- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-05
- Bylos Nr.
- eA-5120-624/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02076-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. R. (A. R.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9) , prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos Departamentas, atsakovas) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį (I. t., b. l. 1–7). Pareiškėjas paaiškino, kad jis į Rusijos Federaciją grįžti negali, kadangi pažeidė išvykimo iš Rusijos Federacijos tvarką, be to, atsisakė bendradarbiauti su Federaline saugumo tarnyba (toliau – ir FST). Pareiškėjo įsitikinimu, jam neturint galimybių pateikti informacijos, kokiu konkrečiu nusikalstamos veikos atlikimu jis kilmės valstybėje kaltinamas ir ar tokie FST veiksmai yra teisėti (galimai kratos atliktos tikslu jį išgąsdinti), atsakovas teiginius dėl Federalinės saugumo tarnybos suinteresuotumo juo, pateikus rašytinius įrodymus, turėjo vertinti jo naudai, t. y. turėjo taikyti abejonės privilegiją. Be to, Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti, ar tikrai nėra vykdoma jo paieška Rusijos Federacijoje ir ar jam nėra iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėjo įsitikinimu, nesurinkęs minėtos informacijos, atsakovas iš esmės pažeidė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tikslą – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ir ar nėra priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga nesuteikiama. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę tik iš dalies. Atsakovas be pagrindo nesurinko ir nevertino pareiškėjo motyvus patvirtinančios / paneigiančios informacijos: ar su pareiškėjo veikla – karinių laivų statyba – gaunama informacija iš tiesų priskiriama valstybės paslapčiai; kiek metų nuo veiklos nutraukimo (darbo su valstybės paslaptį sudarančia informacija) yra draudžiama išvykti iš Rusijos Federacijos; sankcijos, pažeidus draudimą išvykti iš Rusijos Federacijos; ar pagal susiklosčiusią praktiką yra iš tiesų taikomas pranešimo, kuriame nurodomas draudimas išvykti iš Rusijos Federacijos, įteikimas, ar tai nėra numatyta tik įstatyme bei ar iš tikrųjų galima pasinaudoti draudimo išvykti iš Rusijos Federacijos apskundimo tvarka. Pareiškėjo nuomone, nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą. Migracijos departamentas nepagrįstai ilgai nagrinėjo jo prieglobsčio prašymą, nesilaikė imperatyviai numatytų maksimalių nagrinėjimo terminų, taip pažeidė ir apribojo jo teises. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, kad jį išsiuntus į Rusijos Federaciją, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 21–26) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją nustatyta, jog pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas bei jo nurodytų aplinkybių kontekstas, įskaitant jų priežastis ir pasekmes, yra nepagrįstas bei netikėtinas, todėl negali būti laikomas nustatytu faktu ir neturėtų būti vertinamas sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais veiksniais, todėl konstatuotina, kad jo baimė patirti Federalinės saugumo tarnybos pareigūnų persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento informacija, Rusijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti, ar tikrai nėra vykdoma jo paieška Rusijos Federacijoje ir ar jam nėra iškelta baudžiamoji byla, o nesurinkęs šios informacijos, iš esmės pažeidė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tikslą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymo motyvus tenka būtent prieglobsčio prašytojui, t. y. būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti Migracijos departamentui visus jo turimus dokumentus ir teikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus (Įstatymo 71 str. 3 d. 4 p.). Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento valstybės tarnautoja pareiškėjo apklausos metu ne kartą prašė jį pateikti visus įmanomus su tariamai pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamąja byla susijusius dokumentus (kreiptis į gimines ar pan.), bet pareiškėjas tik aiškino, kad jam niekas nepadės, kad nėra vilčių, jog jis galės iš savo giminaičių gauti kokius nors dokumentus. Taigi, pareiškėjas neįdėjo pastangų pateikti žodinius bei rašytinius įrodymus savo teiginiams pagrįsti, taip pat nenurodė įtikinamų priežasčių, kodėl negali pateikti tokių įrodymų, nors šioje konkrečioje situacijoje iš asmens gali būti pagrįstai reikalaujama pateikti tokius įrodymus. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti dokumentai (kratos protokolas bei prokuratūros raštas) negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais jo pasakojimą, kad FST iškėlė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, be šių dokumentų pareiškėjas nepateikė kitos informacijos ar paaiškinimų apie jo atžvilgiu tariamai iškeltą baudžiamąją bylą. Atsakovo nuomone, jis pagrįstai nelaikė nustatytu faktu pareiškėjo pasakojimo dalį dėl Federalinės saugumo tarnybos vykdomo jo baudžiamojo persekiojimo ir jo nevertino, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo. Nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, nesikreipiama dėl informacijos į užsieniečio kilmės valstybę, jeigu toks kreipimasis galėtų atskleisti, kad užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, ir dėl to galėtų kilti grėsmė jo ar jo šeimos narių gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamento manymu, jis neturėjo pareigos kreiptis į Rusijos Federacijos kompetentingas institucijas dėl informacijos apie pareiškėjo paiešką ar baudžiamąją bylą gavimo, nes priešingu atveju būtų pažeistas vienas esminių prieglobsčio prašymo nagrinėjimo principų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas tik iš dalies atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Kaip matyti iš išvados turinio, Migracijos departamentas pareiškėjo teiginius apie tai, kad jis pažeidė jam galiojusį draudimą išvykti iš Rusijos Federacijos teritorijos, kadangi jis dirbo su 2 lygio įslaptinta informacija ir turėjo išvykti iš Rusijos Federacijos tik gavęs Federalinės saugumo tarnybos sutikimą, vertino surinktos informacijos kontekste bei nustatė, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka kilmės valstybės informacijos, todėl vadovaujantis pagrįstos tikimybės principu nustatė, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, konstatavo, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Atsakovas paaiškino, kad, apibendrinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas nustatė, jog Rusijoje teisės aktais reglamentuota uždraudimo išvykti iš šalies procedūra asmenims, dirbantiems su įslaptinta informacija. Įgyvendinant minėtą procedūrą, yra laikomasi imperatyviuose teisės aktuose nustatytos tvarkos, kuri yra privaloma. Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio užsienio pase esantys spaudai įrodo, kad nuo 2007 metų iki 2011 metų, t. y. laikotarpiu, kai jis dirbo su slapta informacija, pareiškėjas nuolat keliavo. Taigi, tiek Migracijos departamento surinkta aktuali kilmės valstybės informacija, tiek pareiškėjo pase esantys duomenys apie jo nuolatinius išvykimus iš Rusijos Federacijos taip pat patvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytas draudimas išvykti iš Rusijos. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo taikomas draudimas išvykti iš Rusijos, neturėjo pareigos rinkti informacijos apie tokio draudimo terminus, sankcijas ir kitą pareiškėjo skunde nurodyta informaciją. Migracijos departamento vertinimu, tai, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik 2017 m. gegužės 18 d., nesudaro pagrindo jį panaikinti, kadangi atsakovas siekė išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, siekiant priimti objektyvų sprendimą pareiškėjo byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti politinį prieglobstį (Prieglobsčio byla b. l. 1–4). Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (15/6-12)12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ nesuteikė pareiškėjui A. R. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje (Prieglobsčio byla b. l. 127–129).Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą pagrindžiančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas yra įmonės (duomenys neskelbtini), kurios pagrindinė veikla – laivų statyba ir remontas, įkūrėjas. Įmonė įkurta 2003 m. spalio 14 d., 2005 m. balandžio 13 d. perregistruota kitu adresu, o 2014 m. balandžio 16 d. likviduota pagal Rusijos Federacijos 2001 m. rugpjūčio 8 d. įstatymo Nr. 129-?? 21.1 straipsnio 2 punktą, kaip juridinis asmuo, kuris nevykdo veiklos. Teismas nurodė, kad iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokia institucija pradėjo tyrimą, kada, kam ir dėl kokių priežasčių buvo iškelta baudžiamoji byla. Apklausos metu pareiškėjas taip pat nenurodė dėl kokių priežasčių ši bylą iškelta bei nepateikė daugiau jokių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada, kam ir dėl kokių priežasčių ši byla iškelta. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą pagrindžiančius dokumentus, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad FST iškėlė baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu. Teismo nuomone, iš pareiškėjo prašymo Migracijos departamentui, jo apklausos ir skundo teismui matyti, kad pareiškėjas kaip galimai jam kilusią grėsmę kilmės valstybėje nurodė, jog FST, siekdama įkalbėti jį bendradarbiauti, darė spaudimą. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo 2014 metais likviduotos įmonės (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, ir, pasak jo, turėjo leidimą dirbti su įslaptinta informacija, bet, likvidavus įmonę ir jam nebeinant generalinio direktoriaus pareigų, jis prarado galimybę prieiti prie įslaptintos informacijos, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad neliko priežasčių, dėl kurių pareiškėjas gali būti verčiamas bendradarbiauti su FST pareigūnais.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėjo pateikta informacija apie tai, kad leidimo išvykti iš Rusijos tvarka nėra reglamentuota, kad tai nerašytos taisyklės ir prieš išvykdamas jis apie tai telefonu ar kitokiu būdu turėjo informuoti FST, pagrįstai konstatavo, kad ši informacija prieštarauja kilmės valstybės informacijai, kadangi jei jam būtų taikomas draudimas išvykti dėl darbo su slapta informacija, teritorinės migracijos institucijos, vadovaudamosi Rusijos Federacijoje galiojančiais įstatymais, apie tai jį būtų informavę raštu. Pareiškėjo užsieniečio pase esančios vizos patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007 iki 2011 metų (kuomet, pasak pareiškėjo, jis turėjo leidimą dirbti su slapta informacija) jis nuolat keliaudavo, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad jo atžvilgiu taikytas draudimas išvykti iš šalies yra mažai tikėtinas (Prieglobsčio byla b. l. 19–28).Teismo teigimu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas daugiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo pasakojimą, nepateikė, Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjo teiginių patikimumą vertino remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punkte įtvirtintais kriterijais ir nustatė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad FST, siekdama jį įkalbėti bendradarbiauti, darė jam spaudimą, nėra susijusi su prieglobsčio suteikimo kriterijais ir nelaikytina materialiu bylos faktu.Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jo baimės patirti FST pareigūnų persekiojimą nelaikė visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio taikymo nuostatą laikė neįvykdyta, ir dėl šios priežasties nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dėl ko jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.Teismas atkreipė dėmesį, jog bylos duomenimis taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys ar jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Migracijos departamentas nustatė, jog Rusijos Federacijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai – tarptautinis ginkluotas konfliktas ar vidaus ginkluotas konfliktas – todėl pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
III.
Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde (b. l. 62–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tyrimas jo atžvilgiu buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių.Pareiškėjo teigimu, nenustačius, jog jo pasakojimas iš esmės yra nenuoseklus ir / ar nepatikimas, jam, kaip prieglobsčio prašytojui, turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas, t. y., negalint iš pateiktų dokumentų identifikuoti institucijos bei baudžiamosios bylos ar ikiteisminio tyrimo numerio, pateikti dokumentai turėjo būti vertintini jo naudai – kaip pagrindžiantys FST vykdomus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, siekiant išgauti norimą informaciją bei priversti bendradarbiauti.Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek pats teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikta informacija prieštarauja atsakovo surinktai kilmės valstybės informacijai, kadangi jei jam būtų taikomas draudimas išvykti dėl darbo su slapta informacija, teritorinės migracijos institucijos, vadovaudamosi Rusijos Federacijoje galiojančiais įstatymais, apie tai jį būtų informavę raštu, t. y., nurodoma, jog pareiškėjui šiuo metu nėra taikomo galiojančio draudimo išvykti iš šalies, kurį prieglobsčio prašytojas galėjo pažeisti.Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas pareigos surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus motyvus prieglobsčio prašyme, kaip yra nurodyta Aprašo 167 ir 168 punktuose, neatliko. Atsižvelgiant į specifinį pareiškėjo statusą (turėjo leidimą dirbti su antrojo lygio slaptumo informacija, t. y., ypatingos svarbos informacija) ir jam nuolat tvirtinant, jog, nesilaikius išvykimo procedūros iš Rusijos Federacijos, dėl jo padėties (leidimas dirbti su ypatingos svarbos informacija) jam gali būti inkriminuota nusikalstama veika - valstybės išdavimas, atsakovas privalėjo surinkti informaciją apie Rusijos Federacijos baudžiamajame kodekse numatytą ir teismų praktikoje numatytą nusikalstamos veikos – valstybės išdavimo – sudėtį, neištyrė, ar nėra pagrindo pareiškėjui inkriminuoti šios veikos, grąžinus jį į kilmės valstybę. Taip pat netyrė, ar pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos Rusijos Federacijoje yra humaniškos ir atitinkančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas nuostatas, todėl nepakankamai įvertino jo prašymo pagrįstumą ir atitiktį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies kriterijams.2017 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo jis prašo teismo paskirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi tam tikros informacijos negalėjo pateikti Migracijos departamentui ar teismui. Taip pat pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus, nes byloje nėra pateikta jokios žvalgybą, kontržvalgybą ar už krašto apsaugą atsakingo ir tokio pobūdžio informaciją galinčios vertinti institucijos nuomonės ar išvados. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 91–96) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad FST norėjo, kad pareiškėjas rinktų ir teiktų jiems informaciją apie kitas įmones bei juose dirbančius asmenis, kurie kaip ir jo įmonė dalyvaudavo valstybiniuose užsakymuose dėl Rusijos flotilės laivų projektavimo ir statybos. Taigi, pareiškėjas FST suinteresuotumą bendradarbiauti su pareiškėju siejo būtent su pareiškėjo pareigomis, tačiau nustačius, kad ši įmonė 2014 m. buvo likviduota, o likvidavus įmonę pareiškėjas negali dirbti ar susipažinti su valstybiniuose užsakymuose vykdoma veikla, jo galimybės rinkti informaciją apie įmones bei asmenis yra apribota, todėl tiek Migracijos departamentas, tiek pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nebeliko priežasčių, dėl kurių FST pareigūnai verstų pareiškėją bendradarbiauti. Taigi, pareiškėjo nurodyta aplinkybė – spaudimas siekiant įkalbėti bendradarbiauti su FST pagrįstai buvo įvertinta kaip nesusijusi su prieglobsčio suteikimo kriterijais ir nelaikytina materialiniu bylos faktu, todėl nebuvo vertinama nustatant asmens tarptautinės apsaugos poreikį.Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nesilaikė pareigos surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Migracijos departamentas pareiškėjo teiginius vertino surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste bei nustatė, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka kilmės valstybės informacijos, todėl, vadovaujantis pagrįstos tikimybės principu, nustatyta, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, dėl ko konstatuotina, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumo.Bylos duomenimis, pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, į Lietuvos Respubliką atvyko 2011 m. vasario 27 d., turėdamas Suomijos išduotą visą, tikslu gydytis Druskininkuose esančiuose poilsio namuose. 2011 m. liepos 8 d. jam buvo išduotas leidimais laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2012 m. gegužės 29 d. 2016 m. spalio 7 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad jis, dirbęs su laivų statyba ir projektavimu susijusioje įmonėje ir turėjęs leidimą dirbti su informacija, kuri buvo įslaptinta, į Lietuvą išvyko nustatyta tvarka nesuderinęs išvykos į užsienį. Išvykos nesuderino, nes manė, kad FST, kuri jam siūlė bendradarbiauti, neišleis, o gydytojai primygtinai reikalavo ilgalaikio gydymo. Apklausų metu pareiškėjas teigė, kad Rusijoje jam gresia persekiojimas, susidorojimas.Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir konstatavęs, kad nėra priežasčių pareiškėjui taikyti Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatų, 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjo paaiškinimai apie FST pareigūnų jam darytą psichologinį poveikį, siekiant įkalbėti ar privesti jį bendradarbiauti, bei grasinimus su juo susidoroti, nes jis pažeidė draudimą išvykti iš šalies ir gali atskleisti informaciją, kuri yra valstybės paslaptis, negali būti laikomi nustatytais faktais: nors byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjas yra 2003 m. spalio 14 d. registruotos įmonės (duomenys neskelbtini), kuri 2014 m. balandžio 16 d. likviduota kaip juridinis asmuo, nevykdantis veiklos, steigėjas, pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonės veikloje buvo naudojama įslaptinta, t. y. valstybės paslaptį sudaranti, informacija. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėtą įmonę likvidavus, priežastis, dėl kurios, pareiškėjo teigimu, jis buvo įkalbinėjamas bendradarbiauti su FST, nebeegzistuoja; pareiškėjo paaiškinimai apie jo, turėjusio leidimą dirbti su įslaptinta informacija, draudimo išvykti į užsienį pažeidimą prieštarauja Migracijos departamento surinkai informacijai apie pareiškėjo kilmės šalyje buvusią asmenų, turinčių ar turėjusių leidimus dirbti su įslaptinta informacija, išvykimo į užsienį tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad atsakovas neįvykdė pareigos, nustatytos Aprašo 167-168 punktuose, surinkti informaciją, atsižvelgiant į jo prašyme nurodytus motyvus, iš esmės nenurodo jokių argumentų, dėl kokių priežasčių atsakovo surinkta informacija laikytina neteisinga ar neišsamia; pareiškėjo asmens dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas, iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvo ne kartą išvykęs iš kilmės šalies, kas pagrįstai įvertinta kaip prieštaravimas ne pareiškėjo, kuris teigė, kad jam buvo sudaromos kliūtys išvykti iš kilmės šalies, naudai; pareiškėjas iš esmės ir neteigė, kad dėl jo draudimo iš šalies tvarkos pažeidimo buvo ar yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tokios aplinkybės nepatvirtina ir procesinio dokumento ir rašto, kuriuose nenurodoma, dėl kokios veikos ar kokio asmens atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla, kopijos; pareiškėjas iš esmės nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių, pasibaigus jo užsienio paso galiojimo laikui, nesikreipė dėl jo išdavimo į Rusijos Federacijos diplomatinę atstovybę Lietuvoje.Įstatymo 83 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis nustato, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje pateiktus duomenis, nėra galima teigti, kad pareiškėjas nuoširdžiai stengėsi savo paaiškinimus patvirtinti rašytiniais įrodymais, o jo paaiškinimai, kaip jau minėta, yra pakankamai prieštaringi.Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyvius veiksniais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.