L. K. yra įpareigotas sudaryti sąlygas laikytis BDAR nuostatų, taip pat įgyvendinti esminius BDAR apsaugos elementus, duomenų tvarkymo principus, pritaikytąją ir standartizuotąją duomenų apsaugą, subjektų teises bei užtikrinti duomenų tvarkymo saugumą ir teikti pranešimus apie duomenų saugumo pažeidimus. Taip pat jis privalėjo užtikrinti slaptumą arba konfidencialumą, susijusį su užduočių vykdymu. L. K. savo veiksmais galimai šiurkščiai pažeidė BDAR, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą ir galimai padarė tarnybinį nusižengimą.

7. Bylos duomenimis, pareiškėjas paaiškinimo atsakovui nepateikė.

8. Komisija, atlikusi tyrimą ir įvertinusi surinktus duomenis, 2021 m. birželio 16 d. surašė Išvadą. Išvadoje konstatuota, kad L. K. neturėjo prieigos prie VRM CDB ir duomenų apie jo atliktas užklausas VRM CDB nėra. Tačiau L. K. yra įrašytas į valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro tvarkomos Gyventojų registro duomenų bazės naudotojų sąrašą ir turi prieigą prie ADIS. Šioje informacinėje sistemoje yra visų asmenų, kuriems kažkada buvo ar yra išduoti asmens dokumentai, ar kurie yra pateikę prašymus tokius dokumentus išduoti, duomenys. Komisija, išnagrinėjusi L. K. pasirašytus išrašų asmens dokumentų lydraščius bei ADIS veiksmų su asmens dokumentų užsakymais žurnalo įrašus, nustatė, kad L. K. jungėsi prie ADIS 2021 m. kovo 3 d. bei 2020 m. rugsėjo 30 d. ir atliko veiksmus, susijusius su asmens dokumentų išrašymu. Įvertinusi kitus duomenis, Komisija padarė išvadą, kad L. K. užklausas apie atitinkamus asmenis atliko būtent ADIS. Teigiama, kad nei peržiūrėti šiuos duomenis, nei juos perduoti trečiajam asmeniui L. K. neturėjo jokio teisėto duomenų tvarkymo pagrindo, nustatyto BDAR 6 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje. Nurodyta, kad L. K. kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, nes jis sąmoningai atliko teisei priešingus veiksmus, t. y. sąmoningai peržiūrėjo asmenų asmens duomenis neturėdamas tam teisėto pagrindo (ne su tarnyba susijusiais tikslais) ir juos perdavė trečiajam asmeniui, bet nesiekė ir nenorėjo, kad tokie veiksmai sukeltų neigiamus padarinius. Būdamas ne tik susipažinęs su teisės aktų reikalavimais, susijusiais su asmens duomenų apsauga ir tvarkymu, bet ir paskirtas ADIS duomenų apsaugos pareigūnu, privalėjo suprasti, kad tokie jo veiksmai pažeidžia teisės normas ir dėl to kyla žalingų padarinių. Valstybės tarnautojas atliko valingus ir aktyvius veiksmus, kuriais sąmoningai siekė gauti duomenis apie asmenis, kad galėtų juos perduoti trečiajam asmeniui Stasiui Katinui. L. K. veiksmai vertinti kaip visiškai nesuderinami su valstybės tarnautojo statusu, nes tokie veiksmai ne tik nesuderinami su valstybės tarnautojo veiklos ir tarnybinės etikos principais, nustatytais VTĮ 3 straipsnyje, bet ir diskredituoja valstybės tarnautojo vardą ir Centro, kaip valstybės įstaigos, reputaciją. Apibendrinant padaryta išvada, kad L. K. padarė tarnybinį nusižengimą – jis peržiūrėjo ir perdavė trečiajam asmeniui asmenų duomenis neturėdamas tam teisėto pagrindo, nustatyto BDAR 6 ir (ar) 9 straipsnyje, taip pažeisdamas BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principą, 5 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą tikslo apribojimo principą. Tokiu savo elgesiu taip pat pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 8 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad L. K. veiksmai, kuriais buvo pažeistos valstybės tarnautojo pareigos, atitinka VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytas veikas, jo padarytas nusižengimas laikytinas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Įvertinusi tai, kad L. K. galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, ir nenustačiusi nei VTĮ 35 straipsnyje nurodytų tarnybinę atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, Komisija pasiūlė pagal VTĮ 33 straipsnio 3 dalies 4 punktą skirti L. K. tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

9. Centro direktorius 2021 m. liepos 13 d. Įsakymu, vadovaudamasis VTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalies 4 punktu bei 34 straipsnio 5 ir 7 dalimis, Aprašo 17.1 papunkčiu ir atsižvelgdamas į Komisijos Išvadą, pripažino Centro (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėją L. K. padarius tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (1 punktas); 2021 m. liepos 13 d. atleido L. K. iš (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigų (2 punktas).

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymo 1 ir 2 punktais, skundžia juos teismui.

11. Pagal VTĮ 32 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn; tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (33 straipsnio 2 dalis). Viena iš tarnybinių nuobaudų rūšių, kuri gali būti skiriama valstybės tarnautojui už tarnybinius nusižengimus, yra atleidimas iš pareigų (VTĮ 33 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Ši nuobauda gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (VTĮ 33 straipsnio 4 dalis). Koks konkrečiai tarnybinis nusižengimas laikomas šiurkščiu, įtvirtinta VTĮ 33 straipsnio 5 dalyje. VTĮ 34 straipsnyje įtvirtinta tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka, kuri detalizuojama Apraše.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (žr., pvz., 2008 m. vasario 21 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008, 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; ir kt.), taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-384/2013 ir kt.).

Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitiktį bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A520-2049/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Ypač svarbus draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr., pvz., LVAT 2007 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-281/2007; 2008 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-2681/2008).

13. Visų pirma, pažymėtina, kad pats pareiškėjas iš esmės neginčija savo padaryto pažeidimo ir jo neteisina.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo poziciją, taip pat įvertinęs kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjo L. K. veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. jis, būdamas Centro (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, 2020 m. liepos 9 d., 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2021 m. kovo 3 d. peržiūrėjo (rinko) ADIS duomenis apie asmenis (M. P., A. B., T. B., R. Z. V., V. K., L. K., E. V., J. S.) bei juos perdavė trečiajam asmeniui Stasiui Katinui, neturėdamas tam teisėto duomenų tvarkymo pagrindo, nustatyto BDAR 6 ir (ar) 9 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo, jog minėta informacija (duomenys) yra asmens duomenys (BDAR 4 straipsnio 1 dalis). Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principą, 5 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą tikslo apribojimo principą, VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą (valstybės tarnautojas privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) ir 8 punktą (nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai). Minėtas tarnybinis nusižengimas įrodytas ne tik paties pareiškėjo prisipažinimu, bet ir kita bylos medžiaga: VRM Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus 2021 m. gegužės 8 d. raštu, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2021 m. balandžio 28 d. raštu, Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu, liudytojo S. K. parodymais ir kita bylos medžiaga. Tad teismas plačiau šio klausimo nebenagrinėja.

14. Kaip matyti iš skundo, pareiškėjas jam paskirtą tarnybinę nuobaudą iš esmės ginčija dviem aspektais: pirma, taikant tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į juridinę reikšmę turinčias aplinkybes; antra, paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – yra neproporcinga, t. y. aiškiai per griežta.

15. Visų pirma, pareiškėjas teigia, kad nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra pateikiama jokių paaiškinimų, kodėl nuobaudos tikslų nebūtų galima pasiekti pareiškėjui skyrus švelnesnę tarnybinę nuobaudą.

Teismas sutinka su pareiškėju, kad minėtuose dokumentuose nėra tiesiogiai pasisakoma, kodėl jam už padarytą pažeidimą skiriama pati griežčiausia tarnybinė nuobauda. Tačiau iš Išvados akivaizdu, kad atsakovas parinkdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą vertino svarbias aplinkybes: buvo atsižvelgiama į jo kaltę, nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes bei pasekmes ir kt. Tad pareiškėjo nurodomas trūkumas nelaikytinas esminiu, dėl kurio galėtų būti panaikinta skirta tarnybinė nuobauda.

Antra, pareiškėjas teigia, kad jis jungdamasis prie ADIS nenurodė žinomai melagingo užklausų teisinio ir faktinio pagrindų, kaip kad teigiama Išvadoje, jis tik suvedė prisijungimo vardą ir turimą slaptažodį. Tai reiškia, kad pareiškėjas, jungdamasis prie ADIS, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad apie galimai melagingų duomenų nurodymą jungiantis prie sistemos buvo nurodyta Pranešime, tačiau pačioje Išvadoje tokie pareiškėjo veiksmai, nepasitvirtinus Pranešime nurodytoms aplinkybėms, nėra kvalifikuoti kaip pažeidimas. Tad šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės neturi jokios įtakos padarytam pažeidimui ir sprendžiant klausimą dėl atitinkamos tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimo. Antra vertus, pats jungimasis prie ADIS turint tikslą be teisėto pagrindo gauti asmens duomenis ir juos perduoti trečiajam asmeniui, neabejotina, yra neteisėtas veiksmas. Trečia, pareiškėjas teigia, kad jis ADIS nerinko tokios apimties asmens duomenų, kurie nurodyti Išvadoje; naudodamasis ADIS jis tik tikslino jo pažįstamo asmens S. K. jau turimą informaciją apie nurodytus asmenis. Tai reiškia, kad S. K. pats turėjo daugiau duomenų apie minimus asmenis, nei jam suteikė pareiškėjas.

Tokie pareiškėjo teiginiai yra neesminiai ir visiškai nedarantys įtakos nuobaudos griežtumui. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas ADIS peržiūrėjo ir perdavė trečiajam asmeniui Išvadoje nurodytų asmenų asmens duomenis neturėdamas tam teisėto pagrindo; šis pažeidimas neginčijamai įrodytas. Tad pareiškėjas padarė ypač šiurkštų pažeidimą; jis, būdamas Centro (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, iš esmės turėdamas užtikrinti asmens duomenų saugumą, ne tik kad neužtikrinimo jų saugumo, bet juos dar be teisėto pagrindo peržiūrėjo ADIS ir perdavė trečiajam asmeniui. Tai, kad trečiasis asmuo tam tikrų duomenų apie prašomus asmenis jau turėjo, o pareiškėjas, kaip pats teigia, tik tikslino duomenis, iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės šiai bylai.

Ketvirta, pareiškėjas nurodo, kad jo elgesys nebuvo savanaudiškas, jis tik siekė padėti pažįstamam asmeniui pasitikslinti turimus duomenis ir neturėjo pagrindo manyti, jog S. K. šiuos duomenis atskleis tretiesiems asmenims ar kitaip juos neteisėtai panaudos. Tačiau, teismo nuomone, toks lengvabūdiškas pareiškėjo požiūris ir elgesys negali būti vertinamas kaip palanki aplinkybė. Priešingai, tai tik parodo, kokią grėsmę pareiškėjas kėlė asmens duomenų saugumui, kai ėjo (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. K. patvirtino, kad jis gauta informacija pasidalijo su kitais asmenims, taigi, pareiškėjo neteisėtai perduoti asmenų duomenys iš esmės nekontroliuojamai buvo paskleisti (atskleisti).

Penkta, pareiškėjas teigia, kad Išvadoje aprašytas jo elgesys nebuvo nuolat pasikartojantis, tai buvo vienkartinis pažįstamo asmens pagalbos prašymo patenkinimas. Tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ne vieną kartą neteisėtai jungėsi prie ADIS ir teikė asmens duomenis Stasiui Katinui; pareiškėjas 2020 m. liepos 9 d., 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2021 m. kovo 3 d. peržiūrėjo (rinko) ADIS duomenis apie asmenis (M. P., A. B., T. B., R. Z. V., V. K., L. K., E. V., J. S.) bei juos perdavė trečiajam asmeniui Stasiui Katinui, neturėdamas tam teisėto duomenų tvarkymo pagrindo. Tad pareiškėjo atliktus veiksmus niekaip neišeina vertinti kaip atsitiktinį ir vienkartinį įvykį.

Šešta, pareiškėjas nurodo, kad jo tarnyba Asmens dokumentų išrašymo centre iki Įsakymo priėmimo buvo nepriekaištinga.

Teismas pažymi, kad ši aplinkybė negali paneigti pareiškėjo padaryto pažeidimo, o atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes, negali lemti ir švelnesnės tarnybinės nuobaudos skyrimo. Pareiškėjas, būdamas Centro (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, kurio pareigos neatsiejamai susijusios su asmens duomenimis, jų tvarkymu ir saugumo užtikrinimu, elgėsi ypač neatsakingai ir lengvabūdiškai, kai be teisėto pagrindo pažįstamo (draugo) prašymu peržiūrėjo (rinko) ADIS duomenis apie atitinkamus asmenis bei juos neteisėtai perdavė. Taigi, pareiškėjas iš esmės neteisėtai atskleidė asmenų duomenis, kurių tvarkymas yra griežtai reglamentuojamas ne tik nacionaliniais (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas), bet ir Europos Sąjungos teisės aktais (BDAR). Tai reiškia, kad pareiškėjas ne tik padarė minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, bet savo veiksmais dar pažeidė ir asmenų, kurių duomenis atskleidė, pagrindines teises ir laisves, susijusias su duomenų apsauga; pažeidimas ypač šiurkštus, nes susijęs su asmenų pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimu.

Septinta, pareiškėjas dar teigia, kad jo veiksmai nesukėlė kokių nors sunkių padarinių, dėl kurių būtų nukentėję kiti asmenys ir dėl kurių būtų pagrįsta skirti pačią griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Tačiau teismas su šiais pareiškėjo teiginiais taip pat nesutinka. Teismas dar kartą pažymi, kad buvo perduodami asmenų duomenys, kurių teikimas saugomas, reglamentuojamas ne tik nacionaliniais, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai pažeidė BDAR reikalavimus, be teisėto pagrindo tvarkė asmenų duomenis, tai darė neteisėtais, nesąžiningais ir neskaidriais veiksmais. Be to, minėta, priešingai, nei teigia pareiškėjas, dėl jo netesėtų veiksmų nukentėjo kiti asmenys, kurių duomenys neteisėtai buvo atskleisti tretiesiems asmenims, t. y. buvo pažeistos jų pagrindinės teisės ir laisvės, pirmiausia, jų teisės į asmens duomenų apsaugą.

Neabejotina, kad pareiškėjo veiksmai padarė didelę žalą Centro ir valstybės tarnybos reputacijai, valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui; jau nekalbant apie reputacijos žalą pačiam pareiškėjui.

16. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į visas juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, atmestini kaipo nepagrįsti. Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo švelninti pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą.

17. VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma: valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, menkinantis įstaigos ar paties tarnautojo reputaciją, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; piktnaudžiavimas tarnyba.

Taigi, nuostatos, kad valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, valstybės tarnautojai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

19. Nekyla jokių abejonių, kad šioje byloje tarnybinė padėtis buvo naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, o savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų. Pareiškėjas nebūdamas valstybės tarnautoju tokiu būdu asmenų duomenų nebūtų gavęs, t. y. tarnybinę padėtį panaudojo ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, o savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų. Tokia veika pareiškėjas piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Pareiškėjo veiksmai buvo tyčiniai. Pareiškėjas, būdamas ne tik susipažinęs su teisės aktų reikalavimais, susijusiais su asmens duomenų apsauga ir tvarkymu, bet ir paskirtas Centro duomenų apsaugos pareigūnų (ši aplinkybė nėra ginčijama), privalėjo suprasti ir suprato, kad tokie jo veiksmai, t. y. asmens duomenų atskleidimas tretiesiems asmenims, pažeidžia teisės normas ir dėl to kyla žalingų padarinių.

Taip pat pareiškėjas savo veiksmais suformavo visuomenės nuomonę, kad asmenys, dirbantys Centre, gali savo nuožiūra, be teisėto pagrindo naudotis jiems ADIS suteikiamais asmens duomenimis, juos perduoti tretiesiems asmenims ir pan. Tad neabejotina, kad pareiškėjo veiksmai menkino ir diskreditavo Centro ir valstybės tarnybos autoritetą bei pasitikėjimą. Be to, pareiškėjas savo veiksmais iš esmės tiesiogiai pažeidė asmenų, kurių duomenys neteisėtai buvo perduoti, konstitucines teises, t. y. pagrindines teises ir laisves, pirmiausia jų teises į asmens duomenų apsaugą ir pan.

20. Taigi, atsakovas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 1 ir 4 punktuose.

21. Nors šiurkštus tarnybinis nusižengimas pats savaime nelemia, kad bus pritaikyta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas pripažįsta, kad atsakovas turėjo pagrindo taikyti pareiškėjui pačią griežčiausią tarnybinę nuobaudą.

Akcentuotina, kad pareiškėjas ėjo vadovaujamas pareigas, buvo (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju, tad jo atsakomybės standartas yra aukštesnis. Jis turėjo užtikrinti asmens duomenų saugumą, tačiau elgėsi priešingai, t. y. sąmoningai, suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, padarė esminius duomenų apsaugos pažeidimus – atliko valingus ir aktyvius veiksmus, kuriais sąmoningai siekė gauti asmens duomenis su tikslu juos perduoti trečiajam asmeniui. Tad sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjo, kaip duomenų apsaugos pareigūno, (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo, padarytas tarnybinis nusižengimas, susijęs su asmens duomenimis, negali būti vertinamas kaip bet kurio kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas.

Pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda atitinka jo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir mastą, todėl nėra neproporcinga ar neadekvati; ji atitinka ir tikslingumo bei veiksmingumo kriterijus.

Taigi, atsakovas paskyrė pareiškėjui griežtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, t. y. pačią griežčiausią, tačiau teisingą; ši nuobauda, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra per griežta. Atsakovas skirdama pareiškėjui tarnybinę nuobaudą už padarytą tarnybinį nusižengimą iš esmės tinkamai vadovavosi VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostata ir atsižvelgė į joje nustatytus kriterijus.

22. Teismas byloje nenustatė, kad atsakovas atlikdamas tarnybinį tyrimą ir skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą būtų nepaisęs anksčiau minėtų teisės principų ar padaręs esminius procedūrinius pažeidimus, dėl kurių galėtų būti panaikinta paskirta tarnybinė nuobauda. Pažymėtina, kad tarnybinis tyrimas atliktas pakankamai išsamiai.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Įsakymas (jo 1 ir 2 punktai) yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, negali būti patenkinami ir išvestiniai reikalavimai grąžinti jį į eitas pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. O atsakovas apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė, tad jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. K. skundą dėl įsakymo dalių panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.