- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- eI-5149-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- V. V.-L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V.-L. (V. V.-L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1271(01361) panaikino Baltarusijos Respublikos piliečiui V. V. L. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. lapkričio 27 d. (el. b., I t., b. l. 14–17).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (el. b., I t., b. l. 1–5) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U- 1271(01361).
3. Paaiškino, kad 2015 m. spalio 21 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus. Migracijos departamentas, tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra UAB „V.-L.“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas, taip pat eina šios įmonės direktoriaus pareigas, Bendrovėje įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, 2015 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V.-L.“, savo tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus (jo tikrieji tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti) Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą leidimą panaikinti. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas dėl leidimo panaikinimo priimtas skubotai, nepilnai ištyrus faktines aplinkybes, deklaratyviai, nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 m. lapkričio 9 d., jo deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės direktoriumi paskirtas nuo 2015 m. vasario 26 d., Bendrovės įstatinis kapitalas 45 000 Eur., 34 proc. įmonės akcijų priklauso pareiškėjui, nuo 2014 m. birželio 16 d. Bendrovė vykdo veiklą, susijusią su statybos remonto darbais, pagrindinis darbas yra įtempiamų lubų kabinimas. Migracijos valdyba žinojo ir dokumentuose matė, kad Bendrovė vykdo veiklą kitu adresu. Važiavimas adresu (duomenys neskelbtini), buvo mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas, tam kad priimti nemotyvuotą sprendimą. Dėl Migracijos departamento teiginio, kad tuo adresu nuolat steigiamos įmonės, paaiškina, kad šis teiginys nieko bendra neturi su pareiškėju, nes jis yra akcininkas vienos įmonės, o ne nuolat ten įsteigtų įmonių. Suprantama situacija, kai bet kurioje pasaulio šalyje norėdamas įsigyti įmonę, asmuo suranda ta veikla užsiimančius teisininkus, kurie ir pasiūlo pirkti visą paketą. Versle visiškai normali praktika registruoti verslą vienu adresu, o veiklą vykdyti kitoje ar net keliose vietose. Verslo praktikoje įmonės retai darbuotojus supažindina su akcininkais, bei kas yra įmonės akcininkai, tai yra konfidenciali informacija, kurios neviešina net VĮ Registrų centras. Tai kad Bendrovė vykdo veiklą ir nenusižengia Lietuvos Respublikos įstatymams įrodo sutartys, bei nuolat dirbantys 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Tai, kad Bendrovės montuotojai nesilanko reguliariai ofise, o dirba objektuose, nėra nusižengimas. Be to, Migracijos departamento vykdoma dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsieniečių valdomose įmonėse, patikrų politika garsiai nuskambėjusi. Daugelis Lietuvos Respublikos piliečių tiesiog bijo eiti dirbti į tokias įmones, dėl pastovių apklausų, kurių metų yra žeminami Departamento darbuotojų. Tai, kad Bendrovės internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) informacija yra pateikiama tik rusų kalba, o lietuviška tinklapio versija yra pateikiama nesuprantamomis formuluotėmis, paaiškina, kad Migracijos departamento darbuotojai galėjo patikrinti, ar puslapis gerai veikia kitame kompiuteryje arba mobilioje versijoje, tačiau to nepadarė, priėmė skubotas išvadas. Pareiškėjas nesiekė galimybės piktnaudžiauti teisėmis ir pareigomis ir tikrai nekelia nelegalios migracijos grėsmės.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., II t., b. l. 1–9) paaiškino, kad tuo atveju, jei Bendrovės faktinės veiklos adresas nesutampa su registracijos adresu, pareiškėjas turėjo pareigą aiškiai nurodyti šią aplinkybę bei konkrečiai įvardinti tikslų adresą, kuriuo Bendrovė faktiškai vykdo veiklą. Pareiškėjas, 2015 m. spalio 21 d. pateikdamas prašymą, pridėjo įvairius su įmone ir jos veikla susijusius dokumentus, tačiau visuose pateiktuose dokumentuose kaip įmonės registracijos ir veiklos adresas buvo nurodomas (duomenys neskelbtini), prašyme nenurodė aplinkybės, kad įmonės registracijos ir faktinės veiklos adresai skiriasi, kaip įmonės veiklos adresą nurodė registracijos adresą, nepateikė jokių paaiškinimų, kad įmonės registracijos adresas tėra formalus ir ten nėra vykdoma įmonės veikla ar kad įmonė biuro iš viso neturi, ar kad, pavyzdžiui, įmonės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu. Todėl buvo pagrįstai nustatyta, kad duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos valdyba žinojo, jog Bendrovė vykdo veiklą kitu adresu, yra nepagrįsti, pareiškėjas nenurodo konkretaus dokumento, kurio pagrindu Migracijos valdybai turėjo būti tai žinoma. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, kad įmonės patikrinimo metu vykdyta faktinės veiklos vykdymo paieška buvo netinkama, jis net skunde nenurodo, kokiu adresu iš tikrųjų yra vykdoma įmonės veikla. Migracijos valdybos pareigūnai tik patikrinimo eigoje ir ne iš paties pareiškėjo sužinojo, kad įmonės biuras galimai yra adresu (duomenys neskelbtini). Tuomet buvo nuvykta šiuo adresu atlikti patikrinimą. Nurodytu adresu esančios patalpos patikrinimo metu buvo užrakintos, Migracijos valdybos pareigūnams apklausus greta esančiose patalpose (duomenys neskelbtini) dirbančią UAB „Promo Aroma“ darbuotoją V. L., jiems buvo nurodyta, kad ji čia dirba apie tris mėnesius, o UAB „V.-L.“ darbuotojų iš 321B kabineto nėra mačiusi, taip pat nėra mačiusi ir ateinančių UAB „V.-L.“ klientų. Pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse su Bendrovės darbuotojais nebuvo nurodytas jų darbo vietų faktinis adresas, o nurodytas tik įmonės registracijos adresas, tačiau iš atlikto patikrinimo yra žinoma, kad įmonės registracijos adresu tikrai nebuvo įkurtos Bendrovės darbuotojų darbo vietos, o darbuotojai buvo įdarbinti dar gerokai iki pareiškėjo minimos nuomos sutarties dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sudarymo.
4.2. Skiriasi pareiškėjo nurodomas Bendrovės vykdomos veiklos pobūdis. Kuomet pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, jis kartu pateikė ir įmonės vykdomą veiklą įrodančius dokumentus, kuriuose nurodyta, jog įmonė vykdo veiklą informacinių technologijų srityje. 2015 m. spalio 12 d. pareiškėjo pasirašytame tarpininkavimo rašte nurodoma, kad „įmonė užsiima programinės įrangos, skirtos apsaugoti serverius nuo DDoS atakų, kūrimu, maitinimo blokų, skirtų biuro technikai, tiekimu iš Kinijos“, o paties pareiškėjo atvykimo tikslas - užtikrinti sklandžią įmonės veiklą bei darbuotojų kontroliavimą. Iš pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktų sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių taip pat buvo galima spręsti, kad UAB „V.-L.“ teikia kompiuterinių programinės įrangos ir anti-DDoS apsaugos paslaugas. Dar iki 2017 m. birželio mėn. UAB „V.-L.“ dalyviai teisminio bylinėjimosi Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-2769-331/2017 metu įrodinėjo, kad įmonė vykdo veikla, susijusią su programinės įrangos kūrimu, o jau netrukus, 2017 m. liepą vykdomo patikrinimo metu apklausiami įmonės darbuotojai nurodė, kad UAB „V.-L.“ pagrindinė veiklos sritis yra įtempiamų lubų montavimas. Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad nuo 2014 m. birželio 16 d. UAB „V.-L.“ vykdoma veikla susijusi su statybos remonto darbais. Pareiškėjas Migracijos departamentui nėra pateikęs jokių dokumentų, kurie įrodytų, jog įmonė nuo 2014 m. vykdytų su statybos ar remonto darbais susijusius darbus, visa pareiškėjo įrodinėjama įmonės veikla buvo susijusi su informacinių technologijų paslaugomis. Pareiškėjas bei jo valdomos įmonės darbuotojai teikia prieštaringus duomenis dėl įmonės teikiamų paslaugų pobūdžio, skiriasi darbuotojų ir šios įmonės dalyvių pateikiami paaiškinimai dėl įmonės veiklos ir procesų įmonės viduje. Migracijos departamento vertinimu, įmonei, kuri realiai ir faktiškai teigia vykdanti veiklą nuo 2014 m., neturėtų būti sudėtinga pateikti patikimus tokią veiklą patvirtinančius dokumentus, o šios įmonės direktoriui ir darbuotojams - išsamius paaiškinimus. Pareiškėjo skunde nurodomas teiginys, kad įmonės darbuotojams ir nereikia žinoti įmonės akcininkų, vertintinas kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Pareiškėjo įmonė yra labai maža, o, be to, UAB „V.-L.“ dalyviams juk ir buvo išduoti leidimai laikinai gyventi būtent tam, kad, anot jų, jų buvimas Lietuvos Respublikoje yra reikalingas nuolatiniam ir efektyviam įmonės valdymui, todėl, natūralu, kad įmonės akcininkai turi dažnai lankytis įmonėje, bendrauti su darbuotojais ir kitais būdais užtikrinti efektyvų įmonės valdymą. Įmonės patikrinimo metu Migracijos valdybos pareigūnams pateiktuose vykdytų darbų perdavimo-priėmimo aktuose nėra nurodyti paslaugų gavėjų duomenys. Pareiškėjo paaiškinimai dėl įmonės internetiniame puslapyje pateikiamos informacijos absurdiški, kadangi internetinės svetainės turinys nesikeičia nuo to, per kokį kompiuterį yra žiūrima. Migracijos departamentas, remdamasis daugelio bylų analize, yra pastebėjęs dėsningumus, kad trečiųjų šalių piliečiams steigiamos įmonės ar filialai dažnai yra registruojami ir pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skundo teiginiai deklaratyvūs, jis turi prisiimti atsakomybę už jam kylančius visus neigiamus padarinius, kad prašymo nagrinėjimo metu kompetentingoms migracijos institucijoms nepateikė visų turimų įrodymų.
5. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. lapkričio 27 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Nustatyta, kad 2015 m. spalio 21 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra Lietuvoje įregistruotos UAB „V. L.“ dalyvis ir jo atvykimo tikslas yra darbas šioje bendrovėje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies, 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi minėtas užsienietis pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės „V. L.“ įstatus, akcijų pasirašymo sutartį, balansą, dokumentus apie bendrovės vykdomą veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančias turimas pragyvenimo lėšas, gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus (el. b., II t., b. l. 10–110).
8. Pareiškėjo prašymas su visa medžiaga persiųstas į Migracijos departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. lapkričio 18 d., nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2015m. lapkričio 27 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. lapkričio 27 d. (el. b., I t., b. l. 42).
9. Migracijos departamentui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „V. L.“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino pareiškėjo Bendrovės nurodytą adresą: (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad ant minėto namo nėra įmonės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą, namo gyventojai paaiškino, kad minėta Bendrovė veiklos nevykdo, be to atsakovui nurodytas adresas yra žinomas kaip adresas, kuriuo yra nuolat steigiamos įmonės, kurios vėliau yra parduodamos užsieniečiams, kad jie galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareigūnai apklausė Bendrovės darbuotoją A. S., kuri paaiškino, kad Bendrovėje dirba nuo 2015 m. vadybininke, atsakinėja į klientų skambučius, Bendrovė veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), minėtoje patalpoje yra įrengtos trys darbo vietos, ant minėto namo nėra Bendrovės iškabos, kaip vykdoma bendrovės reklama, kiek turi klientų, ji nežino, iš bendrovėje įdarbintų asmenų pažįsta tik V. G., kuris, jos teigimu, yra direktoriaus pavaduotojas, ir V. V.- L., kuris yra direktorius. Teigė, kad bendrovėje dar dirba du montuotojai – R. ir J., bet biure jie nesilanko. Kas yra įmonės akcininkai ir kokios jų funkcijos bendrovėje nurodyti negalėjo. Pareigūnai taip pat apklausė kitą Bendrovės darbuotoją R. K., kuris paaiškino, kad Bendrovėje dirba nuo 2017 m. kovo mėn. montuotoju, jam yra mokamas vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis grynaisiais pinigais, Bendrovės patalpose būna maždaug vieną kartą į savaitę, užsakymus jam perduoda vadybininkė A. S.. Atsakovas atsižvelgęs į šių darbuotojų paaiškinimus, padarė išvadą, kad Bendrovės darbuotojų teikiami paaiškinimai nesutampa, t. y. R. K. aiškina kitokias A. S. atliekamas funkcijas, nei aiškina A. S. apie savo funkcijas (el. b., II t., b. l. 119–120).
10. Pareigūnams apklausus Bendrovės darbuotoją V. D., kuris paaiškino, kad bendrovėje dirba vadybininku. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas asmuo yra užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, kaip bendrovės „V. L.“ valdybos narys. Šis asmuo aiškino, kad bendrovės „V. L.“ biuras yra įsikūręs adresu: (duomenys neskelbtini), Bendrovė vykdo įtempiamų lubų montavimą, negalėjo nurodyti klientų, kuriems buvo suteiktos paslaugos, nežinojo paslaugų kainų, teigė, jog informacija apie Bendrovės veiklą yra pateikiama tinklapyje (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad nurodytas puslapis yra pateiktas rusų kalba, o lietuviška tinklapio versija yra pateikiama nesuprantamomis formuluotėmis, pvz., „vysokachestvennye medžiagos, pagalba atveju potvynių ir nusausinti, labiausiai pilną klientų pasitenkinimas, fotopotolki“. Tačiau tinklapyje nėra konkrečios informacijos apie siūlomas paslaugų kainas, nurodyta, kad jos priklauso nuo ploto ir medžiagų, kokia yra vieno įtempiamų lubų kvadratinio metro kaina ar pan., nenurodoma (el. b., II t., b. l. 119–120).
11. Pareigūnai taip pat apklausė V. G., kuris paaiškino, kad bendrovė yra įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovė vykdo įtemptų lubų montavimo darbus, o jis bendrovėje dirba vadybininku. Kitas bendrovės darbuotojas teigė, jog V. G. yra bendrovės direktoriaus pavaduotojas, jis pateikė įvykdytų darbų perdavimo aktus bei sutartis, tačiau pateiktuose dokumentuose nėra nurodyti paslaugų gavėjų duomenys. Atsakovas patikrinęs šį adresą: (duomenys neskelbtini), nieko nerado, Bendrovės patalpos buvo užrakintos, kitų bendrovių darbuotojai, paaiškino, jog minėtame kabinete esančių bendrovės „V. L.“ darbuotojų jie nematė, taip pat nėra matę bendrovės klientų (el. b., II t., b. l. 119–120). Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė pasirašytą bendrovės „V. L.“ tarpininkavimo raštą, kuriame teigiama, kad minėta bendrovė užsiima programinės įrangos, skirtos apsaugoti serverius nuo DDoS atakų, kūrimu bei maitinimo blokų, skirtų biuro technikai, tiekimu iš Kinijos. Todėl Migracijos departamentas įvertinęs visą surinktą informaciją, nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad bendrovė „V. L.“ darbuotojai ir įmonės dalyviai pateikė prieštaringą informaciją, nors visi apklausti asmenys aiškino, kad Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinimo metu nebuvo nustatyta Bendrovėje įdarbintų asmenų, Bendrovė užsiima įtempiamų lubų montavimu, tačiau konkrečios informacijos apie Bendrovės klientus ar paslaugų kainas paaiškinti negalėjo, o pats pareiškėjas prašyme nurodė visai kitą bendrovės vykdomą veiklą. Vadinasi pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra visai kitas negu oficialia deklaruota, o teikdamas prašymą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl bendrovė „V. L.“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o atsakovas 2017 m. rugpjūčio 16 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (el. b., II t., b. l. 152–155).
12. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
13. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad jis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės „V.-L.“, savo tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, t. y. jo tikrieji tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti. Teismui įvertinus Migracijos departamento surinktų duomenų visumą, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Teismui įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, darytina išvada, kad bendrovė „V. L.“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pareiškėjas bei jo valdomos įmonės darbuotojai teikia prieštaringus duomenis dėl Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdžio, darbuotojų ir dalyvių veikla yra imituojama, jie įdarbinti fiktyviai. Teismas laiko, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, o Pareiškėjas, būdamas bendrovės „V. L.“ akcininkas nepaisė teisės aktų nustatyto reikalavimo, nes kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V.-L.“, savo tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečiu teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina. kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas iki šiol į Migracijos departamentą nesikreipė. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. lapkričio 27 d.
14. Pareiškėjo teigimu Migracijos valdyba žinojo ir dokumentuose matė, kad Bendrovė vykdo veiklą kitu adresu. Teismas pažymi, kad pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse su bendrovės „V.-L.“ darbuotojais nebuvo nurodytas jų darbo vietų faktinis adresas, o nurodytas tik įmonės registracijos adresas. Tačiau atsakovas atlikęs patikrinimą nustatė, kad Bendrovės registracijos adresu nebuvo įkurtos darbuotojų darbo vietos, o darbuotojai buvo įdarbinti dar gerokai iki Pareiškėjo minimos nuomos sutarties dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), nagrinėdamas kito bendrovės „V.-L.“ akcininko, A. S., administracinę bylą, sprendime dėl darbuotojų darbo sąlygų pažymėjo: „ pagal Darbo kodekso 108 ir 115 straipsnius, kai sutartyje sulygtą darbo funkciją ar dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atlieka kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose, sudaroma nuotolinio darbo sutartis, kurios ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys. Detaliau nuotolinio darbo sutarties ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse nėra nurodyta, jog Bendrovės darbuotojai darbo funkcijas atliks kitose darbuotojui priimtinose vietose, o ne darbo vietoje“ (VAAT administracinėje byloje Nr. eI-2769-331/2017). Tačiau šioje nagrinėjamoje byloje, atsakovo pareigūnas apklausęs darbuotojus, 2017 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad bendrovės „V.-L.“ darbuotojai negalėjo nurodyti tikslaus Bendrovės adreso, negalėjo nurodyti tikslios savo darbo vietos. Todėl šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklos vykdymo vietą, darbuotojų darbo sąlygas, jų darbo vietą. Pažymėtina, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas bendrovės „V.- L.“ pagrindu (Bendrovė vykdys veiklą informacinių technologijų srityje adresu: (duomenys neskelbtini)), o pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, pareiškėjas turėjo pareigą pranešti apie pasikeitusį įmonės buveinės adresą.
15. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, laiko, kad Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjui būtų panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes bendrovės „V.-L.“ darbuotojai, įmonės dalyviai, įskaitant pareiškėją, pateikė prieštaringą informaciją, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teigė, kad įmonė užsiima ir toliau užsiims programinės įrangos, skirtos apsaugoti serverius nuo DDoS atakų, kūrimu bei maitinimo blokų, skirtų biuro technikai, tiekimu iš Kinijos, tačiau patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai, dalyviai nepaaiškino apie įmonės veiklą, susijusią su informacinėmis technologijoms, teigdami, kad Bendrovės vykdoma veikla susijusi su įtempiamų lubų įrengimu fiziniams asmenims. Taigi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės vykdomą veiklą, vietą, darbuotojų darbo sąlygas, jų darbo vietą, dėl kurių pareiškėjas 2015 m. spalio 21 d. prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi. Ginčijamo sprendimo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad šis sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi). Teismas pažymi, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laiku pateikti teisingus ir išsamius duomenis, kuriu pagrindu vėliau gali būti atliekami tiek Bendrovės, tiek Pareiškėjo patikrinimai.
16. Pareiškėjas, 2015 m. spalio 21 d. pateikęs prašymą atsakovui, pridėjo įvairių dokumentų susijusių su Bendrovės veikla, visuose dokumentuose Bendrovės registracijos ir veiklos adresas buvo nurodomas (duomenys neskelbtini), tačiau prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi anketoje, grafoje apie juridinį asmenį (prašymo anketos 2 punktas), kur prašoma nurodyti Bendrovės kontaktinius duomenis, nenurodė aplinkybės, kad Bendrovės registracijos, faktinės veiklos adresai skiriasi, kaip veiklos adresą nurodė Bendrovės „V.- L.“ registracijos adresą, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kad Bendrovės adresas tėra formalus, kad tuo adresu nėra vykdoma veikla, kad Bendrovė neturi patalpų, kad Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu. Teismas laiko, kad Migracijos departamento surinkti duomenys aiškiai patvirtina, jog duomenys apie Bendrovės adresą, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nagrinėdamas analogiškas bylas, yra pažymėjęs: „nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė (LVAT administracinėse bylose Nr. A-2005-662/2016; Nr. A-2507-662/2017)“.
17. Teismas laiko, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjas siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklos vykdymo vietą ir darbuotojų darbo sąlygas, jų darbo vietą) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
18. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
19. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.
20. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
21. Pareiškėjo teismui pateikti papildomi dokumentai, kurių neturėjo bei nevertino Departamentas priimdamas ginčo sprendimą, nesudaro pagrindo naikinti šį sprendimą, nes sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal LVAT suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus bei įrodymus, kuriuos atsakovas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016).
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
23. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1271(01361) paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
24. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V.-L. (V. V.-L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.