- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-8-581/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33389-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus, Jolanta Raščiuvienė
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Advokatai
- Inga Radinienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta K. L., jo gynėjai Vaivai Savickienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko ir nukentėjusiojo D. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį K. L. atžvilgiu nutraukta nustačius, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnis).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nurodyta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Nukentėjusiojo D. B. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Atmestas nukentėjusiojo D. B. prašymas dėl proceso išlaidų išieškojimo iš K. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2019 m. rugpjūčio 5 d., apie 23 val., aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, sumušė D. B., t. y. priėjęs prie automobilyje „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdinčio D. B., sudavė per atidarytą vairuotojo pusės durų langą vieną smūgį kumščiu, pataikydamas nukentėjusiajam D. B. į veidą, vieną smūgį kumščiu, pataikydamas į kairės rankos dilbį, ir vieną smūgį kumščiu, pataikydamas į kaklo kairę pusę, padarydamas kraujosruvą po gleivine viršutinėje lūpoje, odos kraujosruvas kaklo kairiame šone – nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: 1) K. L. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę; 2) patenkinti nukentėjusiojo D. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš K. L. priteisti 1 500 Eur nukentėjusiojo D. B. naudai; 3) nukentėjusiojo D. B. patirtas atstovavimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš K. L. nukentėjusiajam D. B.. Prokuroras skunde nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, subjektyviai įvertinus byloje surinktus duomenis ir neįvertinus jų visumos bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
2.2. Pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi K. L. parodymais, jog nukentėjusysis D. B. jam papurškė dujų balionėlyje buvusiomis dujomis ir K. L., gindamasis bei norėdamas išmušti iš nukentėjusiojo rankų balionėlį, sudavė smūgius, pataikydamas į kaltinime nurodytas nukentėjusiojo kūno vietas, nors realiai jų nepatvirtino kiti bylos duomenys.
2.3. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo D. B. parodymai dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuoseklūs ir objektyvūs. Tačiau nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, dėl kokių motyvų netikima nuosekliais nukentėjusiojo D. B. parodymais. Teismo nurodytas argumentas, jog nukentėjusiojo parodymai nesutampa su kaltinamojo K. L., liudytojų D. M. ir R. B. parodymais, yra nepagrįstas, nes minėti liudytojai yra K. L. draugai ir jų parodymai yra šališki, nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš liudytojų R. B. ir D. M. parodymų visumos matyti, kad jie tik padarė prielaidą, jog girdėjo dujų purškimo garsą. Teismas, darydamas išvadą, jog K. L. parodymus iš dalies patvirtina minėtų liudytojų parodymai, rėmėsi liudytojų išsakytomis prielaidomis, todėl teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
2.4. Teismo motyvas, jog abejonę nukentėjusiojo parodymais kelia tai, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu net trijų apklausų metu nepaminėjo įvykio vietoje buvus D. M., yra visiškai nepagrįstas. Toks teiginys tik parodo, jog teismas visiškai neanalizavo šios aplinkybės. Bylos duomenys rodo, jog D. M. į įvykio vietą atvažiavo vėliau, K. L. žodžiais jau konfliktuojant su D. B.. Tai rodo, jog nukentėjusiojo dėmesys buvo nukreiptas į pretenzijas išsakantį K. L., todėl nematė to momento, kuomet D. M. vairuojamas automobilis grįžo į aikštelę. Nukentėjusysis nenurodė D. M. buvimo ne todėl, jog norėjo šią aplinkybę nuslėpti, o todėl, kad sėdėdamas savo automobilyje, nematė kuriuo tiksliai momentu D. M. grįžo į aikštelę ir nebuvo įsitikinęs, kad pastarasis grįžo dar vykstant konfliktui.
2.5. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, nepagrįstai konstatuodamas, kad K. L. veiksmuose buvo būtinoji gintis, jog kėsinimasis į K. L. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus.
2.6. Nukentėjusysis D. B. parodė neturėjęs dujų balionėlio ir jo nenaudojęs. Liudytojai R. B. ir D. M. parodė nematę, jog nukentėjusysis būtų turėjęs ir purškęs dujas K. L.. Ikiteisminio tyrimo metu K. L. parodė, jog tuo metu, kai D. B. esą jam papurškė dujas į veidą, K. L. žiūrėjo į K. gatve pravažiuojantį automobilį. Teisme K. L. parodymus apie šią aplinkybę pakeitė, teigdamas, jog pravažiuojantis automobilis pašvietė į jį žibintais, todėl jis laiku nesureagavo į dujų papurškimą. Tai patvirtina, jog kaltinamojo parodymai nenuoseklūs ir jie keičiami bandant „kaip nors“ pagrįsti, kodėl jam reikėjo „gintis“ nuo automobilyje sėdinčio nukentėjusiojo. K. L. teigia, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam D. B., norėdamas išmušti iš jo dešinės rankos dujų balionėlį, kuriame esančiomis dujomis nukentėjusysis neva purškė K. L. į veidą. Tai, kad minėti K. L. parodymai tėra kaltinamojo pasirinkta gynybos taktika, patvirtina tas faktas, jog visi smūgiai suduoti nukentėjusiajam į veidą, kaklą bei kairę, o ne į dešinę ranką. Akivaizdu, jog joks asmuo nepurkš dujomis kitam asmeniui, būdamas prisikišęs dujų balionėlį sau prie veido, kas rodo, jog K. L. sudavė smūgius tyčia nukentėjusiajam į veidą, kaklą, norėdamas pastarąjį sužaloti, o ne tariamai išmušti dujų balionėlį iš rankos. Aplinkybė, jog buvo smūgiuota į kairę ranką, patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis kaire ranka (esančia arčiausiai praviro vairuotojo durų lango) dengėsi nuo K. L. smūgių kumščiu. Tai, jog K. L. sudavė smūgius nukentėjusiajam patvirtina tą aplinkybę, jog smūgių sudavimo metu K. L. buvo nuo nukentėjusiojo ne toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Akivaizdu, jog K. L. nurodo išgalvotą aplinkybę apie dujų balionėlio laikymą dešinėje nukentėjusiojo rankoje, nes nukentėjusiajam laikant dujų balionėlį dešinėje rankoje, nepasiekiamu K. L. atstumu bei darant vieną ilgą purškimą (kaip teigia K. L.) esant tik praviram nukentėjusiojo D. B. naudojamo automobilio vairuotojo durelių langui, didžioji dujų koncentracija būtų pasklidusi nukentėjusiojo automobilio salone bei tekusi pačiam nukentėjusiajam, o ne lauke buvusiam kaltinamajam K. L.. Tačiau 2019-08-05, tuoj po įvykio, priėmę pareiškimą–protokolą, po to atlikę įvykio vietos apžiūrą, apklausę liudytoju nukentėjusįjį D. B., policijos pareigūnai jokių dujų panaudojimo pėdsakų nei automobilyje, nei ant nukentėjusiojo veido, nematė ir neužfiksavo. K. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, jog nukentėjusysis tariamo dujų purškimo metu dujų balionėlį būtų iškišęs per pravirą vairuotojo durelių langą į lauką. Be to, esant tokiai situacijai, K. L. nebūtų buvę sunku rankomis sugriebti už paties dujų balionėlio ar jį laikančios rankos ir paimti balionėlį, taip nutraukti veiksmą. Tam nebūtina tyčia suduoti kumščiu kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą, kaklo kairę pusę, kairę ranką.
2.7. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog K. L. neva gynėsi nuo nukentėjusiojo pavojingos ir realios veikos, visiškai prieštarauja elementariai logikai. Liudytojai R. B. ir D. M. parodė, jog pokalbis tarp K. L. ir nukentėjusiojo D. B. vyko ramiai. Minėti parodymai rodo, jog nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo panaudoti dujas (kurių turėjimo ir panaudojimo niekas nematė). Tokiu šališku ir neobjektyviu bylos duomenų vertinimu teismas preziumavo, jog nukentėjusysis, sėdėdamas automobilyje ir ramiai bendraudamas su kaltinamuoju, be jokios priežasties, nepaisydamas kiekybinės jėgų persvaros (suprasdamas, kad K. L. atėjo su draugu, kuris bet kuriuo momentu gali padėti jam), „užpuolė“ lauke buvusį K. L., pats iškvietė policijos pareigūnus, prašydamas K. L. palaukti, kol atvyks policija, kai „nukentėjęs“ K. L. (sužinojęs apie policijos iškvietimą) pasišalino iš įvykio vietos. Nors joks įstatymas neįpareigoja įtariamąjį laukti įvykio vietoje atvykstant policijos pareigūnų, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas nukentėjęs pilietis (žinodamas, jog apie konfliktą pranešta policijai ir suprasdamas, jog dėl D. B. patirto fizinio smurto bus pradėtas ikiteisminis tyrimas) minėtoje situacijoje norėtų, kad būtų nubaustas neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu padaręs asmuo, surasti tokius veiksmus patvirtinantys įkalčiai (dujų balionėlis), nedelsiant BPK numatytais veiksmais bei techninėmis priemonėmis dokumentuose užfiksuotas dujų panaudojimo faktas. Tačiau K. L. taip „nukentėjo“ nuo „pavojingos“ nukentėjusiojo D. B. veikos, jog dėl jos padarymo nesikreipė nei į policiją, nei į gydymo įstaigas, net atsisakė duoti parodymus. Be to, pagal liudytojo R. B. bei paties K. L. parodymus, K. L. iškart po nusikaltimo padarymo pats vairavo jam priklausantį automobilį, parvežė namo R. B. ir pats parvažiavo namo. K. L. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jam jokių akivaizdžių sužalojimų nebuvo padaryta, sveikata nesutrikdyta. Nėra jokių rašytinių, medicininių ar kitokių dokumentų, tiesioginių liudytojų parodymų apie dujų sukeltas pasekmes, nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis K. L. atžvilgiu panaudojo dujas. Apie tariamai neteisėtus D. B. veiksmus K. L. nepranešė ir 2019-09-05, t. y. praėjus mėnesiui po įvykio, atvykęs apklausai į policijos komisariatą, kuomet jam buvo išaiškintos įtariamojo teisės ir pareigos. Priešingai, K. L. parodymus duoti atsisakė, norėdamas pasikonsultuoti su advokatu, nors įtariamasis turi teisę atsakyti ne į visus jam tyrėjo pateiktus klausimus ir tam, kad pranešti apie galimai neteisėtus nukentėjusio veiksmus, tokia konsultacija nėra būtina.
2.8. K. L. pripažino sudavęs nukentėjusiajam D. B. kaltinime nurodytus smūgius bei padaręs pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis D. B. kėsinosi ar pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Net ir padarius niekuo nepagrįstą prielaidą, jog nukentėjusysis galimai panaudojo dujas kaltinamojo atžvilgiu, skundo motyvai bei bylos aplinkybės rodo, jog buvo situacija, kuri neatitinka nė vienam iš išvardintų pavojingumą apibūdinančių kriterijų. Priešingai, byloje neįrodyta ne tik jog kėsinimasis buvo realus ar akivaizdus (K. L. sveikata nesutrikdyta, žala nepadaryta; net po konflikto kartu su juo buvęs liudytojas R. B. neparodė matęs ant kaltinamojo K. L. veido kokius nors dujų papurškimo požymius), bet apskritai – nėra duomenų iš viso pavojingam kėsinimuisi buvus.
2.9. Atsižvelgus į išdėstytą, prašoma K. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, įpareigoti jį dalyvauti elgesio pataisos programoje šešis mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo ir įpareigoti per minėtą šešių mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
2.10. Nukentėjusysis D. B. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis parodė, jog neturtinė žala jam padaryta, nes dėl K. L. suduotų smūgių jam buvo sužalotas veidas, kaklas, sutino lūpa, veidas. Nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, kurį jautė ilgiau nei savaitę. Taip pat patyrė nepatogumus, buvo apribotos jo galimybės bendrauti, dėl smūgiais subjauroto veido negalėjo lankytis viešose vietose, nenuvyko į darbo pokalbį, stengėsi nebendrauti su dukra, kadangi nenorėjo, kad dukra matytų jį taip atrodantį. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pasekmes, reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir nelaikytinas per dideliu, todėl pareikštas civilinis ieškinys turėtų būti tenkintas pilnai.
2.11. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą D. B., nagrinėjant bylą teisme atstovavo advokatė Inga Radinienė, todėl D. B. patirtos atstovavimo išlaidos (už advokato suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme) – 350 Eur pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš K. L. nukentėjusio ir civilinio ieškovo D. B. naudai.
3. Nukentėjusysis D. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: 1) K. L. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; 2) pilnai patenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir iš K. L. jo (D. B.) naudai priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) išieškoti iš K. L. visas jo patirtas proceso išlaidas. Skunde nukentėjusysis nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent teismas neteisingai ir nepagrįstai nustatė, kad įvykio metu jis panaudojo dujas, purkšdamas dujų balionėliu į K. L., todėl K. L. turėjo teisę į būtinąją gintį. Iš nuoseklių nukentėjusiojo, liudytojų parodymų akivaizdu, jog jis įvykio vietoje ir įvykio metu dujų balionėlio neturėjo, jo nepanaudojo. Teismas šioje dalyje netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus duomenis.
3.2. K. L. parodymai, jog jis purškė dujomis jam (D. B.) į veidą, ko pasėkoje K. L. kaire ranka siekė išmušti, sugriebti dujų balionėlį, trenkė kelis kartus jam gindamasis, specialiai nesudavė, o tik instinktyviai gynėsi, yra K. L. pasirinktas gynybos būdas.
3.3. Byloje nustatyta, kad įvykio metu jis (D. B.) sėdėjo automobilyje „Toyota Prius“, vairuotojo vietoje, buvo atsidaręs šoninį langą, o K. L. priėjęs prie jo, būdamas lauke, siekė aiškintis tarpusavio praeities jam nepalankią situaciją dėl pavežėjo paslaugų teikimo nuomotu automobiliu nutraukimo. Būtent K. L. turėjo nepasitenkinimą, siekė aiškintis aplinkybes dėl to, kad buvo nutraukta pavežėjo veikla. Šios aplinkybės yra akivaizdžios įvertinus jo, K. L., D. M. ir A. P. parodymus. K. L. reikalavo, kad jis (D. B.) išliptų iš automobilio, norėjo santykius aiškintis kumščiais, tačiau jis (D. B.) iš automobilio nelipo. Iš liudytojo D. M. parodymų matyti, kad liudytojas girdėjo K. L. ir jo pokalbį, suprato, jog vyksta žodinis konfliktas dėl darbo. Žodinis K. L. nepasitenkinimas peraugo į fizinį smurtą jo atžvilgiu.
3.4. Jis (D. B.) dujų K. L. nepurškė, dujų balionėlio neturėjo. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, teismo proceso metu išklausyti liudytojai, gauta rašytinė medžiaga. UAB „E.“ 2019-11-19 raštu patvirtino, kad dujų balionėliai kaip savisaugos priemonė nebuvo užtikrinta ir saugoma automobilyje „Toyota Prius“. Jam panaudojus dujų balionėlį sėdint automobilyje – uždaroje patalpoje, pirmiausia nukentėtų jis, vienok, Specialisto išvadoje nėra duomenų apie jo patirtus akių gleivinės ar kitus dujų pažeidimus. Išorinių dujų balionėlio panaudojimo veiksnių nenustatė ir atvykę policijos pareigūnai.
3.5. K. L. parodė, kad jis (D. B.) dujų balionėliu purškė tikslingai, tiesiai, gal porą sekundžių, paskui atitraukė, kai jis pradėjo mosikuoti ranka. Taigi, K. L. buvo lauke šalia automobilio, todėl, jei jis (D. B.) būtų purškęs dujas, K. L. galėjo staiga atsitraukti, juolab, kad jis (D. B.) sėdėjo automobilyje ir pataikyti dujas K. L. į akis dėl aukščių skirtumo, atstumo yra sudėtinga. K. L. fizinio smurto veiksmai pagal jo paties parodymus prasidėjo pasibaigus nurodytam kėsinimuisi. Niekuo nepagrįsti ir nepatvirtinti K. L. teiginiai, kad jis norėjo kaire ranka išmušti dujų balionėlį, tad taikė ne į žmogų, o į dujų balionėlį. Pagrįstų abejonių K. L. versija sukelia analizuojant objektyvius K. L. veiksmus nedelsiant po įvykio, o būtent tai, kad K. L., kaip pats patvirtino, sėdo į automobilį ir juo nuvažiavo. Jei prieš K. L. būtų panaudotos dujos, jis negalėtų vairuoti transporto priemonės dėl staiga patirto dujų poveikio akims. Jam nurodžius, kad kvies policijos pareigūnus, K. L. skubiai pasišalino iš įvykio vietos.
3.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neišsamiai vertino liudytojų S. Š., A. P., D. M., R. B. parodymus. Pasak teismo, nukentėjusiojo parodymų, kad jis dujų balionėlio neturėjo, nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Nesutiktina su šia teismo išvada. Liudytoja D. Š. patvirtino, kad kol dirbo UAB „E.“, dujų balionėlių automobiliuose nebuvo. Nepagrįsta teismo išvada, kad K. L. parodymus iš dalies patvirtina liudytojų parodymai. Liudytojas S. Š. parodė, kad automobiliuose, kuriuos nuomoja, apsaugos priemonių nebūna, t. y. teismas liudytojo parodymus vertino neteisingai, priešingai, nei paaiškino liudytojas. Liudytojas A. P., su kuriuo K. L. sieja panaši veikla, pažinties ryšiai, parodė, kad kiekviename automobilyje buvo palikti dujų balionėliai. Liudytojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiojo, liudytojos D. Š., liudytojo S. Š. parodymams. Liudytojas D. M., suinteresuotas padėti K. L. palaikant jo gynybos versiją, klaidingai nurodė, kad dujų balionėlis būdavo paliktas mašinoje, nes naktį ar savaitgaliais dirbti nesaugu. Nors liudytojas D. M. nurodė, kad nežino, ar įvykio metu pas jį (D. B.) buvo dujų balionėlis mašinoje, bet būdamas suinteresuotu padėti K. L., visgi nurodė, kad kai paimdavo automobilį po jo (D. B.), tai dujų balionėlis būdavo. Teismas neteisingai vertino liudytojo D. M. parodymus, neva liudytojas girdėjo, kad buvo purškiama dujomis. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis tvirtino, kad „sėdėjo automobilyje, grojo muzika, todėl ne viską girdėjo“, nurodė, kad negalėjo girdėti dėl „muzikos ir atstumo“. Nėra pagrindo vadovautis liudytojo parodymais, kuris negirdėjo pokalbio, bet girdėjo garsą „panašų į purškimą“, „išgirdo, kad užsidaro D. B. automobilio kairės pusės priekinių durų stiklas“. Akivaizdu, kad jei liudytojas negirdėjo kalbančių nukentėjusiojo, K. L., jis negalėjo girdėti ir užsidarančio kairės pusės durelių stiklo garso. Kita vertus, jei būtų purškęs dujas, jis (D. B.) durelių lango nebūtų užsidaręs dėl didelės dujų koncentracijos. Liudytojas nurodė, kad girdėjo garsą „panašų į purškimą“ t. y. duodamas parodymus nebuvo tikras, įsitikinęs garso pobūdžiu, be to, įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė. Kritiškai vertintini ir liudytojo R. B. parodymai. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad negirdėjo pokalbio tarp K. L. ir nukentėjusiojo, jis išgirdo tik K. L. pasakymą „važiuojam“, pamatė, kad K. L. nueina, trindamas akis, suprato, kad K. L. papurškė dujų. Liudytojas patvirtino, kad negirdėjo purškiamo dujų garso, nematė, kad dujos būtų purškiamos į K. L.. Liudytojas teigia, kad nematė ir K. L. naudoto fizinio smurto prieš jį (D. B.), nors liudytojas buvo arčiausiai K. L. ir jo (D. B.), sėdinčio automobilyje, todėl visas aplinkybes turėjo matyti ir girdėti. Tai, kad R. B., būdamas šalia automobilio (teismo posėdžio metu liudytojas pats nurodė 3-4 metrų atstumu) galėjo matyti ir girdėti įvykio aplinkybes, patvirtino liudytojas D. M.. Teismo posėdžio metu liudytojas R. B. patvirtino aplinkybę, kad „girdėjo purškimo garsą“, nors pokalbio tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo negirdėjo, jokių smūgių nematė. Taigi, R. B. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs (lyginant su parodymais ikiteisminio tyrimo metu), liudytojas siekia padėti K. L. patvirtinti jo gynybos versiją.
3.7. Dėl panaudoto fizinio smurto jis (D. B.) kreipėsi į policijos pareigūnus, priešingai nei K. L.. Iš 2019 m. rugpjūčio 6 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš karto po įvykio buvo apžiūrėta tik automobilio „Toyota Prius“, kuriame sėdėjo jis, nei automobilyje, nei šalia dujų balionėlio nepastebėta. Policijos pareigūnai taip pat dujų poveikio jam išorinių požymių nepastebėjo. Jis po įvykio nedelsiant kreipėsi į teismo medicinos specialistus dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, tačiau Specialisto išvadose duomenų apie dujų poveikį jo veidui, be kitų veide konstatuotų sužalojimų, kuriuos padarė K. L., nebuvo nustatyta.
3.8. Visi aukščiau aptarti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti netinkamai, kėsinimosi prieš K. L. visiškai nebuvo. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai. Bylos duomenys jo kėsinimosi dujų balionėliu prieš K. L. nepatvirtina. K. L. teisė į būtinąją gintį pripažinta nepagrįstai, nenustačius būtinosios ginties požymių. K. L. smūgius jam sudavė ne gindamasis, o turėdamas tikslą atkeršyti dėl to, jog nebegalėjo naudotis nuomotu automobiliu, teikiant pavežėjo paslaugas. K. L. pripažino, kad sudavė jam kumščiu per atidarytą langą, pataikė į veidą, po to sudavė dar du smūgius, neva norėdamas atimti dujų balionėlį, pataikė į kairę ranką. Taigi, iš paties K. L. parodymų akivaizdu, kad jis gynėsi nuo fizinio smurto į veidą, kaire ranka dengdamas veidą. Nors K. L. teigia, kad jis (D. B.) dešinėje rankoje laikė dujų balionėlį, tačiau smūgiavo į veidą, tai rodo, kad nebuvo tikslo paimti dujų balionėlio. Nors pagal K. L. parodymus jis (D. B.) fizinio smurto veiksmus atliko po to, kai buvo panaudotos dujos, tačiau, būdamas lauke, K. L. galėjo tiesiog atsitraukti nuo automobilyje sėdinčio jo (D. B.), tačiau, priešingai, nesant jokio kėsinimosi sėdinčiam sudavė eilę smūgių į veidą, kairę ranką, suvokdamas, kad jis (D. B.), būdamas automobilyje, uždarytomis vairuotojo durelėmis, negali pasipriešinti.
3.9. Tai, kad nebuvo nei realaus kėsinimosi, nei gręsiančio pavojaus K. L. patvirtina įvykio aplinkybės. Jo (D. B.) pozicija gintis yra apsunkinta dėl tos priežasties, kad jis įvykio metu sėdėjo automobilyje, uždarytomis durimis, praviru langu, kas visiškai ribojo jo judėjimą, pasipriešinimą. Taigi, teismo argumentai, kad K. L. gynėsi ir tik kaire ranka stengėsi išmušti dujų balionėlį, yra visiškai nepagrįsti. Jokie duomenys nepatvirtina teismo išvados, kad K. L. trenkė jam tik tol, kol šis purškė, po to atsitraukė. Todėl teismas nurodė, kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. K. L. nurodė, jog dujų balionėliu buvo purkšta vieną kartą jam būnant prie automobilio ir smūgius, pasak K. L., jis sudavė nukentėjusiajam norėdamas išmušti balionėlį, o ne sustabdyti purškimą, nukreipti srovę ir pan.
3.10. Teismas nepagrįstai vertino K. L. veiksmus esant būtinosios ginties sąlygomis, neperžengiant būtinosios ginties ribų. K. L. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip tyčiniai fizinio smurto veiksmai.
3.11. Civilinis ieškinys turi būti patenkintas pilnai ir iš K. L. priteista 1 500 Eur neturtinė žala bei visos jo (D. B.) patirtos proceso išlaidos.
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, K. L. ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
1. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko ir nukentėjusiojo D. B. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
3. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teismo padarytomis išvadomis ir sprendimu baudžiamąją bylą K. L. atžvilgiu nutraukti, nes egzistuoja jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis (BK 28 straipsnis). Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė būtinosios ginties institutą bei argumentuoja, jog K. L. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus sutinka su apeliaciniais skundais ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių įrodymų vertinimo klaidų, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai K. L. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, konstatavęs, kad K. L. nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo D. B. sveikatą, veikė būtinosios ginties sąlygomis (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, todėl Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas).
5. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015, 2K-78-489/2016).
6. Bylos duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad K. L. sudavė nukentėjusiajam D. B. kaltinime nurodytus smūgius, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, jog K. L. veikė būtinosios ginties situacijoje – gynėsi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus D. B. kėsinimosi į jo sveikatą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti K. L. parodymais, kad jis smurtą D. B. atžvilgiu panaudojo, tik gindamasis šiam papurškus į jį dujų, t. y. pasikėsinus į K. L. sveikatą. Teismas nurodė, kad K. L. parodymus iš dalies patvirtina liudytojų parodymai, o, kaip galima spręsti iš nuosprendžio turinio, nukentėjusiojo D. B. parodymus laikė nepatikimais. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka bei sprendžia priešingai, kad bylos įrodymai nepatvirtina K. L. nurodomos aplinkybės, kad D. B. pasikėsino į jo sveikatą – purškė į jį dujas, o be to, įvertinus įvykio eigą, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, K. L. pateikta įvykio versija dėl jo gynimosi nuo D. B. pripažįstama prieštaringa ir nelogiška.
7. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis D. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, nurodydamas tokias esmines įvykio aplinkybes: jam sėdint automobilyje „Toyota Prius“ prie jo priėjo K. L., pradėjo jį kaltinti dėl to, kad jį (K. L.) atleido iš darbo; K. L. siūlė jam išlipti iš automobilio ir santykius aiškintis kumščiais, tačiau jis nelipo; jiems bekalbant per atidarytą jo automobilio vairuotojo durelių langą, K. L. jam sudavė kelis smūgius į veidą, kaklą, gindamasis gavo smūgį į kairę ranką; po to, kai K. L. sudavė smūgius, jis (D. B.) pasakė, kad kvies policiją; tuomet K. L. su draugu (R. B.) nubėgo, sėdo į automobilį ir išvažiavo iš įvykio vietos; jis iškvietė policiją, kreipėsi į medikus. D. B. neigė, kad į K. L. purškė dujomis (1 t., b. l. 24, 32-33, 36). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas iš esmės nenurodė jokių objektyviais bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kodėl netiki minėtais nukentėjusiojo parodymais. Kaip matyti teismas nurodė tik tai, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu net trijų apklausų metu nepaminėjo, kad įvykio vietoje buvo liudytojas D. M., o tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu, šią aplinkybę jau nurodė. Tačiau vien tai negali būti pripažįstama esminiu nukentėjusiojo parodymų prieštaravimu, kuris sudarytų pagrindą abejoti jo nuoseklių parodymų visuma, ir juos atmesti. Juolab, kad, kaip visiškai pagrįstai akcentuojama prokuroro apeliaciniame skunde, bylos duomenys rodo, jog liudytojas D. M. į įvykio vietą (aikštelę) atvažiavo tuo metu, kai tarp K. L. ir D. B. jau vyko žodinis konfliktas, todėl, tikėtina, kad tokiomis aplinkybėmis D. B. galėjo ir nematyti/nebūti įsitikinęs, jog įvykio metu D. M. buvo atvažiavęs į aikštelę.
8. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. L. parodymus apie pasikėsinimą į jo (K. L.) sveikatą iš dalies patvirtina liudytojų parodymai.
9. Visų pirma, akcentuotina, kad liudytojai D. M. ir R. B. yra pažįstami su K. L. – liudytojas R. B. yra K. L. draugas, įvykio metu jis kartu su K. L. pastarojo automobiliu atvažiavo į aikštelę ir iš jos kartu išvažiavo, o liudytojas D. M. yra buvęs K. L. bendradarbis. Dėl to šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami ypač atidžiai, atsižvelgus į galimą jų suinteresuotumą duoti palankius parodymus K. L.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė, o taip pat neįvertino ir tos aplinkybės, kad paminėtų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi.
10. Minėta, kad į įvykio vietą (aikštelę) liudytojas R. B. atvažiavo su K. L. pastarojo vairuotu automobiliu. R. B. kartu su K. L. išlipo iš automobilio, priėjo prie D. B. automobilio. R. B. stovėjo 3-4 metrų atstumu nuo konfliktuojančių K. L. ir D. B.. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų R. B. parodymų matyti, kad jis negirdėjo, ką kalbėjo K. L. ir D. B., nematė, kad D. B. būtų purškęs dujas, negirdėjo dujų purškimo garso; bestovėdamas tik išgirdo, kaip K. L. pasakė „važiuojam“, po ko jis atsisukęs pamatė, kad K. L. eina į savo automobilio pusę pirštais trindamas akis; suprato, kad K. L. papurškė dujų automobilio „Toyota Prius“ vairuotojas (D. B.), nes daugiau nei automobilyje, nei prie automobilio žmonių nebuvo (1 t., b. l. 52). Teisiamojo posėdžio metu R. B. jau parodė, kad pokalbio tarp D. B. ir K. L. metu išgirdo silpną lyg purškimo garsą, pamatė, jog K. L. susiėmė už akių, pradėjo jas trinti, pasakė, kad gavo dujų; nematė smūgių sudavimo ir dujų purškimo, o tik girdėjo dujų purškimo garsą (1 t., b. l. 158-159). Kaip matyti, R. B. parodymai buvo ne tik kad nenuoseklūs, tačiau ir prieštaringi. Minėta, kad R. B. prie D. B. automobilio priėjo kartu su K. L., stovėjo vos už 3-4 metrų nuo konfliktuojančių K. L. ir D. B.. Todėl viena vertus, mažai tikėtina, kad R. B. tokioje situacijoje galėjo nematyti, negirdėti nei pokalbio, nei dujų purškimo garso, nei K. L. suduotų smūgių D. B.; kita vertus, jeigu tikėti liudytojo R. B. teisiamojo posėdžio metu pakeistais parodymais, kad jis lygtai girdėjo silpną dujų purškimo garsą, tokiu atveju, akivaizdu, kad jis turėjo į tokį garsą sureaguoti bei matyti, kaip K. L. suduoda smūgius D. B. (pagal K. L. parodymus, jis smūgius D. B. sudavė tik tuo metu ir tik tol, kol D. B. purškė į jį dujomis, o jis, gindamasis, iš jo rankos norėjo išmušti dujų balionėlį, kai nustojo purkšti, jis iš karto atsitraukė). Tačiau liudytojas R. B. parodė, kad nematė, kaip K. L. sudavė smūgius D. B.. Tas pats pasisakytina ir apie liudytojo D. M. parodymus. Liudytojas D. M. parodė, kad sėdėjo savo automobilyje apie 10-15 metrų nuo D. B. automobilio, klausėsi muzikos, pro atidarytą savo automobilio priekinių durelių langą girdėjo, kad K. L. ir D. B. konfliktuoja dėl darbo; ikiteisminio tyrimo metu D. M. parodė, kad sėdėdamas automobilyje išgirdo garsą panašų į dujų purškimą. Teisiamojo posėdžio metu jis jau jau kategoriškai tvirtino, kad girdėjo dujų purškimo garsą. Tačiau vėlgi, kaip ir liudytojas R. B., visose apklausose jis parodė, kad nematė, kaip D. B. purškė dujas, nematė, kaip K. L. sudavė smūgius D. B., nors kaip aptarta pirmiau, jeigu šis liudytojas girdėjo dujų purškimo garsą, turėjo matyti ir tai, kaip K. L. suduoda smūgius D. B., tačiau pastarasis teigė to nematęs, tvirtino, kad K. L. pamatė tik tada, kai jis bėgo nuo D. B. automobilio. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, kad minėtų liudytojų parodymai kelią pagrįstų abejonių, todėl juos pripažinti patikimais ir remtis šioje byloje pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.
11. Kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (liudytojų S. Š., A. P., D. Š. parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys) neleidžia padaryti kategoriškos ir vienareikšmiškos išvados, jog įvykio metu D. B. automobilyje buvo dujų balionėlis.
12. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad K. L. atliko veiksmus, dėl kurių jam buvo pareikštas kaltinimas, tačiau nustatė, kad šie jo veiksmai buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Bylos įrodymai nepatvirtina K. L. parodymų, jog D. B. į jį purškė dujas, o jis nuo tokių D. B. veiksmų tik gynėsi – sudavė D. B. smūgius, norėdamas iš jo rankos išmušti dujų balionėlį. Be to, tokia K. L. nurodyta įvykio versija, įvertinus ją kitų byloje esančių įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nelogiška.
13. Kaip nustatyta bylos duomenimis, konflikto metu D. B. sėdėjo savo automobilyje vairuotojo vietoje, automobilio durelės buvo uždarytos, pravertas langas, o K. L. stovėjo lauke šalia šio automobilio; pro pravertą automobilio durelių langą jie kalbėjosi. Iš K. L. parodymų matyti, kad pokalbio metu, kažkuriuo momentu jis pakėlė akis, pažiūrėjo į pravažiuojančią mašiną, kuri pašvietė žibintais, o kai nuleido akis į D. B., pajuto purškiamas dujas; purškimas buvo vienas, ilgas; tada jis instinktyviai pro atidarytą automobilio langą norėjo kaire ranka išmušti balionėlį D. B. iš jo dešinės rankos; trenkė jam kokius du kartus ir tik tol, kol jis purškė dujomis; kai nustojo purkšti, iš karto atsitraukė. Šioje vietoje teisėjų kolegija akcentuoja, kad remiantis Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo D. B. parodymais, paties K. L. parodymais nustatyta, kad D. B. smūgiai buvo suduoti ir sužalojimai padaryti veide, kakle, kairėje rankoje, o dešinėje rankoje, kurioje, pasak K. L., D. B. laikė dujų balionėlį ir į kurį pastarasis taikėsi, norėdamas jį išmušti, jokie sužalojimai nekonstatuoti. Priešingai, nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai, jų pobūdis visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad K. L. tyčia jam ranka smūgiavo į veidą, o jis nuo smūgių gynėsi veidą, prisidengdamas kaire ranka. Akcentuotina ir tai, kad K. L. nenurodė, jog D. B. dujų balionėlį būtų iškišęs per automobilio langą, priešingai, parodė, kad jis (K. L.) buvo pasilenkęs prie lango, dešine ranka atsirėmęs į automobilį, o kaire ranka bandė išmušti dujų balionėlį; iš pradžių D. B. dujas purškė tikslingai, tiesiai gal porą sekundžių, paskui atitraukė, kai jis pradėjo mosuoti ranka; tvirtino, kad smūgius sudavė D. B. tik tol, kol jis purškė dujomis, kai nustojo purkšti, jis (K. L.) iš karto atsitraukė. Taigi, pagal K. L. parodymus dujos buvo purškiamos automobilio viduje, ir jeigu, kaip nurodo K. L., jis taikėsi į dujų balionėlį, tai pagal D. B. konstatuotus sužalojimus balionėlį jis turėjo laikyti, taigi ir dujas purkšti, prie savo veido. Tai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo D. B. parodymams, tačiau ir objektyviems bylos duomenims – iš karto po įvykio atvykę policijos pareigūnai jokio dujų panaudojimo fakto nenustatė; po įvykio atlikus D. B. medicininę apžiūrą nenustatyta dujų sukeltų padarinių (akių gleivinės pažeidimų ar kt.). Be to, pagrindą abejoti K. L. parodymais dėl dujų purškimo sudaro ir paties K. L. iš karto po įvykio atlikti veiksmai. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš karto po to, kai, pasak K. L., D. B. jam į akis papurškė dujų, K. L. sėdo į savo automobilį ir jį vairavo – parvežė namo R. B. ir pats grįžo namo. Aplinkybių apie patirtą dujų poveikį kartu su K. L. buvęs liudytojas R. B. nė vienoje apklausoje nenurodė.
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nepagrįstai pripažino K. L. veiksmus kaip būtinąją gintį, t. y. jog kėsinimasis į K. L. sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Bylos įrodymais nustatyta, kad D. B. sėdėjo automobilyje, automobilio durelės buvo uždarytytos, buvo praviras vairuotojo pusės langas, o K. L. stovėjo lauke prie automobilio. Jeigu ir tikėti K. L. parodymais dėl prieš jį pavartoto smurto, šiuo atveju visiškai akivaizdu, kad K. L. turėjo pasirinkimą ne smurtauti, o nusisukti, atsitraukti, nueiti nuo automobilyje sėdinčio D. B.. Todėl visiškai pritartina apeliacinių skundų argumentams, jog K. L. nelogiškai nurodo jo pasirinktą neva gynimosi nuo D. B. veiksmų būdą.
15. Taip pat akcentuotina ir tai, kad iš karto po įvykio policijos pareigūnus iškvietė būtent nukentėjusysis D. B., kuris vėliau kreipėsi ir į medikus. O K. L. iš įvykio vietos pasišalino, nei iš karto po įvykio, nei vėliau į atitinkamas institucijas dėl D. B. prieš jį atliktų veiksmų, nuo kurių jam neva reikėjo gintis, nesikreipė. Dar daugiau, kaip pagrįstai akcentuoja ir prokuroras apeliaciniame skunde, apie tariamai neteisėtus D. B. veiksmus K. L. nepranešė net ir praėjus mėnesiui laiko po įvykio – 2019-09-05 atvykus apklausai į policijos komisariatą ir įteikus pranešimą dėl įtarimo K. L. parodymus duoti atsisakė, o aptariamą įvykio versiją – kad pats buvo užpultas ir tik gynėsi nuo D. B., nurodė tik 2019-09-13.
16. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktinę bylos aplinkybę, t. y. kad D. B. pasikėsinosi į K. L. sveikatą – purškė į jį dujas, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą baudžiamąją bylą K. L. atžvilgiu nutraukti, kadangi D. B. atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų nėra jokio pagrindo pripažinti būtinąja gintimi. Šiuo atveju K. L. veiksmai negali būti pripažinti adekvačiais nustatytai situacijai ir veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
17. Šioje byloje nustatyta, kad K. L. 2019 m. rugpjūčio 5 d., apie 23 val., aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, tyčia sumušė D. B., t. y. priėjęs prie automobilyje „Toyota Prius“, vairuotojo vietoje sėdinčio D. B., per atidarytą vairuotojo pusės durų langą sudavė vieną smūgį kumščiu, pataikydamas nukentėjusiajam D. B. į veidą, vieną smūgį kumščiu, pataikydamas į kairės rankos dilbį, ir vieną smūgį kumščiu, pataikydamas į kaklo kairę pusę, padarydamas kraujosruvą po gleivine viršutinėje lūpoje, odos kraujosruvas kaklo kairiame šone, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. B. sveikatą. K. L. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.
18. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę K. L., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, stadiją, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bei kitas reikšmingas aplinkybes.
19. K. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
20. K. L. padarė vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai – nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. B. sveikatą, jo padaryta veika yra tyčinė, baigta. K. L. neteistas, nebaustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centre ir priklausomybių ligų kabineto įskaitoje neregistruotas, dirba. Teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir motyvus, į nusikalstamos veikos pasekmes, kaltinamojo asmenybę, į tai, jog nesiėmė priemonių nusikalstamų veikų pasekmėms sušvelninti – neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino žalos, ir prieina prie išvados, kad K. L. už nesunkų nusikaltimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 54 straipsniu, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, nes įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad paskirus šios rūšies bausmę bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Nustatydamas laisvės apribojimo bausmės trukmę, teismas, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos pasekmes, į visas bylos aplinkybes, į tai, jog nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir daro išvadą, kad K. L. laisvės apribojimo bausmė skirtina trumpesnė nei numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis, įpareigojant K. L. šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Darydamas šią išvadą, teismas dar kartą atsižvelgia į jau aptartas bylos aplinkybes ir konstatuoja, jog būtent tokios trukmės bausmė ir įpareigojimai būtų proporcingi baudžiamojo įstatymo pažeidimui, K. L. asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus, t. y. kaltinamajam padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas to pasekmes.
21. Nukentėjusysis D. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė jo naudai iš K. L. priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei visas jo patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 39-40). Civiliniame ieškinyje D. B. nurodė, kad dėl jo atžvilgiu K. L. panaudoto fizinio smurto jis jautė fizinį skausmą, buvo ištinęs jo veidas, prakirsta lūpa, išryškėjo hematomos. Veido ir lūpos patinimas gijo apie savaitę laiko, todėl jis patyrė nepatogumų, susijusių su neestetine veido išvaizda, buvo apribotos jo galimybės bendrauti, lankytis viešose vietose, be to, buvo priverstas praleisti darbo pokalbį ir prarado potencialų darbą. K. L. panaudoti veiksmai jam sukėlė emocinius išgyvenimus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, buvo įbaugintas. Išgyveno dėl to, kad jį sužalotą galėjo pamatyti dukra, vengė su ja bendrauti.
22. Spręsdama neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nustatydama nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad K. L. tyčiniais smurtiniais veiksmais – smūgiais kumščiu nukentėjusiajam D. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata – padaryta kraujosruva po gleivine viršutinėje lūpoje, odos kraujosruvos kaklo kairiame šone. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, taip pat patyrė neigiamų emocijų, išgyvenimų ir kitų nepatogumų, kuriuos nurodė civiliniame ieškinyje. Tačiau teismas vertina ir tai, kad sužalojimai nebuvo ilgalaikiai, kraujosruvos gijo apie savaitę laiko, duomenų apie kokius nors neigiamus liekamuosius reiškinius nėra. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nukentėjusiojo nurodytų patirtų dvasinių išgyvenimų pobūdį, nusikalstamos veikos pobūdį, nukentėjusiojo ir K. L. turtines padėtis bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, prieina prie išvados, jog nukentėjusiojo D. B. neturtinės žalos civilinis ieškinys yra pagrįstas 300 Eur sumai, kuri priteistina iš K. L. nukentėjusiajam D. B., kadangi žala padaryta neteisėtais K. L. veiksmais.
23. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusysis D. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – 200 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 350 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 138-139, 169-170), taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikė sąskaitą ir pinigų priėmimo kvitą, patvirtinančius jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme – 350 Eur (2 t., b. l. 27) ir prašo visas šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis bei išieškoti jas iš K. L.. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis aukščiau aptartomis baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, sprendžia, kad nukentėjusiojo D. B. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, ir, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, patirtas darbo ir laiko sąnaudas nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, į tai, kad nukentėjusiojo D. B. apeliacinis skundas dėl esminio reikalavimo yra tenkinamas, konstatuoja, jog iš K. L. išieškotinos nukentėjusiojo D. B. patirtos išlaidos, viso 900 Eur (550 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 350 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme), kurios yra teisingos, proporcingos proceso trukmei bei bylos sudėtingumui.
24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo K. L. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, išlaidų suma yra 84,06 Eur. Šios išlaidos nepriteistinos.
25. Pagal nuo 2020-07-15 galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
26. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo.
27. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).
28. Kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš K. L. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
K. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės apribojimu septyniems mėnesiams, įpareigojant K. L. šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Nukentėjusiojo D. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti iš K. L. 300 Eur D. B. neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš K. L. 900 Eur nukentėjusiajam D. B. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
K. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki pradėjus bausmės vykdymą.