- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-601-290-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Evaldas Gražys, Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- R. K.
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Asta Vėbraitė, Gintas Bytis
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-601-290-2014
2014 m. spalio 2 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algerdo Urbšio ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai L. K., jos atstovei advokatei Astai Vėbraitei, išteisintajai R. K., jos gynėjui advokatui Gintui Byčiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios, privačios kaltintojos L. K. atstovės advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisinta, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. požymių. L. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
kad L. K. kaltino R. K. tuo, kad ji 2013 m. kovo 2 d. apie 19-20 val. M. K. name, esančiame (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė L. K. į veidą, padarydama jai kraujosruvą lūpų dešinėje pusėje – kampe, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, viršugalvio – pakaušio sumušimą, kas buvo diagnozuota kaip nežymus sveikatos sutrikimas, t.y. kaltino padarius nusikaltimą numatytą BK 140 str. 1 d.
Nukentėjusios, privačios kaltintojos atstovė advokatė D. Višinksienė apskundė šį Šakių rajono apylinkės teismo 2014-05-15 nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d. ir patenkinti L. K. civilinį ieškinį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios L. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs, nurodytas aplinkybes apie sužalojimo mastą ir pobūdį patvirtina specialisto išvada bei eksperto parodymai teisiamojo posėdžio metu. Be to, privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo E. M. parodymai, byloje nėra nustatyta, kad jis būtų sulaužęs priesaiką ir davęs melagingus parodymus, todėl nėra pagrindo jo parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Šis liudytojas betarpiškai bendravęs su nukentėjusiąją po įvykio, patvirtino matęs L. K. sužalojimus ir nurodė sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Vien tai, kad šis liudytojas nenuosekliai nurodė aplinkybes apie tai, kada vyko į A. ir M. K. namus aiškintis dėl L. K. sumušimo, nesuteikia pagrindo atmesti jo parodymus. Tai, jog R. K. nepripažino trenkusi L. K. nepaneigia nukentėjusiosios parodymų ir turėjo būti vertinami kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant sušvelninti savo kaltę. Taikinamojo posėdžio metu R. K. prisipažino, kad koliojo L. K. bei ją išstūmė, neneigė, kad atvykusi pas M. K. buvo įpykusi, todėl visiškai realu, kad ji galėjo panaudoti neadekvačius veiksmus, smurtą. R. K. gynėjas taikinamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad kaltinamoji pripažįsta, kad pasakė negerai, kad išgrūdo L. K. ir dėl to labai gailisi. Tai, kad išgrūdimo, išstūmimo R. K. nevertina kaip smurtinių veiksmų, nešalina jos atsakomybės.
Skundo autorės teigimu, teismas vertindamas byloje liudijusių asmenų parodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. 5 d. Nors nukentėjusiosios parodymus paneigė R. K. iniciatyva apklausti liudytojai – S. K., M. K., A. K., A. K. ir A. M., tačiau neatsižvelgta į tai, kad minėtų liudytojų parodymai prieštaringi, nesutampantys tarpusavyje. Nagrinėjamoje byloje tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai nebuvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas atidžiai neanalizavo liudytojų parodymų visumos, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl R. K. teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančius atmetė. Liudytojo A. M. parodymai turėjo būti atmesti kaip melagingi ir nepagrįsti, kadangi šio liudytojo įvykio metu nebuvo, tai patvirtina 2013 m. balandžio 3 d. Marijampolės apskr. VPK raštas. Šiame rašte yra užfiksuoti liudytojo S. K. paaiškinimai apie tai, kad pas M. K. atvažiavo tik S. K. ir L. K.. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. M. parodymai nėra tikslūs, jis nurodo, kad L. K. ir S. K. pas M. K. atvyko nuo pietų ir buvo iki vakaro. Tuo tarpu kiti liudytojai šių aplinkybių nepatvirtino, be to, S. K. paaiškinime, kuris užfiksuotas Marijampolės apskr. VPK rašte, nurodyta, kad pas A. ir M. K. L. K. pabuvo apie 10-15 min. ir išėjo. Liudytojas A. M. taip pat negalėjo nurodyti aplinkybių ar tarp S. K. ir A. K. buvo kilęs konfliktas, nors kaip pats minėjo, visą laiką buvo virtuvėje (konflikto tarp S. K. ir A. K. faktą patvirtino liudytojai A. K., M. K., to neneigė ir pats A. K.). Tokie liudytojo A. M. parodymų netikslumai suteikia pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Be to, liudytojas M. K., atsakydamas į teisėjo klausimą ir nurodydamas kokie asmenys įvykio metu buvo pas jį namuose, liudytojo A. M. neįvardino.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojo M. K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę apie kaltinamosios smurtinius veiksmus, todėl atsižvelgiant į jo giminingus ryšius su kaltinamąja, jo parodymų dalis, prieštaraujanti nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, turėjo būti atmesta kaip nepagrįsta. Šis liudytojas patvirtino, kad atvykusi R. K. buvo pikta. Ši aplinkybė patvirtina, kad R. K. būdamas įpykusi galėjo pasielgti neadekvačiai ir suduoti L. K.. Liudytojos A. K. parodymai nepaneigia privataus kaltinimo skunde nurodytų aplinkybių, ji patvirtino, kad virtuvėje nebuvo, konflikto nematė, parodė, kad L. K. prašė ją išleisti, nes durys buvo užrakintos. Šią aplinkybę nurodė ir nukentėjusioji L. K.. Nors A. K. nurodė, kad L. K. negalėjo išeiti dėl girtumo, tačiau tai tik jos subjektyvi nuomonė. Be to, liudytojos A. K. parodymai iš dalies paneigia pačios R. K. parodymus, nes liudytoja parodė, kad jos mažametė duktė G. buvo su ja, miegojo, tuo tarpu R. K. parodė, kad jai atvykus, G. buvo virtuvėje. Šios aplinkybės suteikia pagrindą abejoti kaltinamosios R. K. parodymų teisingumu ir objektyvumu. Liudytojo A. K. parodymai taipogi nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę apie kaltinamosios smurtinius veiksmus, jis parodė, kad konflikto pabaigos tarp nukentėjusiosios L. K. ir R. K. nematė, tik girdėjo jų barnį. Tokiu būdu šio liudytojo parodymai, atsižvelgiant į jo giminingus ryšius su kaltinamąja, ta dalimi, kuria prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios parodymams, turėjo būti atmesti. Liudytojo S. K. parodymai duoti teisme, atsižvelgiant į jo paaiškinimus, užfiksuotus Marijampolės apskr. VPK 2013 m. balandžio 3 d. rašte, yra prieštaringi. Liudytojas būdamas R. K. sūnus, ir siekdamas padėti motinai išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus parodymus apie kaltinamosios elgesį, todėl jo parodymai, patvirtinantys kaltinamosios parodymus, turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti ir melagingi. Visuma šių aplinkybių įrodo, kad minėti liudytojai suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie padėtų R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nepaneigus nukentėjusios L. K. parodymų, objektyviais ir patikimais duomenimis, teismas nepagrįstai jais nesivadovavo. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas A. J. patvirtino specialisto išvadą paaiškino, kad L. K. konstatuotas sužalojimas galėjo gautis jos nurodytomis aplinkybėmis. Byloje objektyvių duomenų apie tai, kad L. K. susižalojo kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis nėra, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad specialisto išvados bei nukentėjusiosios ir eksperto parodymų nepakanka išvadoms dėl R. K. kaltės daryti.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusios, privačios kaltintojos ir jos atstovės advokatės prašymus apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo prašymus apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus bei aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant R. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino nesant R. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. požymių ir tuo pagrindu R. K. dėl jai pareikšto kaltinimo išteisino. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiai kaltintojai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.
BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
R. K. buvo kaltinama pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis nežymiai sužalojo L. K.. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo žmogų.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privačios kaltintojos L. K. teiginio, jog R. K. 2013-03-02 panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu, dėl kurio jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiosios parodymų analizė ir gretinimas su išteisintosios ir liudytojų parodymais rodo, kad kaltinime aprašyta R. K. inkriminuojama veika pagal BK 140 str. 1 d. neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaltinime nurodytas aplinkybes, kad R. K. kumščiu sudavė L. K. į veidą, viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu išteisintoji nuosekliai neigė, teigdama, kad jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nebuvo, prie jos neprisilietė, o nukentėjusiąją iš M. K. namų išvarė tik vartodama necenzūrinius žodžius. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykio metu, virtuvėje buvo A. M. ir A. K., tačiau jie apklausti teisiamajame posėdyje tokių privataus kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir kategoriškai teigė, kad fizinio kontakto tarp L. K. ir R. K. nematė. Nors skunde nesutinkama su nustatyta aplinkybe, kad A. M. galėjo matyti įvykį, tačiau tai patvirtina išteisintoji, liudytojai S. K., A. K., A. K., A. M..
Nors apeliaciniame skunde abejojama liudytojų S. K., M. K., A. K., A. K. ir A. M., parodymais, kadangi jie buvo kviesti išteisintosios iniciatyva, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso kodekso normomis, teisę apklausti kviestus liudyti asmenis, pateikti savo įrodymus užtikrino tiek išteisintajai, tiek ir privačiai kaltintojai, todėl faktas, kad tokia teise įrodinėti savo teiginius išteisintoji pasinaudojo, nesudaro pagrindo kritiškai vertinti teisiamo asmens pateiktus įrodymus vien dėl to, kad asmuo yra apkaltintas. Be to, apeliantė taip pat pasinaudojo šia teise ir buvo apklaustas liudytojas E. M.. Teismas liudytojo E. M. paaiškinimus vertino kritiškai, motyvuotai išdėstė tokio savo sprendimo išvadas, aukštesnysis teismas joms pritaria ir jų nebekartoja.
Visgi, pripažintina, jog liudytojų parodymuose yra neatitikimų, kurie akcentuoti ir apeliaciniame skunde, tačiau pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šių liudytojų parodymus, juos sugretino, analizavo ir atsižvelgė į tai, kad apklausiant liudytojus nuo įvykio buvo praėję daugiau nei metai laiko, įvykio metu dalis jų buvo apsvaigę nuo alkoholio, įvertino ir tai, kad tarp konfliktuojančių pusių yra užvesta ir nagrinėjama ne viena juos liečianti byla ir padarė pagrįstas išvadas, kad negalima daryti besąlygiškos išvados, kad nusikalstama veika buvo padaryta. Todėl nagrinėjamoje byloje ypatingai svarbūs yra liudytoju apklausto policijos pareigūno G. B. parodymai, kadangi jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, yra pašalinis asmuo, vykdęs savo darbines funkcijas, teismo posėdyje paaiškino, jog L. K. prašymu apie 21 valandą nuvykus pas L. K. matėsi, jog ji buvo neblaivi (nustatytas 0,99 promilės girtumas), ji pagalbos nesikreipė, nesimatė jokių sumušimo žymių, ji buvo rami. Jeigu būtų matę, kokias nors sumušimo žymes, būtų paėmę pareiškimą, nes galioja smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai E. K., J. L., taip pat patvirtino matę L. K. po tiriamo įvykio, tačiau nurodė, kad jokių sumušimų požymių nepastebėjo, matėsi jog ji buvo neblaivi.
Taigi baudžiamojoje byloje be nukentėjusiosios parodymų, nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad R. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajai į veido sritį. Vienintelis byloje nustatytas faktas, kurį patvirtina Specialisto išvada Nr. G 66-13(10) t.y. kad nukentėjusiajai L. K. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad dėl to kalta būtent R. K.. Vien byloje nustatytas faktas, kad R. K. vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu negali būti pagrindas išvadai, kad dėl to L. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Be to, byloje nustatyta, kad po tiriamo įvykio M. K. namuose, Šakių rajono policijos komisariate buvo gautas pranešimas dėl L. K. dingimo, vėliau buvo pranešta, jog ji atsirado. Tą patį vakarą, praėjus ne daugiau nei trims valandoms nuo įvykio, į L. K. namus atvykusiems policijos pareigūnams, kaltinime dėstomų aplinkybių nukentėjusioji nenurodė, kas taip pat sustiprina abejones dėl sužalojimų atsiradimo laiko ir aplinkybių. Nors nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nukentėjusioji paaiškino, jog iš karto policijos pareigūnams nenurodė kaltinime dėstomų aplinkybių, nes iš jos tyčiojasi, todėl nematė prasmės kreiptis, tačiau jau kitą dieną L. K. kreipėsi į policiją pateikdama pareiškimą dėl pareigūnų netinkamo elgesio, bei E. K., ir J. L. veiksmų, kas paneigia nukentėjusiosios nurodomas priežastis dėl kurių ji nurodė nesikreipusi į policijos pareigūnus, kai turėjo galimybę.
Todėl vien tik tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, bei jos parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad R. K. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis mušė nukentėjusiąją ar kitokiu būdu prieš ją smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl R. K. veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant R. K. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pagal BK 140 str. 1 d. negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. K. pagal BK 140 str. 1 d. kadangi nepadaryta veika, turint nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jokio pagrindo nėra.
Priėjus išvados, kad R. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios L. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.
nutarė:
nukentėjusiosios L. K. atstovės advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą atmesti.