Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės, ir E. T. skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsnio 2 dalimi, į terminuotos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas E. T. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 5 d. 4.50 val. iki 2019 m. gruodžio 6 d. 15.55 val., t. y. iš viso 2 paros, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, o taip pat bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendį su jame nurodytais įskaitymais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. T. nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 5 d. apie 4.25 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sugriebė rankomis savo sugyventinę J. K. už kaklo ir ją smaugė padarydamas kraujosruvą kakle, taip sukėlė savo šeimos narei J. K. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors E. T. savo kaltės nepripažino, neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir tvirtino, kad buvo tik žodinis konfliktas, jo kaltė neginčijamai įrodyta byloje patikimai nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai E. T. veiksmuose nustatyti ir įrodyti, nuskalstama veika pagal minėtą straipsnį kvalifikuota teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmetamas.

6. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. nuosprendį skundžia nuteistasis E. T., skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios jis nepadarė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir E. T. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustatė.

7. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo teisę nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų iš esmės nepažeidė, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų turinį, tačiau taip pat pateikė ir motyvuotas išvadas dėl teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų vertinimo, kaip tai nurodyta BPK 305 straipsnyje.

9. Skundžiamu nuosprendžiu E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. BK 140 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veik padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Tai yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine (smurtaudamas asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jų norėjo) arba netiesiogine (nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti) tyčia. E. T. nuteistas dėl fizinio skausmo savo sugyventinei sukėlimo, todėl vertinant, ar asmens veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas. Konstatuojant fizinį skausmą atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018 ir kt.).

10. Nuteistasis E. T. savo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo sugyventinei J. K. nepripažino, teismo nustatytas aplinkybes dėl fizinio smurto panaudojimo (sugriebimo rankomis už kaklo ir smaugimo) kategoriškai neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus atmetė, kaip paneigtus kitais bylos įrodymais, kurių visuma neabejotinai įrodo, kad E. T. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis sukėlė savo sugyventinei fizinį skausmą, taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip ir daryti priešingas, negu pirmosios instancijos teismas, išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aplinkybę dėl fizinio smurto panaudojimo visų pirma patvirtino pati nukentėjusioji J. K., teisiamajame posėdyje nurodžiusi, kad įvykus žodiniam konfliktui E. T. sugriebė už kaklo, laikė neilgai, kai pradėjo rėkti, paleido. Nors nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji neigė dėl E. T. veiksmų jautusi fizinį skausmą, teigė, kad jokių kraujosruvų ant kaklo nebuvo, sužalojimų nebuvo ir ji jokių pretenzijų neturi, nes nenukentėjo, pirmosios instancijos teismas šiuos nukentėjusiosios parodymus pagrįstai vertino kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą teismui leido daryti pačios nukentėjusiosios paaiškinimų dėl jausto fizinio skausmo nenuoseklumas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, rašytiniai duomenys, kuriuose užfiksuotos policijos kvietimo ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nustatytos aplinkybės, liudytojų R. Š., T. V. nuoseklūs ir rašytiniams duomenims neprieštaraujantys parodymai, kiti bylos duomenys, taip pat ir paties nuteistojo parodymų nenuoseklumas.

11. Kaip minėta, nuteistasis E. T. kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo teisme nepripažino, tačiau dėl įvykio aplinkybių vis tik nebuvo nuoseklus. 2019 m. gruodžio 5 d. įtariamojo apklausos protokole E. T. iš viso neigė aplinkybę dėl žodinio konflikto (1 t. b. l. 140, 141), vėliau ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad žodinis konfliktas buvo, tačiau nepripažino, kad naudojo fizinį smurtą (1 t. b. l. 152). Tokios pozicijos laikėsi ir teisme (2 t. b. l. 12). Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji J. K. aplinkybę, jog nuteistojo E. T. veiksmai – suėmimas už kaklo, smaugimas jai sukėlė fizinį skausmą, nurodė tiek į įvykio vietą atvykusiam patruliui T. V., pagal nukentėjusiosios nurodytas ir įvykio vietoje nustatytas aplinkybes surašiusiam 2019 m. gruodžio 5 d. tarnybinį parnešimą dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t. b. l. 18–21), tiek 2019 m. gruodžio 5 d. liudytojo apklausos protokole (1 t. b. l. 42). Aplinkybę, kad nuteistasis buvo suėmęs už kaklo, patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme (2 t. b. l. 13). Liudytojas T. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nors ir nurodė, kad apie 2020 m. gruodžio 5 d. įvykį nieko neprisimena, prašo vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, patvirtino, kad įvykio vietoje fiksuoja tokius duomenis, kokie jie yra, todėl tarnybiniame pranešime nurodyta informacija yra teisinga (2 t. b. l. 34). Iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad iš J. K. gauti paaiškinimai, jog įvykus žodiniam konfliktui su sugyventiniu E. T., šis rankomis griebė už kaklo, bandė smaugti, taip sukeldamas fizinį skausmą. Šiame tarnybiniame pranešime užfiksuoti ir nukentėjusio asmens patirti sužalojimai, jų vieta – kraujosruva (mėlynė) kaklo srityje (1 t. b. l. 19, 20). Aplinkybes dėl paraudimo ant nukentėjusiosios kaklo patvirtino ir liudytojas R. Š., kuris nurodė ir tai, kad nukentėjusiosios dukra taip pat teigė, kad asmuo (E. T.) smurtavo, nukentėjusioji atrodė išsigandusi, paaiškėjus smurto artimoje aplinkoje atvejui, E. T. buvo sulaikytas. Taip pat patvirtino, kad tarnybiniame pranešime viskas užfiksuota teisingai (2 t. b. l. 34). Apeliaciniame skunde keliant abejones dėl paraudimų ant kaklo buvimo ir siekiant šias abejones pašalinti, apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo surašęs pareigūnas T. V., perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau kitokios, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės nebuvo nustatytos. Liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokole nurodytas, pirmosios instancijos teisme patvirtintas, taip pat tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuotas aplinkybes dėl ant nukentėjusiosios kaklo vizualiai matomų kraujosruvų. Taip pat dar kartą patvirtino, kad fiksavo tai, ką pats matė. Liudytojai T. V. ir R. Š. parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų asmeninis suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas, liudytojų nurodytos aplinkybės, tame tarpe ir dėl žymių ant nukentėjusiosios kaklo, kitiems bylos įrodymams neprieštarauja. Taigi netikėti šių liudytojų parodymais ir jais nesivadovauti nėra pagrindo, šių liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino vienu iš E. T. kaltės įrodymų.

12. Skunde nesutinkama su liudytojų T. V. ir R. Š. parodymų, kaip įrodančių fizinio smurto naudojimo aplinkybes, vertinimu, tačiau nesutikimas yra paremtas iš liudytojų parodymų turinio selektyviai išskirtomis atskiromis frazėmis, kurių, apelianto teigimu, jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina. Sutikti su tokiu apelianto vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Visų pirma pažymėtina, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas laikėsi, liudytojų T. V. ir R. Š. parodymus ištyrė ir įvertino tiek atskirai, tiek palygindamas juos su kitais byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais. Kaip minėta, liudytojų nurodytos aplinkybės dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo, ant nukentėjusiosios kūno akivaizdžiai matomų smurto žymių – kraujosruvų ant kaklo, atitinka šios nutarties 11 punkte aptartame tarnybiniame pranešime fiksuotą informaciją, liudytojų nurodytos aplinkybės neprieštarauja ir pačios nukentėjusiosios parodymams dėl suėmimo už kaklo, smurtavimo artimoje aplinkoje faktą patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys – policijoje registruojamų įvykių registro išrašas (1 t. b. l. 12), Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolas (1 t. b. l. 37, 38), taip pat netiesiogiai ir apelianto kritikuojamas vaizdo iš policijos pareigūno kameros įrašas. Nors minėtame vaizdo įraše paraudimas kaklo srityje akivaizdžiai ir ryškiai nėra matomas, nukentėjusioji pokalbio su pareigūnu, kurio turinys užfiksuotas ir objektų apžiūros protokole (1 t. b. l. 22, 23), metu patvirtino suėmimo už gerklės faktą, parodė, kaip E. T. buvo suėmęs. Taigi aptartų įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad E. T. žodinio konflikto metu suėmė už kaklo nukentėjusiajai J. K. ir ją smaugė, dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Nors nagrinėjant bylą teisme nukentėjusioji, kaip minėta, neigė jautusi fizinį skausmą, tokie jos paaiškinimai yra nelogiški, kadangi jau vien ta aplinkybė, kad praėjus kuriam laikui po įvykio ant kaklo buvo išlikęs paraudimas (kraujosruva), apie kurį nuoseklius parodymus davė liudytojai, patvirtina manymą, jog fizinis poveikis nukentėjusiajai buvo pakankamai intensyvus ir stiprus ir dėl šio poveikio nukentėjusioji fizinį skausmą iš tikrųjų jautė. Tai, kad nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo vertintas ir nustatytas, esminės reikšmės E. T. veiksmų teisiniam vertinimui neturi, kadangi, kaip nurodyta šios nutarties 9 punkte, nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas.

13. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. T. kaltę grindė ir liudytojos D. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (3 t. b. l. 14), D. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo ištirti, t. y. nebuvo perskaityti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, o teismas juos tik nurodė BPK 290 straipsnio pagrindu vardindamas byloje esančius dokumentus (2 t. b. l. 15). Toks įrodymų ištyrimas nelaikytinas tinkamu, todėl teisėjų kolegija apeliacinėje instancijoje atliko įrodymų tyrimą ir, vadovaudamasi BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė liudytojos D. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Iš liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, kad tiek pirmosios apklausos metu, tiek apklausiama papildomai, liudytoja nuosekliai tvirtino, kad pati matė, kai tėtis (E. T.) buvo suėmęs mamai (J. K.) už kaklo, ją smaugė, mama tuo metu duso, verkė, negalėjo kvėpuoti, ant mamos kaklo matė paraudimą, pati mama jai (liudytojai) sakė, kad negalėjo kvėpuoti, galvojo, kad uždus. Taigi liudytoja D. T. savo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes, kurias nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai ir kurios užfiksuotos rašytiniuose bylos įrodymuose. Taigi liudytojos D. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad E. T. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. K. yra įrodyta. Atsižvelgiant į paminėta teisėjų kolegija pažymi, kad nors liudytojos D. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirti ir patikrinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, sutrukdžiusiu apylinkės teismui nešališkai ir visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl vien dėl aptarto pažeidimo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

14. Apeliaciniam skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti aplinkybes, kad nukentėjusioji ir dukra ne kartą melagingai kvietė policijos pareigūnus nurodant tas pačias aplinkybes. Taip pat teigiama, kad tai patvirtinantys duomenys nebuvo išreikalauti ir vertinti. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta, kaip nepagrįstus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl policijos kvietimo nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresu 2018-2019 metų laikotarpyje, taip pat dėl nukentėjusiosios baustumų administracine tvarka patikrino, įpareigojo prokurorę pateikti su šiomis aplinkybėmis susijusius duomenis (2 t. b. l. 35), šie duomenys teismui buvo pateikti (2 t. 43–197, 3 t. b. l. 1–13) ir nuosprendyje tiek, kiek susiję su E. T. pareikštu kaltinimu, įvertinti (3 t. b. l. 27, 28).

15. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė E. T. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad E. T., tyčia sugriebdamas rankomis sugyventinei J. K. už kaklo ir ją smaugdamas, sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl E. T. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

16. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus patikslinta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurias sudaro 239,94 Eur (3 t. b. l. 80). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant BPK 106 straipsnio nuostatas apeliacinėje instancijoje, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas. Vertinamu atveju nuosprendį skundė nuteistasis E. T., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagrindas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nenustatytas, nuteistojo apeliacinis skundas atmestas. Nuteistajam yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią jis šiuo metu atlieka. Bylos duomenimis jis nedirba, pajamų iš darbinės veiklos negauna (1 t. b. l. 77, 78), duomenų apie turimą turtą byloje nėra. Taigi byloje nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgiant ir į BPK 322 straipsnio 1 dalį, numatančią būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. T. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo E. T. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 239,94 Eur, neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.