- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-17
- Bylos Nr.
- I-1739-463/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 28 d. 2016 m. spalio 28 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Ligoninėje buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Dėl to kameroje pastoviai kildavo konfliktai. Nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas. Nerūkantys asmenys laikomi su rūkančiais ir jam teko kvėpuoti dūmais užterštu oru, o tai neigiamai atsiliepė jo sveikatai. Be to, kamerose buvo netinkama temperatūra, drėgna. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo ankšti ir juose trūko vietos.
Akcentavo, kad Ligoninėje buvo laikomas nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų teigė, kad patyręs orumo pažeminimą, psichologinį spaudimą, dvasios kančias.
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2016 m. birželio 20 d., nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 17 d., nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 21 d., Chirurgijos skyriaus patalpoje Nr. 1 nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. bei Chirurgijos skyriaus patalpoje Nr. 2 nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. spalio 27 d. Paaiškino, kad Ligoninė neturi duomenų, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui.
Nurodė, kad Ligoninės (Lukiškių skg. 6, Vilnius) buvo įrengti du pasivaikščiojimo kiemeliai. Teisės aktai nereglamentuoja minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto. Nurodė, kad ligoninės palatos buvo įrengtos laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodyto apšvietos pažeidimo tinkamai neindividualizavo ir jo nepagrindė. Nurodė, kad Ligoninė pakankamais būdais ir priemonėmis užtikrino draudimo rūkyti prevenciją. Taip pat akcentavo, kad Tabako kontrolė įstatymo nenustato reikalavimo skirstyti asmenis į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras. Ligoninė imperatyviai vykdė Tabako kontrolės įstatymo nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus. Ligoninėje reguliariai pagal poreikį atliekami remonto darbai. Kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro Leidimą-higienos pasą, kuris patvirtina, kad patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio. Skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais.
Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui (1–4 laikotarpiai) taikyti ieškinio senatį, kadangi pareiškėja teise paduoti skundą pasinaudojo tik 2016 m. gruodžio 5 d., suėjus ieškinio senaties terminui.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Ligoninė prašo taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).
Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 28 d. 2016 m. spalio 28 d., o skundą teismui išsiuntė 2016 m. gruodžio 5 d. (b. l. 2). Ligoninė prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodamas skundą teismui. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas ex officio nenustatė aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas.
Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu (remiantis atsakovės pateiktais duomenimis) nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. (atsiliepime nurodyti 4 laikotarpiai, b. l. 6), taikytina ieškinio senatis ir tai yra pagrindas šią reikalavimo dalį atmesti kaip nepagrįstą (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015). Pareiškėjo pažeista teisė ginama nuo 2014 m. gegužės 27 d., kai jis buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais Ligoninėje. Byloje vertinamas būtent šis laikotarpis.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydytas Ligoninės Chirurgijos skyriaus patalpoje Nr. 1 laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. ir to paties skyriaus patalpoje Nr. 2 laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. spalio 27 d. (b. l. 6).
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose (palatose). Ligoninė iš esmės neneigia, kad galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninė nurodė, kad neturi duomenų, su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas.
Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės.
Kadangi pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas Chirurgijos skyriaus patalpoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 kv. m (vieno aukšto 8 lovos) ir to paties skyriaus patalpoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m (7 vieno aukšto lovos, b. l. 12), nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kameroje, atsižvelgus į kamerose buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas iš viso 23 paras Ligoninėje buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą.
Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Akivaizdu, kad pareiškėjui esminiai nepatogumai kilo dėl per mažo kameros ploto. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad baldai neįskaičiuojami į bendrą kameros plotą.
Taip pat paryškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais ir tai kenkė jo sveikatai. Šie pareiškėjos teiginiais nėra tinkamai individualizuoti, pareiškėjas iš viso 6 laikotarpius buvo laikomas Ligoninėje, neaišku, kokiu laikotarpiu pasireiškė jo nurodytas pažeidimas. Ginčui aktualūs tik du paskutiniai laikotarpiai. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, 4 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų teikęs skundus Ligoninės administracijai, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, dėl rūkymo palatose atsakovo atstovas Ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, netinkama temperatūra, drėgna, laikytini abstrakčiais ir nepagrindžia jo nurodyto pažeidimo. Tokių pažeidimų nenustatyta ir ginčui aktualiuose patikrinimo aktuose (b. l. 26–27). Buvo nustatyta, kad baldai tinkami, patalynė švari, nenustatyta temperatūros ar drėgmės pažeidimų. Iš foto nuotraukų matyti, kad palatos Nr. 1 ir Nr. 2 buvo tvarkingos (b. l. 21, 22, 23). Taip pat nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo švarūs, tinkamai įrengti (b. l. 28–29). Patikrinimo metu nebuvo nustatytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ pažeidimų.
Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato minimalaus kiemelio ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pasivaikščiojimo metu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją. Minėta, kad pareiškėjas buvo laikomas skirtingu metu, skirtingose Ligoninės kamerose, todėl objektyviai nustatyti, kokiu laikotarpiu jo nurodyti pažeidimai pasireiškė, nėra galimybių. Šiuo atveju pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali pagrįsti neteisėtų Ligoninės veiksmų. Pažymėtina, kad tik pareiškėjui tinkamai individualizavus nurodytus pažeidimus, jie gali būti pripažįstami pagrįstais.
Atkreiptinas dėmesys, kad Ligoninė atlieka remontą palatose, buvo atliktas remontas ir palatose Nr. 1, 2 (b. l. 31, 35). Teismo vertinimu, Ligoninė stengėsi užtikrinti tinkamas ir saugias laikymo sąlygas. Pažymėtina, kad Ligoninė, nesant galimybės atlikti kapitalinį patalpų remontą, negalėjo sudaryti tokių sąlygų, kaip naujai ar po kapitalinio remonto veikiančiose įstaigose (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 2 punktas).
Teismas esmine aplinkybe, dėl kurios pareiškėjui kilo žala, pripažįsta kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimą iš viso 23 paras.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad Ligoninė neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat nurodyti izoliavimo reikalavimai, Ligoninės paskirtis ir pan. nepaneigia atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį ir nėra reikšmingi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių nebūtų kilę, jei atsakovė būtų užtikrinusi minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl Ligoninėje neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Šioje administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų, tačiau minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimas iš viso 23 paras, sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pareiškėjas, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų, patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas anksčiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai, kad jam pablogėjo sveikata dėl netinkamų laikymo sąlygų, laikytini nepagrįstais, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti.
Teismas, įvertinęs esminę aplinkybę pareiškėjo laikymo Ligoninėje trukmę – 23 paras – pažeidus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 270 Eur. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti galėtų būtų tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1, 2 p., 132 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.