Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK 7 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai nepagrįstai K. K. pripažino kaltu dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo – sukčiavimo L. V. atžvilgiu; taip pat K. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį bei BK 215 straipsnio 1 dalį, kadangi jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties, nes mokėjimo kortelę L. V. pats atidavė K. K., taigi kortelė K. K. buvo perduota teisėtai. K. K. taip pat nepagrįstai nuteistas už tris veikas, numatytas BK 150 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo motyvus, ar K. K. dėl savo neįgalumo apskritai galėjo padaryti šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas kaltinime inkriminuotomis aplinkybėmis ir nepagrįstai atsisakė atlikti eksperimentą. Teismai, priimdami K. K. nepalankius sprendimus, iš esmės vadovavosi tik L. V. bei V. J. parodymais. V. J. parodymai negalėjo būti pripažinti savarankišku įrodymų šaltiniu, nes ji pripažinta nukentėjusiąja kitame K. K. inkriminuotame epizode ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Kasatorius taip pat pažymi, kad visi trys veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, negalėjo nuosprendyje būtini vertinamos ir aprašomos kaip viena veika, nes kiekvienas iš šių epizodų turi savarankišką įrodinėjimo ir kaltės pagrindimo procesą. Kiekviena iš šių veikų turėjo būti vertinama ir motyvuojama kaltės įrodymais atskirai. K. K. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Dėl šios veikos jis kaltės nepripažino ir teigė, kad nepagrįstai yra kriminalizuoti jo ir V. J. santykiai. Šiuo aspektu teismai įvertino tik K. K. kaltinančius duomenis, tačiau nepagrįstai atmetė gynybos ir liudytojų teiktus duomenis. Byloje yra pakankamai duomenų, kad K. K. ir V. J. buvo sugyventiniai ir kad šiuos santykius jie nutraukė dar iki inkriminuojamų veiksmų. Šiuo atveju teismai netinkamai nustatė subjektyviąją nusikaltimo pusę palankiai įvertindami V. J. pateiktą poziciją ir atmetė kitus duomenis. Veiksmai turėjo būti vertinami ne BK 145 straipsnio 2 dalies ribose, o BK 294 straipsnio 2 dalies aspektu. K. K. nepagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismai šiuo atveju rėmėsi tik liudytojo L. V. parodymais bei specialisto išvada bei aptarė netiesioginių liudytojų parodymus. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė K. K. terminuotą laisvės atėmimo bausmę tinkamai jos neindividualizuodamas ir neatsižvelgdamas į jo sveikatos būklę ir tai, kad jis nėra anksčiau teistas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundo dalį šiuo aspektu, nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės. Taigi teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymi, kad K. K. paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atlieka ligoninėje gulėjimo rėžime, nėra nei adekvati, nei teisinga.