Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Vidui Kilinskui, nuteistojo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo

V. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtą bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013-10-28, apie 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje, padegė L. R. priklausančio (duomenys neskelbtini) buto duris – sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, tuo L. R. padarė materialinę 300 litų žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė nuteistojo skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia tik paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas V. A. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurią taip pat visiškai pagrįstai BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažino vienu trečdaliu.

Sutinkamai su apeliacinio skundo argumentu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. A., pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl šią aplinkybę iš naujo vertinti teismas neturi pagrindo. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas nuteistajam apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertinta ir tai, kad V. A. praeityje teistas 6 kartus, tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas nagrinėjamu nuosprendžiu, padarė esant neišnykusiam teistumui už taip pat tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikomas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme. BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad skiriant nuteistajam V. A. laisvės atėmimo bausmę, turėtų būti taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas. Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo sąlygos numatytos BK 75 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams <...>, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat ne kartą pažymėjęs, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, iškilus pagrįstai abejonei, šis institutas neturi būti taikomas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-405/2012).

Nors šiuo atveju V. A. padaryto nusikaltimo kaltės forma, už jį paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnyje 1 dalyje numatytas sąlygas, tačiau nuteistojo asmenybė (recidyvistas), padarytos veikos pobūdis, kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip minėta, V. A. nusikalto nebe pirmą kartą, visi ankstesni teistumai už tokio paties pobūdžio nusikaltimų darymą (nusikaltimai nuosavybei), naują nusikalstamą veiką įvykdė, nors ir atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, ką skunde pats pažymi, tačiau esant neišnykusiam teistumui, be to, nuteistasis yra jaunas, darbingo amžiaus, tačiau niekur nedirba. Šie duomenys rodo, kad V. A. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis jo poelgis, priešingai, analogiškų nusikaltimų darymas yra tapęs nuteistojo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu, kurio jis nesistengia keisti, ir išvadų iš jam skiriamų bausmių nedaro. Todėl ir valstybės taikomas poveikis V. A. turi būti adekvatus bei proporcingas jo daromų veikų pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti V. A., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. A. už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žymiai mažesnis ir beveik artimas baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytam šios bausmės minimumui, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų V. A. teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nuteistasis nenurodė, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.