- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- 1A-493-966/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16139-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė
- Advokatai
- Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą S. B. K., jo gynėjai advokatei Ramunei Genovaitei Baltrušaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą S. B. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato perduodant jį I. Ž. atsakomybėn, nustatant 1 (vienų) metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, S. B. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 28 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, nuspręsta konfiskuoti S. B. K. automobilį „Chrysler 300 C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. S. B. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2020 m. balandžio 26 d. apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini), iki namo Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę automobilį „Chrysler 300 C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (nustatytas 1,78 promilių neblaivumas).
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, konstatavęs, kad yra nustatytos visos sąlygos atleisti S. B. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimą padarė išvadą, kad konfiskuoti nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį yra būtina siekiant įstatymų leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, susijusiomis su automobilio panaudojimu nusikalstamai veikai daryti, jo priklausomybe nuosavybės teise pačiam kaltininkui, vairavimo esant neblaiviam, kai neblaivumas viršija 1,5 promiles, kriminalizavimu.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą S. B. K. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas ir priimti sprendimą grąžinti šią transporto priemonę bei taikyti kitas baudžiamojo poveikio priemones arba išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
3.1. Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį ir nepagrįstai konfiskavo automobilį, be pagrindo nesvarstė BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo galimybės. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga padarytai veikai. Be to, buvo padaryti ir įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimai, kadangi dalis pateiktų įrodymų net nebuvo vertinami ir apie juos net nepasisakyta. Tai reiškia, kad šie įrodymai liko neištirti. Išvada dėl automobilio konfiskavimo būtinumo nėra pakankamai motyvuota. Teismas, taikydamas baudžiamojo poveikio priemonę, ignoravo aplinkybes, kurias nustatė atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Svarstydamas laidavimo taikymo galimybę teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog apeliantas laikysis įstatymų ir nenusikals. Įvertinęs nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo ir laiduotojos asmenybes, turtinę padėtį, šeimines aplinkybes, teismas laidavimą skyrė be užstato. Tačiau skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, teismas paties įvardintų aplinkybių neįvertino. Nuosprendyje nurodyti argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra nepagrįsti ir nesisieja su baudžiamojo poveikio priemonės tikslais.
3.2. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad savo kaltės ir atsakomybės neneigia, savo elgesio nepateisina. Nebuvo įvertinta, kad eismo įvykio nesukėlė. Nustatytas laidavimo terminas ir uždraudimas naudotis specialia teise 2 metų terminui, kaip ir pats baudžiamasis procesas, sudarė galimybę apsvarstyti savo elgesį, įvertinti jį ir iš jo pasimokyti, padaryti tinkamas išvadas dėl elgesio ateityje. Nebuvo atsižvelgta, kad laiduotoja sutiko sumokėti 1 000 Eur užstatą vietoj automobilio konfiskavimo, paaiškino, kad automobilis reikalingas šeimos poreikių tenkinimui – vykti į darbą, nuvežti sūnų į mokyklą, būrelius. Į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė. Šiuo atveju net ir neskyrus automobilio konfiskavimo, šia transporto priemone apeliantas nesinaudos, nes jam atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau automobilis galės būti naudojamas šeimos poreikių tenkinimui, kadangi sugyventinė I. Ž. turi vairuotojo pažymėjimą. Nebuvo įvertinta ir tai, kad transporto priemonė įsigyta teisėtai, už ją buvo sumokėta 2 200 Eur. Buvo paimtas vartojimo kreditas 3 000 Eur, automobilį reikėjo remontuoti. Šių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų teismas netyrė ir jų nevertino. Konfiskavus automobilį ir toliau reikės mokėti paskolos grąžinimo įmokas. Automobilis buvo įgytas apeliantui ir sugyventinei I. Ž. vedant bendrą ūkį ir nors jis nėra registruotas, kaip dalinė nuosavybė, realiai yra bendras apelianto ir I. Ž. turtas. Teismas ir į šias aplinkybes neatsižvelgė.
3.3. Skunde teigiama, kad teismas, nuspręsdamas konfiskuoti automobilį, vadovavosi BK 72 straipsnyje įtvirtintu nusikalstamos veikos įrankių, priemonių ir rezultatų konfiskavimo privalomumo principu. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Pripažindamas turto konfiskavimo privalomumą teismas nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi, išdėstė nenuoseklius argumentus. Baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo įvertinta proporcingumo aspektu.
3.4. Apeliantas nurodo ir tai, kad jei teismas manė, jog taikyti automobilio konfiskavimą yra būtina, privalėjo svarstyti klausimą dėl automobilio vertės konfiskavimo. Apie tai nuosprendyje iš viso neužsiminta, nors pagal byloje nustatytas aplinkybes konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas būtų proporcingesnė priemonė, negu automobilio konfiskavimas. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad konfiskuotino turto vertė byloje buvo nustatyta remiantis VšĮ „Emprekis“ pateikta pažyma, pagal kurią automobilio kaina yra 6 711 Eur (be PVM). Tačiau ši teismo nustatyta vertė yra aiškiai per didelė. Automobilis buvo įsigytas už 2 200 Eur ir tai laikytina realia automobilio rinkos verte. Be to, įsigijus automobilį išaiškėjo jo defektas, reikėjo remontuoti, o tai taip pat mažina automobilio vertę. Teismas, nepatikrinęs informacijos apie realią automobilio vertę, ją nustatė vadovaudamasis išimtinai minėta VšĮ „Emprekis“ pažyma, tačiau automobilio pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tikroji automobilio vertė buvo 2 200 Eur. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus taikyti konfiskavimą, apeliantas prašo apsvarstyti galimybę vietoje automobilio konfiskavimo taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, kuri šiuo atveju yra 2 200 Eur.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo, jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Vertinamu atveju Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendis ginčijamas BK 72 straipsnio taikymo aspektu. Nuteistasis prašo nekonfiskuoti automobilio, skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę arba išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, aplinkybių sudarančių pagrindą tenkinti S. B. K. skundą ir jo atžvilgiu netaikyti konfiskavimo instituto, nenustatė.
6. BK 72 straipsnis reglamentuoja turto konfiskavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu, remiantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos nepagrįstai konfiskavo automobilį, be pagrindo nesvarstė BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo galimybės, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teistumą ir pagrįstumą, šios bylos aplinkybių kontekste BK 72 straipsnio taikymo klaidos nenustatė.
7. Apeliantas teisus skunde atkreipdamas dėmesį į tai, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-648/2019 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).
8. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad S. B. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl savo elgesio gailėjosi, ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. S. B. K. dirba, psichiatro įkaitoje neįrašytas, priklausomybės ligų centre neregistruotas, anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina nepilnametį vaiką. Visos šios aplinkybės leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, kad S. B. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas S. B. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog S. B. K. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pagrindas jo atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnyje reglamentuoto konfiskavimo instituto. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, pagal kurią kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-648/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-1073/2018 ir kt.).
9. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis, nors ir padaręs nusikalstamą veiką, jokių realių neigiamų pasekmių, kokios atsiranda nuteisus asmenį, nepatiria (asmeniui nepaskiriama bausmė, jis neturi teistumo). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi atleidus nusikaltimą padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtent tinkamu baudžiamojo poveikio priemonių parinkimu yra įgyvendinama BK 41 straipsnyje apibrėžta bausmės paskirtis, užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kita.
10. Vertinamu atveju S. B. K. automobilį vairavo būdamas neblaivus (nustatytas 1,78 promilių neblaivumas), didesnio pavojaus šaltinį vairavo mieste, apie 18.50 val., kai transporto priemonių eismas paprastai būna intensyvesnis. Duodamas paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme S. B. K. nurodė, kad važiavo mamai pirkti vaistų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas buvo sustabdytas policijos pareigūnų, ragavusių į pranešimą apie tai, kad į kavinę atvyko neblaivūs asmenys. S. B. K. elgėsi itin neatsakingai, žinodamas, kad yra neblaivus (kaip pats nurodė, buvo išgėręs 4 vienetus alaus), be jokios reikšmingos priežasties, galinčios turėti reikšmės taikytinos atsakomybės griežtumui, padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, taip demonstruodamas abejingumą galimų neigiamų pasekmių jam ir/ar aplinkiniams atžvilgiu. Be to, paties S. B. K. paaiškinimų turinys sudaro pagrindą manyti, kad savo neatsakingą nusikalstamą elgesį linkęs teisinti susiklosčiusiomis aplinkybėmis – apeliantas nurodė, kad gavosi kažkoks nesusipratimas, prireikė pavažiuoti tik kokius 1,5 km, jau važiavo į namus ir buvos sustabdytas likus tik 100 metrų iki namų. S. B. K. yra baustas ir administracine tvarka, turi galiojančias nuobaudas. Apygardos teismo vertinimu, transporto priemonės konfiskavimas šiuo konkrečiu atveju atitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams bei dera su kita S. B. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Kaip jau minėta, vairavimas esant neblaiviam – yra pavojinga veika, kelianti grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją, o ne administracinę, atsakomybę. Visos šios aptartos aplinkybės rodo, kad transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliantui nustatytą girtumo laipsnį, jo asmenybę, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuojama transporto priemonė, kas neprieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose.
11. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurias nustačius, būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad turto konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė skirtina už padarytą teisės pažeidimą. Nors apeliantas skunde akcentuoja, kad transporto priemonė yra reikalinga vykti į darbą, nuvežti sūnų į mokyklą, būrelius, tačiau kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šeimos narių interesai negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-648/2019 ir kt.). Apeliantas ir jo šeima gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini) mieste, kur veikia viešojo susisiekimo sistema, teikiamos pavėžėjimo paslaugos. Apelianto sūnus jau yra sulaukęs amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini) metais), kai į mokymo įstaigą ir būrelius taip pat gali vykti viešuoju transportu. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad S. B. K. ar jo šeima turėtų išskirtinių poreikių, kuriuos būtų įmanoma patenkinti tik turint transporto priemonę. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad automobilio vertė pagal VšĮ „Emprekis“ pažymą nors ir nurodyta 6 711 Eur be PVM (vertė su PVM yra 8 120 Eur), pagal apelianto paaiškinimus, taip pat ir pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), už automobilį buvo sumokėta 2 200 Eur ir ši suma nelaikytina itin didele. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad konfiskavus tokios vertės automobilį, pavojingą nusikalstamą veiką padaręs ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato atleistas asmuo, kuriam tuo pagrindu jokia bausmė nėra skiriama, patirs padarytai nusikalstamai veikai neproporcingus nuostolius. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad automobilio remontui yra pasiėmęs paskolą, kurią privalės grąžinti, nėra pagrindas automobilio nekonfiskuoti. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Jokios kitos aplinkybės, galinčios pateisinti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymą, apeliaciniame skunde nėra nurodytos. Tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnysis teismas.
12. Dėl skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo svarstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo galimybę, teisėjų kolegija pažymi, kad šis klausimas yra sprendžiamas tik esant baudžiamajame įstatyme nurodytoms sąlygoms. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų teismas išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju liko neįvertinta aplinkybė, kad automobiliu naudojasi ne tik jis, bet ir jo sugyventinė, šis automobilis yra bendras jų turtas, tačiau šiuo aspektu pažymima, kad bylos duomenimis automobilio savininkas yra S. B. K.. Objektyvių duomenų, kad šis automobilis priklausytų ir jo sugyventinei, byloje nėra. Be to, net ir tokiu atveju, kai nusikalstama veika padaroma naudojant šeimos automobilį, tai nėra kliūtis konfiskavimo instituto taikymui.
13. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės nėra pasisakyta, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. B. K. išreiškė prašymą, esant galimybei, sutrumpinti uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Tenkinti šį prašymą nėra pagrindo. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tame tarpe ir teise vairuoti kelių transporto priemones, kai naudodamasis šiomis teisėms asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones S. B. K. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairuodamas automobilį neblaivus, kai jam nustatytas 1,78 promilės neblaivumas, padarė nusikaltimą, taip pat atsižvelgęs į kaltininką teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, sprendė, kad uždraudimas naudotis specialia teise 2 metams labiausiai atitiks proporcingumo principo reikalavimus. Nesutikti su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuosprendyje nustatytas 2 metų uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra mažesnis, negu BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmė nustatyta nepažeidžiant BK 61 straipsnio reikalavimų. Byloje nesant jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas net ir trumpesniam, negu vidurkis, terminui aiškiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir kaltininko teise suvaržo labiau, negu tai būtina bausmės tikslams įgyvendinti, dar labiau trumpinti šios priemonės taikymo terminą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
14. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, S. B. K., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyręs BK 68, 72 straipsniuose numatytas baudžiamojo poveikio priemones, baudžiamojo įstatymo nepažeidė, šių priemonių taikymą pakankamai išsamiai argumentavo, nurodė kokiais duomenimis ir aplinkybėmis remdamasis daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimui minėtų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas yra būtinas. Nuosprendis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jį keisti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto S. B. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.