- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-15
- Bylos Nr.
- I-216-426/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjai I. J.–B., atsakovo įgaliotų institucijų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei ir Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J.–B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. P. ir J. Š. (J. Š.), dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. J.–B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimą dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės (toliau – ir Vilniaus m. VPK VP PR) vyresniojo patrulio J. Š. ir Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus Reagavimo rinktinės patrulio A. P. veiksmų ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde ir jo patikslinime (t. I, b. l. 3-9, 11-15) pareiškėja paaiškino, kad 2006 m. liepos 16 d. Vilniuje, Savanorių prospekto ir Laisvės prospekto žiedinėje sankryžoje važiuodama dviračiu „Giant“ susidūrė su iki šiol nenustatyto asmens vairuojama lengvąja transporto priemone, su kuria asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino. Įvykus susidūrimui pareiškėja buvo parblokšta ant važiuojamosios kelio dalies, jos dviratis liko gulėti eismo įvykio vietoje. Eismo įvykio metu jai buvo sužalotos kojos, patyrė kitų traumų. Dėl tokios būklės negalėjo pasirūpinti savimi. Buvo iškviesti greitosios medicininės pagalbos ekipažas ir policijos pareigūnai. Į įvykio vietą pirmieji atvyko pareigūnai J. Š. ir A. P. Eismo įvykio vietoje jai buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, dėl patirtų sužalojimų ir sužeidimų, suteikus pirmąją medicininę pagalbą, vėliau buvo išvežta gydytis į ligoninę.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad į eismo įvykio vietą atvyko ir daugiau pareigūnų, susirinko pašalinių asmenų. Iš ėsimo įvykio vietos dingo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis dviratis „Giant“ (identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini)), kurį už 1 499 Lt 2002 m. gruodžio 28 d. buvo įsigijusi parduotuvėje „Dviračių centras“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Paaiškino, kad pareigūnai J. Š. ir A. P. eismo įvykio vietoje užtikrino ir saugojo pareiškėjos teisės į nuosavybę, garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymu. Minėtieji pareigūnai nesiėmė neatidėliotinų priemonių eismo įvykio vietai ir transporto priemonei, dalyvavusiai eismo įvykyje, kaip įrodymui, apsaugoti, kartu užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. Pareigūnai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Jokių aplinkybių, kurios atleistų pastaruosius nuo šių pareigų vykdymo buvimo eismo įvykio vietoje metu nebuvo ir nėra nustatyta. Faktas, kad minėtieji pareigūnai nevykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų pareigų, patvirtinamas ir pripažįstamas Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 10-1-1-9300 „Dėl išnagrinėto skundo“. Šis raštas patvirtina policijos pareigūnų J. Š. ir A. P. kaltę, kuri pasireiškė neatsargumu (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 str.).
Pareiškėja pažymėjo, kad jeigu pareigūnai būtų ėmęsi bent minimalių įstatymo reikalaujamų priemonių, būtų laikęsi elementaraus atidumo ir rūpestingumo eismo įvykio vietoje nukentėjusios pareiškėjos transporto priemonės dviračio priežiūrai ir apsaugai, dviratis nebūtų dingęs, o pareiškėja nebūtų patyrusi turtinės žalos. Todėl yra priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų neveikimo ir atsiradusios žalos pareiškėjai (CK 6.247 str.).
Tokiais pareigūnų veiksmais buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjos skundu nesutiko ir parašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 29-33) paaiškino, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba (pavadinimas įvykio metu Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius) buvo ir yra atskiras juridinis asmuo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 5 punktu buvo nustatyta, kad Vilniaus apsaugos skyrius yra viešasis juridinis asmuo, turintis biudžetinės įstaigos identifikavimo kodą, sąskaitą banke, blanką ir antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu bei savo pavadinimu „Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius“. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-546 „Dėl Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apsaugos skyrių reorganizavimo prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu“, Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius nuo 2008 m. sausio 1 d. pervardintas į Viešosios policijos apsaugos tarnybą. Pagal minėtu įsakymu patvirtintų Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatų 6 p. tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, turintis Juridinių asmenų registro suteiktą identifikavimo kodą, sąskaitų banke, blanką ir antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu ir savo pavadinimu „Viešosios policijos apsaugos tarnyba“. Tokiu būdu Vilniaus m. VPK negalėjo būti atsakingas už Viešosios policijos apsaugos tarnybos (pavadinimas įvykio metu – Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius) pareigūno veiksmus.
Nurodė, kad atsižvelgiant į faktines skundo aplinkybes (dviratis dalyvavo eismo įvykyje, po to dingo) ir dėl minėtų aplinkybių pradėtus ikiteisminius tyrimus (Nr. 10-1-80720-06 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį ir Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 straipsnio 1 dalį), galimos žalos atlyginimo pagrindas nėra vienalytis ir negali būti siejamas išimtinai su policijos pareigūnų veika. Žalos dėl dviračio atlyginimas sietinas ir su už nusikalstamas veikas atsakingų asmenų atsakomybe.
Paaiškino, kad dviratis eismo įvykio metu galėjo būti apgadintas, dėl ko galėjo sumažėti jo prekinė vertė. Šių aplinkybių nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-80720-06 dalykas. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius dviračio apgadinimus ir jo vertės sumažėjimą iki jo dingimo, tai tiesiogiai įtakos reikalavimo dėl žalos, patirtos dingus dviračiui, dydį. Be to, pareiškėja minėtame ikiteisminiame tyrime galėjo paduoti civilinį ieškinį dėl dviračio apgadinimo eismo įvykio metu.
Ikiteisminiame tyrime Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nustatinėjamos dviračio dingimo aplinkybės. Vagystės fakto, dviračio vertės, dingimo aplinkybių ir už jo galimą vagystę atsakingų asmenų nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 13-1-03102-06 dalykas. Šiuo aspektu Vilniaus m. VPK tarnybinio patikrinimo išvada tėra vienas, tačiau ne vienintelis, faktinių duomenų šaltinis. Be to, pareiškėja minėtame ikiteisminiame tyrime galėjo paduoti civilinį ieškinį dėl dviračio praradimo patirtos žalos atlyginimo.
Pažymėjo, jog faktiniai duomenys apie dviračio dingimo aplinkybes yra prieštaringi. Tiek J. Š., tiek A. P., tiek G. S., apklausti liudytojais, parodė, jog greitoji med. pagalba išgabeno į ligoninę ne tik nukentėjusiąją, tačiau ir dviratį. Dėl dviračio dingimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-03102-06. Todėl ginčui reikšmingos ir civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje reglamentuojančios teisės normos. Todėl pareiškėja nepagrįstai dviračio dingimą sieja išimtinai su policijos pareigūnų veika, nepagrįstai atribodama tai nuo ikiteisminių tyrimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teiginiai dėl dviračio būklės nepatvirtinti jokiais įrodymais. Pareiškėja nepateikė finansinių dokumentų (kasos čekio ar pajamų kvito, kasos pajamų orderio ar pavedimo), patvirtinančio už dviratį sumokėtą pinigų sumą. Pareiškėjos pateiktas dokumentas „Warranty card“ neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nėra finansinis dokumentas, patvirtinantis sumokėtą už dviratį sumą. Šis dokumentas negali būti laikomas tinkamu ir pakankamu įrodymu dviračio pirkimo kainai pagrįsti.
Pareiškėja nepagrįstai išplečia teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą. Valstybės atsakomybei neužtenka priežastinio ryšio nustatymo, bet jis turi būti teisiškai reikšmingas, t. y. tiesioginis. Žala atsirado dėl dviratį paėmusio nenustatyto asmens (galimos vagystės) ir būtent šie veiksmai yra ta priežastis, kuri tiesiogiai pareiškėjai sukėlė neigiamų pasekmių (žalos) atsiradimą. Dėl to pareigūnų veiksmai nepakankamai organizuojant įvykio vietos apsaugą tik iš dalies sudarė prielaidas žalai atsirasti, negali būti pripažinti tiesiogine neigiamų pasekmių pareiškėjai atsiradimo priežastimi. Todėl nesant pareigūnų veiksmuose tiesioginio priežastinio ryšio su pareiškėjams atsiradusia žala, nėra įstatyminių sąlygų atsirasti atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2004 m. rugsėjo 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-732-04).
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešosios policijos rinktinė „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 136-138) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir Vilniaus apskrities VPK.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjos I. J.–B. skundą patenkino iš dalies – priteisė I. J.–B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, 350 Lt turtinės žalos atlyginimo ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 Lt turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje pareiškėjos I. J.–B.skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašymą dėl patirtų teismo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 16 d. apie 17 val. 22 min. Vilniuje, Savanorių pr. - Laisvės pr. žiedinėje sankryžoje nenustatytas automobilis, vairuojamas nenustatyto asmens, susidūrė su dviratį „Giant“ vairuojančia pareiškėja, kuriai VGPUL nustatė politraumą. Minėtas automobilis iš įvykio vietos pasišalino. Iš eismo įvykio vietos, dar iki atvykstant Vilniaus m. VPK VP EPT Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriaus tyrėjai, dingo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis dviratis „Giant“, kurį, pareiškėjos teigimu, jį buvo įsigijusi 2002 m. gruodžio 28 d. parduotuvėje „Dviračių centras“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Teismas aiškindamas CK 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.246 – 6.248, CK 6.271 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad įvykio metu galiojusio Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė policijos pareigūnų pareigas.
Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 (toliau – ir Instrukcija), 85.6 punkte vienareikšmiškai įtvirtina patrulių pareigą imtis visų galimų priemonių autoavarijoje dalyvavusių asmenų turtui gelbėti ir (ar) apsaugoti. Toks reikalavimas apsaugoti įvykio vietą yra imperatyvus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad pareigūnai J. Š. ir A. P. tinkamai neorganizavo įvykio vietos apsaugos, ko pasekoje dingo eismo įvykyje nukentėjusios pareiškėjos dviratis.
Ikiteisminių tyrimų Nr. 10-1-807720-06 ir Nr. 13-1-03102-06 metu nebuvo nustatytas nei pareiškėją sužalojęs ir jos dviratį apgadinęs asmuo, nei asmenys, kurie pasisavino jai nuosavybės teises priklausantį dviratį.
Teismas, įvertinęs J. Š., A. P., G. S., A. S., V. K. parodymus, padarė išvadą, kad šių asmenų nurodomos faktinės aplinkybės dėl dviračio išvežimo greitosios pagalbos automobiliu yra prieštaringos. Tačiau tokia situacija negali būti vertinama kaip eliminuojanti galimybę pareiškėjai reikalauti turtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad tuo metu, kai pareigūnai J. Š. ir A. P. atvyko į įvykio vietą, joje pareiškėjos dviratis dar buvo. Tai reiškia, kad jį kaip svarbų įrodymą šie pareigūnai turėjo išsaugoti (neleidžiant šio dviračio paimti kitiems asmenims, tarp jų greitosios med. pagalbos darbuotojams), nes pareiškėjos tuometinė sveikatos būklė pareigūnams neturėjo kelti jokių abejonių, kad ji pati savarankiškai negali pasirūpinti transporto priemonės priežiūra po autoįvykio (kaip nurodė pareigūnai, matėsi, kad dviratininkei yra atviras kojos lūžis, t. I, b. l. 28, 93-95, 96-97; tą patvirtino ir greitosios med. pagalbos darbuotojai). Vien tai, kad pareigūnai pradėjo persekioti kitą automobilį, manydami, kad juo važiuoja pareiškėją sužalojęs asmuo, neatleidžia pareigūnų nuo pareigos, numatytos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 85.6 punkte.
Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2006 m. lapkričio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-Il-364 tai pat buvo pažymėta, kad pareigūnai J. Š. ir A. P., neužtikrinę reikiamos įvykio vietos ir joje esančių objektų apsaugos, pradėjo persekioti kitą automobilį. Tokie pareigūnų veiksmai buvo traktuoti kaip tarnybinis nusižengimas, t. y. įstatymuose nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas). Tai, kad pareigūnai pažeidė jų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, buvo nurodyta ir Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d. rašte, kuris buvo adresuotas pareiškėjai. Byloje nėra duomenų, kad šie pareigūnai būtų nuginčiję jiems inkriminuotus Policijos patrulių veiklos instrukcijos ir kt. kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus.
Atsižvelgdamas į aukščiau minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėta veika) yra nustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertino, kad jei pareigūnai J. Š. ir A. P. būtų tinkamai vykdę savo pareigas apsaugant įvykio vietoje kitiems asmenims priklausantį turtą (šiuo atveju dviratį), akivaizdu, kad I. J.–B. nebūtų patyrusi turtinės žalos, t. y. išėjusi iš ligoninės policijoje ji būtų galėjusi pasiimti jai nuosavybės teise priklausantį dviratį arba tai jos pavedimu būtų galėjęs padaryti kitas asmuo. Taigi CK 6.247 straipsnio taikymo prasme tarp pareigūnų minėto neveikimo ir pareiškėjos nurodytos turtinės žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Teismas nurodė, kad speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl kaltės, jos formos nustatymas šiuo atveju nėra aktualus klausimas sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą.
Nors pareiškėja nepateikė pirkimo – pardavimo sutarties, čekio, pagal kurį buvo įsigyta prekė, teismas pripažino, kad byloje esanti garantijos kortelė patvirtina, kad minėtą dviratį pareiškėja 2002 m. gruodžio 28 d. buvo įsigijusi už 1 499 Lt kainą. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nurodoma prarasto dviračio vertė (1000 Lt), įvertinus pradinę dviračio kainą, taip pat nusidėvėjimo laikotarpį, tai, kad dviratis eismo įvykyje buvo apgadintas yra per didele. Teismas nusprendė, kad 700 Lt šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjai už įvykio vietoje neišsaugotą jos dviratį.
Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. įvykio dieną buvo Vilniaus m. VPK VP PR pareigūnas, o A. P. – Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus pareigūnas, atlygintiną 700 Lt turtinę žalą teismas paskirstė proporcingai.
Kadangi pareiškėja, prašydama priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nenurodė kokias išlaidas patyrė, nepateikė teismo išlaidų paskaičiavimo, teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniai skundai (t. II, b. l. 85-87, 89-92) grindžiamai šiais argumentais:
1. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nesant vienos iš sąlygų, aptariamos atsakomybės atsiradimas negalimas.
2. Teismas nepagrįstai policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumą aiškino remdamasis vien tik Policijos patrulių veiklos instrukcijos 85 punktu, kadangi Instrukcijos VIII skirsnis „Patrulio veiksmai autoavarijos vietoje“ apima punktus nuo 83 iki 95.
Pagal Instrukcijos 94.4 punktą, jeigu vairuotojas su transporto priemone pasitraukė iš autoavarijos vietos, atvykus į tokios avarijos vietą papildomai būtina suderinus su budėtoju arba atvykusiu operatyvinės tardymo (kvotos) grupės vadovu, persekioti pasitraukusią transporto priemonę arba ieškoti jo netoli autoavarijos vietos. Pareigūnai, pamatę, kad iš įvykio vietos išvažiuoja automobilis, ir pagrįstai įtardami, kad tai gali būti eismo įvykio kaltininkas, pradėjo vytis automobilį, kad nustatyti asmens, vairuojančio transporto priemonę asmenybę ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, t. y. vykdė Instrukcijos 86.6, 94.2, 94.4 punktų reikalavimus.
Viešojo administravimo subjekto tarnybinio patikrinimo išvados dėl atitinkamų procedūrinių pažeidimų pačios savaime nereiškia, kad dėl šių pažeidimų kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Tokią praktiką formuoja LVAT 2009 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009. Taigi teismas nenustatė policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
CK 6.271 straipsnio 3 dalis priežastinio ryšio buvimą tarp skolininko veiksmų ir dėl jų atsiradusių neigiamų pasekmių, numato kaip būtiną sąlygą atsakomybei pagal šį straipsnį atsirasti. Būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį.
Nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl dvirati paėmusio nenustatyto asmens (vagystės) ir būtent šie veiksmai yra ta priežastis, kuri tiesiogiai pareiškėjai sukėlė neigiamų pasekmių (žalos) atsiradimą.
Nesant pareigūnų veiksmuose tiesioginio priežastinio ryšio su pareiškėjai atsiradusia žala, nėra įstatyminių sąlygų atsirasti atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį (LVAT 2004 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-732-04).
Dėl pareiškėjos sužalojimo ir pareiškėjos dingusio dviračio vis dar atliekami ikiteisminiai tyrimai Nr. 10-1-807720-06 ir Nr. 13-1-03102-06. Nepriėmus galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje, negalima buvo išnagrinėti šios administracinės bylos.
Teismas neatsižvelgė į J. Š., A. P., G. S. parodymus, kad dviratis kartu su pareiškėja buvo išvežtas kartu Greitosios medicinos pagalbos automobiliu.
Dviratis prieš jį pavagiant buvo keturių metų senumo, buvo dalyvavęs eismo įvykyje, todėl priteista suma yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams.
Šalies argumentai
Pareiškėja I. J.–B. su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinius skundus (t. II, b.l. 98-102) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Pažymėjo, kad:
1. Policijos pareigūnai J. Š. ir A. P. eismo įvykio vietoje neįvykdė Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 3 straipsnio 9 dalies 1 ir 3 punktuose bei policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos užtikrinti ir saugoti pareiškėjos teises.
2. Faktą, kad minėtieji pareigūnai nevykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų pareigų, patvirtina 2006 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 10-l-1-9300 „Dėl išnagrinėto skundo“.
3. Priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų neveikimo ir atsiradusios žalos yra akivaizdus ir tinkamai įrodytas.
4. J. Š. ir A. P. yra asmenys, dėl kurių neteisėto neveikimo kilo turtinė žala pareiškėjai. G. S. yra liudininkė, kurią pareigūnai persekiojo manydami, jog ji yra autoavarijos kaltininkė. Dviratis dingo tuo metu, kai pareigūnai persekiojo G. S., todėl teismas pagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais.
5. Dviračio vagystė, kaip pagrindinė turtinės žalos atsiradimo priežastis, nepanaikina fakto, kad aplaidus pareigūnų elgesys buvo pagrindinė ir lemiama aplinkybė, turėjusi įtakos dviračio dingimui.
6. Teismas, nustatydamas žalos dydį, atsižvelgė į dviračio nusidėvėjimo laikotarpį ir į tai, jog dviratis pateko į eismo įvykį ir eismo įvykio metu buvo apgadintas.
7. Garantinė kortelė, kuri yra išduodama įsigijus prekę, patvirtina ir pirkimo faktą bei kainą.
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos valstybės įgaliotų institucijų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovės apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino apeliacinių skundų argumentus ir prašė apeliacinius skundus patenkinti.
Atsiliepimas
Pareiškėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašė apeliacinius skundus atmesti atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisė jos naudai žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, 350 Lt turtinės žalos atlyginimo ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad nurodytų institucijų pareigūnai netinkamai vykdė savo pareigas apsaugant eismo įvykio vietoje kitiems asmenims priklausantį turtą, dėl ko turtas buvo prarastas ir pareiškėjai buvo padaryta žala.
Apeliantai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.
Iš esmės ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, daro išvadą, kad jos nustatytos ir įvertintos tinkamai. Pareiškėjai priklausantis dviratis dingo po eismo įvykio, kurį vairuodama, kaip transporto priemonę, pareiškėja dalyvavo eismo įvykyje ir jame patyrė kūno sužalojimus. Byloje nustatyta ir nėra paneigta, kad tuo metu, kai pareigūnai J. Š. ir A. P. atvyko į eismo įvykio vietą, pareiškėjos dviratis eismo įvykio vietoje dar buvo.
Tokiu būdu, policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, privalėjo veikti pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai.
Remiantis Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, 85.6 punktu patrulis privalo imtis visų galimų priemonių autoavarijoje dalyvavusių asmenų turtui gelbėti ir (ar) apsaugoti. Minėtu teisiniu reguliavimu yra nustatyta imperatyvi policijos pareigūnų pareiga išsaugoti teisės pažeidimo įrodymus. Dviratis, kaip eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, buvo įrodymas ir kaip asmens nukentėjusiojo eismo įvykyje turtas privalomai turėjo būti išsaugotas, tačiau juo nebuvo tinkamai pasirūpinta, dėl ko jis buvo prarastas bei tuo buvo padaryta žala turto savininkei. Apeliantų nurodytos galimos dviračio praradimo aplinkybes ginčui dėl žalos atlyginimo nėra reikšmingos. Teisės aktais nustatytos pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas būtinumu atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus, susijusius su teisės pažeidimo tyrimu. Policijos veikla turi būti organizuojama taip, kad visos pareigos būtų įvykdytos ir vienų vykdymas nekliudytų kitų veiksmų atlikimui. Todėl apeliantų nurodyta priežastis, kad eismo įvykio vieta nebuvo apsaugota dėl būtinumo persekioti asmenį, įtariamą padarius teisės pažeidimą, šiuo atveju nėra aplinkybė, šalinanti civilinę atsakomybę.
Valstybes pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.). Atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti yra būtini trys elementai, tai yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.) ir 3) priežastinis ryšys tarp priešingos teisės pažeidėjo veikos ir žalos arba nuostolių atsiradimo (CK 6. 247 str.).
Šioje byloje atsakomybės elementai yra įrodyti. Policijos pareigūnų neteisėta veika kvalifikuota tinkamai. Atlygintinos žalos dydis yra sąžiningas, nustatytas įvertinus dviračio nusidėvėjimą bei galimus jo sugadinimus eismo įvykio metu, kurių apimties atsakovo atstovai reikšdami prieštaravimą dėl atlygintinos žalos dydžio, nepagrindė. Priežastinis ryšys tarp priešingos teisei veikos ir žalos atsiradimo yra įrodytas, nes pareigūnai neišsaugojo pareiškėjos turto ir dėl to atsirado žala, nors pagal teisės normų reikalavimus tai privalėjo ir galėjo atlikti. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį teisiškai reikšmingu pripažįstamas tiesioginis ir netiesioginis priežastinis ryšys. Šio straipsnio 3 dalimi nustatyta termino „aktas“ reikšmė negali būti suprantama kaip tiesioginio priežastinio ryšio privalomas žalos atlyginimo elementas pagal CK 6.271 straipsnį, o nustato akto kaip individualios priemonės tiesioginio (o ne išvestinio) poveikio pobūdį, kuris daro nepalankią įtaką įstatymo saugomoms asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, o ne žalos atsiradimo būdą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovo pozicija, kad tik tiesioginis priežastinis ryšis gali būti atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio pagrindu yra nepagrįsta.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Lietuvos valstybės atstovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.