Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-15 · Administracinė byla Nr. AS-143-214-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-15
Bylos Nr.
AS-143-214-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
Pareiškėjas
J. A. V.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
Kategorijos
  • 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS143 – 214/2011Procesinio sprendimo kategorija 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl uždarbio, netekto dėl atlyginimo sumažinimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (toliau – ir atsakovas) 2010 m. gruodžio 14 d. prašymu (T 2, b. l. 1 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atidėti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1429 „Dėl lėšų, numatytų 2009 m. teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti, paskirstymo“ pareiškėjui J. A. V. (toliau – ir pareiškėjas) per Lietuvos apeliacinį teismą buvo išmokėta 18 385 Lt (liko grąžinti 87 245,57 Lt). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1735 „Dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programos patvirtinimo“ šios programos įgyvendinimui 2010 m. skyrė 10 mln. litų iš Privatizavimo fondo lėšų. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - aprašas) 2.2 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. paskirstyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgalioja Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. 2010 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu 2010 m. iš valstybės biudžeto dėl valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai šiam tikslui lėšų skirta nebuvo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimais teismams buvo paskirstytos lėšos nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti visiems teisėjams, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas. Atsakovas nurodė, kad valstybė pagal galimybes siekia įvykdyti teismų sprendimus bylose dėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio grąžinimo. Atsakovas pabrėžė, kad pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuotos ir pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies suvestines už 2010 m. pirmąjį ketvirtį iš viso šiam tikslui reikėtų skirti 47,8 mln. Lt, tačiau 2010 m. buvo skirta tik 10 mln. Lt. Valstybei tuo pačiu metu reikia spręsti ne tik teismo sprendimo vykdymo šioje individualioje byloje klausimą, bet ir įsipareigojimų vykdymą pagal kitus teismo sprendimus ir Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Atsakovas teigė, kad nebuvo galimybių įvykdyti teismo sprendimą iš karto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi (T 2, b. l. 20 – 23) atsakovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl uždarbio, netekto dėl atlyginimo sumažinimo, priteisimo, tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 105 630,57 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams. Pareiškėjui pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartį, sprendimo vykdymo atidėjimo terminas pasibaigė 2010 m. liepos 28 d. ir jis pateikė prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikti informaciją, kada ir kokiu būdu numatoma įvykdyti teismo sprendimus. Teismas nurodė, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnis nustato, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1429 ir 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1735 buvo skirtos lėšos teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti. Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatas, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Kadangi šiuo atveju ABTĮ nereguliuoja sprendimo įvykdymo atidėjimo, taikytinos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos. CPK 271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, įvykdymą atideda arba išdėsto. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas pabrėžė, kad kadangi šis veiksmas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais, esant svarbioms ir pagrįstoms aplinkybėms. Teismas taip pat išaiškino, kad CPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės laikomos įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl kiekvienas iš byloje dalyvaujančių asmenų turi teisę pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius dokumentus siekdamas, kad teismas nustatytų ar pripažintų nepagrįstomis sprendimo vykdymo atidėjimą įtakojančias aplinkybes. Kadangi nagrinėjama byla susijusi su darbo užmokesčio išmokėjimu ir ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių, ABTĮ nuostata dėl aktyvaus teismo vaidmens įrodinėjimo procese gali būti taikoma ribotai. Teismas nurodė, kad bylos dėl teisėjams priklausančio darbo užmokesčio priteisimo yra nagrinėjamos skirtingų rūšių teismuose – bendrosios kompetencijos ir administraciniuose ir tai reiškia, kad yra taikomi skirtingi procesiniai įstatymai – CPK ir ABTĮ, nustatantys skirtingas įrodinėjimo taisykles. CPK įtvirtina rungtyniškumo principą, tuo tarpu ABTĮ numato aktyvų teisėjo vaidmenį įrodymų rinkime. Teismas konstatavo, kad bylos priskyrimas pagal susitarimą vienos rūšies teismams nėra aplinkybė, kuri objektyviai pagrįstų skirtingą asmenų traktavimą nagrinėjant tos pačios kilmės reikalavimą, ir todėl teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus šios kategorijos bylose pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmens nediskriminavimo principą. Teismas pabrėžė, kad prašant taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą reikia įrodyti, kad skolininkas dėl tuo metu esančios sunkios ekonominės padėties tam tikrą laiką negali vykdyti teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo, tačiau, tokiam laikui praėjus, asmens turtinė padėtis pagerės ir jis galės įvykdyti prievolę. Teismas nustatė, kad atsakovas, prašyme teikdamas paaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos turtinės padėties sunkumo, rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtinta Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programos II dalimi „Krizės įveikimo planas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, kuriais patvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje aptariamu metu buvo ekonominė krizė. Teismas konstatavo, kad kiekvieno teismo sprendimo pagrindu kilusio įpareigojimo vykdymo galimybė turi būti analizuojama konkrečiai aiškinantis, ar skolininko turtinė padėtis leidžia jį įvykdyti bendra sprendimų vykdymo tvarka. Nurodė, kad ekonominės krizės metu valstybė nenustoja vykdyti jai priklausančių įsipareigojimų ir atlieka mokėjimus savo prievolių vykdymui. Įrodinėjant valstybės negalėjimą dėl sunkios ekonominės padėties vykdyti teismo sprendimus, turi būti nustatomas įsipareigojimų vykdymo pirmumas ir įrodoma, kad teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimas pagal savo svarbą yra mažesnės reikšmės nei kitos valstybės daromos išlaidos. Teismas nustatė, kad tokia analizė jam nebuvo pateikta. Konstatavo, kad įsiskolinimo pareiškėjui šioje byloje suma bei visiems teisėjams priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma valstybės mastu palyginus su visu valstybės biudžetu yra labai menka. Teismas priėjo išvadą, kad nesant pagrindimo dėl sprendimu priteistos sumos menkesnio prioriteto nei kitų išlaidų, konstatuoti CPK 284 straipsnyje nustatytų aplinkybių nebuvo pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad be paminėtų teisės aktų, teismui nebuvo pateikta kitų finansinę situaciją rodančių dokumentų, iš kurių būtų galima matyti, kad valstybės finansinė padėtis yra bloga. Nurodė, kad tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – tretysis suinteresuotas asmuo), nors ir buvo 2010 m. gruodžio 28 d. teismo raštu Nr. I-3507-580/2008 paprašytas pateikti duomenis apie valstybės ekonominę padėtį, tokių duomenų nepateikė. Tokį jo pozicijos neišreiškimą teismas vertino kaip skolos šioje byloje nedarančia įtakos valstybės biudžetui pripažinimą. Teismas taip pat nurodė, kad CPK 284 straipsnyje numatytas sprendimo vykdymo atidėjimo veiksmas reiškia tai, kad dėl blogos atsakovo turtinės padėties jis atleidžiamas nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą bendra tvarka. Teismo nustatytu sprendimo vykdymo atidėjimo laikotarpiu skolininkas neturi pareigos atlikti jokių skolos grąžinimo veiksmų. Įvertinęs teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies skolos dengimo veiksmus, teismas priėjo išvadą, kad skola mokama dalimis, o dalinis mokėjimas taikomas ir tuo metu, kai dalies teismo sprendimų vykdymas, tame tarpe ir pareiškėjo šioje byloje, buvo atidėtas. Tokius veiksmus teismas įvertino kaip savaime pakankamus konstatuoti, kad valstybės ekonominė padėtis leidžia vykdyti teismo sprendimus. Pabrėžė, kad nebuvo pateikta jokių duomenų, kad valstybės turtinė padėtis pablogėjo lyginant su 2009 ar 2010 m. Taip pat atsakovas nepateikė jokių paskaičiavimų ar prognozių, įrodančių, kad po metų valstybėje bus pakankamai lėšų teismo sprendimų vykdymui.

III.

Atsakovas atskiruoju skundu (T 2, b. l. 29 – 30) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jo prašymą atidėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 28 d. nutarties vykdymą iki 2011 m. liepos 28 d.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nėra konstatuota, kad valstybės finansinė ekonominė padėtis tapo tokia, kokia buvo ikikriziniu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui buvo išmokėta dalis negauto darbo užmokesčio, t. y. išmokėta negauta darbo užmokesčio dalis 2009 ir 2010 m. Pirmosios instancijos teismo nutarties motyvas, kad įsiskolinimo pareiškėjui šioje byloje suma bei visiems teisėjams priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma valstybės mastu palyginus su visu valstybės biudžetu yra labai menka, yra nepagrįstas. Nors teismas vertino biudžeto mastą, palyginti su valstybės įsiskolinimu teisėjams, tačiau nevertino visos valstybės skolos ir galimybės rasti papildomų lėšų vykdyti teismų sprendimus, kuriais teisėjams buvo priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą (T 2, b. l. 35 – 37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti atsakovo prašymą atidėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 28 d. nutarties vykdymą iki 2011 m. liepos 28 d. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas) preambulėje nurodyta, kad valstybės ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki ir nėra pagrindo konstatuoti, kad būtų numatoma gauti ar būtų sukaupta daugiau lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams ir pensijoms mokėti, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos, laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių. Vadovaujantis ABTĮ 7 straipsnio 1 dalimi, teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-3507-580/2008, turėjo vadovautis Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartyje nurodytas argumentas, kad nebuvo pateikta finansinę situaciją rodančių dokumentų, iš kurių galima matyti, kad valstybės finansinė padėtis yra bloga, yra nepagrįstas.Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Seimas, prisiimdamas įsipareigojimą išmokėti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, įvertino esamą sunkią ekonominę ir socialinę padėtį, atsižvelgė į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, todėl prisiėmė šiuos finansinius įsipareigojimus įvykdyti ne iš karto, o dalimis, mokant kasmet iki 2012 m. gruodžio 31 d. Prasidėjus ekonominei ir finansinei krizei labai sumažėjo valstybės biudžeto pajamos. Kadangi Lietuvos Respublikos Seimas yra konstatavęs, kad valstybės ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki, darytina išvada, kad valstybė šiuo metu neturi pakankamai finansinių galimybių, kad galėtų iš karto įvykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą.Valstybė prievolę teisėjams pripažįsta, savo įsipareigojimus vykdo geranoriškai, yra sukurta norminė bazė, reglamentuojanti teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tvarką, o lėšos pagal finansines galimybes yra skiriamos ir išmokamos teisėjams nepriklausomai nuo to, ar sprendimo vykdymas yra atidėtas.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2010 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. I-3507-580/2008 buvo paprašyta pateikti duomenis apie valstybės ekonominę padėtį, tačiau tokių duomenų nepateikė. Toks teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas, kadangi teismo nurodytame rašte buvo siūloma pateikti nuomonę dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę byloje dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, dėl kurių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartimi sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams, t. y. valstybės finansinė padėtis, iš esmės nėra pasikeitusios. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, paminėta nutartimi sprendimo vykdymą atidėjo būtent vieneriems metams, o ne ilgesniam laikotarpiui. Tai leidžia daryti išvadą, kad atskirajame skunde nurodomos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu pakartotinai atidėti sprendimo vykdymą.

Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kolegijos manymu, nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Atsakovo argumentas, jog pareiškėjui jau buvo išmokėta dalis negauto darbo užmokesčio, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens argumentas, kad lėšos pagal finansines galimybes yra skiriamos ir išmokamos teisėjams nepriklausomai nuo to, ar sprendimo vykdymas yra atidėtas, nėra teisinio pobūdžio ir teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis iš esmės yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė