- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-25
- Bylos Nr.
- 2A-318/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- M. S.
- Advokatai
- Mantas Valiukas, Miroslav Nosevič
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3252-450/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės bankas SNORAS ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 109 753,99 Lt skolos ir delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų. Nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarė akcijų tiesioginių atpirkimų sandorių sudarymo bendrų sąlygų susitarimą Nr. 7 (toliau - Susitarimas), reglamentuojantį šalių santykius, atsirandančius parduodant ir perkant akcijas bei vykdant kitus su tuo susijusius veiksmus. Pagal Susitarimo 1.2 punktą kiekvienos akcijos tiesioginio atpirkimo sandoris įforminamas atskira REPO sandorio sutartimi. Nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio 3 d. šalys pasirašė penkias REPO sutartis, pagal kurias atsakovas pardavė ieškovui tam tikrų bendrovių akcijas ir iki tam tikro termino įsipareigojo jas atpirkti. Pagal REPO sutartis atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui palūkanas, skaičiuojamas nuo REPO sutartyse nurodytų bendrų pardavimo sumų, nuo sandorių sudarymo momento iki REPO sutartyse numatytų akcijų atpirkimo momento, bei už Susitarimo 6.1 punkte numatytų punktų neįvykdymą – delspinigius nuo bendros pardavimo sumos. Susitarimo 2.3 punktu atsakovas įsipareigojo, akcijos savaitės kainos vidurkiui nukritus žemiau REPO sutartyse nurodytos kritinės akcijos kainos, papildyti garantinį fondą pinigine suma, apskaičiuota pagal Susitarime 2.3 punkte nurodytą formulę. Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė. REPO sutartyse numatytą akcijų atpirkimo dieną neatpirko iš ieškovo akcijų, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių. Susitarimo 2.3 punkte numatytu atveju savaitės kainos vidurkiui nukritus žemiau negu susitarime nurodyta kritinė akcijos kaina, nepapildė garantinio fondo pinigine suma. Atsakovui iki ieškovo 2008 m. lapkričio 25 d. rašte nurodytos datos neatpirkus akcijų ir nesumokėjus mokėtinų sumų, ieškovas 2008 m. gruodžio 31 d. REPO sutartis nutraukė. Vadovaujantis Susitarimo 6.5 punktu, atsakovui akcijų atpirkimo dieną neatpirkus iš ieškovo visų REPO sutartyse nurodytų akcijų tenka prievolė sumokėti skirtumą tarp REPO sutartyse nurodytos atpirkimo sumos ir sumos po priverstinio visų akcijų pardavimo. Atsakovas turėjo domėtis akcijų kainų svyravimu ir esant Susitarime numatytoms sąlygoms užtikrinti, kad būtų papildytas garantinis fondas. Atsakovui nepildant garantinio fondo, ieškovas nepasinaudojo priverstinio akcijų pardavimo teise todėl, kad tuo metu akcijų kainos krito tokiu tempu, kad ir pardavus akcijas nebūtų buvusi padengta visa atsakovo skola. 2008 m. gruodžio 31 d. nutraukus REPO sutartis, ieškovas įgijo teisę parduoti ar kitaip perleisti pagal REPO sutartis atsakovo turėtas atpirkti akcijas bei reikalauti atlyginti nuostolius dėl jų nuvertėjimo. Atsakovo skola ieškovui pagal Susitarimą ir REPO sutartis yra 34 960,87 Lt.
Ieškovas ir atsakovas 2007 m. lapkričio 5 d. pasirašė kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią ieškovas vykdė atsakovo pavedimus vykdyti operacijas vertybiniais popieriais. Atsakovo sąskaitoje nesant lėšų pavedimams vykdyti, ieškovas pervesdavo į atsakovo sąskaitą savo lėšas. Ieškovas įvykdė atsakovo pavedimus, tačiau atsakovas neatsiskaitė su ieškovu ir liko skolingas 74 793,12 Lt, dėl kurių šalys 2008 m. spalio 27 d. pasirašė skolų suderinimo aktą.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jei ieškovas ir pardavė atsakovo laiku neišpirktas akcijas, tai jis galėjo padaryti tik 2009 m. sausio mėn. pradžioje, kada akcijų pardavimo kainos buvo pakitusios. Atsakovas buvo priskirtas neprofesionalaus kliento kategorijai, kuriems taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Atsakovo teigimu, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių bei kokiu teisiniu pagrindu jis skolino atsakovui lėšas, kurias vėliau panaudojo jo įsiskolinimo padidinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė dvejopi paskoliniai sutartiniai santykiai, t. y. ieškovas skolino atsakovo pinigines lėšas pagal REPO sutartis ir suteikdavo sąskaitos kredito perviršio teisę. Pagal REPO sutartis ieškovas suteikdavo atsakovui atitinkamo dydžio paskolą, o pastarasis paskolos grąžinimą užtikrindavo perduodamas ieškovui akcijas. Atsakovas įsipareigodavo suėjus konkrečioje REPO sutartyje nurodytam terminui atpirkti iš ieškovo jam perduotas akcijas ir toks akcijų atpirkimas reiškė skolos grąžinimą ieškovui. Kredito perviršio (overdrafto) forma ieškovas pinigines lėšas atsakovo skolino vadovaujantis ieškovo ir atsakovo 2007 m. lapkričio 5 d. sudaryta kliento aptarnavimo sutartimi ir susiklosčiusia ilgamete praktika. Pagal šios sutarties 6.11 punktą ieškovas buvo suteikęs atsakovui sąskaitos kredito perviršio teisę, t. y. atsakovas galėjo pateikti pavedimus pirkti vertybinius popierius, net jei nuosavų lėšų likutis sąskaitoje buvo nepakankamas. Tokiu būdu ieškovas padėjo atsakovui laiku atsiskaityti ir palaikyti mokumo lygį.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo pagal REPO sutartis kildina iš Susitarimo, kurio pagrindu nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio 3 d. šalys sudarė penkias REPO sutartis, ir suėjus REPO sutartyse numatytiems terminams atsakovas neatpirko akcijų, t. y. negrąžino ieškovui skolos, ir taip iš esmės pažeidė Susitarimą bei REPO sutartis. Ieškovas nuo 2008 m. gruodžio 31 d. nutraukė REPO sutartis. Atsakovui pažeidus pareigą atpirkti akcijas, ieškovas, vadovaujantis Susitarimo 6.5 punktu, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis ir reikalauti nuostolių atlyginimo, t. y. sumokėti skirtumą tarp REPO sutartyse nurodytos akcijų atpirkimo sumos ir sumos, gautos po priverstinio visų akcijų pardavimo. Nutraukus sutartį, ieškovas Susitarimo 6.3 punkto pagrindu įgijo teisę disponuoti akcijomis. Ieškovas nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. birželio 3 d. pardavė akcijas: 2 048 vnt. AB „Panevėžio statybos trestas“ už 3 440,69 Lt; 37 491 vnt. AB „Ūkio bankas“ už 24 369,15 Lt; 4 216 vnt. AS „Latvijas Krajbanka“ už 14 302,21 Lt. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad ieškovas turėjo teisę realizuoti akcijas, savo nuožiūra pasirenkant realizavimo momentą, nes pagal Susitarimo 3.3 punktą ieškovas turėjo pareigą jas realizuoti rinkos kaina. Ieškovas laikėsi nuomonės, kad skubotas akcijų realizavimas būtų neprotingas ir nuostolingas, kadangi situacija akcijų rinkoje buvo nepalanki, o ieškovo siekis buvo parduoti akcijas už kuo palankesnę kainą. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas teismui yra pateikęs duomenis, todėl teismas atmetė atsakovo atsikirtimą, jog ieškovas neturi teisės į nuostolių atlygimą dėl to, kad REPO sutarčių nutraukimo dieną nepardavė akcijų. Teismas pažymėjo, kad Susitarimo 6.5 punktas numato ne tai, kad nuostoliai atsiranda tik pardavus akcijas, o tai, kad jie turi būti apskaičiuoti atsižvelgiant į jų rinkos kainą (Susitarimo 3.3 punktas). Teismas konstatavo, kad ieškovui priteistini nuostoliai: skirtumas tarp REPO sutartyse nurodytų akcijų atpirkimo sumos ir sumos, gautos po priverstinio visų akcijų pardavimo Susitarimo 3.3 punkte numatyta tvarka, iš viso 31 756,05 Lt. Be to, Susitarimo 6.1 punkte šalys numatė ieškovo teisę reikalauti 0,05 proc. netesybų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo bendros pardavimo kainos, apskaičiuoti delspinigiai sudaro 3 204,82 Lt.
Teismas nurodė, kad šalys 2007 m. lapkričio 5 d. pasirašė kliento aptarnavimo sutartį, kuria buvo reglamentuoti šalių santykiai, atsirandantys ieškovui atsakovo vardu atidarant ir uždarant vertybinių popierių sąskaitą, atsakovui pateikiant pavedimus ieškovui ir ieškovui atsakovo pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas. Tame tarpe kredito perviršio (overdrafto) forma ieškovas skolino atsakovui pinigines lėšas. Pagal šios sutarties 6.2 punktą atsakovo pavedimai bankui galėjo būti pateikiami telefonu naudojant atsakovo unikalų identifikacinį kodą. Iš pateikto pavedimo sąrašo teismas nustatė, kad būtent minėtu identifikaciniu kodu telefonu atsakovas pateikdavo bankui pavedimus vykdyti operacijas vertybiniais popieriais. Tokie pavedimai vėliau buvo pasirašyti paties atsakovo. Nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. iki 2008 m. spalio 6 d. ieškovas vykdė atsakovo pavedimus. Tuo atveju, jeigu, vykdant atsakovo pavedimą, buvo gaunamas nuostolis, o atsakovo sąskaitoje lėšų nepakakdavo, ieškovas pervesdavo į atsakovo sąskaitą savo lėšas ir atsakovas likdavo skolingas ieškovui tokią sumą, kokia buvo pervedama į atsakovo sąskaitą. Jeigu, vykdant atsakovo pavedimą, buvo gaunamas pelnas, iš gauto pelno dalis lėšų buvo panaudojama komiso mokesčiams už tarpininkavimą sumokėti, o kita dalis – ankstesnio atsakovo įsiskolinimo padengimui. Bendra atsakovo skola pagal įvykdytus atsakovo pavedimus sudaro 74 793,12 Lt. Šiai sumai šalys 2008 m. lapkričio 27 d. pasirašė skolų suderinimo aktą. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad šis aktas pasirašytas dėl suklydimo, nes atsakovas nepateikė tokių įrodymų, be to, tokio akto pagrįstumas nėra nuginčytas. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas pagal kliento aptarnavimo sutarties 6.7 punktą turėjo atsisakyti priimti pavedimus ar atsisakyti juos vykdyti. Teismas pažymėjo, kad minėtame sutarties punkte išvardyti galimi konkretūs atvejai, kada ieškovui suteikta teisė atsisakyti priimti pavedimą arba atsisakyti jį vykdyti. Ieškovą ir atsakovą siejo daugiau kaip 10 metų bendradarbiavimo santykiai ir praktika, ieškovas pasitikėjo atsakovu ir kaip buvusiu ieškovo valdybos nariu. Be to, vertybinių popierių operacijų atlikimas reikalauja operatyvumo, nes vien dėl to klientas gali patirti nuostolių. Pačios kliento aptarnavimo sutarties dalyku buvo ir atsakovui kredito sąskaitos perviršio suteikimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas, iš tokios veiklos gaunantis pelną, todėl vien ta aplinkybė, jog kliento aptarnavimo sutartyje aptarta, kad jam suteikiama neprofesionalaus kliento kategorija, pati savaime nieko nereiškia, be to, atsakovas kaip buvęs ieškovo valdybos narys turi atitinkamą išsilavinimą, pakankamą patirtį ir žinių vystant vertybinių popierių operacijas bei bankinę veiklą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl teisinių santykių tarp šalių netinkamo kvalifikavimo. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė dvejopi paskoliniai sutartiniai santykiai. Su tokia teismo išvada negalima sutikti. Minėta teisinių santykių kvalifikacija atsirado tik 2010 m. balandžio 30 d. į teismo posėdį ieškovo atstovų pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kurie nebuvo ištirti ir į juos nebuvo galimybės atsikirsti. Byloje ieškovo pateiktos sutartys apibrėžia, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo-pardavimo, susijusio su atpirkimu, bei vertybinių popierių sąskaitų atidarymo/uždarymo (investicinių paslaugų) teisiniai santykiai. Investicinės paslaugos apibrėžtos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 13 punkte, kuriame nėra jokių paskolinių ar kreditavimo santykių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl neva suteiktų atsakovui paskolų pagal REPO sutartis. Neva susiklosčiusius paskolinius santykius pagal REPO sutartis siekė įrodyti ieškovas, turėdamas tikslą nukreipti dėmesį no tikrosios santykių esmės – investicijų paslaugų teikimo. Šių paslaugų tekimas įpareigoja ieškovą vykdyti Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22, 24 ir 25 straipsnius, tačiau šių pareigų ieškovas nevykdė, tačiau teismas dėl šių atsakovo argumentų nepasisakė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl ieškovo piniginių lėšų skolinimo atsakovui kredito perviršio (overdrafto) forma, nes tarp šalių nebuvo jokios rašytinės sutarties dėl kredito/paskolos (overdrafto) suteikimo. Klieno aptarnavimo sutarties 6.11 punktas negali būti prilygintas sąskaitos kredito (overdrafto) susitarimui, nes šiame punkte tik daroma prielaida apie tokio atskiro susitarimo buvimo galimybę. Minėtas punktas iš esmės įtvirtina pareigą klientui užtikrinti piniginių lėšų pakankamumą sąskaitoje prieš pateikiant pavedimus pirkti vertybinius popierius.
2. Dėl skolos priteisimo pagal REPO sutartis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas REPO sutartis nutraukė 2008 m. lapkričio 25 d., kaip taip numatė Susitarimo 6.5 punktas. Už parduotas akcijas ieškovo gauta suma 42 112,05 Lt nėra pagrįsta, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad akcijos buvo parduotos už rinkos kainą. Ieškovo nurodytos akcijų atpirkimo sumos yra nepagrįstos, nes šias sumas ieškovas nustatė pagal Susitarimo 4.1 punkte nurodytą formulę (formulėje yra 4 nežinomieji vienetai), tačiau neatskleidė skaičiavimui panaudotų principų, nepateikė delspinigių paskaičiavimų. Tokiu būdu ieškovas ne tik neįrodė nuostolių dydžio, bet kartu atėmė galimybę atsakovui gintis tiriant nuostolių paskaičiavimą. Ieškovas turi teisę pradėti priverstinį akcijų pardavimą, jeigu atsakovas neįvykdo Susitarimo 2.3 punkto reikalavimų. Ieškovas niekada neinformavo atsakovo ir nepareikalavo iš jo, akcijų savaitės kainos vidurkiui nukritus žemiau REPO sutartyse nurodytos kritinės akcijų kainos, papildyti garantinį fondą pinigine suma. Teismas be aiškių motyvų pripažino ieškovui teisę į sutarties nuraukimą argumentuodamas savalaikiu paskolos negrąžinimu. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas turėjo pareigą pagal Susitarimo 3.3 punktą realizuoti akcijas rinkos kaina, tačiau, vertindamas faktines akcijų pardavimo kainas, vadovavosi pateiktais ieškovo pavedimais ir išrašais iš sąskaitų. Nurodytuose dokumentuose nėra atlikta jokių paskaičiavimų. Pagrindinis klausimas dėl nuostolių pagal REPO sutartis yra tas, kokia buvo rinkos kaina priverstine tvarka parduotų vertybinių popierių pardavimo laikotarpiu ir kokia geriausia vertybinių popierių rinkos kaina nuo 2008 m. gruodžio 31 d., liko neatsakytas. Ieškovas tvirtino turėjęs teisę priverstinai realizuoti vertybinius popierius nuo 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė, realizavo juos skubotai 2009 m. gegužės mėn. ir nepateikė į bylą įrodymų, kad veikė geriausiomis klientui sąlygomis. Teismas konstatavo priteistinų nuostolių pagal REPO sutartis sumą 31 756 Lt, tačiau nepaaiškino kaip ši suma buvo gauta, kas ją apskaičiavo. Tokios sumos nėra nurodęs ir ieškovas savo procesiniuose dokumentuose. Teismas, vadovaudamasis ieškovo rašytiniais paaiškinimais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje bei prijungti vadovaujantis CPK nuostatomis, konstatavo priteistinų delspinigių sumą 3 204,82 Lt.
3. Dėl neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir pavedimų vykdymo. Minėta, kad teismas padarė prieštaringą išvadą, jog šia sutartimi ieškovas kredito perviršio (overdrafto) forma skolino atsakovui pinigines lėšas. Teismas nurodydamas, kad pagal tam tikrus atsakovo pavedimus susidarydavo nuostolis, daro nuorodas į sąskaitos išrašus, kurie yra nepasirašyti atsakingo asmens, neatskleista kada ir kaip gautas nuostolis. Gintis nuo tokio ieškovo reikalavimo atsakovui nėra galimybės. Dėl kai kurių nuostolių, atsiradusių vykdant atsakovo pavedimus, byloje nėra pateikta jokių įrodymų. Tačiau teismui tai nesutrukdė padaryti išvadą, kad įsiskolinimas yra pagrįstas ir atsispingi 2008 m. lapkričio 27 d. skolų suderinimo akte. Atsakovas nepripažįsta skolų suderinimo akto kaip savarankiško dokumento, patvirtinančio skolos atsiradimo faktą. Šis aktas yra išvestinis dokumentas iš ieškovo atliktų pavedimų perkant ir parduodant vertybinius popierius. Teismas be pagrindo priteisė ieškovui 74 793,12 Lt skolą, kuri susidarė pačiam ieškovui vykdant neteisėtą veiklą be sutarties skolinant pinigines lėšas atsakovas ir jas panaudojant atsakovo įsiskolinimo didinimui. 2007 m. lapkričio 5 d. pasirašytoje neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3.3 punkte įtvirtinta, kad neprofesionalus klientas yra neturintis pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir tinkamai įvertinti su tuo susijusią riziką. Tokiam klientui taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis (Sutarties 3.6 punktas). Minėtos sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad ieškovas turi teisę atsisakyti priimti pavedimą arba priimtą vykdyti, jeigu klientas neturi pakankamai lėšų vertybinių popierių sandorio, sudaryto kliento pavedimo pagrindu, įvykdymui, taip pat, jeigu klientas turi bet kokių pradelstų įsiskolinimų ieškovui. Tam, kad įvykdytų atsakovo pavedimus, ieškovas be jokio teisinio pagrindo pervesdavo (skolindavo) lėšas atsakovui, kurias vėliau panaudojo atsakovo įsiskolinimo didinimui. Nesutiktina, su teismo motyvu, kad neprofesionalaus kliento kategorija pati savaime nieko nereiškia. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip buvęs ieškovo valdybos narys, turi tinkamą išsilavinimą, pakankamą patirtį ir žinių vystant vertybinių popierių operacijas. Pastebėtina, kad atsakovas buvo ieškovo valdybos narys, kuris atsakingas už informacines technologijas, turintis žinių informacinių technologijų srityje ir neturėjo nieko bendro su vertybinių popierių operacijų vystymu.
4. Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos, nes pradinių ieškiniu ieškovas prašė priteisti hipotetinius nuostolius, nes tuo metu dar nebuvo patyręs nuostolių, t. y. neturėjo ieškinio faktinio pagrindo. Teisė į ieškinį atsirado jau bylą nagrinėjant teisme.
5. Dėl ieškovo rašytinių paaiškinimų. Minėta, kad 2010 m. balandžio 30 d. į paskutinį teismo posėdį ieškovo atstovai pateikė rašytinius paaiškinimus. Atsakovo atstovas kelis kartus prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą, kad būtų suteikta galimybė su jais susipažinti ir į juos atsikirsti, tačiau šis prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo nebuvo priimta nei žodinė, nei protokolinė nutartis. Be to, ieškovo rašytiniai paaiškinimai nebuvo prijungti prie bylos, o tiesiog pridėti prie kitų įrodymų. Apelianto nuomone, teismas neleisdamas susipažinti su naujai į bylą pateiktais rašytiniais paaiškinimais, kurie yra pakankamai didelės apimties, o vėliau jais vadovaudamasis sprendime, pažeidė atsakovo teisę į gynybą. Pastebėtina, kad motyvuojamoji teismo dalis iš esmės sutampa su rašytiniuose paaiškinimuose dėstomais argumentais ir jų struktūra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl teisinių santykių tarp šalių tinkamo kvalifikavimo. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentu, kad sprendime nurodyta teisinių santykių kvalifikacija atsirado tik 2010 m. balandžio 30 d. pateiktuose ieškovo rašytiniuose paaiškinimuose. Pažymėtina, kad dokumentai, pagrindžiantys šių santykių turinį buvo pateikti kartu su ieškiniu. Apeliantas visame procese galėjo naudotis šalies proceso teisėmis ir teikti savo teisinę kvalifikaciją dėl ieškovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų. Be to, šis atsakovo argumentas neturi teisinės reikšmės, nes nepaneigia skolos buvimo fakto.
2. Dėl REPO sutarčių vertinimo. Apelianto skola iš REPO sutarčių, remiantis Susitarimu, yra apskaičiuojama naudojant nuostolių institutą. Tokia skolos skaičiavimo praktika yra įprasta REPO sutartimis. Sandoriai, kai skolinama naudojant CK 6.417 straipsnyje apibrėžtą pirkimo-pardavimo su atpirkimu institutą, yra vadinami REPO sandoriais. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad REPO sutartimi buvo teikiamos investicinės paslaugos. REPO sutartys savo esme nėra investicinė ar papildoma paslauga. Jų paskirtis yra įgalinti skolininką panaudoti turimus vertybinius popierius kaip užstatą paskolai gauti.
3. Dėl kredito perviršio teisės suteikimo. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas skolino atsakovui pinigus be teisinio pagrindo. Kliento aptarnavimo sutartimi ieškovas suteikė atsakovui sąskaitos kredito perviršio (overdrafto) teisę, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra buvęs ieškovo valdybos narys, bei į tai, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi ilgametė praktika. Apelianto argumentas, kad kliento aptarnavimo sutarties 6.11 punktas nėra ir negali būti prilygintas sąskaitos kredito (overdrafto) susitarimui, yra nepagrįstas. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad dėl overdrafto suteikimo nebuvo rašytinės sutarties. Minėta, kad rašytinis susitarimas dėl kredito perviršio buvo sudarytas ir aptartas rašytinėje kliento aptarnavimo sutartyje (6.11 punktas).
4. Dėl skolos priteisimo pagal REPO sutartis. Ieškovo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo atsirado atsakovui pažeidus Susitarimą ir konkrečias REPO sutartis. Šalys Susitarimu yra nustačiusios, kad nuostoliais yra laikomas skirtumas tarp akcijų atpirkimo sumos, nurodytos konkrečioje REPO sutartyje, ir sumos, gautos pardavus akcijas Vertybinių popierių biržoje. Apelianto bandymai įrodyti tai, kad ieškovas neva neturi teisės į nuostolių atlyginimą, nes REPO sutarčių nutraukimo dieną nepardavė akcijų, yra nepagrįsti. Susitarimo 6.5 punktas numato ne tai, kad nuostoliai atsiranda tik pardavus akcijas, o tai, kad jie turi būti apskaičiuoti atsižvelgiant į jų rinkos kainą (Susitarimo 3.3 punktas). Apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovas neva nepateikė įrodymų, jog akcijos buvo parduotos už rinkos kainą, yra nepagrįstas ir klaidinantis. Visa informacija apie akcijų rinkos kainas teismui buvo pateikta. Be to, pats atsakovas jokių įrodymų, pagrįsti savo implikuojamiems teiginiams (kad pardavimai vyko ne už rinkos kainą), nepateikė. Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais pavedimais ir išrašais iš sąskaitų, nes šiuose dokumentuose nėra atlikta jokių skaičiavimų. Šių dokumentų paskirtis nėra atskleisti skaičiavimus. Skaičiavimai pateikti ieškinio priede ir rašytiniuose paaiškinimuose. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas neatskleidė skaičiavimui panaudotų principų, todėl neįrodė nuostolių dydžio. Ieškovas nekūrė kažkokių naujų skaičiavimų principų, o vadovavosi šalis saistančiomis sutarčių nuostatomis. Apeliantas teisingai pastebėjo, kad ieškovas turėjo teisę pradėti priverstinį akcijų pardavimą, jei klientas nevykdo pareigos papildyti garantinį fondą. Tačiau šiuo atveju atsakovas Susitarimą iš esmės pažeidė ne todėl, kad nepapildė garantinio fondo, o todėl, kad nustatytą dieną neatpirko akcijų. Todėl ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas be aiškių motyvų pripažino ieškovui teisę į Susitarimo nutraukimą. Dėl apelianto argumento, kad išrašai nėra pasirašyti, pažymėtina, jog išrašas yra oficialus dokumentas generuojamas automatizuotos sistemos, kuris nėra papildomai pasirašomas, be to, išrašai yra tik papildomi įrodymai, kurie sustiprina kitus įrodymus (pavedimus, įvykdytų sandorių ataskaitas, memorialinius orderius), kurie yra pasirašyti. Ieškovas nepasisako dėl sprendime nurodytos sumos – 31 756 Lt, nes tai yra techninė klaida, kuri nekeičia paties sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Tikrieji ieškovo nuostoliai iš REPO sutarčių yra 34 960,87 Lt.
5. Dėl kliento aptarnavimo sutarties ir pavedimų vykdymo. Kliento aptarnavimo sutarties 6.7 punktas aiškiai suteikia ieškovui teisę, be ne pareigą, atsisakyti priimti pavedimą arba atsisakyti vykdyti jau priimtą pavedimą, nenurodant priežasčių, be kita ko, jei klientas sąskaitoje neturi pakankamai lėšų. Skolų suderinimo aktas, kurį atsakovas ir ieškovas pasirašė 2008 m. lapkričio 27 d., yra savarankiškas pagrindas konstatuoti faktą, kad atsakovas yra skolingas ieškovui. Juolab, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti papildomi įrodymai, paaiškinantys skolos susiformavimą ir pagrindžiantys aktą.
6. Dėl neprofesionalaus kliento statuso. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymas draudžia skolinti lėšas neprofesionaliems klientams. Tokios nuostatos šis įstatymas nenumato. Ieškovas nesutinka su atsakovo pozicija, kad tai, jog jis kliento aptarnavimo sutartyje buvo priskirtas neprofesionalių klientų kategorijai, savaime reiškia, kad jis neturėjo pakankamai įgūdžių ir patirties investiciniams sprendimams priimti. Tai, kad apeliantas turėjo pakankamai žinių ir patirties liudija faktas, jog apeliantas, naudodamasis ieškovo paslaugomis, vertybiniais popieriais prekiavo daugiau kaip 10 metų.
7. Dėl procesinių palūkanų. Apeliantas teisingai pažymėjo, kad procesinės palūkanos priteisiamos nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškovas teisę į ieškinį įgijo tada, kai atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Tad procesinės palūkanos buvo teisingai apskaičiuotos nuo ieškinio pateikimo dienos.
8. Dėl rašytinių paaiškinimų. Apelianto argumentas, kad jo prašymas leisti susipažinti su ieškovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo nebuvo priimta nei žodinė, nei protokolinė nutartis, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Rašytiniai paaiškinimai – tai ieškovo atstovų paaiškinimai ir baigiamoji kalba, kuri žodžiu buvo dėstoma posėdžio metu. Posėdžio protokole yra užfiksuotas šių paaiškinimų prijungimas protokoline nutartimi. Apelianto argumentas, kad teismas padarė procesinius pažeidimus, kurie sutrukdė jam tinkamai gintis nuo pareikšto ieškinio ir, tame tarpe, pareikšti priešieškinį dėl skolų suderinimo akto nuginčijimo, yra nepagrįstas. Atsakovas nuo pat bylos pradžios turėjo teisę pareikšti priešieškinį dėl šio akto nuginčijimo, tačiau ja nepasinaudojo.
9. Dėl piktnaudžiavimo teisėmis. Tai, kad apeliantas neginčija sutarčių ir sandorių, kurių pagrindu atsirado skola, o savo apeliacinį skundą didžiąja dalimi grindžia argumentais, kurie neatitinka tikrovės, arba yra teisiškai nereikšmingos aplinkybės, kurios nekeičia bylos esmės ir nepaneigia skolos buvimo fakto, rodo atsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nuostolių, atsiradusių iš akcijų tiesioginio atpirkimo sutarčių nevykdymo, atlyginimo
Atpirkimo sandoris yra susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti finansines priemones ar pinigus kitai šaliai (pirkėjui), o ši sumoka pirkimo kainą ir kartu susitaria, kad pardavėjas įsipareigoja atpirkti iš pirkėjo tas pačias ar lygiavertes finansines priemones ar tokią pat pinigų sumą už atpirkimo kainą nustatytu laiku ateityje (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 metais pasirašė penkias vertybinių popierių atpirkimo sutartis (toliau – REPO sutartis):
2008 m. birželio 5 d. sutartį (7 papildomi susitarimai), pagal kurią atsakovas ieškovui pardavė 748 vnt. AB ,,Panevėžio statybos tresto“ akcijų už 4 764,76 Lt ir įsipareigojo šias akcijas atpirkti iki 2008 m. spalio 27 d. (b. l. 10-18, t. 1);2008 m. birželio 9 d. sutartį (prie šios sutarties keturi papildomi susitarimai) pagal kurią atsakovas ieškovui pardavė 300 vnt. AB ,,Panevėžio statybos trestas“ akcijų ir įsipareigojo šias akcijas iš ieškovo atpirkti iki 2008 m. spalio 27 d. (b. l. 18-23, t. 1);2008 m. rugpjūčio 28 d. sutartį (papildomas susitarimas Nr. 1), pagal kurią atsakovas ieškovui pardavė 1 000 vnt. AB ,,Panevėžio statybos trestas“ akcijų už 5 120 Lt ir įsipareigojo jas atpirkti iki 2008 m. spalio 27 d.;2008 m. rugsėjo 24 d. sutartį (vienas papildomas susitarimas), pagal kurią atsakovas pardavė ieškovui 30 000 vnt. AB Ūkio banko akcijų už 35 400 Lt ir įsipareigojo jas atpirkti iki 2008 m. lapkričio 24 d.;2008 m. spalio 3 d. sutartį (vienas papildomas susitarimas), pagal kurią atsakovas pardavė ieškovui 4 216 vnt. AS „Latvijas Krajbanka“ akcijų už 25 380,32 Lt ir įsipareigojo akcijas atpirkti iki 2008 m. gruodžio 3 d.
Pagal šalių sudarytus REPO sandorius atsakovas už parduotas akcijas gavo iš ieškovo pinigus, kuriuos sutartyse numatytu laiku privalėjo grąžinti, t. y. atpirkti iš ieškovo prieš tai parduotas akcijas. Pagal REPO sutartį banko nuosavybėn perėję vertybiniai popieriai naudojami kaip užstatas, užtikrinantis pinigų grąžinimą. Atpirkimo sandoriai priskirtini finansinio užtikrinimo susitarimams su nuosavybės teisės perdavimu (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Tuo atveju, kai klientas neatperka vertybinių popierių, bankas kaip užstatą perėjusį jo nuosavybėn, turi vertybinius popierius, kuriuos pardavęs turi galimybę susigrąžinti pinigus ir palūkanas. Taigi, pagal REPO sutartį bankas klientą aprūpina pinigais, tačiau sutartyje numatytu laiku tuos pinigus ir palūkanas susigrąžina atgal, klientui vertybinius popierius iš banko atperkant.
Byloje nustatyta, kad suėjus REPO sutartyse numatytiems akcijų atpirkimo terminams, atsakovas akcijų iš ieškovo neatpirko.
Šalys 2006 m. lapkričio 10 d. sudarė akcijų tiesioginių atpirkimo sandorių sudarymo bendrų sąlygų susitarimą Nr. 7 (toliau – Susitarimas), kuris reglamentuoja šalių santykius, atsirandančius parduodant ir atperkant akcijas bei vykdant kitus su tuo susijusius veiksmus (b. l. 7-10, t. 1). Pagal Susitarimo 6.3 punktą, jeigu klientas (šiuo atveju atsakovas) REPO sutartyje numatytu terminu neatpirko visų akcijų, bankas turi teisę nutraukti REPO sutartį ir be apribojimų savo nuožiūra disponuoti akcijomis. Susitarime taip pat nustatyta atsakovo pareiga numatytą atpirkimo dieną akcijas atpirkti (Susitarimo 2.1 punktas). Byloje nustatyta, kad pagal minėtas penkias 2008 metų REPO sutartis atsakovas numatytą atpirkimo dieną akcijų neatpirko. Ieškovas raštu pranešė atsakovui apie ketinimą nutraukti sutartis, jeigu pastarasis neišpirks akcijų, tačiau atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdė.
CK 6.217 straipsnio numatytais pagrindais, kai šalis nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, kita šalis sutartį gali nutraukti. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Minėta, Susitarimo 6.3 punkte buvo numatyta, kad ieškovas turi teisę sutartį vienašališkai nutraukti, jeigu atsakovas išpirkimo dieną neišperka visų akcijų. Be to, ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartis ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Atsakovas ir po 110 dienų termino pabaigos akcijų neatpirko, todėl ieškovas turėjo pagrindą nesitikėti, kad atsakovas ateityje įvykdys sutartį.
Nutraukus sutartį ieškovas įgijo teisę ginčo akcijas parduoti ar kitaip perleisti (Susitarimo 6.3 punktas), kas ir buvo padaryta. Akcijas ieškovas pradėjo pardavinėti ne dėl tos priežasties, kad atsakovas nevykdė Susitarimo 2.3 punkte numatytos sąlygos papildyti garantinį fondą, o dėl to, kad atsakovas REPO sutartyje numatytą akcijų atpirkimo dieną neatpirko visų akcijų, dėl ko sutartis buvo nutraukta (Susitarimo 6.3 punktas). Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovas galėjo pradėti priverstinį akcijų pardavimą, jeigu atsakovas būtų neįvykdęs Susitarimo 2.3 punkto reikalavimų. Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad ieškovas akcijas realizavo skubotai, ne geriausia tuo metu buvusia rinkos kaina. Šis apelianto argumentas yra deklaratyvus, nepagrįstas įrodymais. Aplinkybę, kad ieškovas akcijas pardavė ne pačia geriausia kaina, atsakovas turėjo pareigą įrodyti (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad duomenys apie akcijų pardavimų kainas Vertybinių popierių biržoje yra vieši. Apeliacinės instancijos teismui duomenis apie ginčo akcijų pardavimo kainas Vertybinių popierių biržoje laikotarpyje nuo REPO sutarčių nutraukimo iki pardavimo dienos pateikė ieškovas (b. l. 110-116, t. 2). Palyginus akcijų kainas REPO sutarčių nutraukimo dieną ir faktinio pardavimo dieną AB ,,Panevėžio statybos trestas“ akcijų kaina pakilo 18,67 proc., AB Ūkio banko – 8,08 proc., o AS „Latvijas Krajbanka“ akcijų kainos nukrito iki 8,64 proc. Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad AS „Latvijas Krajbanka“ akcijos buvo nelikvidžios, parduoti jas buvo sunku, visos akcijos parduotos per 11 atskirų pavedimų (b. l. 110-112, t. 2, b. l. 162, t. 1). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas akcijas pardavė ne pačia geriausia kaina.
Pagal Susitarimo 6.5 punktą ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti kainų skirtumą, susidariusį tarp REPO sutartyje numatytos akcijų atpirkimo kainos ir priverstinio akcijų pardavimo kainos. Ieškovas pagal pateiktą paskaičiavimą prašė priteisti 34 793,12 Lt (patikslintas ieškinys, b. l. 146-149, t. 1). Šią sumą sudaro 31 256,05 Lt kainų skirtumas tarp atpirkimo sumos ir pardavimo kainos, atpirkimo kainą apskaičiuojant pagal susitarimo 4.1 punktą, ir 3 204 Lt delspinigiai, apskaičiuoti pagal Susitarimo 6.1 punktą. Nuostolių apskaičiavimo mechanizmą ieškovas pateikė pateikdamas ieškinį (b. l. 43-44, t. 1) ir patikslintą ieškinį (b. l. 146-149, t. 1).
Nepagrįstas apelianto motyvas, kad iš pateiktų lentelių nėra neaišku iš kur paimtos fiksuotos sumos. Akcijų pardavimo kainas patvirtina Finansų maklerio departamento įvykdytų sandorių ataskaita (b. l. 162 t. 1), išrašai iš sąskaitų apie pinigų už parduotas akcijas gavimą (b. l. 163-167, t. 1). Akcijų atpirkimo kainą ieškovas apskaičiavo pagal Susitarimo 4.1 punkte numatytą formulę.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas pardavė daugiau AB Ūkio banko akcijų nei ieškovas turėjo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi pateiktais ieškovo pavedimais, kuriuose nėra jokių paskaičiavimų, kad dalyje pavedimų neužpildyti visi rekvizitai, kad teismas vadovavosi pavedimu, kuriame duotas nurodytas parduoti 11 626 vnt. akcijas AS „Latvijas Krajbanka“ akcijų, kai tuo tarpu atsakovas turėjo 4 216 vnt. šio banko akcijų, kad banko išrašai nėra pasirašyti, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui teisinės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovas visas akcijas, už kurias reikalauja nuostolių atlyginimo, pardavė, tame tarpe ir 4 216 vnt. AS „Latvijas Krajbanka“ akcijų, o AB Ūkio banko akcijų skaičius padidėjo dėl padidintos emisijos.
Atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės atpirkti iš ieškovo akcijas, todėl ieškovui turi atlyginti nuostolius ir sumokėti delspinigius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, Susitarimo 6.5 punktas).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 34 960,87 Lt nuostolių ir delspinigių pagal REPO sutartį priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl 74 493,12 Lt skolos, atsiradusios vykdant atsakovo pavedimus
Šalys 2007 m. lapkričio 8 d. sudarė kliento aptarnavimo sutartį (b. l. 108-115, t. 1). Ši sutartis reglamentuoja ieškovo (banko) ir atsakovo (kliento) santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių operacijas (sutarties 2.1 punktas). Vykdydamas šią sutartį ieškovas atsakovui atidarė vertybinių popierių sąskaitą. Pagal sutarties sąlygas klientas, norėdamas su vertybiniais popieriais atlikti operacijas, turi bankui pateikti pavedimą (sutarties 6.1 punktas). Atsakovas 2008 m. spalio 1, 2, 3 ir 6 d. pateikė ieškovui pavedimus įvykdyti operacijas su vertybiniais popieriais – pirkti-parduoti vertybinius popierius (b. l. 228-231, t. 1). Atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas neprisimena, kad būtų bankui davęs tokius pavedimus, abejojo pateiktais pavedimais ir prašė skirti rašysenos ekspertizę (b. l. 232-233, t. 1). Rašysenos ekspertizė patvirtino, kad pavedimus atlikti vertybinių popierių operacijas pasirašė atsakovas (b. l. 3-5, t. 2). Kad ieškovas vykdė atsakovo pavedimus, patvirtina ieškovo pateikti įrodymai. Ieškovas dublike nurodė, kokios operacijos buvo atliktos ir pridėjo tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus – atsakovo pavedimus ir išrašus iš sąskaitų (b. l 115-145. t. 1). Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas skolą rėmėsi ieškovo pateiktais nepagrįstais dokumentais. Atsakovo duoti pavedimai ir išrašai iš sąskaitų yra tinkami įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas vykdė atsakovo pavedimus, kad į jo sąskaitą yra pervedęs prašomą priteisti 74 793,12 Lt sumą (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas skolų suderinimo aktu pripažino 74 794 Lt skolą (b. l. 29, t. 1), tačiau nagrinėjant bylą teisme pareiškė, kad aktą pasirašė dėl suklydimo (b. l. 61, t. 1). Pažymėtina, kad šalių pasirašytame skolų suderinimo akte nurodytos skolos dydį pagrindžia ieškovo pateikti minėti įrodymai apie atsakovo pavedimų įvykdymą ir pinigų pervedimą į jo sąskaitą (b. l. 115-144, t. 1).
Atsiliepime į ieškovo dubliką (triplike) atsakovas atsikirtimą į pareikštą ieškinį dėl 74 793,12 Lt skolos priteisimo, kaip ir apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, grindžia tuo, kad jis pagal 2007 m. lapkričio 5 d. kliento aptarnavimo sutartį buvo neprofesionalus klientas ir jam turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų teisių apsaugos lygis, jog bankas tam, kad įvykdytų jo pavedimus be teisinio pagrindo į jo sąskaitą pervesdavo pinigus ir taip didindamas įsiskolinimą pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22, 24 ir 25 straipsnių nuostatas, kad teismas, spręsdamas ginčą turėjo taikyti Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22, 24 ir 25 straipsnių bei kliento aptaranavimo sutarties 6.11 punkto nuostatas.
Pagal kliento aptarnavimo sutarties 6.11 punkto sąlygas prieš teikdamas bankui pavedimą pirkti vertybinius popierius klientas savo sąskaitoje turi turėti pakankamą kiekį pinigų įvykdyti pirkimą. Pagal šią sutarties sąlygą bankui sutikus pakankamo kiekio pinigų klientas gali ir neturėti, tačiau atsiskaitymo dieną turi pinigus pervesti. Minėtus keturis pavedimus įvykdyti vertybinių popierių pirkimą atsakovas ieškovui pateikė, kai jo sąskaitoje nebuvo reikiamos pinigų sumos įvykdyti pirkimą. Ieškovas pavedimus iš atsakovo priėmė.
Taigi ieškovas išreiškė sutikimą ir nesant atsakovo sąskaitoje pinigų priimti pavedimus pirkti vertybinius popierius. Atsakovas pagal sutarties 6.11 punktą turėjo pareigą ne vėliau kaip atsiskaitymo dieną į sąskaitą pervesti reikiamą kiekį pinigų. Atsakovas tos pareigos neįvykdė. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovas į atsakovo sąskaitą pervesdavo reikiamą pinigų kiekį atsakovo pavedimams įgyvendinti (nupirkti vertybinius popierius). Tą aplinkybę patvirtina memorialiniai orderiai (b. l. 27-29, t. 2). Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį dėl skolos priteisimo, teigia, kad ieškovas be atsakovo prašymo pervesdamas į jo sąskaitą pinigus pavedimų įvykdymui, neteisėtai skolino pinigus ir taip pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatas kliento atžvilgiu veikti sąžiningai, teisingai, vykdyti kliento pavedimus geriausiomis sąlygomis (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 24 ir 25 straipsniai).
Pagal kliento aptarnavimo sutartį ieškovas klientui galėjo suteikti sąskaitos perviršio limitą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas atsakovui buvo nustatęs sąskaitos perviršio limitą, ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Pagal kliento aptarnavimo sutartį atsakovas turėjo neprofesionalaus kliento kategoriją. Atsakovas ieškovo veiksmų neteisėtumą vykdant pavedimus sieja su atsakovo pakankamų įgūdžių, patirties neturėjimu priimant investicinius sprendimus ir tinkamai įvertinti su tuo susijusią riziką.
Minėta, ieškovas priėmė atsakovo pavedimus, nors jo sąskaitoje ir nebuvo reikiamos pinigų sumos pavedimui įgyvendinti.
Pagal kliento aptarnavimo sutarties 6.7 punkte numatytas sąlygas ieškovas turėjo teisę atsisakyti priimti pavedimą, jeigu klientas sąskaitoje neturi pakankamai pinigų sandorio įvykdymui. Ieškovas pavedimų priėmimą vykdymui, kai atsakovas neturėjo pakankamai pinigų, aiškina tuo, kad priešingai nei teigia atsakovas, veikė atsakovo naudai, sudarė jam sąlygas įsigyti vertybinių popierių, kad šalis siejo pasitikėjimo santykiai, atsakovas buvo banko valdybos narys, vertybiniais popieriais prekiavo daugiau kaip 10 metų, per kuriuos tarp šalių nekilo jokių konfliktų.
Ieškovas galėjo iš kliento priimti pavedimą, kai pastarojo sąskaitoje ir nebūdavo reikiamos pinigų sumos. Tačiau klientas atsiskaitymo dieną turėjo pareigą pinigus įnešti. Atsakovas šios savo pareigos neįvykdė ir taip pažeidė kliento aptarnavimo sutarties sąlygas. Reikia pripažinti, kad ieškovas, pervesdamas į atsakovo sąskaitą trūkstamą pinigų sumą, elgėsi neapdairiai, nuolaidžiavo atsakovui, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jis nevykdė pareigos įvykdyti ieškovo pavedimus geriausiomis sąlygomis. Atsakovas buvo banko valdybos narys, šalis siejo pasitikėjimo santykiai, ieškovas atsakovui investicines paslaugas teikė keletą metų, kuo ir galima paaiškinti pavedimų iš atsakovo priėmimą ir vykdymą, nesant jo sąskaitoje pinigų. Nors atsakovas pagal kliento aptarnavimo sutartį buvo priskirtas neprofesionalių klientų kategorijai, tačiau įvertinus ieškovo nurodytas faktines aplinkybes (atsakovas šių aplinkybių neneigė), kad atsakovas vertybiniais popieriais prekiavo daugiau kaip 10 metų, kad pajamos iš prekybos vertybiniais popieriais 2007 metais buvo apie 12 mln. Lt, 2008 metais – apie 15,6 mln. Lt, atsakovas turėjo pakankamai žinių ir patirties investiciniams sprendimams priimti bei įvertinti riziką.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 74 793,12 Lt skolos priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovas ieškinio pareiškimo dieną turėjo teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Ta aplinkybė, kad ieškovas dar nežinojo tikslaus nuostolių dydžio ir patikslintu ieškiniu sumažino prašomų priteisti nuostolių dydį nuo 109 814,36 Lt iki 109 753,99 Lt, nereiškia, kad ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, neturėjo reikalavimo teisės. Atsakovui pažeidus sutartinius įsipareigojimus, t. y. neatpirkus iš ieškovo vertybinių popierių, ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Todėl teismas, patenkinęs ieškinį, pagrįstai procesines palūkanas priteisė nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jei dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas teigia, kad jis su ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais pirmosios instancijos teisme neturėjo galimybės susipažinti, kas sutrukdė tinkamai gintis nuo pareikšto reikalavimo, todėl prašo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rašytiniai ieškovo paaiškinimai prie bylos prijungti teismo protokoline nutartimi 2010 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu (b. l. 33, t. 2). Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, ieškovo atstovų paaiškinimai duoti žodžiu, baigiamoji kalba iš esmės atitinka rašytinius paaiškinimus. Be to, teikiant apeliacinį skundą ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atsakovui buvo žinomas visas ieškovo rašytinių paaiškinimų turinys ir jis turėjo visas galimybes apeliacinės instancijos teisme nurodyti teisinius argumentus, pagrindžiančius, jo manymu, ieškovo rašytinių paaiškinimų nepagrįstumą. Todėl dėl tos priežasties, kad atsakovo atstovas nesusipažino su rašytiniais ieškovo paaiškinimais, byla negali būti grąžinama nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už antrosios šalies už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė PVM sąskaitą-faktūrą dėl 11 572,44 Lt apmokėjimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą (bylą teismas vertina kaip sudėtingą), į laiko sąnaudas, kurios buvo reikalingos atsiliepimui paruošti ir advokato dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, sprendžia, kad prašoma priteisti 11 572,44 Lt suma yra ženkliai per didelė ir šią sumą mažina iki 6 000 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui AB bankui SNORAS (j. a. k. 112025973) 6 000 Lt (šešis tūkstančius litų) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.