Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8048-877/2013 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovams R. D. ir viešajai įstaigai Išeivijos idėjų centrui „IIC“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nors teismas pripažino, kad atsakovo R. D. pasirašytas skolos raštas patvirtina aplinkybę, kad jis, kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktorius, skolinosi iš apeliantės3 640 EUR VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vykdomo Mokymosi visą gyvenimą programos seminaro „Socialinė menininkų socializacija migracijos kontekste“ įgyvendinimui, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog apeliantei bus atlygintos išlaidos, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas R.D. skolos rašte pats asmeniškai įsipareigojo grąžinti apelianteipinigus po to, kai fondui bus pateikta ataskaita ir fondas išmokės 3 640 EUR dydžio kompensaciją. Nors fondas kompensaciją galėjo išmokėti ir išmokėjo tik atsakovei VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo atsakovą R.D. atleisti nuo atsakomybės grąžinti apeliantei lėšas.Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas R.D. asmeniškai prisiimdamas pareigą grąžinti apeliantei pinigus tokiu būdu pripažino skolą, todėl šių aplinkybių nereikia įrodinėti. Skolos raštą atsakovas pasirašė praėjus mėnesiui po seminaro, žinodamas išlaidas, kas rodo, kad jo sprendimas buvo gerai apgalvotas ir pagrįstas pateiktais išlaidas patvirtinančiais dokumentais. Atsakovas iki gaudamas kompensaciją iš fondo vis žadėjo grąžinti pinigus, tačiau pervedus lėšas atsakovei taip savo įsipareigojimo ir neįvykdė. Skolos raštas, kuriame atsakovas R. D. asmeniškai įsipareigoja grąžinti apeliantei jos paskolintas lėšas, aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuoja paskolos faktą, kaip ir faktą, kad tarp apeliantės ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu apeliantė turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo asmeniškai iš atsakovo R. D..Teismas, nagrinėdamas ginčą, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193-6.195 straipsniuose ir suformuotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismas nagrinėjamoje byloje netaikė sisteminio požiūrio, rėmėsi vien atskiromis teisės normomis ir nutolo nuo susiklosčiusios situacijos esmės, kuri aiškiai suvokiama ir apibrėžiama kaip atsakovo vengimas vykdyti savo įsipareigojimus ir grąžinti apeliantei skolą. Teismo priimtas sprendimas lėmė nesąžiningumą apeliantės atžvilgiu, kadangi atsakovas buvo nepagrįstai atleistas nuo atsakomybės įvykdyti jo akivaizdžiai prisiimtus įsipareigojimus. Teismo sprendimas priimtas nevertinant šalių ketinimų, elgesio ir valios išreiškimo bei kitų svarbių apeliantės nurodytų aplinkybių, kurios teismo sprendime įvardintos kaip teisiškai nereikšmingos ginčo išnagrinėjimui.Skolos raštu atsakovas R.D. tiek asmeniškai, tiek ir kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktorius prisiėmė pareigą atlyginti apeliantei 12 568 Lt skolą, todėl atsakovui įsipareigojus asmeniškai grąžinti pinigus, kurie buvo panaudoti jo vadovaujamos viešosios įstaigos veiklai, atsakovui ir VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“ kyla solidarioji atsakomybė.Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė neįrodinėjo VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ nepajėgumo atsiskaityti bei atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi dar ieškinyje buvo nurodyta, kad jau seminaro metu paaiškėjo, kad atsakovas ne tik kad nėra pasirūpinęs likusia reikalinga pinigų sumą, bet ir avansu gautas lėšas yra panaudojęs kitais tikslais. Be to, atsakovo brolis patvirtino, kad jis seminaro organizavimui paskolino atsakovui 5 000 Lt. Nurodytos aplinkybės jau tuo metu sukėlė įtarimų dėl VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ mokumo ir likvidumo, todėl apeliantė jokiu būdu negalėjo priimti sprendimo savo pinigus skolinti jokio turto neturinčiai įstaigai. Tikėtina, kad atsakovas iš fondo gautas lėšas panaudojo skolų savo artimiesiems grąžinimui. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų apie seminaro organizavimui skirtų lėšų panaudojimą, taip pat duomenų, kad atsakovė yra pajėgi atsiskaityti su apeliantė, todėl duomenys apie tai, kad atsakovė jau seniai nevykdo veiklos, jokių pajamų neturi, tik patvirtina jos negalėjimą atsiskaityti su apeliante. Be to, atsakovas aplaidžiai tvarkė viešosios įstaigos lėšas, jomis naudojosi kaip asmeninėmis, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Nurodytas aplinkybes apeliantė išdėstė ir teismo posėdžiuose, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tik tarp apeliantės ir atsakovės.Lėšas apeliantė skolino būtent atsakovui, kuriuo pasitikėjo, paskolos rašte tikslingai nurodytas lėšų panaudojimas seminaro vykdymui, todėl tai buvo tikslinis lėšų skolinimas pervedant lėšas tiesiogiai pagal paskirtį. Apeliantė skolinamas lėšas nukreipė tiesiogiai į seminaro išlaidas, o tai patvirtina visi byloje esantys įrodymai. Apeliantė, paskolindama pinigus, sutiko padėti būtent atsakovui ir tik su tam tikromis sąlygomis, t. y. kad paskolinta lėšų suma bus grąžinta fondui pervedus pinigus. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas asmeniškai įsipareigojo apeliantei grąžinti pinigus, skolos raštas patvirtina šalių ketinimus ir atsakovo įsipareigojimą.Teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas atsakovui, kadangi nei atsakovas, nei jo atstovė nepateikė raštiško prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Ir nors teismui buvo pateiktos sąskaitos už teisinės pagalbos teikimą atsakovui, tačiau jokių duomenų apie jų apmokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nebuvo pateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė apeliantėsreikalavimą taikyti solidariąją atsakomybę atsakovo R. D. atžvilgiu dėl skolos priteisimo, taip pat sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų iš apeliantės priteisimo atsakovo R. D. naudai.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria apeliantės pareikšti ieškinio reikalavimai yra atmesti, yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliantėsapeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovui R. D. priteista iš apeliantės 1 936 Lt bylinėjimosi išlaidų, yra nepagrįsta, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas panaikinant šią jo dalį.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė VšĮ Išeivijos idėjų centras „IIC“, atstovaujama direktoriaus R. D., ir Švietimo mainų paramos fondas sudarė dotacijos sutartį (b.l. 104–109, t. I) seminarų organizavimui pagal Mokymosi visą gyvenimą programą, pagal kurią atsakovei buvo skirta dotacija vykdyti Grundvig seminarų organizavimo projektą Nr. LLP-GRU-SO-2010-LT-00019, finansuojant nacionalinei agentūrai 18 200 EUR su veikla susijusių išlaidų, avansu sumokant 80 procentų sumos, o likusią dalį sumokant gavus ir patvirtinus ataskaitą. Numatytas veiklos laikotarpis nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Įvertinus seminarų organizavimo veiklos ataskaitą, 2012 m. sausio 26 d. buvo nuspręsta išmokėti atsakovei VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“ ir likusią dotacijos sumą – 3 640 EUR (b.l. 97–99, t. I). Seminaro „Socialinė menininkų socializacija migracijos kontekste“ metu apeliantė apmokėjo už atsakovei VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“ suteiktas paslaugas bei atsakovės vardu įsigytas prekes, reikalingas minėto seminaro tinkamam įvykdymui. Byloje esantys įrodymai (b.l. 12–34, t. I) patvirtina apeliantės išlaidas atsakovės VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ naudai, ginčo dėl šių išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo nėra. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė ir teigė, kad išlaidos galimai nepagrįstos, padidintos, tačiau jų teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčijo. 2011 m. rugpjūčio 21 d. R. D., kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktorius, surašė skolos raštą (b.l. 8, t. I), kuriame nurodyta, kad R. D. Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu skolinasi 3 640 EUR seminaro „Socialinė menininkų socializacija migracijos kontekste“ vykdymui iš I. S.. Po ataskaitos už seminarą ir kompensacijos gavimo R. D.įsipareigojo grąžinti tokią pat sumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas R. D. nuo pat VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ įregistravimo dienos buvo šios įstaigos vadovas, direktorius, juridinio asmens vardu veikiantis vienasmeniškai (b.l. 151–152, t. I).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo R. D. atžvilgiu netaikė solidariosios atsakomybės pagal apeliantės pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad apeliantė atsakovo R. D. ir VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ solidariąją prievolę kildino iš paskolos teisinių santykių teigdama, kad pagal 2011 m. rugpjūčio 21 d. skolos raštą paskolos sumą įsipareigojo grąžinti asmeniškai atsakovas R. D., o kadangi paskolintos lėšos buvo panaudotos VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ naudai, tai šių asmenų atsakomybė yra solidari. Remiantis CK 6.6 straipsnio 1 dalimi solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat, kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 str. 3 d.). Kaip jau buvo nurodyta, apeliantė solidariąją atsakovų prievolę grindė esant šalių susitarimui, apeliantės teigimu, atsakovui R. D. asmeniškai įsipareigojus grąžinti VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“ paskolintas lėšas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovo R. D. pasirašytas skolos raštas patvirtina aplinkybę, kad jis, kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktorius, skolinosi iš apeliantės 3 640 EUR VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vykdomo Mokymosi visą gyvenimą programos seminaro „Socialinė menininkų socializacija migracijos kontekste“ įgyvendinimui, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas R. D. skolos rašte pats asmeniškai įsipareigojo grąžinti apeliantei pinigus po to, kai fondui bus pateikta ataskaita ir fondas išmokės 3 640 EUR dydžio kompensaciją. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko šį apeliacinio skundo argumentą, kadangi pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei kad yra teigiama apeliaciniame skunde, paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo fakto nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolos rašte nurodyta suma nei VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“, nei atsakovui R. D. faktiškai nebuvo perduota, sprendė, kad šalių santykiai negali būti kvalifikuojami kaip paskolos teisiniai santykiai, o atsakovės VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ ir apeliantės santykius apmokant atsakovei suteiktas paslaugas bei jos vardu įsigytas prekes vertino kaip kito asmens reikalų tvarkymą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės veiksmai apmokant VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu išrašytas sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas bei parduotas prekes laikytini ne paskolos teisiniais santykiais, o kito asmens reikalų tvarkymu, todėl apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai vertino skolos raštą nustatant atsakovo R. D. solidariąją atsakomybę, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad remiantis skolos raštu tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas pripažino, jog atsakovo R. D. pasirašytas skolos raštas patvirtina paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo faktą. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, atsakovės prievolę atlyginti apeliantės turėtas išlaidas grindžiant CK 6.233 straipsnio 1 dalimi, teismas pagrįstai skolos rašto nevertino kaip pagrindo kilti atsakovo R. D. solidariajai atsakomybei paskolos teisinių santykių pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė prašomą priteisti sumą panaudojo VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“ suteiktoms paslaugoms bei parduotoms prekėms apmokėti, tačiau nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovas R. D., pasirašydamas skolos raštą, tokiu būdu patvirtino paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo faktą. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pagal paskolos raštą paskolos suma nei VšĮ Išeivijos idėjų centrui „IIC“, nei atsakovui R. D. nebuvo perduota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė. Aplinkybės, kad apeliantėVšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu veikė ir sąskaitas apmokėjo pasitikėdama atsakovu, sutikdama jam padėti, kad lėšas skolino būtent atsakovui, esant byloje nustatytoms aplinkybėms nesudaro pagrindo teigti, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai ir kad būtent atsakovas R. D. asmeniškai įsipareigojo grąžinti paskolos sumą apeliantei.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo R. D. pasirašytą skolos raštą vertino kaip patvirtinantį aplinkybę, jog tarp apeliantės ir VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ buvo susitarimas, kad apeliantei bus atlygintos jos turėtos išlaidos, tačiau šio rašto nevertino kaip atsakovo R. D. asmeniško įsipareigojimo atlyginti apeliantei jos turėtas išlaidas VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ naudai. Teisėjų kolegija su tokiu skolos rašto vertinimu sutinka, kadangi aiškinant jo turinį gramatiškai, atsižvelgiant į visus rašte esančius rekvizitus negalima sutikti, kad atsakovas R. D. asmeniškai įsipareigojo grąžinti apeliantei jos turėtas išlaidas. Pažymėtina, kad minėtas raštas surašytas R. D. ne kaip fizinio asmens, bet kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktoriaus. Raštas pasirašytas atsakovo ir šalia jo parašo yra VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ antspaudas, be to, rašte nurodyta, kad R. D. Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu skolinasi pinigus. Skolos rašte esantis sakinys: „Po ataskaitos už seminarą ir kompensacijos (20%) gavimo aš, R. D., įsipareigoju grąžinti tokią pat sumą“, negali būti vertinamas kaip asmeniškas R. D. įsipareigojimas grąžinti apeliantei jos VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ naudai panaudotas lėšas. Pažymėtina, kad R. D. vienasmeniškai veikė VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu, jis skolos rašto surašymo metu buvo šio juridinio asmens vadovas, kuris visus veiksmus VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vardu atlieka vienasmeniškai, todėl nurodytas įrašas, kad R. D. įsipareigoja grąžinti tokią pat sumą vertintinas kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ vadovo, o ne kaip fizinio asmens įsipareigojimas. Todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog skolos raštu atsakovas R. D. tiek asmeniškai, tiek ir kaip VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ direktorius prisiėmė pareigą atlyginti apeliantei 12 568 Lt skolą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas skolos raštą pasirašė tik praėjus mėnesiui po seminaro, žinodamas išlaidas, tik patvirtina faktą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skolos raštą vertino ne kaip paskolos teisinius santykius tarp šalių egzistuojant patvirtinantį įrodymą, kadangi paskolos suma faktiškai skolos rašto surašymo metu nei vienam iš atsakovų nebuvo perduota, o kaip apeliantės turėtų išlaidų patvirtinimą ir VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ įsipareigojimą šias išlaidas atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė reikalavimą dėl skolos iš atsakovų priteisimo grindė sutartiniais teisiniais santykiais, teigdama, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismui nustačius, kad tarp šalių paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, kad atsakovo R. D. ir apeliantės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, teismas nurodė, kad apeliantė reikalavimą atsakovui R. D. dėl žalos atlyginimo gali reikšti remdamasi deliktu, tačiau, kadangi byloje apeliantė sąlygų atsakovo R. D. deliktinei atsakomybei kilti nenurodė, neįrodinėjo, sprendė, kad jo atžvilgiu ieškinys atmestinas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantė neįrodinėjo VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ nepajėgumo atsiskaityti bei atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau apeliantė šias pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes ginčija. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis pažymi, kad apeliantė atsakovo R. D. atsakomybę kildino iš sutartinių, o ne deliktinių teisinių santykių, todėl jos nurodytos aplinkybės apie atsakovo R. D. veiksmus panaudojant avansu gautas lėšas kitais tikslais ar nepasirūpinimu reikalinga likusia pinigų suma, ar aplinkybės apie VšĮ Išeivijos idėjų centro „IIC“ veiklos nevykdymą, pajamų neturėjimą ir t. t. nesudarė pagrindo teismui spręsti dėl atsakovo R. D. deliktinės civilinės atsakomybės taikymo. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, todėl esat nurodytoms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl deliktinės atsakomybės atsakovo R. D. atžvilgiu taikymo.

Pirmiau nurodytų argumentų visuma leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindų atsakovo R. D. solidariajai atsakomybei kartu su VšĮ Išeivijos idėjų centru „IIC“ atsirasti, todėl atmesdamas apeliantės pareikštą ieškinį atsakovo R. D. atžvilgiu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Nagrinėjamoje byloje taip pat kilęs ir bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą priteisimo klausimas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės atsakovui R. D. išlaidas už advokato teisinę pagalbą, kadangi nei atsakovas, nei jo atstovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos raštu nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, nors byloje ir yra pateiktos sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas atsakovui, tačiau jokių duomenų apie jų apmokėjimą teismui taip pat nebuvo pateikta.

Pagal CPK98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalyje).

Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto išlaidų už advokato pagalbą priteisimo iš apeliantės atsakovui R. D., pažymi, kad CPK nuostatų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad teismas paskirsto tik „turėtas bylinėjimosi išlaidas“, t. y. išlaidas, kurias šalis faktiškai turėjo, o ne būsimas išlaidas. Pažymėtina, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad byloje yra pateiktos sąskaitos išankstiniam apmokėjimui ir ataskaitos apie suteiktas teisines paslaugas (b.l. 147–150, t. I), patvirtinančios, kad atsakovui R. D. atitinkamai 2013 m. liepos 8 d. ir 2013 m. birželio 12 d. buvo išrašytos už suteiktas teisines paslaugas išankstiniam apmokėjimui sąskaitos atitinkamai 726 Lt ir 1 210 Lt sumai, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas R. D. šias sąskaitas yra apmokėjęs, byloje nėra pateikta. Nesant įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo R. D. faktines išlaidas už advokato jam byloje suteiktą pagalbą, negalima pripažinti, kad atsakovas tokias išlaidas byloje turėjo. Sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas atsakovui R. D. išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisė nesant byloje pareikšto rašytinio prašymo dėl išlaidų priteisimo. Byloje raštu pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nei atsakovas, nei jo atstovė nebuvo pateikę, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nebuvo pareikštas ir jokiame kitame atsakovo teismui pateiktame procesiniame dokumente, todėl negalima laikyti, kad atsakovas R. D. tinkamai, CPK nustatyta tvarka realizavo savo teisę pareikšti prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai pamokėti priteisimo. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo R. D. atstovė pareiškė tik teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš esmės ir pateikė teismui pirmiau nurodytas sąskaitas išankstiniam apmokėjimui bei ataskaitas apie suteiktas teisines paslaugas, tačiau nurodytų dokumentų pateikimas negali būti laikomas tinkamu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti pateikimu. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesant prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepagrįstai priteisė iš apeliantės atsakovui R. D. 1 936 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. D. iš apeliantės priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantė prašė priteisti jai turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui R. D. bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, tačiau apeliantės pateiktas apeliacinis skundas dėl pareikšto materialinio reikalavimo atmestas, dėl ko laikytina, kad apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas, dėl ko nėra pagrindo priteisti apeliantei iš atsakovų jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsakovas R. D. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti jam iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad už suteiktas advokato teisines paslaugas atsakovui apmokėjimui yra išrašyta sąskaita 1 300 Lt sumai (b.l. 7, t. II), o atsakovas iš viso pagal pateiktą sąskaitą yra sumokėjęs 649,13 Lt (b.l. 8, t. II), todėl laikytina, kad atsakovo faktiškai patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra 649,13 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, nedidelės apimties, jog joje nereikėjo panaudoti specialių žinių, joje nesprendžiami jokie nauji teisiniai klausimai, į tai, kad pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą nėr atidelės apimties, jame nepasisakyta dėl visų apeliacinio skundo argumentų, sprendžia, kad tikslinga priteisti atsakovui tik dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų – 300 Lt, kas atitiktų protingumo ir sąžiningumo principus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies3punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimąpakeisti, panaikinant jo dalį, kuria atsakovui R. D. priteista iš ieškovės I. S. 1 936 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš I. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.