- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-08
- Bylos Nr.
- I-1253-84/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01022-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marytė Švažienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. Šiaulių apygardos administracinio teismo skunde ir teismo posėdžio metu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 21 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde ir pasisakymuose teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2006-09-20 iki 2009-05-20 bei 2010 metais buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teigia, kad buvo pažeistas minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimas, kadangi apskaičiavus, kiek kameros ploto užima lovos, spintelės daiktams susidėti, stalas, taburetė, sanitarinis mazgas, gyvenamojo ploto lieka labai mažai. Nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebūdavo taburečių kiekvienam ten esančiam asmeniui, spintelių maistui, asmeniniams daiktams bei higienos reikmėms susidėti. Buvo sukelti nepatogumai normaliai judėti, suvaržyti reikalingi žmogui patogumai. Nors jis yra nerūkantis, bet visada buvo kamerose kartu su rūkančiais suimtaisiais, dėl to blogai miegodavo, kosėdavo, apsvaigdavo. Į prašymus perkelti į nerūkančiųjų kamerą nebuvo kreipiama dėmesio, sakoma, kad nėra vietos. Atsižvelgiant į tai, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo ilgą laiką sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos teisės, prašo priteisti neturtinę žalą – 21000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Pateiktame atsiliepime nurodė, kad prašo skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant bei kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-06-28 pažymos Nr. 69/06-2666 „S. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2006-09-19 ir laikytas periodiškai iki 2010-11-25. Pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo susijusiems reikalavimams reikšti nesuėjęs senaties terminas, buvo laikomas kameroje Nr. 48 nuo 2010-08-09 iki 2010-08-26 su dar 2–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 6,27 kv. m, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-14 su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m, ir nuo 2010-11-23 iki 2010-11-25 su dar 5–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,69 kv. m iki 3,67 kv. m. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui tik tam tikrais atvejais galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2010-08-09 iki 2010-11-25 iš viso buvo laikomas 19 dienų. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų, streso ir sveikatos būklės nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kad jis buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti laikomi izoliuotai nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių metu tokie prašymai dar nebuvo pildomi. Jokių prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas, vėlesniais laikotarpiais periodiškai atvykdavęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, įstaigai nėra pateikęs. Be to, pareiškėjo asmens byloje yra jo 2011-10-21 Vilniaus pataisos namuose pasirašytas sutikimas atlikti nuobaudą kameroje su rūkančiais asmenimis, todėl darytina prielaida, jog pareiškėjas yra rūkantis. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose.
Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
S. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma bei dėl to, kad buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė 2013 m. birželio 17 d. (B. l. 6). Kaip matyti iš atsakovo pateiktos pažymos (b. l. 11-12), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo kalintas nuo 2006-09-19 iki 2010-11-25.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2006-09-19 iki 2010-11-25 periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios nuo 2010-04-11), kurios 6.15 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto, bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2013 m. birželio 17 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 17 d.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2013-06-28 pažymos Nr. 69/06-2666 (b. l. 11-12), S. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2006-09-19 iki 2010-11-25. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties teminą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius nuo 2010 m. birželio 17 d. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 19 d. iki 2009 m. birželio 16 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 48 (18,81 kv. m) buvo kalinamas nuo 2010-08-09 iki 2010-08-26, kameroje buvo 3–8 asmenys, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-14 kameroje buvo 4–5 asmenys, nuo 2010-11-23 iki 2010-11-25 – 5–7 asmenys. Iš viso per šį laikotarpį pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 24 dienas. Laikotarpiu nuo 2010-08-09 iki 2010-08-26 vienam asmeniui teko nuo 2,35 kv. m iki 6,27 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2010-10-12 iki 2010-10-14 – nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2010-11-23 iki 2010-11-25 – nuo 2,69 kv. m iki 3,76 kv. m gyvenamojo ploto.
Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2010-10-12 iki 2010-10-14 pareiškėjui gyvenamojo ploto teko daugiau nei nustatyta norma. Kitais laikotarpiais palankiausiomis nurodytomis sąlygomis (nes laikomų asmenų skaičius nuolat keitėsi) vienam asmeniui tenkantis plotas viršijo normą, ir tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, konstatuotina, kad nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (pagal LR CK 6.250 str.), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
S. K. skundas teismui pateiktas praėjus daugiau nei dvejiems metams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad į Šiaulių tardymo izoliatoriaus vadovybę kreipėsi dėl perkėlimo į nerūkančių kamerą, tačiau jokių įrodymų, kad dėl šių sąlygų būtų kreipęsis raštu, nepateikė, taip pat nenurodė, kad būtų skundęsis dėl kamerų ploto trūkumo bei kitų įkalinimo sąlygų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas niekada nesiskundė dėl buvimo rūkančiųjų kameroje, taip pat byloje pateiktas pareiškėjo 2011-10-21 sutikimas, rašytas Vilniaus pataisos namuose, jog pareiškėjas sutinka atlikti nuobaudą kameroje su rūkančiais (b. l. 75). Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2013-07-01 pažyma Nr. 62/08-61 (b. l. 13), kurioje nurodyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyrius neturi duomenų, kad S. K. buvimo įstaigoje laikotarpiu būtų kreipęsis raštu dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl apgyvendinimo atskirai nuo rūkančiųjų, nes Šiaulių tardymo izoliatorius patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją raštu nesikreipė, o skundą teismui padavė tik 2013-06-17. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, galinčius būti pagrindu spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas teismui nepateikė. Byloje esantys rašytiniai duomenys sudaro pagrindą jo argumentus, nepatvirtintus objektyviais, įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, atmesti kaip nepagrįstus. Nenustačius vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
Pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundą pagrįsdamas abstrakčiais argumentais, kurių teismo posėdžio metu nekonkretizavo, pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus.
CK 6.247 str. nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant S. K. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pareiškėjas nepateikė teismui reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Pareiškėjo teigimu, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo sukelti nepatogumai, jis patyrė nervinį stresą. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai bei argumentai yra abstraktūs, teismo laikomi nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Todėl pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010-08-09 iki 2010-11-25 nelaikytini esminiais, nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta esminė neturtinė žala.
Asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A520-2275/2012 ir Nr. A 525-2017/2012)
Teismas įvertinęs ankščiau aptartus įrodymus ir aplinkybes, teisės aktų analizę, teismų praktiką ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (dėl per mažo ploto kamerose, perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą) į administraciją kalinimo metu nesikreipė ir pretenzijų dėl kalinimo sąlygų sukeliamų nepatogumų nereiškė, konfliktų dėl to nebuvo užfiksuota, paties pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kurie būtų kalinimo sąlygų pasekmė, nebuvo nustatyta, pripažįsta, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m kameros plotą galimai, nors ir neilgą laikotarpį, buvo pažeista, tačiau nesutinka, jog dėl to pareiškėjui sukelti nepatogumai buvo esminiai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui nebuvo sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurios galėtų būti vertinamos pinigais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas kaip pakankama satisfakcija ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. K. skundą dėl 21 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.