- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-30
- Bylos Nr.
- P-248-106-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Birutė Janavičiūtė, Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- UAB “Kristiana”, Trakų
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos skundą dėl įsakymo bei leidimo panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB “Kristiana”, Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, Trakų rajono savivaldybės merui (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr.I3 – 829 – 02).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 23 d. įsakymą Nr.181-79 „Dėl leidimo įsigyti žemės sklypą Žemaitės g.1, Trakuose, išdavimo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. sausio 23 d. leidimą Nr.7 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (toliau - Konstitucinis įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą UAB „Kristiana“ negali įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų žemės. Leidimas Nr.7 bendrovei „Kristiana“ buvo išduotas, pažeidžiant Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės parkai, taip pat minėtą Konstitucijos nuostatą detalizuojančio Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmynai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuojamos, išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr.912 ir paskelbtos Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr.212, III skyriaus “Rekreacinė zona” 3 punktą “Žalgirio” irklavimo bazės teritorija (dėl jos privatizavimo ir išduoti ginčijami administraciniai aktai) yra rekreacijos įstaigos teritorija. Pagal planavimo schemą rekreacijos įstaigos gali būti privatizuojamos, o žemė turi būti nuomojama įstatymų nustatyta tvarka.
UAB „Kristiana“ nurodė, kad su pareiškėjo pateikta Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto interpretacija, jog negali būti parduota visa valstybinių parkų žemė, nesutinka. Pareiškėjas nepagrįstai sutapatina sąvokas „valstybinis parkas“ ir „valstybinės reikšmės parkas“. Trakų istorinis nacionalinis parkas yra valstybinis parkas, kurio teritorija, skirtingai nuo Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos, visa nėra valstybinės reikšmės objektas, todėl joje gali būti privačios žemės valdos. Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų 9 punkte nustatyta, kad istorinio nacionalinio parko rezervatų žemė yra valstybės nuosavybė. Kitoje parko teritorijoje gali būti valstybinė ir privati žemės nuosavybė. UAB „Kristiana“ nurodė, kad jos norimas įsigyti žemės sklypas nėra saugomų teritorijų apsaugos zonų žemėje, todėl Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas šiuo atveju negali būti taikomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 23 d. įsakymo Nr.181-79 „Dėl leidimo įsigyti žemės sklypą Žemaitės g.1,Trakuose, išdavimo“ dalį ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. sausio 23 d. leidimo Nr.7 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“ dalį, kuriomis buvo leista įsigyti nuosavybėn 4550 kv. m žemės sklypą, palikdamas galioti įsakymo ir leidimo dalis dėl 9288 kv. m. žemės sklypo pardavimo.
Teismas nurodė, kad UAB “Kristiana” atitiko Konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 straipsnio, 4 straipsnio reikalavimus, todėl pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį galėjo įsigyti nuosavybėn savo tiesioginei veiklai skirtų pastatų ir įrengimų eksploatacijai reikalingus ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, išskyrus žemę, nurodytą minėto įstatymo 7 straipsnyje. Teismas nurodė, kad prašomas parduoti 13838 kv. m žemės sklypas Žemaitės g.1, Trakuose yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybinių parkų ir jų zonų ribų planuose išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio prioriteto ir kitos paskirties zonos, taip pat kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Ištrauka iš Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos bei žemės sklypo ribų planas patvirtina, kad sklypas, esantis Žemaitės g.1, Trakuose, įeina į rekreacinę zoną ir priklauso rekreacijos įstaigų teritorijoms. Pagal parko schemą ši rekreacijos įstaigų teritorija nėra priskirta prie viešosios paskirties rekreacijos ir poilsio teritorijos, paskirtos bendro viešojo naudojimo poilsio objektams (Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą šio įstatymo nustatyti subjektai negali įsigyti valstybinių parkų apsaugos zonų žemės. Be to, negali būti parduodama žemė, esanti parko teritorijoje, kurią draudžiama parduoti pagal kitus šio straipsnio 1 dalies punktus. Sklypas, dėl kurio įsigijimo nuosavybėn buvo išduotas leidimas, nepriklauso apsaugos zonų žemei, todėl jam apribojimai, numatyti Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netaikomi. Parduoti šį žemės sklypą nėra draudimo ir pagal kitus minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies punktus. Teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad išimtinė valstybės nuosavybė yra rezervatų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė. Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir (ar) privati. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad neparduodama valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė. Tačiau nei įstatymu, nei Trakų istorinio nacionalinio parko aiškinamuoju raštu, patvirtintu Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr.912, Trakų nacionalinio parko rekreacijos zonų žemė nėra priskirta prie išimtinės valstybinės nuosavybės žemės. Todėl pagal Saugomų teritorijų įstatymą nėra draudimo parduoti rekreacinės zonos žemę, jei ji priskirta rekreacijos įstaigų teritorijai. Teismas nurodė, kad 4550 kv. m žemės sklypo Žemaitės g.1, Trakuose sudaro ežero pakrantės apsaugos juosta. Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas draudžia parduoti vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų žemę, todėl ši žemė negali būti parduota bendrovei „Kristiana“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje byloje.
Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, UAB „Kristiana“ negali įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų žemės. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje numatytas apribojimas juridiniam asmeniui įsigyti privačion nuosavybėn sklypą, esantį valstybinio parko teritorijoje. Valstybinių parkų teritorijose privačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2002 m. liepos 1 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.I-1013 redakcija) 5 straipsnio 1 dalis, Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr.IX-628 redakcija) 31 straipsnio 1 dalis, Žemės reformos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-640 redakcija) 8 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei ar Saugomų teritorijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.I-1013 redakcija) 5 straipsnio 4 dalis, Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr.IX-628 redakcija) 31 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos įstatymų nuostatos neprieštaravo Konstituciniam įstatymui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nustatė, kad valstybinės žemės sklypas, kurį byloje ginčijamais aktais buvo leista įsigyti (nusipirkti) bendrovei „Kristiana“, yra Trakų istorinio nacionalinio parko, t. y. valstybinio parko, rekreacinėje zonoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Konstituciniu įstatymu, padarė išvadą, kad įstatymai nenumato draudimo įsigyti dalį rekreacinėje zonoje esančio ginčo žemės sklypo ir kad UAB „Kristiana“ turi teisę iš valstybės nupirkti šio sklypo dalį.
Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į byloje ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 5 straipsnio 4 dalies normą, pagal kurią rekreacinių zonų žemė, išskyrus tam tikras išimtis, negali būti privatizuojama. Vilniaus apygardos administracinis teismas šios įstatymo normos reikšmės šios bylos situacijai neįvertino ir jos netaikė. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad ši įstatymo norma neprieštarauja Konstituciniam įstatymui, bei pažymėjo, kad ši įstatymo norma yra konstituciškai pagrįsta. Konstitucinis Teismas taip pat akcentavo, kad Konstitucinio įstatymo 7 straipsnyje numatytų draudimų negalima aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės nei numatyta Konstituciniame įstatyme. Tokiu būdu Saugomų teritorijų įstatymas gali numatyti didesnės apimties draudimus įsigyti valstybinę žemę nei numatyta Konstituciniame įstatyme ir į tokius draudimus būtina atsižvelgti.
Pažymėtina, kad galiojusios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 5 straipsnio 4 dalyje numatyti draudimai iš esmės yra įtvirtinti ir šiuo metu galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 31 straipsnio 7 dalyje bei šiuo metu galiojančios Žemės reformos įstatymo redakcijos 8 straipsnio 6 dalyje. Pastarąsias įstatymų nuostatas Konstitucinis Teismas taip pat pripažino konstituciškai pagrįstomis.
Tokiu būdu minėti draudimai, nagrinėjant šią bylą, turėjo būti įvertinti, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas to nepadarė. Teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje paminėjo galiojančios redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies nuostatas, bet nurodė, kad šiose nuostatose numatyti draudimai parduoti valstybinę žemę ginčo atveju netaikytini, nes rekreacinių zonų žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė. Tokia teismo pozicija negali būti laikoma pagrįsta, nes Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis nustato draudimą dėl bet kurio statuso valstybinės žemės pardavimo, nepriklausomai nuo to, ar valstybė šią žemę valdo išimtine nuosavybės teise ar ne.
Nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas galėjo padaryti esminį materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Procesas šioje byloje atnaujinamas ir, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 160 straipsnio 1 dalimi, byla perduodama iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos skundą dėl įsakymo bei leidimo panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims UAB “Kristiana”, Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, Trakų rajono savivaldybės merui (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr.I3 – 829 – 02).
Bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.