Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Indoreka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. eB2-2153-562/2017 pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Indoreka“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą atidėti civilinės bylos nagrinėjimą. Prašyme nurodė, kad siekia sudaryti taikos sutartis su ieškovu ir trečiuoju asmeniu, yra pateikusi jiems prašymus dėl skolos mokėjimo išdėstymo dalimis. Apeliantės nuomone, kol šių prašymų nagrinėjimas nėra baigtas ir nėra žinoma ieškovo ir trečiojo asmens pozicija dėl taikos sutarčių sudarymo, tikslinga atidėti civilinės bylos nagrinėjimą.CPK 162² straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose), taip pat kitais CPK numatytais atvejais. Taigi bylos nagrinėjimas gali būti atidedamas tik esant svarbioms priežastims atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso.Ieškovo siųsti pranešimai apie ketinimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo apeliantei buvo įteikti 2016 m. spalio-lapkričio mėn. Ieškovo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2016 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo priimta 2016 m. gruodžio 13 d. Apeliantės atskirasis skundas dėl šios nutarties, surašytas 2016 m. gruodžio 23 d., pirmosios instancijos teisme gautas 2016 m. gruodžio 29 d. Civilinė byla apeliacinės instancijos teisme gauta 2017 m. sausio 23 d., byla paskirta teisėjai ir teismo posėdžio data – 2017 m. vasario 9 d. 9 val. – nustatyta 2017 m. sausio 25 d. Paskirto teismo posėdžio išvakarėse, po teismo darbo valandų – 2017 m. vasario 8 d. 17.48 val. – faksu teisme gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai ir nauji rašytiniai įrodymai. Dėl naujų įrodymų gavimo paskirtas bylos nagrinėjimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdyje buvo atidėtas 2017 m. vasario 23 d., sudarant galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims pareikšti nuomonę dėl šių įrodymų priėmimo. Paskirto kito teismo posėdžio išvakarėse – 2017 m. vasario 22 d. 14.40 val. – faksu teisme gautas apeliantės prašymas atidėti civilinės bylos nagrinėjimą, grindžiamas siekiu sudaryti taikos sutartis su ieškovu ir trečiuoju asmeniu.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašyme nenurodytos jokios išskirtinės aplinkybės, dėl ko bylos nagrinėjimas turėtų būti atidedamas. Apeliantės įsiskolinimas ieškovui ir trečiajam asmeniui susidarė nuo 2016 m. kovo mėn., apie jai inicijuojamą bankroto bylą apeliantei buvo žinoma nuo 2016 m. spalio-lapkričio mėn. Prašymus dėl skolų mokėjimo išdėstymo, adresuotus ieškovui ir trečiajam asmeniui, apeliantė surašė tik 2017 m. vasario 20 d., t. y. prieš pat vieną kartą jau atidėtą apeliacinės instancijos teismo posėdį. Toks apeliantės elgesys laikytinas nesavalaikiu naudojimusi turimomis procesinėmis teisėmis, užvilkinsiantis civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliantė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl taikos sutarties sudarymo klausimas negalėjo būti keliamas ir svarstomas ankstesnėse proceso stadijose arba apskritai teismo procesui dar net neprasidėjus (ikiteisminėje stadijoje). Pažymėtina ir tai, kad apeliantės teismui pateikti prašymai dėl skolos mokėjimo išdėstymo nepatvirtina, jog jie buvo išsiųsti ir tinkamai įteikti adresatams – ieškovui ir trečiajam asmeniui. Pagrįstų abejonių dėl šių veiksmų tinkamo atlikimo kelia ir tai, kad 2017 m. vasario 23 d. teisme elektroniniu paštu gautas ieškovui adresuotas apeliantės prašymas dėl skolos mokėjimo išdėstymo, analogiškas tam prašymui, kurį apeliantė teismui pateikė 2017 m. vasario 22 d. kaip prašymo atidėti civilinės bylos nagrinėjimą priedą.Atkreiptinas dėmesys, kad taikos sutarties sudarymas yra galimas ir bankroto proceso metu. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 11 dalį taikos sutartis – kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko (savininkų) susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (ĮBĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalis). Pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, bankroto byla nutraukiama (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, net ir iškėlus bankroto bylą apeliantei, iš jos ir jos savininko nėra atimama galimybė susitarti su kreditoriais ir taip išsaugoti įmonės veiklą.

Dėl bylos esmės

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą dėl nemokumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl atsakovės nemokumo padarė remdamasis 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, informacija iš nekilnojamojo turto registro, transporto priemonių registro, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ informacija. Teismas konstatavo, kad jau nuo 2013 metų atsakovės pradelsti įsipareigojimai (350 595 Lt) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (414 039 Lt), atsakovė nuosavybės teise neturi nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių, yra skolinga valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, turi mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, be to, išduotas įsiteisėjęs teismo įsakymas dėl skolos, palūkanų ir delspinigių iš jos išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, sprendžia, kad teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovės turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad ji nebuvo tinkamai informuota nei apie pirmosios instancijos teisme priimtą pareiškimą iškelti jai bankroto bylą, nei apie paskirtą teismo posėdį. Apeliantės teigimu, jai nebuvo įteikti jokie su bylos nagrinėjimu susiję teismo dokumentai, todėl ji negalėjo pateikti teismui atsiliepimo į ieškovo pareiškimą. Su tokiais skundo argumentais sutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Pažymėtina, kad pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Taigi, juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu juridinio asmens buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Pareiga pranešti apie apeliantės buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent apeliantei (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62, 2.66 straipsniai, CPK 122 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ieškovui arba pirmosios instancijos teismui apeliantė būtų nurodžiusi kitą procesinių dokumentų įteikimo jai adresą. Priešingai, kaip matyti iš nagrinėjamo atskirojo skundo, jame apeliantė nurodo tą patį registruotos buveinės adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo jai buvo siųsti ieškovo pranešimai apie ketinimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bei pirmosios instancijos teismo procesiniai dokumentai su įpareigojimu pateikti bankrutuojančios įmonės finansinius dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui nepavykus įteikti atsakovei procesinių dokumentų jos registruotos buveinės adresu, procesiniai dokumentai pakartotinai buvo siunčiami įmonės registruotos buveinės adresu, todėl laikytini tinkamai įteiktais (CPK 123 straipsnio 4 dalis).Bylos duomenys liudija, kad atsakovės UAB „Indoreka“ vadovė yra V. V., gyvenanti (duomenys neskelbtini). Atsakovei siųsti ieškovo pranešimai apie ketinimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nurodytu adresu buvo įteikti. Pažymėtina, kad prie ieškovo pranešimo apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo pridėtas pareiškimas teismui dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Todėl darytina išvada, kad apeliantei neabejotinai buvo žinoma apie inicijuotą jos bankroto bylos iškėlimą.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai informavo apeliantę apie jos atžvilgiu pradėtą bankroto bylos teisminį nagrinėjimą. Apeliantės argumentai, kad tinkamai neinformavus jos apie pradėtą teisminį procesą, jai buvo apribota galimybė pateikti teismui atsiliepimą į ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kitus bylai svarbius įrodymus, yra visiškai nepagrįsti. Nurodytus dokumentus (įrodymus) apeliantė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu, taip pat apeliacinės instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Tokia galimybe apeliantė pasinaudojo ir pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir naujus rašytinius įrodymus, apeliantės nuomone, patvirtinančius jos mokumą.Apeliantės teigimu, ji yra moki, nes pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Šią aplinkybę apeliantė grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktu įmonės 2016 m. balansu.Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį finansines ataskaitas ir metinį pranešimą pasirašo įmonės vadovas (nurodomos jo pareigos, vardas ir pavardė). Finansines ataskaitas taip pat pasirašo įmonės vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti asmenys, galintys tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą (nurodomos pareigos, vardas ir pavardė). Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą bei teisingumą. Nagrinėjamu atveju apeliantės UAB „Indoreka“ pateikti balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita yra pasirašyti tik UAB „Indoreka“ vadovo, o vyriausiojo buhalterio (buhalterio) arba kitų asmenų, galinčių tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, parašo juose nėra.CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais juridinių asmenų registrui pateikiamas juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys) ir (arba) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) ar veiklos ataskaita kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo redakcija), 123 punkte reglamentuota, kad metinių finansinių ataskaitų rinkinys, taip pat ir metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys Juridinių asmenų registro tvarkytojui turi būti pateiktas per 30 dienų nuo momento, kai patvirtinamas įstatymų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį turi visuotinis akcininkų susirinkimas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet, ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Apeliantės finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais, todėl jos eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame turi būti tvirtinamas metinių finansinių ataskaitų rinkinys, turi įvykti kasmet iki balandžio 30 d.Nagrinėjamu atveju apeliantė Juridinių asmenų registrui iki šiol nėra pateikusi 2014 ir 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, nors tokią pareigą privalėjo įvykdyti atitinkamai iki 2015 m. gegužės 30 d. ir 2016 m. gegužės 30 d. Paskutiniai Juridinių asmenų registrui 2015 m. vasario 2 d. (pavėluotai) pateikti finansinės atskaitomybės duomenys yra už 2013 metus. Pažymėtina, kad 2014 ir 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovė nepateikė ir teismui nei su atskiruoju skundu, nei su papildomais rašytiniais paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas Juridinių asmenų registrui, taip pat selektyvus bylai reikšmingų duomenų teikimas teismui rodo apeliantės siekį neatskleisti tikrosios savo finansinės padėties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonės balansas neatitinka formaliųjų kriterijų, o jame esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikties tikrajai įmonės turtinei padėčiai. Atsižvelgiant į tai, duomenys, nurodyti atsakovės pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose, vertintini kritiškai, dėl jų įrodomosios reikšmės spręstina pagal visų byloje esančių įrodymų visumą.Iš byloje esančio 2013 metų balanso matyti, kad 2013 metais atsakovė turėjo 414 039 Lt (119 913,98 Eur) turto, kuris beveik visas buvo trumpalaikis – 407 519 Lt (118 025,66 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 350 595 Lt (101 539,33 Eur). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, nes jau 2013 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šios teismo išvados apeliantė neginčija.Apeliantė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, remdamasi 2016 metų balanso duomenimis, nurodė, kad ji turi 190 419,97 Eur vertės turto, tačiau tokio turto vertę patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto įmonės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad 2016 metais įmonė turėjo 190 419,97 Eur turto, 2015 metais – 132 477,31 Eur. Jokių paaiškinimų, kokios aplinkybės nulėmė ženklų turimo turto augimą, byloje nepateikta. Pažymėtina, kad apeliantės rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad 2015-2016 metais įmonės vykdomų darbų skaičius ženkliai sumažėjo.Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose įmonės kreditorių ir debitorių sąrašuose, sudarytuose 2017 m. vasario 6 d., ne tik nenurodyti skolų susidarymo/grąžinimo terminai, bet ir patys įsipareigojimai yra nurodyti netikslaus dydžio. Pagal viešai skelbiamus duomenis apeliantės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. vasario 6 d. sudarė 4 831,68 Eur sumą (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tačiau kreditorių sąraše nurodomas tik 3 746,40 Eur įsiskolinimas. Valstybinė mokesčių inspekcija teismui pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad apeliantės mokestinės nepriemokos suma – 6 306,86 Eur, tačiau kreditorių sąraše nurodomas tik 1 609,82 Eur įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. teismo įsakymu iš apeliantės kreditoriui AB „Citadele“ bankui priteista 20 000 Eur skolos, 1 208,43 Eur palūkanų, 98,93 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos ir 160 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. mažiausiai 21 467,36 Eur suma, o ne 21 307,06 Eur, kaip nurodyta kreditorių sąraše.Pažymėtina, kad kreditorių ir debitorių sąrašuose esantys suminiai skaičiavimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat yra netikslūs. Apeliacinės instancijos teismo skaičiavimais apeliantės debitoriniai įsipareigojimai sudaro ne 12 863,77 Eur, o 144 731,96 Eur, ir ši suma žymiai labiau atitinka 2016 metais per vienerius metus gautinų sumų vertę – 164 629,01 Eur, nurodytą 2016 metų balanse; kreditoriniai įsipareigojimai – 205 604,87 Eur, o ne 32 466,52 Eur. Taigi pačios apeliantės teismui pateiktais duomenimis jos kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 205 604,87 Eur sumą, kuri viršija jokiais įrodymais nepagrįstą 2016 metų balanse nurodomą turimo turto vertę – 190 419,97 Eur, kas patvirtina, kad įmonė yra nemoki.Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į realią bendrovės turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1448/2012; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Apeliantės didžiąją dalį į balansą įtraukto turto vertės sudaro per vienerius metus gautinos sumos (164 629,01 Eur iš 190 419,97 Eur). Nesant byloje įrodymų, kad yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitytina į realią bendrovės turto vertę. Apeliantė nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi ar ketina imtis ateityje, kad išsiieškotų šias debitorių skolas, įrodymais nepagrindė šių skolų kaip įmonės turto realumo.Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Apeliantės 2016 metų balanse nurodoma, kad ji turi 10 960 Eur ilgalaikio turto, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir šios aplinkybės apeliantė neginčijo, ji nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Byloje nėra paaiškinta ir pateikta įrodymų, koks konkretus turtas įmonės balanse nurodomas kaip ilgalaikis turtas, kokia šio turto reali vertė. Analogiška situacija ir su kitu įmonės balanse nurodomu turtu – atsargomis, išankstiniais apmokėjimais ir nebaigtomis vykdyti sutartimis. Šio turto vertė balanse – 14 830,96 Eur, tačiau taip pat nėra pateikta paaiškinimų ir įrodymų, koks konkretus turtas yra nurodytas šioje balanso pozicijoje, kokia šio turto reali vertė. Pinigų ir pinigų ekvivalentų 2016 metų balanso duomenimis įmonė neturi.Apeliantė, siekdama pagrįsti įmonės veiklos vykdymą, apeliacinės instancijos teismui pateikė 2016 m. gruodžio 9 d. subrangos sutartį Nr. 16/12 ir 2016 m. gruodžio 9 d. statybos subrangos sutartį Nr. 16-12-09. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutartys dėl tam tikros veiklos vykdymo savaime nelemia išvados, kad jos bus realiai vykdomos ateityje, kad apeliantė gaus pelną, kad tiek apeliantė, tiek kontrahentai sugebės tinkamai atsiskaityti ir vykdyti prievoles pagal sutartis ir kt. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė turi realias galimybes ateityje vykdyti veiklą. Vien ta aplinkybė, kad apeliantės įmonėje dirba keturi darbuotojai, iš kurių dviem, VSDFV duomenimis, yra suteiktos motinystės (vaiko priežiūros) atostogos, leidžia pagrįstai abejoti realiomis apeliantės galimybėmis vykdyti veiklą. Taigi apeliantės teismui pateikti nauji įrodymai, taip pat deklaratyviomis prielaidomis grįsti argumentai dėl dalyvavimo konkursuose ir derybų vedimo, nesudaro pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepagrįstumo, nes jie nepaneigia apeliantės pradelstų įsipareigojimų egzistavimo ir nustatyto jų santykio su realia turimo turto verte fakto.Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo išvadų, kad jos pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantei nepateikus pirmosios instancijos teismo motyvus paneigiančių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad atsakovės pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl atsakovės nemokumo.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, įvertinęs byloje esančius finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovei keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.