- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 1A-65-168-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Algirdas Gaputis
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant: prokurorei Linai Šimonienei, gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems (5) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. Ž. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems (5) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 4 d., apie 01.40 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo esančioje krepšinio aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių ir pykčio, tyčia peiliu du kartus smogė M. M. į nugaros kairę pusę ir juosmens kairę pusę, padarydamas dvi durtines – pjautines aklas nugaros kairės pusės ir juosmens kairės pusės žaizdas, nesunkiai sutrikdydamas M. M. sveikatą.
Be to, jis nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 4 d., apie 01.40 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo esančioje krepšinio aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių ir pykčio, tyčia peiliu smogė A. S. į krūtinės dešinę pusę, padarydamas durtinę – pjautinę kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio apatinės skiltinės dalies sužalojimui, sunkiai sutrikdydamas A. S. sveikatą.
R. Ž. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-18 nuosprendį ir faktiškai prašo jo veiksmus vertinti kaip padarytus esant būtinajai ginčiai bei švelninti paskirtą bausmę.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis parašė nuoširdų prisipažinimą, tačiau abejoja, ar jis yra byloje, pažeistas BK 59 str. 1 d. 2 p. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu matėsi akivaizdus tyrėjos nenoras išaiškinti nusikalstamą veiką, nebuvo atliktos akistatos, jis dėl to kreipėsi į Panevėžio VPK komisarą. Tyrėjos aplaidumą patvirtina tai, kad 2011-07-07 vyko akistata Panevėžio miesto apylinkės teisme su liudytoju D. J., jam to nežinant. Nurodo, kad teismas nedėjo pastangų rasti faktų kaip buvo sužaloti du žmonės iki to momento, kai jis traukėsi peilį, nesiaiškintos aplinkybės kokiu momentu buvo sužaloti nukentėjusieji. Teigia, kad D. J. parodymai yra melagingi. Nurodo, kad nebuvo tirtos nusikaltimo priežastys ir jo psichinė būklė įvykio metu, teigia, kad jis įvykio metu buvo šoko būsenoje. Prašo įvertinti nukentėjusiųjų paaiškinimus, kuriuos jie surašydami davė išsamius parodymus apie įvykį, kadangi teismas jų nevertino. Nukentėjusysis A. S. paaiškino, kad su juo, apeliantu, kilo konfliktas, kad ne kartą jam sudavė bei nenurodė, kad pirmas jį puolė jis, t.y. apeliantas, nematė, kad būtų sužalojęs M. M.. Nurodo, kad M. M. ir A. S. buvo neblaivūs. Nurodo, kad jis taip pat buvo mušamas ir M. M., bei M. M. nurodė ir tai, kad jam pasišalinus jis nematė kas vyko tarp jo, apelianto, ir A. S.. Nurodo, kad liudytojai ir nukentėjusieji nenurodė matę pas jį peilį. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad jis galėjo nukentėjusiuosius sužeisti.
Apeliantas skundu atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta tai, jog jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių ir pykčio tyčia du kartus smogė M. M. ir A. S., tačiau teismas nenustatė, kad jis būtų buvęs apsvaigęs nuo alkoholio.
Skunde apeliantas teigia, kad turėjo būti pripažinta, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, tai patvirtina specialisto išvadoje nustatyti jam padaryti sužalojimai. Nurodo, kad jis buvo pargriautas ant žemės, trumpam praradęs sąmonę dėl patirto smūgio į sprando sritį, todėl jausdamas, kad yra spardomas ir prispaustas prie žemės išsitraukė turėtą peilį ir bandydamas išsilaisvinti ne juo dūrė, o pamojavo ranka norėdamas taip apsiginti. Padarytos žaizdos galėjo atsirasti norint apginti save, tačiau į tai nebuvo atkreiptas dėmesys, jis nepagrįstai buvo pripažintas konflikto iniciatoriumi.
Apeliantas nurodo, kad nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodo, kad jis turi šeimą, mažametę dukrą, nebandė išvengti atsakomybės, parašė prisipažinimą tuo padėdamas tyrimui. Vienam iš nukentėjusiųjų jis suteikė pagalbą, jo atsiprašė, iškvietė greitąją pagalbą.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nėra pagrindo pripažinti, kad R. Ž. nukentėjusiesiems byloje nustatytus sužalojimus padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. BK 28 str. 2 d. nurodyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje surinktų įrodymų visuma - nukentėjusiųjų A. S. ir M. M. paaiškinimais, paties R. Ž. paaiškinimais, liudytojo D. J. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadose užfiksuotais duomenimis, kitais bylos įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistasis R. Ž., sužalodamas nukentėjusiuosius, veikė būtinosios ginties sąlygomis. R. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d., jo kaltė yra įrodyta.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad R. Ž. paaiškinimai apie tai, jog jis netyčia, tik mosikuodamasis peiliu, galėjo sužaloti nukentėjusiuosius bei taip nuo jų gynėsi, yra paneigti objektyviomis bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl R. Ž. jau pirmosios instancijos teisme nurodytos versijos, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Iš teisiamojo posėdžio metu duotų paties R. Ž. paaiškinimų matyti, jog jis pripažino, kad konflikto metu turėjo peilį, nurodė, kad švaistėsi peiliu, kad prisipažįsta dėl padarytų sužalojimų, tačiau tai padarė gindamasis ( t. 3., b.l. 112-120).
Nukentėjusysis M. M. parodė, kad priėjęs prie jo R. Ž. pasakė atiduoti buto raktus, o jam atsakius, kad jų neturi, R. Ž. jam sudavė smūgį į šoną, po ko jis trenkė jam atgal ir jie susimušė bei nugriuvo ant žemės. Atsitraukus nuo R. Ž. šis pasakė „ateik čia, dar pribesiu“, tada pakėlęs marškinėlius pamatė, kad jam bėga kraujas, nuėjęs į šoną skambino draugams dėl pagalbos sutramdyti R. Ž., taip pat greitajai medicinos pagalbai. Paaiškino, kad buvo sužalotas tas šonas, į kurį jam trenkė R. Ž., taip pat buvo sužalotas ir kairysis petys, tačiau jis nepajuto kada. M. M. paaiškino, kad R. Ž. niekas nespardė ( t. 3., b.l. 112-120).
Nukentėjusysis A. S. kilusio konflikto aplinkybes iš esmės paaiškino analogiškai, nurodydamas, kad jiems su M. M. nusprendus eiti namo, R. Ž. rėkė, kad šis atiduotų raktus, nubėgo prie jo ir abu susimušė, vienas kitam sudavė smūgius į galvą, tada jis pribėgęs sudavė R. Ž.. Liudytojas D. J. bandė laikyti R. Ž., tačiau šis rėkė, kad jį paleistų, sakė – „ateik, pabesiu“. Vėliau pamatė, kad yra sužalotas, klausė R. Ž., už ką jis tai padarė, šis pradėjo atsiprašinėti, sakė, kad nenorėjo sužaloti. Apklausiamas 2011-07-13 ikiteisminio tyrimo metu A. S. paaiškino, jog pamatęs, kad R. Ž. mušasi su M. M., jis pribėgo prie jų norėdamas padėti M. M., sudavė R. Ž. du smūgius, juos išskyrė kitas vaikinas, kuris R. Ž. laikė už juosmens, nes šis buvo labai agresyvus ir stengėsi ištrūkti, paaiškino, kad jis pats smūgio nepajuto, peilio nepastebėjo, nes buvo tamsu, tačiau kiek paėjęs, pajuto, kad pradėjo šlapti rūbai ir pamatė, kad kraujuoja, tuomet suprato, kad buvo sužalotas peiliu, klausė R. Ž. už ką jis tai padarė. A. S. paaiškino, kad niekas kitas jo sužaloti negalėjo, kadangi arti jo buvo tik R. Ž. ir M. M. ( t.1, b.l. 51-53).
Nukentėjusiųjų parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių patvirtina liudytojo D. J. parodymai, iš kurių taip pat matyti, jog R. Ž. konflikto metu turėjo peilį, jis ( R. Ž.) peilį išsitraukė iš „tašytės“. D. J. parodė, kad jis nematė, kad nors spardytų R. Ž., jam šis jam taip pat pagrasino, kad gali būti sužalotas ( t.3., b.l. 117). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2011-07-04 ir 2011-07-05 D. J. parodė, kad tuomet kai atskyrė R. Ž. ir nukentėjusiuosius, R. Ž. iš rankinės išsitraukė peilį, R. Ž. buvo labai agresyvus, tuo metu, kai jis atitraukė R. Ž. nuo nukentėjusiųjų, jie buvo ramūs, tačiau R. Ž. liepė jam, liudytojui, nuo jo pasitraukti, jis R. Ž. paleido ir nuėjo namo, grįžęs į namus savo rūbų kišenėje rado R. Ž. raktus (t.1., b.l. 113-115). D. J. parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, teismas neturi.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nėra pagrindo R. Ž. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį. Iš aptartų įrodymų matyti, kad A. S. prisidėjo prie jau kilusio konflikto tarp R. Ž. ir M. M. tik norėdamas padėti ir apginti M. M., jis nurodė, kad daugiau dviejų smūgių R. Ž. nesudavė. Tai, kad A. S. norėjo padėti M. M. patvirtina ir ta aplinkybė, kad vėliau R. Ž. bandė sulaikyti ir D. J.. Be to, M. M. sudavė smūgį R. Ž. po to, kai jam sudavė smūgį ir konfliktą pradėjo R. Ž.. Kadangi iš konflikto eigos matyti, kad R. Ž. pats pradėjo konfliktą ir panaudojo peilį, kurį jis nešiojosi rankinėje, nėra jokio pagrindo laikyti, kad nukentėjusiųjų veiksmai kėlė realią grėsmę R. Ž. ir jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Be to, liudytojas D. J. siekė išskirti konfliktuojančius asmenis ir laikė agresyviai nusiteikusį R. Ž., kuris nepaisant to grasino ir D. J. bei nukentėjusiajam M. M. sakydamas „ateik čia, dar pribesiu“, taigi akivaizdu, kad R. Ž. norėjo tęsti konfliktą. Nėra jokių duomenų, kad R. Ž. konflikto metu buvo praradęs sąmonę, kaip kad jis nurodo savo skunde. R. Ž. paaiškinimus, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis paneigia ir byloje nustatytos objektyvios aplinkybės - sveikatos sutrikdymo M. M. ir A. S. padarymo mechanizmas, sužalojimų kiekis bei lokalizacija. M. M. padarytos dvi aklos durtinės – pjautinės nugaros kairės pusės ir juosmens kairės pusės žaizdos, galimai peiliu. Žaizdų kanalų kryptis yra iš nugaros į priekį ir įstrižai paodžiu (t.1, 28 b.l.). A. S. padaryta viena durtinė – pjautinė kiauryminė krūtinės dešinės pusės žaizda. Žaizda padaryta aštriu duriančiu pjaunančiu įrankiu, galimai peiliu. Žaizdos kanalo kryptis yra iš priekio į užpakalį ir iš viršaus žemyn ( t.1., b.l. 46). Tai, kad M. M. galimai peiliu buvo durta iš nugaros pusės du kartus ir vertinant šią aplinkybę kartu su nukentėjusiųjų parodymais, taip pat paneigia apelianto versiją, kad konfliktinėje situacijoje jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Nors nukentėjusieji tiksliai nenurodė, kokiu konflikto metu buvo sužaloti, o apeliantas skunde akcentuoja, kad tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nes nenustatyta, kada nukentėjusieji buvo sužaloti iki jis išsitraukė peilį ir, kad po to jokių grumtynių nebuvo, teismui nekelia abejonių, kad nukentėjusiuosius įvykusio konflikto metu sužalojo R. Ž.. Tai nustatyta prieš tai aptartais byloje ištirtais įrodymais, abu nukentėjusieji nurodė, kad po kontakto su R. Ž. jie pastebėjo, kad yra sužaloti, liudytojas D. J. parodė matęs, kad R. Ž. turi peilį. Be to, iš byloje esančio R. Ž. laiško turinio matyti, kad jis jame nurodo savo draugei, kokius parodymus jai ir kitiems asmenims duoti dėl įvykio aplinkybių ( t.2., b.l. 38-40)
Apeliantas nurodo, kad nebuvo tirtos nusikaltimo priežastys ir jo psichinė būklė įvykio metu, teigia jis buvęs šoko būsenoje, tačiau atsižvelgiant į aptartas padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog iš byloje surinktų duomenų nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad R. Ž. nusikalstamas veikas padarė labai susijaudinęs. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji R. Ž. atžvilgiu būtų atlikę kokius nors neteisėtus, ar R. Ž. ar jo artimuosius itin įžeidžiančius veiksmus, ar kitokius veiksmus, kurie leistų konstatuoti, kad apeliantas nusikalto dėl didelio susijaudinimo. Priešingai, kaip jau ne kartą nurodyta, konfliktą inicijavo pats apeliantas, o A. S. siekė padėti M. M. prieš kurį buvo pavartotas smurtas. Iš byloje esančios VšĮ Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės cento Panevėžio skyriaus 2011-07-25 pažymos matyti, kad R. Ž. pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė ( t.3., b.l. 30-39), todėl nebuvo duomenų ir jokio pagrindo tirti jo psichinę būklę.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas D. J. 2011-07-08 buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, t.y. vyko šio liudytojo apklausa, o ne akistata, kaip mano apeliantas ( t.1. b.l. 122-123). Apeliantas skunde akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos jo akistatos su nukentėjusiaisiais ir liudytojais, tačiau jis galėjo teikti tokį prašymą dėl šio procesinio veiksmo atlikimo, taip pat jis turėjo galimybę užduoti klausimus nukentėjusiesiems ir liudytojams bylos nagrinėjimo teisiamojo posėdžio metu bei minėtoje D. J. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurioje jis dalyvavo. Priešingai nei apeliantas nurodo savo skunde, byloje nėra nukentėjusiųjų pačių rašytų kokių nors paaiškinimų, todėl jo teiginys, kad teismas tokių duomenų nevertino yra nepagrįstas.
Skiriant R. Ž. bausmę, teismas tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 61 str. 1 – 3 d. Teismas teisingai nurodė, kad R. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas, sunkų ir nesunkų nusikaltimus (BK 11 str.), nusikaltimai yra baigti, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais įrodyta, jog nusikalstamų veikų padarymo metu R. Ž. buvo neblaivus, tačiau teismas nenustatė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, jos nepripažino R. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra R. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas teisingai nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra jo rašytas prisipažinimas ( t.2., b.l. 161-62), tačiau kolegija, atsižvelgdama į R. Ž. visų byloje duotų paaiškinimų turinį, neturi pagrindo pripažinti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi. Teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, priešingai nei nustatyta bylos įrodymais, jis nurodė, kad gynėsi bei nusikalstamas veikas padarė netyčia, taip pat nenustatyta jokių jo nuoširdų gailėjimąsi patvirtinančių aplinkybių. Nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas. Skirdamas bausmes teismas taip pat atsižvelgė ir į apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat ir į jo apeliaciniame skunde nurodomas. R. Ž. anksčiau buvo teisiamas tris kartus, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, todėl pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis niekur nedirba, nusikaltimus padarė praėjus gana neilgam laiko tarpui po to, kai buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos, bei į tai, kad nors nėra vedęs, tačiau turi mažametį vaiką. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu yra artimos už padarytas nusikalstamas veikas numatytų šios rūšies bausmių vidurkiui, todėl atsižvelgiant į nusikalstamas veikas ir nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, jas ar apėmimo būdu subendrintą galutinę bausmę švelninti nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.