Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimo, kuriuo M. A., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130² straipsnį nubaustas teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems (3) metams šešiems (6) mėnesiams, konfiskuojant automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde M. A. su skundžiamu nutarimu nesutinka, teigia, kad jokio administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Apeliantas neginčija, kad, atvykus policijos pareigūnų automobiliui, jis sėdėjo automobilio „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje, buvo neblaivus (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,18 promilės), tačiau, jo teigimu, automobilis jau keletą valandų nebuvo pajudėjęs iš aikštelės ir jis, būdamas neblaivus, automobilio nevairavo. Nurodo, kad, skirdamas nuobaudą, teismas išskirtinai vadovavosi tik dviejų pareigūnių parodymais, kurie neatitinka realybės, yra prieštaringi ir vieninteliai.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Tauragės AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausioji patrulė R. T. tarnybiniame pranešime nurodė, jog automobilį vairavo M. A., buvo patikrintas jo neblaivumas, nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Teismo posėdžio metu liudytoja R. T. parodė, kad M. A. vairuojamą automobilį vijosi, važiavo iš paskos, netoli aikštelės, kur sustojo jo automobilis, įjungė specialiuosius šviesos ir garso signalus. Tarnybiniame R. T. pranešime, administracinio teisės pažeidimo protokole apie M. A. bėgimą, nepaklusimą sustabdyti transporto priemonę, vijimąsi ar apie specialiųjų šviesos ir garso signalų panaudojimą neužsiminta.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdyje liudytoja J. N. įvykio aplinkybių neprisiminė. Tada teisėja jai pradėjo uždavinėti menamus klausimus, į kuriuos liudytoja atsakinėjo taip, kaip buvo teisėjos klausiama. Apklausos metu J. N. jau prisiminė, kad automobilį vairavo apeliantas, tačiau, kur jam buvo nustatytas girtumas, ji neprisiminė, prisiminė, kad M. A. prisipažino padaręs pažeidimą. Apeliantas pažymi, kad apklausos pabaigoje ši liudytoja jau teigė, kad M. A. vairuojamą automobilį vijosi ir stabdė su įjungtais specialiaisiais šviesos ir garso signalais. Taip pat ji parodė, kad specialieji šviesos ir garso signalai buvo įjungti netgi nuo kapinių, nuo kurių atstumas iki M. A. stovėjimo vietos aikštelėje buvo keletas šimtų metrų. Teismas, esant prieštaringiems parodymams, konstatavo, kad byloje aptarti liudytojų R. T. ir J. N. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, vieni kitiems neprieštarauja, todėl neturėjo pagrindo jais netikėti.

Rinkdamas duomenis apeliaciniam skundui rašyti, M. A. apylinkės teismo prašė kartu su teismo posėdžio protokolu jam pateikti ir teismo posėdžio garso įrašo kopiją. Apeliantas nurodo, kad dalis parodymų, ypač liudytojos J. N. parodymai, visiškai neatitinka parodymų, kurie užfiksuoti teismo posėdžio protokole, todėl būtina išklausyti teismo posėdyje darytą garso įrašą ir jį palyginti su teismo posėdžio protokole ir nutarime surašytais duomenimis. Jam buvo kategoriškai atsakyta, kad teismo posėdžio metu daromas garso įrašas nėra bylos medžiagos dalis, ir įrašas pateiktas nebuvo, nors ATPK 272 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus ir t. t.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. su savo administracinio teisės pažeidimo byla susipažino du kartus, taip pat pagal prašymus gavo ir visas norimas dokumentų kopijas (b. l. 17, 43, 45), dėl to, jog nespėjo pasiruošti bylos nagrinėjimui, M. A. prašymu buvo atidėtas bylos nagrinėjimas (b. l. 20), nagrinėjant bylą teisme jam atstovavo advokatas R. C. (b. l. 36). Šios aplinkybės duoda pagrindą tvirtinti, kad M. A. teisės, numatytos ATPK 272 straipsnio 1 dalyje, pažeistos nebuvo. Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad garso įraše užfiksuota teismo posėdžio eiga nebuvo teismo posėdžio protokolo dalimi, todėl ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė gauti šio garso įrašo kopijas ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nenumatyta.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis traukiamas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Tarnybiniame pranešime Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyriausioji patrulė R. T. nurodė, kad įvykio dieną, apie 18 val., patruliuodama su patrule J. N., sustabdė automobilį „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo M. A.. Iš vairuotojo sklido alkoholio kvapas, todėl alkotesteriu buvo patikrintas jo neblaivumas, nustatytas 2,18 promilės girtumo laipsnis (b. l. 3).

Tarnybiniame pranešime patrulė R. T. išsamiai M. A. vairuojamo automobilio sustabdymo aplinkybių neaprašė, nurodė tik patį faktą – kad automobilis buvo aptiktas ne stovintis aikštelėje, bet buvo sustabdytas. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja R. T. parodė analogiškai, tik išsamiai išdėstė jo važiavimo ir stabdymo aplinkybes. Liudytoja parodė, kad, važiuodama su J. N. tarnybiniu automobiliu, pastebėjo priekyje jų važiuojantį automobilį „Peugeot 406“, kuris padidino greitį, todėl sukėlė įtarimų, kad automobilio vairuotojas gali būti neblaivus. Tuomet pareigūnė taip pat padidino greitį, prisivijusi paminėtą automobilį, su įjungtais šviesos ir garso signalais jį stabdė. Automobilis įsuko į aikštelę ir sustojo. Nuėjusi prie minėto automobilio pajuto, kad iš vairuotojo sklinda alkoholio kvapas, paprašė vairuotojo dokumentų. Automobilyje sėdėjo du vyriškiai, už vairo sėdėjo M. A.. Vairuotoją nusivedė į tarnybinį automobilį, ten jam buvo nustatytas girtumas. M. A. jokio poveikio nedarė, jis savo kaltę dėl padaryto pažeidimo pripažino ir gailėjosi, klausė, ką jam rašyti paaiškinime. Jam buvo pasakyta, kad tai yra jo paaiškinimas ir jį turi rašyti jis pats. M. A. paaiškinimą parašė ir pasirašė savo ranka (b. l. 36–37).

Teismo posėdyje J. N. parodė analogiškas įvykio aplinkybes (b. l. 37). Dėl to, kad teismo posėdyje policijos pareigūnėms prisiminti visas įvykio, susijusio su M. A. sulaikymu, aplinkybes, praėjus dviem mėnesiams po įvykio, buvo sudėtinga, nėra nieko stebėtino, nes kasdienės tarnybos metu panašūs įvykiai nėra pavieniai. Tai, kad J. N. prisiminė ne tik M. A. vairuojamo automobilio stabdymo aplinkybes, bet ir tai, jog M. A. skundėsi, jog neturi pinigų baudai sumokėti, kad skambino merginai, prašė, kad ši atvažiuotų parvairuoti automobilį, parodo, kad J. N. visas įvykio aplinkybes prisiminė gerai, ir tai paneigia apeliaciniame skunde apelianto nurodytą aplinkybę, kad liudytoja atsakinėjo tik į menamus teisėjos klausimus.

Policijos pareigūnės to, kad M. A. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti automobilį ir jo nesustabdė, netvirtino, jos tiesiog parodė, kaip M. A. automobilis buvo stabdomas, kol jis sustojo. Už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnyje, M. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas nebuvo. R. T. ir J. N. išsamiai ir nuosekliai parodė, kad M. A. vairuojamą automobilį matė važiuojantį, automobilį stabdė dėl to, jog jo vairuotojas, pamatęs jų automobilį, padidino greitį, tai sukėlė įtarimų, kad vairuotojas gali būti neblaivus. Sustabdžius persekiojamą automobilį, ši aplinkybė pasitvirtino.

Alkotesterio „Alcotest 6810“ rodmenys patvirtina, kad 2013-10-17 18.01 val. M. A. buvo nustatytas 2,18 promilės girtumas (b. l. 4).

Kad vairavo automobilį, būdamas neblaivus, iš karto po įvykio prisipažino ir pats M. A.. Kad pasiaiškinimą prie administracinio teisės pažeidimo protokolo „vairavau išgėręs 30 gramų dėl to gailiuosi pažeidęs taisykles“ parašė ir pasirašė jis, M. A. nepaneigė (b. l. 2). Kad policijos pareigūnėms prisipažino vairavęs automobilį, būdamas neblaivus, sugrįžęs iš policijos automobilio, M. A. pasakė ir su juo buvusiam Š. S. (b. l. 37).

Kadangi policijos pareigūnės sekė automobilį iš paskos ir jį sustabdžiusios aiškiai matė, kuris iš vyriškių vairavo automobilį, šios aplinkybės policijos pareigūnėms nustatinėti net nereikėjo, kad automobilį vairavo, prisipažino ir M. A., todėl, nekilus ginčo dėl automobilio vairavimo, Š. S. apklausti įvykio vietoje nebuvo jokio reikalo, o apylinkės teismas teismo posėdyje Š. S. duotus parodymus vertino kritiškai pagrįstai, nes jo parodymai dėl automobilio vairavimo aplinkybių prieštaravo byloje surinktiems ir teismo posėdyje ištirtiems įrodymams, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta R. R. įvykio metu kartu su M. A. automobilyje nevažiavo, todėl tiesiogiai apie M. A. vairavimo aplinkybes nieko parodyti negalėjo. Ji parodė tik apie tai, jog vyko parvaryti M. A. automobilį, bet policijos pareigūnės to padaryti neleido (b. l. 37).

Esant aptartoms aplinkybėms, abejonių dėl M. A. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, už kurį jis nubaustas skundžiamu nutarimu, nekyla, todėl reikalauti iš Tauragės AVPK 2013-10-17 vieningosios pajėgų valdymo sistemos duomenų nėra pagrindo.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-20 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-20 nutarimą palikti nepakeistą, M. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.