Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-13 · Administracinė byla Nr. I-869-162/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
I-869-162/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 13 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2015 m. kovo 23 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 10 500 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėtų kalinimo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 4-7).

Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2014 m. liepos 22 d. ekstradicijos būdu iš Didžiosios Britanijos buvo pargabentas į Lietuvą. Didžiosios Britanijos buvo išduotas su sąlyga, kad pareiškėjas bus laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuris Didžiosios Britanijos vyriausybės manymu, yra vienintelė kalinimo įstaiga Lietuvoje, atitinkanti Europos kalėjimų standartus. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 26 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams. Pažymi, jog iki tol, kol buvo nuteistas, 2 kartus buvo etapuotas į Tauragę ir laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) areštinės kamerose Nr. 5 ir Nr. 8. Pirmą kartą buvo etapuotas į Tauragės AVPK areštinę 2014 m. rugsėjo 23 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 5 iki rugsėjo 30 d.; antrą kartą į šią areštinę buvo etapuotas 2014 m. lapkričio 25 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 8 iki 2014 m. gruodžio 2 d. Teigia, jog buvo laikomas minėtose kamerose pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui (kameroje Nr. 5 buvo laikomi trys asmenys, nors kameros bendras plotas 9 kv. m., o kameroje Nr. 8 buvo laikomi šeši asmenys, nors kameros bendras plotas 15 kv. m.). Tauragės AVPK areštinės kamerose Nr. 5 ir Nr. 8 nebuvo uždaro tualeto, be to, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, t. y. grindyse buvo tik skylė. Teigia, kad nebuvo langų, vietoje jų buvo stikliniai blokeliai, dėl to nebuvo pakankamo apšvietimo, be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atkreipia dėmesį, kad kameros buvo šaltos (kamerose buvo išdaužti keli stikliniai blokeliai, todėl iš lauko patekdavo šaltis) ir drėgnos, be to, jose buvo tik šaltas vanduo. Nurodo, jog kalint tokiose kamerose, pareiškėjas ne kartą buvo peršalęs, o vaistų nuo peršalimo negavo, kadangi Tauragės AVPK areštinė jų neturėjo. Pažymi, kad kamerose matėsi žiurkės ir tarakonai.

Nurodo, jog Tauragės AVPK areštinės maisto nepakako, todėl pareiškėjas turėjo kęsti nuolatinį alkį. Be to, pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Teigia, kad gyvenimo sąlygos Tauragės AVPK areštinėje buvo žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, sukėlė didelius dvasinius skausmus, būdamas tokioje aplinkoje pareiškėjas jautė nuolatinį stresą, buvo sutrikęs miegas, susilpnėjo imunitetas, pradėjo dažnai sirgti, jautė nuolatinį nuovargį. Pažymi, kad Kauno tardymo izoliatoriuje lankėsi pas psichiatrą, kuris išrašė pareiškėjui vaistų nuo streso ir sutrikusio miego. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti atlyginta 10 500 Eur neturtinė žala.

Pareiškėjas A. N. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 38). Kauno tardymo izoliatorius pateikė pareiškėjo patvirtinimą, kad jam įteiktas Klaipėdos apygardos administracinio teismo šaukimas bei siųsti procesiniai dokumentai (b. l. 39).

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 2015 m. kovo 2 d. atsiliepime (b. l. 12-14) nurodyta, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir nesutikimą grindžia tokiais argumentais.

Atsakovo atstovas Tauragės apskrities vyriausiais policijos komisariatas atsiliepime nurodo, kad Tauragės AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų reikalavimų, kameroje Nr. 5 nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir kameroje Nr. 8 nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, buvo priverstas gyventi su rūkančiais asmenimis ir dėl to sutriko sveikata, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes. Pabrėžia, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt. Mano, jog nėra pagrindo teigti, kad Tauragės AVPK pareigūnai pareiškėją baudė kankindami, laikydami areštinėje žiauriomis sąlygomis, pažeisdami Lietuvos higienos normas HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 įsakymo „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriaus ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad kameros plotas pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m., atskaičiavus baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą, kadangi areštinėje asmenys laikomi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Nr. V-124 įsakymo „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriaus ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto numatytu reikalavimu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam areštinės kameroje, tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pažymi, jog kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai; taip pat dalis laiko skirta asmenų pasivaikščiojimui gryname ore (1 valanda per dieną), todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jis galėjo tik sėdėti arba gulėti. Pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas neilgą laiko tarpą, todėl mano, kad pareiškėjui negalėjo kilti neigiami išgyvenimai, diskomfortas, psichologinės kančios, stresas ir sumenkti pareiškėjo žmogiškasis orumas.

Teigia, kad asmenys Tauragės AVPK areštinėje laikomi vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais, taip pat periodiškai yra atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nustatytas pažeidimas tik dėl Higienos normos HN 37:2009 48 punkto reikalavimo (visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių). Patikrinimas buvo atliekamas 2014 m. vasario 6 d., o pareiškėjas areštinėje buvo laikomas praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po paskutinio patikrinimo. Pažymi, jog patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pažeidimai turi būti pašalinti iki 2014 m. kovo 12 d., tad iki to laiko pažeidimai buvo pašalinti. Atsižvelgiant į tai mano, jog pareiškėjo teiginys, kad į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, keli stikliniai blokeliai buvo išdaužti, kad dieną ir naktį eidavo šaltis, nepagrįsti įrodymais. Pagal Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktą Nr. AK-159, atlikus neplaninį patikrinimą, buvo rasti Higienos normos HN 37:2009 6 punkto ir 21 punkto reikalavimo pažeidimai tik 3 areštinės kameroje, kurie buvo pašalinti iki 2014 m. gruodžio 5 d.

Nurodo, kad Tauragės AVPK areštinėje nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė. Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami periodiškai, juos atlieka specializuota įmonė su kuria sudaryta paslaugos teikimo sutartis. 2014 metais šią paslaugą teikė UAB „Rudagys“. Tauragės visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko areštinėje laikomų asmenų sąlygų patikrinimą ir pažeidimų šioje srityje nenustatė.

Pažymi, kad buvo laikomasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario12 d.) 22.13 punkto reikalavimų rūkančius asmenis atskirti nuo nerūkančiųjų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10.10 punkto, kuriame nurodyta, kad rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru draudžiama, reikalavimų. Pareiškėjo žodinių ar rašytinių prašymų būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, ar skundų, kad jo kameroje yra rūkoma, negauta. Teigia, jog dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo pareiškėjo buvimo areštinėje nėra galimybių nustatyti, ar pareiškėjas buvimo areštinėje metu buvo nerūkantis.

Akcentuoja, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl areštinėje laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, apsiribodamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį. Iš Tauragės AVPK bendruomenės slaugytojos D. L., kuri pildo Sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos suteikimo žurnalą, įrašų matyti, kad pareiškėjui jo buvimo areštinėje laikotarpiu periodiškai buvo tikrinama sveikata ir nustatyta, kad jis nusiskundimų sveikata neturėjo. Pareiškėjui peršalus ir paprašius budinčiojo vaistų, buvo suteikta medicininė pagalba, o iš kitų dienų medicinos išrašų matyti, kad pareiškėjas sveikata nesiskundė.

Nurodo, jog pagal 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 85-4-ST2-17, sudarytą tarp Tauragės AVPK ir UAB „Girupis“, matyti, kad laikino sulaikymo kamerose esantys suimtieji maitinami 3 kartus per dieną, o pardavėjo teikiamas maistas atitinka Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ kitų teisės aktų reikalavimus.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo – žalos ir valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius žalos ir neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai mano, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 37). 2015 m. kovo 23 d. prašymu, teisme gautu 2015 m. kovo 23 d., prašo bylą nagrinėti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui nedalyvaujant (b. l. 40).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., atlyginimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. vasario 9 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. vasario 10 d. Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., t. y. pareiškėjas savo pažeistas teises ėmėsi ginti nepažeisdamas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv. m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2015 m. vasario 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-3152 (b. l. 16) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. N. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (minėta, toliau – ir Tauragės AVPK areštinė) buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (7 paras) kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m., su trimis asmenimis (viso 4 asmenys, vienam asmeniui teko 2,95 kv. m. ploto); nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (7 paras kameroje Nr.8, kurios plotas 14,73 kv. m., su penkiais asmenimis (viso 6 asmenys, vienam asmeniui teko 2,45 kv. m. ploto). Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 9 kv. m. su dar dviem asmenimis (viso 3 asmenys, vienam asmeniui teko 3 kv. m. ploto), tačiau teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais įrodymais, pažymėdamas tai, kad pareiškėjo nurodytos kameros Nr. 4 laikymo sąlygos jam buvo palankesnės, nei atsakovo nurodytoje kameroje Nr. 5.

Tokiu būdu, iš viso pareiškėjas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalus ploto normą pareiškėjas buvo laikomas 14 parų.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario12 d.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose nebuvo pakankamo apšvietimo, ventiliacijos; kameros antisanitarinės būklės; tualetas nebuvo uždaras, be to, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas; rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais; kameros buvo šaltos (kamerose buvo išdaužti keli stikliniai blokeliai, todėl iš lauko patekdavo šaltis) ir drėgnos, be to, jose buvo tik šaltas vanduo; pareiškėjas ne kartą buvo peršalęs, o vaistų nuo peršalimo negavo; kamerose buvo vabzdžių ir graužikų. Taip pat nurodo, jog nepakako maisto, be to, pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda.

Teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra (12 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktais Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, 2013 m. kovo 27 d. Viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 85-4-ST2-17, 2014 m. balandžio 29 d. Susitarimu Nr. 1 „Dėl 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 85-4-ST2-17 pratęsimo“, Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalu.

Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 (operatyvioji kontrolė pagal skundą atlikta 2014 m. vasario 6 d. siekiant įvertinti, ar nepažeisti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai 4 ir 5 kamerose) nurodyta, kad patikrinimo metu įvertintos Higienos normos HN 37:2009 nuostatos: 1) nustatyta, kad 4-oje ir 5-oje kamerose mechaninė patalpų vėdinimo sistema veikia, tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimą; 2) nustatyta, kad 4-oje ir 5-oje kamerose langai nesandarūs, stiklo blokeliai išdaužti. Tai neatitinka Higienos normos HN 37:2009 48 reikalavimo; 3) nustatyta, kad sanitarinių mazgų grindys, patalpos valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų. Tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 50 reikalavimą; 4) nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys yra aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 52 punkto reikalavimą; 5) 53 punkto – policijos areštinėse neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Nustatyta, kad 2012 m. kovo 22 d. sudaryta sutartis su UAB „Rudagys“, pagal kurią numatyta atlikti objekto apžiūrą, įvertinti jo užkrėstumą kenkėjais. Apžiūros registruojamos Kenkėjų stebėjimo žurnale. Vabzdžių ir graužikų nepastebėta, paskutinė kenkėjų apžiūra buvo atlikta 2014 m. sausio 24 d. Tai atitinka Higienos normos HN 37:2009 53 punkto reikalavimą; 6) 58 punkto – lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai turi būti skalbiami viešojoje skalbykloje. Minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, valomas cheminėje valykloje. Nustatyta, kad 2013 m. birželio 14 d. sudaryta skalbimo paslaugų sutartis su UAB „Atakaras“. Pagal pateiktas PVM sąskaitas –faktūras, nustatyta, kad patalynė ir čiužiniai vežami skalbti ir valyti į UAB „Atakaras“ skalbyklą. 7) nustatyta, jog patikrinus valgiaraščius, nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims, patiekiamas maistas sudaro 2384 kcal. Tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (2298 kcal per parą).

Patikrinimo akte nurodyta iki 2014 m. kovo 12 d. pašalinti Higienos normos HN 37:2009 48 punkto pažeidimą.

Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 (operatyvioji kontrolė pagal skundą atlikta 2014 m. lapkričio 11 d. siekiant įvertinti, ar nepažeisti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai). Atlikus patikrinimą buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 6, 21 punktų pažeidimai 3 – oje kameroje, t. y. kameroje nėra rozečių, matosi pliki laidai, langai iš neskaidraus stiklo, nedega viena iš dviejų lempučių. Nurodyta šį pažeidimą pašalinti iki 2014 m. gruodžio 5 d. (b. l. 24-24A). Minėtame patikrinimo akte nurodyta, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm pertvara. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis, t.y. sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Šiame patikrinimo akte nustatyta, kad veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, orlaides galima atidaryti, todėl areštinės kamerų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus.

Duomenų, jog buvo atliekami kiti patikrinimai ir jų metu nustatyti Higienos normos HN 37:2009 pažeidimai kamerose Nr. 5 ir Nr. 8, nagrinėjamoje byloje nepateikta. Pabrėžtina, kad atsakovas nurodė, jog Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nustatytus Higienos normos HN 37:2009 48 punkto pažeidimus (nesandarūs langai, stiklo blokeliai išdaužti) kameroje Nr. 5 yra pašalinęs iki 2014 m. kovo 12 d., t. y. iki pareiškėjo kalinimo kameroje Nr. 5.

Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Kaip jau minėta, Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad minėto punkto pažeidimų nenustatyta. Iš teismui pateiktos 2012 m. kovo 22 d. privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo paslaugų vykdymo sutarties (bei 2014 m. vasario 25 d. šios sutarties pratęsimo) su UAB „Rudagys“ matyti, jog UAB „Rudagys“ atlieka Tauragės AVPK areštinės apžiūrą, įvertinti jos užkrėstumą kenkėjais. Apžiūros registruojamos Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale. Įrašai šiame žurnale patvirtina, kad graužikai pastebėti 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. (b.l. 20A). Įrašai Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale leidžia spręsti, kad nepaneigtas pareiškėjo argumentas, kad jo buvimo laikotarpiu Tauragės AVPK areštinėje galimai buvo graužikų.

Aptarti patikrinimo aktai leidžia daryti išvadą, kad Tauragės AVPK areštinėje iš esmės buvo laikomasi Higienos normos HN 37:2009 20, 21, 23, 24 punktų reikalavimų. Kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad į kameras Nr. 5 ir Nr. 8 nepatekdavo dienos šviesa, o per išdaužtus stiklo blokelius patekdavo šaltis, kad buvo prasta ventiliacija, kameros buvo drėgnos ir antisanitarinės būklės, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, nepateikta, todėl skunde įvardinti šie pareiškėjo apgyvendinimo areštinėje sąlygas apibūdinantys pažeidimai pripažįstami nepagrįstais.

Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina ir iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų neužtikrinimo.

Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (minėta, toliau – ir Taisyklės) 10.10 punkte. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) (minėta, toliau – ir Instrukcija) 22.13 punktas numato laikytis reikalavimo, kad rūkantys asmenys būtų laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsiliepime pažymima, kad nėra užfiksuota pareiškėjo nei žodinių, nei rašytinių prašymų ar pageidavimų būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, ar skundų, kad kameroje yra rūkoma. Pareiškėjas skunde teigia esąs nerūkantis, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad areštinės administracija neišsiaiškino pareiškėjo noro būti laikomam su nerūkančiais asmenimis ir šios teisės neužtikrino. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime nurodyta, kad A. N. buvimo areštinėje metu nebuvo užregistruota nė vieno jo skundo, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Pareiškėjas skunde teigia, jog kalint ne kartą buvo peršalęs, o vaistų nuo peršalimo negavo, kadangi Tauragės AVPK areštinė jų neturėjo.

Higienos normos HN 37:2009 12 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra.

Policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūra yra reglamentuota Taisyklių 70-79 punktuose. Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas inter alia privalo kasdien apžiūrėti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų; priimti gydytojo paskirtus medikamentus, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas. Pagal Taisyklių 75 punktą, prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos.

Atsiliepime pažymėta, kad Tauragės AVPK areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja D. L., kuri pildo Sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos suteikimo žurnalą, o įrašai žurnale įrodo, kad pareiškėjo sveikata buvo periodiškai tikrinama ir jis nusiskundimų sveikata beveik neturėjo. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog budinčio paprašius vaistų, jam buvo suteikta medicininė pagalba, buvo duota paracetamolio tabletė.

Iš byloje pateiktos Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo kopijos (b. l. 25A-33) nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo tikrinta 2014 m. rugsėjo 24 d. (žurnalo įrašo eil. Nr. 2189), 2014 m. rugsėjo 25 d. (eil, Nr. 2200), 2014 m. rugsėjo 26 d. (eil. Nr. 2210), 2014 m. rugsėjo 29 d. (eil. Nr. 2226), 2014 m. rugsėjo 30 d. (eil. Nr. 2243), 2014 m. lapkričio 26 d. (eil. Nr. 2853), 2014 m. lapkričio 27 d. (eil. Nr. 2870), 2014 m. lapkričio 28 d. (eil. Nr. 2887) ir pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, išskyrus 2014 m. rugsėjo 26 d. nurodė, kad susirgo sloga. Nustatyta diagnozė – bronchito paūmėjimas. Pareiškėjui duota paracetamolio taip pat išrašyti kiti vaistai nuo ligos.

Aptarti įrodymai leidžia spręsti, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie asmens sveikatos priežiūros neužtikrinimą.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Tauragės AVPK areštinėje maisto nepakako, todėl turėjo kęsti nuolatinį alkį.

Higienos normos HN 37:2009 8 punktas numato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Higienos normos HN 37:2009 9 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Taisyklių 61 punkte nustatyta, jog asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Taisyklių 62 punktas numato, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Taisyklių 64 punktas nustato, jog valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis. Taisyklių 66 punktas nustato, jog karštas maistas turi būti išduodamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką. Asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai.

Iš 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 85-4-ST2-17, sudarytos tarp Tauragės AVPK ir UAB „Girupis“, matyti, kad laikino sulaikymo kamerose esantys suimtieji maitinami 3 kartus per dieną, t. y. patiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė (sutarties 2.4 punktas) (b. l. 17-18). Sutarties 2.5 punktas numato, jog pardavėjo tiekiamas maistas turi atitikti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ kitų teisės aktų reikalavimus, deklaruojamus Lietuvos standartus arba įmonės standartus.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose per parą – 2298 kcal.

Iš UAB „Girupis“ sudaryto valgiaraščio matyti, jog vienam asmeniui per parą tenkanti fiziologinė mitybos norma – 2312,03 kcal (b. l. 19-20), t. y. atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintą fiziologinę mitybos normą vienam nedirbančiam asmeniui. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad patikrinus valgiaraščius nustatyta, jog policijos areštinėje laikomiems asmenims patiekiamas maistas sudaro 2384 kcal ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl netinkamo maitinimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, jog šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.

Iš Tauragės AVPK operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko (b.l. 16A) matyti, kad kamerose Nr. 5 ir Nr. 8 kalintys asmenys reguliariai, kas valandą per dieną išvedami pasivaikščioti.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu akivaizdu, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie teisės į pasivaikščiojimą lauke pažeidimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, žeminančiomis elementarų žmogaus orumą, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, Nr. 28524/95). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio prasme (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, Nr. 53254/99). Kita vertus, nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, buvo laikomas 14 parų. Kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis nagrinėjamoje byloje nustatyta.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma (neilgas kalinimas perpildytoje kameroje) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pareiškėjas 14 buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir kamerose, kuriose galimai buvo graužikų, todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 500 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

Pareiškėjo skundas buvo tenkintinas iš dalies, t. y. pareiškėjas įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog pareiškėjo skundas nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu, be to, nėra duomenų, jog pareiškėjas patyrė kokias nors kitas išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu. Todėl visa tai įvertinus, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo A. N. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė