Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, pareiškėjui, kaip kitos religijos išpažinėjui, nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, t. y. melstis netrukdomam, taip pat nebuvo skirta patalpa, kurioje galėtų susitikti su savo dvasiniu vadovu. Pataisos įstaiga nepriimdavo rašytinių prašymų, kuriuose buvo prašoma suteikti galimybę melstis netrukdomam, taip pat ir susitikti su dvasiniu islamo maldininku – Muftijumi. Pareiškėjui buvo liepiama melstis ten, kur niekam netrukdytų. Dėl tokių atsakovės veiksmų, pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas. Nepaisant to, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, pataisos įstaigoje taip pat nebuvo paskirtos rūkymo vietos, kuriose nuteistieji galėtų rūkyti po vakarinio patikrinimo, kuomet jie yra užrakinami patalpose. Dėl to, rūkyti tekdavo tualete, kuris įrengtas gyvenamojoje patalpoje, tokiu būdu rūkalų smarvė pasklisdavo po kambarį. Naktį vėdinti patalpą, paliekant pravirą langą žiemos metu, neįmanoma, kadangi būna šalta. Pataisos įstaigoje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame būtų galimybė susirinkti nuteistiesiems pasėdėti, pažaisti stalo žaidimus.

Laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas. Siekiant užtikrinti nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas, pataisos įstaigos trečiame sektoriuje naujai rekonstruotame pastate yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Esant poreikiui, religines apeigas nuteistieji gali atlikti šiame laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė). Be apribojimų gali lankytis klubo patalpose, kurioje taip pat yra pastatomas kryžius, religinė atributika ir kurioje galima atlikti religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos trečiame sektoriuje yra įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali lankytis nustatytu laiku pagal grafiką.

Nuteistieji yra prižiūrimi, kontroliuojami, kad gyvenamosiose patalpose būtų nerūkoma, o už rūkymą tam neskirtose vietose, nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Vadovaujantis direktoriaus įsakymu Nr. V-609, nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti.

Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos trečiame sektoriuje, visuose būriuose yra įrengti laisvalaikio kambariai. Nuteistieji taip pat turi galimybę laisvu nuo darbo laiku būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų, sporto aikštyne, taip pat lankytis įrengtoje bibliotekoje, dalyvauti įvairiuose renginiuose, olimpiadose.

Atsakovas pažymi, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas tik abstrakčiai išvardina galimus pažeidimus, tačiau jų nedetalizuoja, neįvardina kada jie tiksliai atsirado, nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Priešingu atveju, pareiškėjas galėtų pateikti tai pagrindžiančius dokumentus (kreipimosi kopiją ar gauto atsakymo kopiją), tačiau tokių duomenų į bylą nėra pateikta.

Atsakovas prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. gegužės 5 d. taikyti ieškinio senaties terminą, nes objektyvių priežasčių senaties termino atnaujinimui nėra, o patį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. balandžio 28 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas U. A. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. balandžio 28 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovę arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į kalinimo įstaigą dienos, į teismą su skundu kreipėsi tik 2023 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. gegužės 5 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 6 d. iki skundo padavimo dienos 2023 m. gegužės 5 d.

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia tuo, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas U. A. procesiniame dokumente „Atsikirtimas į Lietuvos kalėjimų tarnybos atsiliepimą dėl neturtinės žalos atlyginimo“ nurodė naujas (skunde nenurodytas) kalinimo sąlygų aplinkybes – jog neturtinę žalą patyrė dėl jam nesuteikto minimalaus gyvenamosios vietos ploto. Toks dokumentas vertintinas kaip skundo tikslinimas.

ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ar pakeisti skundo pagrindą per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Šiuo atveju atsakovas atsiliepimą į skundą pateikė 2023 m. birželio 2 d., kuris kartu su teismo šaukimu pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas 2023 m. birželio 13 d. Procesinį dokumentą „Atsikirtimas į Lietuvos kalėjimų tarnybos atsiliepimą dėl neturtinės žalos atlyginimo“ pareiškėjas teismui pateikė 2023 m. liepos 17 d., t. y. praleidęs terminą tikslinti skundo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1353-662/2018), todėl minėtas skundo pagrindo tikslinimas negali būti priimtas nagrinėjimui ir vertintinas kaip nepatenkantis į nagrinėjamo ginčo ribas, kurios apibrėžtos pareiškėjo pateiktu ir teismo priimtu skundu. Dėl nurodytų priežasčių teismas nevertina pareiškėjo motyvų, jog jis neturtinę žalą patyrė ir iš jam nesuteikto minimalaus gyvenamosios vietos ploto, kaip išeinančių už nagrinėjamo ginčo ribų ir dėl jų nepasisako.

Dėl teisės atlikti religines apeigas

Pareiškėjas skunde teigė išpažįstąs islamo religiją, tačiau pataisos namuose nebuvo patalpos, skirtos pasimelsti musulmonams, buvo varžoma jo religinė laisvė, nes nebuvo įrengta koplyčia, nebuvo kur atlikti religinių apeigų.

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį, pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklių 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (186 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl teisės išpažinti islamo religiją kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administraciją du kartus, t. y. 2022 m. gegužės 25 d. bei 2022 m. rugsėjo 5 d., abu kartus prašydamas prašydamas paaiškinti kodėl pataisos namuose nėra įrengta speciali patalpa musulmonų religijai išpažinti. Į abu pareiškėjo prašymus buvo raštiškai atsakyta, jog tuo metu dėl patalpų pertvarkymo bei dėl materialinių išteklių nėra pakankamai vietos įrengti specialias patalpas kiekvienam tikėjimui, tačiau vos tik atsiradus galimybei, buvo pažadėta, jog tokia patalpa bus įrengta. Pareiškėjui buvo pasiūlyta alternatyva išpažinti tikėjimą jo gyvenamojoje patalpoje arba bet kurioje kitoje jam priimtinoje vietoje. Teismas vertina, jog visgi, tam tikrų nepatogumų galėjo egzistuoti, tačiau jų intensyvumas negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Nepakankama, kad pareiškėjas formaliai nurodytų jo diskriminavimą dėl religijos išpažinimo, o savaime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas išpažįsta islamą, negali būti vertinama kaip jo diskriminacija religijos pagrindu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo varžoma teisė domėtis islamo tikėjimu ar, pavyzdžiui, skaityti su tuo susijusią literatūrą. Įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų reiškęs prašymą pataisos namų administracijai susitikti su islamo dvasininku, todėl pataisos namams nekilo ir pareiga tokią galimybę pareiškėjui sudaryti. Pažymėtina, jog pareiškėjas detaliai skunde neišdėstė, kuo pasireiškė minėtų teisių pažeidimai, nekonkretizavo aplinkybių subjektinių teisių požiūriu, todėl pagal skunde abstrakčiai išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas religiniu aspektu, todėl skundo argumentai dėl diskriminacijos religiniu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl rūkymo vietų įrengimo

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad pataisos įstaigoje nebuvo įrengtų tinkamų vietų rūkymui, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius) draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 22 d.) nėra numatyta, jog gyvenamajame korpuse turi būti įrengta rūkymo patalpa.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tačiau pataisos namų patalpose įrengti specialią rūkymui skirtą patalpą teisės aktai neįpareigoja.

Atsakovo atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad, vadovaujantis Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-609 „Dėl rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti. Aplinkybę, jog pataisos namuose yra įrengtos rūkymo vietos, patvirtina į bylą pateiktos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 1, 2 ir 3 sektorių rūkymo vietų teritorijose schemos. Pareiškėjas į bylą yra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2022 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. (2-22 4.80Mr)2-47165, iš kurio turinio matyti, kad operatyviosios kontrolės metu bendro naudojimo patalpose (poilsio kambaryje ir virtuvėlėje) rasta cigarečių nuorūkų, tokiu būdu buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 34 punktas.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos dėl Higienos normos HN 134:2015 34 punkto pažeidimų. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas dėl to patyrė realią žalą sveikatai ar psichologinei būklei. Dėl laisvalaikio kambaryje esančių nuorūkų, teismas papildomai pažymi, jog pareiškėjas šią aplinkybę nurodė visiškai deklaratyviai, vien konstatuodamas, jog dėl to gali kilti grėsmė sveikatai ar gyvybei, tačiau nepaaiškino, kokios realios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, taip pat nenurodė, kokių pasekmių sveikatai tai galėjo sukelti, be to, byloje nenustatyta, kad dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Nors atsakovas nepateikė teismui duomenų (pvz. patalpų fotonuotraukų) apie tai, jog pataisos namai laikosi reikalavimų ir matomose vietose bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, jog pataisos įstaigos administracija imasi visų būtinų priemonių, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nebūtų rūkoma.

Kaip jau minėta, teismas atsižvelgia į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, byloje nenustatyta, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.

Dėl laisvalaikio kambarių įrengimo

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namų–atvirojoje kolonijoje nėra įrengto poilsio kambario.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.8., 8.9. punktais, nustatyta, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, taip pat drausmės grupei gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).

Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. LV-24951, patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. balandžio 28 d. Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos pirmajame ir trečiajame sektoriuose, buvo įrengti laisvalaikio arba poilsio kambariai. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl laisvalaikio kambario nebuvimo, neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovės teiginiais. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad pataisos įstaiga pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su laisvalaikio kambariu, o pareiškėjo argumentai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo minėtame būryje lieka nepaneigti.

Dėl laukimo eilėje sąlygų

Pareiškėjas teigia, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą laukdamas parduotuvės eilėje blogu oru, kadangi, ypač žiemą, greitai sušaldavo.

Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medikus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai dėl priverstinio laukimo lauke žiemos metu, jų nepagrindžiant, yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio ir negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Dėl emocinės būklės

Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, jo patirti pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas, t. y žalingos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai; neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, todėl, priklausomai nuo ginamų vertybių specifikos, vieni kriterijai gali būti laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančios Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. gegužės 17 d. pažymos Nr. RV-22-4856 „Dėl nuteistojo U. A.“ matyti, jog pareiškėjas dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, patiriamų nuolatinių kančių, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti negalėjimas melstis, rūkymo vietų ir poilsio kambario nebuvimas, į psichologus nesikreipė. Todėl teismas vertina, kad, atsakovui neužtikrinus tinkamo gyvenamojo ploto, pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo U. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.