Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 203 str. 2 d. ir nubaustas 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d.

- pagal BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d.d., šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2003 m. balandžio 24 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas K. K. , tačiau nuosprendis apeliacine tvarka jo atžvilgiu neapskųstas.

Iš D. J., T. L. ir K. K. priteista solidariai 163860 Lt Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir T. L. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje sukčiavo įgyjant didelės vertės svetimą turtą: D. J. organizavo juridinio asmens veiklą, naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti, o T. L. , vykdydamas sukčiavimą, piktnaudžiavo tarnyba, o būtent :

D. J. nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas jo paties suburtos ir kartu su T. L. vadovautos organizuotos grupės nariu, kurioje jis pats, K. K. , V. Š. ir T. L. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su savo grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės ir UAB „M.” veiklos vadovavimu šios įmonės apskaitos tvarkymo fikcijos organizavimu ir dokumentų klastojimu, nusikaltimo slėpimu bei žinodamas, jog UAB „M.”, faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti - prekėms įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti LR ūkio subjektams, tam, kad įrašant į UAB „M.” PVM sąskaitas- faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes LR ūkio subjektams, bei paėmus pinigus iš UAB „M.” sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB „M.” vardu mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti nebuvo planuojama, nes A. Z., neįsteigus įmonės ir neturint tam licencijos nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM supirkus 240 t spalvoto metalo ir šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus T. L., iš anksto pažadėjusiam A. Z. tam kiekiui pateikti metalo pardavimo UAB „B.” dokumentus, T. L. per V. Š. perdavus duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J. nurodė UAB „M.” direktoriui K. K. įrašyti į UAB „M.” PVM sąskaitas-faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „M.” ir UAB „B.” ir patvirtinti šiuos duomenis savo parašu: K. K. žinant, kad UAB „M.“ prekių neturėjo ir jų UAB „B.” nepardavė, patvirtinus parašu į UAB „M.” PVM sąskaitų-faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr. 0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „M. ” pardavė UAB „B.” 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus jam, D. J., paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavė T. L.. Pastarajam minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavus A. Z., šiam pagal šiuos dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB „B.” UAB „M.” vardu, UAB „B.” už įsigytą metalą apmokėjus-mokėjimo pavedimais į UAB „M.” atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1076160 Lt, iš kurios 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB „M.” privalėjo pervesti į valstybės biudžetą K. K. paėmus iš UAB „M.” bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus jam, D. J., jis pasiliko 50 proc. PVM sumos, o likusius pinigus per V. Š. perdavė T. L., T. L. pasilikus sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusią sumą, kurią sudarė 912000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB „B.” metalo vertė be PVM, perdavus A. Z., jis, D. J., kartu su T. L. apgaule įgijo 164160 Lt svetimo turto valstybės biudžeto lėšų, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2d.

Taip pat D.J. nuteistas už tai, kad būdamas organizuotos grupės narių veiksmų koordinatoriumi bei vadovu iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu steigiama įmonė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o yra reikalinga neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. K. įsteigti įmonę bei davė jam pinigų jos steigimui. K. K. 2002 m. spalio 18 d. (duomenys neskelbtini), Kauno m. savivaldybės rejestro tvarkytojos užsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nr. (duomenys neskelbtini), įsteigus UAB „M.”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis, D.J., nurodinėjo K.K. kaip vadovauti UAB „M.”, kurios buhalterinius apskaitos dokumentus –PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d. kartu su K. K., V. Š. ir T. L., naudojo sukčiavimui, tokiu būdu užvaldė 164160 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Taigi jis, D. J., Kaune suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d. vadovauti UAB „M.”, kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 203 str. 2d.

T.L. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas D.J. suburtos ir kartu su juo vadovaujamos organizuotos grupės, kurioje jis pats, K.K., V.Š. ir D.J. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduoti ir turint konkretų vaidmenį, nariu, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su šios grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės vadovavimu spalvotųjų metalų prekybos srityje – UAB „M.” apskaitos dokumentų realizavimu tretiesiems asmenims, asmenų, kuriems reikalingi spalvotų metalų legalizavimo dokumentai, paieška, duomenų gautų iš trečiųjų asmenų apie legalizuotinų metalų kiekį pateikimą organizuotos grupės nariams bei nusikaltimo slėpimu, žinodamas, jog UAB „M.” faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti- prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tam, kad įrašant į UAB „M.” PVM sąskaitas-faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB „M.” sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB „M.” vardu mokesčių, į Lietuvos Respublikos biudžetą nebuvo planuojama, susitarė su A. Z., kad pateiks pastarojo, neturint leidimo verstis šia veikla, iš privačių supirktą aliuminio metalą tariamai pateisinančius dokumentus, su juose įrašytais melagingais duomenimis, neva tą ne A. Z., o UAB „M.” parduoda tą metalą UAB „B.”. A. Z., neįsteigus įmonės, neturint tam licenzijos, nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, supirkus 240 t aliuminio metalo, šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus jam, T. L., jis, T. L., per V. Š. perdavė duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J.. Jo nurodymu UAB „M.” direktoriui K. K., žinančiam, kad UAB „M.” aliuminio metalo neturėjo ir jų UAB „B.” nepardavė, bei patvirtinus parašu į UAB „M.s” PVM sąskaitų – faktūrų serijos GFA Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr.0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „M.” pardavė UAB „B.” 240 t aliuminio metalo už 1076160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. J., šiam paimtus iš K. K. dokumentus per V.Š. perdavus jam, T. L., pastarasis minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavė A. Z.. Šiam pagal suklastotus dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB „B.” UAB „M.” vardu, UAB „B.” už įsigytą metalą apmokėjus - mokėjimo pavedimais į UAB „M.” atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio Bankas” Kauno filiale, bei Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1076160 Lt, iš kurios 164160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB „M.” privalėjo pervesti į valstybės biudžetą, K. K. paėmus iš UAB „M.” bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus D. J., pastarajam pasilikus sau 50 proc. PVM sumos, o likusią pinigų dalį per V. Š. perdavus jam, T. L., jis, T. L., pasiliko sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusius pinigus 912000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB „B.” metalo vertė be PVM, perdavė A. Z.. Tokiu būdu, jis kartu su K. K., V. Š. ir D. J. apgaule įgijo svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų, t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Taip pat T. L. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, dirbdamas (duomenys neskelbtini) kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigose, tarnybos bei ne tarnybos metu, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymą 5 str. 4 ir 5 p., kuris numato, kad policijos pareigūnas privalo užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, 21 str. 1d. 2 p., kuris policijos pareigūnui nustato pareigą, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, taip pat grubiai pažeisdamas (duomenys neskelbtini) 2002-07-01 įsakymu Nr.283 patvirtintą (duomenys neskelbtini) kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus I-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, su kuria jis 2002-07-01 pasirašytinai supažindintas, II dalį, kuri numato, kad jis, T. L., būdamas valstybės tarnautoju eidamas jaunesniojo inspektoriaus pareigas privalo užkardyti, tirti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus valstybės ekonomikos interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams, siekdamas sau turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – turėdamas tarnybinių žinių, kad V.Š., D.J. ir K.K. daro nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, valstybės tarnybai ir finansams, ne tik neužkardė jų daromų nusikaltimų ir nesiėmė priemonių pradėti kaltininkų baudžiamąjį persekiojimą, bet pats tyčia pasiūlė jiems daryti sukčiavimą ir įsitraukęs į D. J. suburtos organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą, kartu su juo, vadovaudamas šiai organizuotai grupei ir koordinuodamas jos narių veiklą, pasikliaudamas tuo, kad dirbdamas tokias veikas tiriančio policijos padalinio pareigūnu, gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos, bei tikėdamasis, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo. Apgaule kartu su organizuotos grupės nariais D. J., V. Š., K. K. įgijo svetimą turtą 164160 Lt valstybės biudžeto lėšų dalį, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos, t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2d.

Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. Z. ir V. Š. melagingais parodymais apie apeliantą, nes jie patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės bei realios laisvės atėmimo bausmės už jų pačių padarytus nusikaltimus. Apeliantas šiuos asmenis 2002 metų gruodžio mėn. pats supažindino ir apie tai patvirtino liudytojas V. C.. Teismas nepagrįstai nevertino šio liudytojo parodymų.

Nurodo, kad įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose tarp apelianto, A. Z. ir V. Š. nėra jokių pokalbių apie UAB „M.“, jos nelegalią veiklą ir neteisėtus susitarimus dėl metalų prekybos. Apeliantas teigia, kad A. Z. ir V. Š. komentuodami šiuos pokalbius iškraipė pokalbių turinį taip, kad galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės ar realios laisvės atėmimo bausmės. Todėl apeliantas teigia, kad teismas išnagrinėjo bylą šališkai, nevisapusiškai, padarydamas esminius BPK pažeidimus ir priimdamas neteisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, D. J. ir jo gynėja prašė sušvelninti nuteistajam (D. J.) paskirtą bausmę, prokurorai - skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. J. ir T. L. skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 182 str. 2 d. ir 203 str. 2 d., o T. L. - pagal BK 182 str. 2 d. bei 228 str. 2 d.

Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, veikų juridinio įvertinimo nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendį D. J. savo skunde faktiškai ginčija tik teisės taikymo aspektu. Tuo pačiu pagrindu nuosprendį ginčija ir T. L.. Kartu pastarasis apeliuoja ir į, jo nuomone, netinkamą įrodymų vertinimą ir kitus ikiteisminiame tyrime bei apygardos teisme padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Apeliaciniuose skunduose iš esmės perrašyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2005 motyvai, kad nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, t. y. sukčiavimo objektu, nes šios pajamos mokesčių pavidalu nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžete sukauptų lėšų.

Iš tiesų, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų-precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, o rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau pažymėtina, kad, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad „teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“.

Tačiau paminėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2005 buvo nustatytos kitokios faktinės bylos aplinkybės – PVM nemokėjo realiai veikiančių įmonių (PVM mokėtojų) darbuotojai, atsakingi už šio mokesčio pervedimą valstybei. Šie darbuotojai nesiekė apgaule įgyti svetimą turtą. Jų tikslas buvo išvengti PVM mokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-527/2006 konstatavo, kad mokesčiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomi administracinio teisinio reguliavimo metodai. Dėl šių aplinkybių paminėti teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojų nustatytą prievolę valstybei. Tai, kad mokesčius nustato valstybė, reiškia, kad prievolė mokėti įstatymais nustatytus mokesčius atsiranda valstybės, o ne institucijos, atsakingos už mokesčio administravimą atžvilgiu.

Kolegijos nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos kasacinės bylos Nr. 2K-527/2006 faktinės aplinkybės yra tapačios bylai, kurioje priimtą nuosprendį apeliacine tvarka apskundė D. J. ir T. L.. Abejose baudžiamosiose bylose visi nuteisti asmenys nebuvo susiję prievoliniais teisiniais santykiais su valstybe, t. y. neturėjo ir negalėjo turėti pareigos mokėti PVM. Abejais atvejais priedangos įmonės buvo įkurtos tikslu nuslėpti neteisėtą veiklą – apgaulės būdu pasisavinti PVM. Aptariamose baudžiamosiose bylose nustatytas identiškas PVM pasisavinimo mechanizmas – imituojant ūkinę veiklą, klastojant PVM sąskaitas-faktūras (įrašant tikrovės neatitinkančias žinias apie ūkinės operacijos turinį), įsiterpiama į PVM surinkimo grandinę ir tokiu būdu pasisavinama priedangos įmonėms pervestą PVM.

Abejose baudžiamosiose bylose visi kaltinamieji ar nuteistieji nebuvo kaltinami apgaule išvengę turtinės prievolės ar ją panaikinę. Jie visi buvo kaltinami apgaule įgiję svetimą turtą. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 str. dispozicijoje taip pat buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto užvaldymą. Todėl apeliantų teiginiai apie BK 3 str. nuostatų taikymą, dėl nusikaltimo sudėčių išplėtimo (lyginant 1961 m. BK 274 str. ir 2000 m. BK 182 str. dispozicijas), nėra teisiškai pagrįstos.

Dėl BK 182 str. taikymo pagal analogiškas bylos aplinkybes yra pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147/2005.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir vaizdžiai aptarta PVM prigimtis, jo mokėjimo tvarka ir padaryta teisinga išvada, kad UAB „B.“ sumokėtas PVM tapo valstybės nuosavybe. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis, kurioje konstatuota, jog UAB „B.“ pirkimo PVM sumokėjo, t. y. su valstybe atsiskaitė (t. 8, b. l. 117-119).

Nuteistasis D. J. neginčija apygardos teismo išvadų, kad UAB „B.“ pervestas UAB „M.“ PVM (164160 Lt) nepateko į valstybės biudžetą. Tačiau apeliantas nutyli, kad jis pats apygardos ir apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog iš UAB „M.“ sąskaitų paimtus pinigus, kuriuos kaip PVM į šias sąskaitas pervesdavo UAB „B.“, K. K. perduodavo jam.

Taigi, apeliantai ne išvengė prievolės, kurios, nebūdami UAB „M.“ darbuotojai, jie ir neturėjo, o apgaulės būdu gavo pinigines lėšas, kuriomis iki tol taip pat nedisponavo.

Abu apeliantai pripažįsta, kad UAB „M.“ teisės į nurodytą PVM niekada nebuvo įgijusi, nes jis paminėtai bendrovei buvo pervestas panaudojant suklastotas PVM sąskaitas-faktūras apie tariamai įvykusią ūkinę operaciją (metalo pirkimą iš UAB „A.“).

Toks PVM pasisavinimo mechanizmas pagal jau paminėtą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktiką vienareikšmiškai turi būti vertinamas kaip svetimo turto įgijimas apgaulės būdu, jei yra nustatyti visi būtini šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Kaip jau minėta, D. J. iš esmės neginčija objektyviųjų veikos požymių. Tačiau jo teiginiai apie tariamai legalią prekybą metalu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paties nuteistojo parodymų ir visuotinai žinomo teisės sistemos principo, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėti padariniai.

Iš nuteistojo K. K. parodymų matyti, kad UAB „M.“ jokios veiklos faktiškai nevykdė ir pinigų sąskaitoje neturėjo. Jam D. J. pažadėjo 4000 Lt už pinigų, pervestų į bendrovės sąskaitą, paėmimą. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „M.“ darbuotojų, sandėliavimo patalpų neturėjo. K. K. šioje byloje yra nuteistas už PVM sąskaitų-faktūrų apie tariamą sandorį (medienos pirkimą iš UAB „A.“) suklastojimą.

Taigi, šių įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad UAB „M.“ buvo įsteigta kaip priedangos įmonė, kurios tikslas buvo nuslėpti neteisėtą nuteistųjų veiklą. Tai, kad paminėta bendrovė tuo pačiu tikslu atliko keletą mokestinių pavedimų už įgyjamą medieną neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus.

D. J. teisingai pažymi, kad, vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., teisme byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl teismas neturėjo teisės detaliau aiškintis ir pagrįstai nesiaiškino kitų paminėtos bendrovės deklaruotų veiklos rūšių aplinkybių.

Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų nėra nurodyta pagal kokią BK 203 str. 2 d. redakciją D. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas.

Pažymėtina, kad tiek 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr.VIII-1969 patvirtinta BK 203 str. 2 d. redakcija, tiek 2004 m. sausio 29 d. įstatymu Nr. IX-1992 patvirtinta šio baudžiamojo įstatymo redakcija yra identiškos, t. y. abiejų įstatymų dispozicijos ir sankcijos yra tokios pačios. Todėl įstatymo redakcijos nenurodymas, šiuo konkrečiu atveju, nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, numatytu BPK 369 str. 3 d.

Nuosprendžio priėmimo metu galiojo 2004 m. sausio 29 d. įstatymu patvirtinta BK 203 str. 2 d. redakcija. Šis baudžiamasis įstatymas yra palankesnis, lyginant su veikos padarymo metu galiojusiu įstatymu (1961 m. BK 307 str. 2 d.).

Taigi, vadovaujantis BK 3 str. 2 d. nuostatomis, D. J. nusikalstama veika šioje dalyje turi būti kvalifikuojama pagal BK 203 str. 2 d. (2004 m. sausio 29 d. įst. red.). Todėl nuosprendis tikslintinas D. J. nusikalstamą veiką dėl UAB „M.“ įsteigimo organizavimo kvalifikuojant pagal BK 203 str. 2 d. (2004 m. sausio 29 d. įst. red.). Tai kolegija daro nekeisdama nuosprendžio rezoliucinės dalies.

Apygardos teismas motyvuotai konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarytos organizuotoje grupėje ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Todėl papildomai kvalifikuoti nuteistųjų veikas pagal BK 25 str. nėra reikalo.

Byloje nustatyta, kad D. J. ne tik sukūrė ir kartu su T. L. vadovavo organizuotai grupei, bet ir pats aktyviai dalyvavo realizuojant bendrą nusikalstamą ketinimą. Todėl ir, šiuo atveju, jo veiksmų papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d. nereikia.

Nuteistojo T. L. apeliaciniame skunde išdėstyti pakankamai prieštaringi argumentai. Jis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau jis tvirtina, kad žinodamas, jog V. Š. kartu su A. Z. užsiima nelegalia prekyba metalais, perduodavo iš neteisėtos veiklos gautus pinigus A. Z., siekdamas pastarąjį užverbuoti kaip policijos informatorių (t. 7, b. l. 103).

Koks yra nelegalios prekybos metalais, o tuo pačiu PVM pasisavinimo, mechanizmas, T. L., būdamas policijos pareigūnu, pagal savo tarnybines pareigas atsakingas už nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų valstybės ekonomikos interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams užkardymą ir tyrimą, be jokios abejonės žinojo. Tai neginčija ir pats apeliantas.

Byloje yra nustatyta, kad T. L. pateikta informacija dėl A. Z. negali būti laikoma informatoriaus verbavimu (t. 6, b. l. 96).

Be to, iš A. Z. parodymų ir jo bei T. L. telefoninio pokalbio turinio seka, kad T. L. versiją apie tariamą A. Z. verbavimą sugalvojo tik po to, kai pastebėjo jog jų susitikimas buvo fiksuojamas STT pareigūnų (t. 1, b. l. 230).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame pokalbyje užfiksuotas T. L. perspėjimas apie A. Z. telefoninių pokalbių pasiklausymą aiškiai nesiderina su T. L. iškelta versija. Būtent šie pokalbiai ir įrodo tikruosius T. L. ketinimus - nuslėpti savo dalyvavimą apgaule įgyjant didelės vertės svetimą turtą.

Tokios išvados nepaneigia neinformatyvūs liudytojo E. A. parodymai.

Pažymėtina, kad netgi sutinkant su tuo, kad T. L. ketinimai buvo būtent tokie (nors tai, kaip jau minėta, yra paneigta), vėliau sekę paminėti apelianto veiksmai, kuriuos jis pats pripažįsta, yra nusikalstami, nes jam nebuvo suteikta teisė Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 12 str. nustatyta tvarka imituoti nusikalstamą veiką.

Taigi, jau vien tokia teisinė situacija ir T. L. atliktų veiksmų apimtis bei turinys leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto BK 182 str. Tokia išvada darytina nepriklausomai nuo to, kaip bendrininkai pasidalino pasisavintą PVM, nes, šiuo konkrečiu atveju, nusikaltimas buvo baigtas, paėmus pinigus iš UAB „M.“ atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose.

Kolegija neturi pagrindo netikėti V. Š. ir A. Z. parodymais dėl T. L. ir D. J. vaidmens jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Šių asmenų parodymai yra neprieštaringi. Juos visiškai patvirtina byloje esančiose telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti paties T. L. pokalbiai, kuriuose minimos konkrečios pinigų sumos, ir iš kurių matyti aiškus T. L. noras gauti jam priklausančią pinigų dalį (t. 1, b. l. 178). Tai kategoriškai paneigia T. L. teiginius apie nesavanaudišką pagalbą A. Z. ir V. Š..

Kolegijos nuomone, V. Š. ir A. Z. neturi jokio pagrindo apkalbėti T. L., nes nuo to jų teisinė padėtis nei pasunkėtų, nei palengvėtų. Todėl netikėti šių asmenų parodymais, kolegija neturi pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų tiesiogiai nėra nurodyta kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir kokius įrodymus atmeta. Todėl kolegija sutinka su T. L. skundo teiginiais, kad nuosprendžio struktūra neatitinka BPK 305 str. 1 d. 2 p. (bet ne BPK 305 str. 1 d. 1 ir 3 p.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimų. Tačiau ydingo savo turiniu apkaltinamojo nuosprendžio surašymas dar neduoda pagrindo naikinti šį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar priimti išteisinamąjį nuosprendį. Iš nuteistojo T. L. aktyvios pozicijos apygardos ir apeliacinės instancijos teismuose bei apeliacinio skundo turinio, kuriame apeliantas išsamiai aptaria tiek jam palankius, tiek nepalankius nuosprendyje išdėstytus įrodymus, matyti, jog jis suprato nuosprendžio esmę, aktyviai gynėsi nuo jam pareikšto kaltinimo ir visiškai realizavo baudžiamojo proceso įstatymo numatytas savo teises.

Kolegija nekvestionuoja apelianto teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, neigti savo kaltę ar ją pripažinti, keisti parodymus. Tačiau pasirinktos gynybos pozicijos nuoseklumas lemia jo parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, patikimumą.

Akivaizdu, kad apelianto parodymus patikimais laikyti negalima.

Štai, įtariamojo ir kaltinamojo apklausose T. L. neigė bet kokias sąsajas su prekyba metalais. Jis tai pat nurodė, kad iš nutarime patraukti kaltinamuoju nurodytų asmenų pažįsta tik V. Š. ir A. Z., kuris buvo kandidatas į informatorius (t. 6, b. l. 61, 67, 72).

Tačiau teisme, sprendžiant kardomosios priemonės-suėmimo klausimą, jis jau neigė pažintį su visais paminėtame nutarime nurodytais asmenimis, tarp jų ir su V. Š. bei A. Z. (t. 6, b. l. 79).

Vėliau, akistatos su V. Š. metu jis pripažino, kad su pastaruoju yra pažįstamas, tačiau tvirtino, kad jokių paketų jam neperduodavo ir iš jo neimdavo (t. 5, b. l. 80-82).

Akistatos su A. Z. metu T. L. taip pat neigė perdavinėjęs jam dokumentus ir pinigus (t. 5, b. l. 46-47).

Tačiau apygardos teisme jis jau nurodė, kad A. Z. ir V. Š. perdavinėjo paketus, maišelius, vokus su pinigais ir dokumentais ir tai darė kaip garantas, neturėdamas jokio materialinio suinteresuotumo, bei siekdamas gauti vertingos informacijos apie prekybą metalais (t. 7, b. l. 102-104, 206).

Toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas, jų kaita rodo, jog T. L. yra nenuoširdus ir bet kokiais būdais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, pripažindamas tik tas aplinkybes, kurių neigti nebėra prasmės.

Todėl kolegija remiasi tik ta T. L. parodymų dalimi (paketų, vokų, aplankų su pinigais ir dokumentais perdavinėjimas A. Z. ir V. Š.), kuri atitinka kitiems byloje surinktiems įrodymams. T.L. parodymų apie jo tyčios turinį ir kryptingumą dalis atmetama, nes ji prieštarauja A. Z., V. Š. parodymams, telefoninių pokalbių išklotinėms.

T. L. , ginčydamas savo kaltę, apygardos teisme iškėlė versiją apie tariamą A. Z. ir V. Š. pažintį, kurią tariamai patvirtina liudytojų V. C., V. S., G. B. parodymai. Tačiau ir pats apeliantas aiškiai nenurodo kokią reikšmę jo kaltei gali turėti paminėtų asmenų pažintis. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti prielaidą, kad ši tariama pažintis, nuteistojo nuomone, rodo, jog A. Z. ir V. Š. ir be jo galėjo daryti nusikalstamas veikas. Su tokia prielaida (galimybe daryti nusikalstamas veikas be T. L. pagalbos) galima sutikti. Tačiau faktinės bylos aplinkybės, kurias pripažįsta ir pats apeliantas, rodo, kad T. L. pats aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Be to, šie apelianto veiksmai (pinigų ir dokumentų perdavinėjimai) aiškiai nesiderina su jo deklaruojamu pasyvaus garanto vaidmeniu. Priešingai, šie veiksmai kaip tik paneigia A. Z. ir V. Š. pažintį, kurią abu paminėti asmenys nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigia, nes akivaizdu, kad vienas kitą pažystantiems asmenims keistis pinigais ir dokumentais nebūtų reikėję T.L. paslaugų.

Apeliantas iškraipo arba savaip interpretuoja V. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 105-173), kuriuose jis aiškina savo ir T. L. telefoninių pokalbių turinį. Šiuose parodymuose nėra nurodoma, jog V. Š. pažinojo A. Z. . Apeliantas nutyli, kad V. Š. suprantamai ir įtikinamai paaiškino, jog A. Z. pavardę sužinojo tik po sulaikymo ir todėl komentuodamas paminėtus telefoninius pokalbius, A. Z. jau įvardija kaip asmenį, kuris realizuodavo UAB „B.“ metalą.

Kolegija netiki liudytojų V. C., V. S., G. B. parodymais apie niekuo neišsiskiriančias T. L. ir jiems nepažįstamų asmenų susitikimų aplinkybes bei pokalbių, įvykusių prieš 3-4 metus, turinį.

T. L. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apygardos teismas nevertino specialistės N. M. išvadų ir paaiškinimų. Šie duomenys skundžiamame nuosprendyje yra įvertinti, motyvuojant sprendimą, kad PVM, buvo valstybės nuosavybė. Paminėta specialistė, atlikdama reviziją, nevertino ir neprivalėjo vertinti tikrųjų UAB „M.“ įkūrimo tikslų. Ji taip pat nevertino ir tos aplinkybės, kad į UAB „M.“ sąskaitas piniginės lėšos, sudarančios apskaičiuotą jų perdavimo PVM, UAB „B.“ pervedė suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, t. y. panaudojus apgaulę. Todėl paminėtos specialistės paaiškinimai, teismo išvadų nepaneigia ir joms neprieštarauja. Kolegija atkreipia apeliantų dėmesį ir į tai, kad UAB „M.“ nuosprendyje nurodytų pridėtinės vertės mokesčių, kurie, šiuo atveju, yra valstybės nuosavybė, nesumokėjo dėl dviejų paprastų priežasčių, t. y. dėl to, kad šią priedangos bendrovę įkūrę asmenys to niekada neketino daryti, ir dėl to, kad šie mokesčiai iš karto po jų pervedimo į UAB „M.“ sąskaitas bankuose buvo pasisavinami.

T. L. nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl jam reikėjo verbuoti A. Z. ir bandyti aiškintis prekybos metalu aplinkybes, jei ši prekyba, kaip vėliau ėmė teigti apeliantas, jo nuomone, buvo legali.

Byloje iš tiesų yra duomenų, kad D. J. ir V. Š. panašaus pobūdžio veikla užsiėmė ir anksčiau. Tačiau tai jokiu būdu nepaneigia apygardos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių, kad T. L. su kitais nuteistaisiais 2002 m. spalio 28 d. įkūrė UAB „M.“ ir kartu su D. J. vadovavo organizuotai grupei, kuri apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Iš A. Z. parodymų seka, kad UAB „B.“ aliuminį jis pardavė pagal T. L. pateiktus UAB „M.“ buhalterinius apskaitos dokumentus, kadangi ši bendrovė (UAB „M.“) už aliuminį sumokėjo brangiausiai (3,8 Lt už kilogramą).

A. Z. niekada netvirtino, kad visą aliuminio kiekį (240 tonų) iš karto pridavė į UAB „B.“. Jis nurodė, kad sukaupdavo apie 15 tonų metalo ir apie tai informuodavo T. L., kuris tokiam kiekiu pateikdavo UAB „M.“ dokumentus, o pridavus metalą – sumokėdavo pinigus – 3,8 Lt už kilogramą.

Taigi, jokių prieštaravimų ar neaiškumų A. Z. parodymuose nėra. Priešingai nei teigia apeliantas, A. Z. niekada netvirtino, kad prašė T. L. supažindinti jį (A. Z.) su mokesčių inspekcijos pareigūnu. Tokią priežastį, kaip jau minėta, nuosekliai neigia ir V. Š.. A. Z. taip pat nėra davęs parodymų, kad T. L. sakė, jog metalą legaliai pirko iš UAB „R.“. Jis nurodė, kad metalą pirko iš privačių asmenų be jokių dokumentų. Tokie A. Z. aiškinimai atitinka tikrovę, nes pirminės PVM surinkimo grandies (įmonės, kuriai realiai būtų išskirtas pirkimo PVM) buvimo atveju, nebebūtų prasmės kurti priedangos įmonę ir, imituojant normalią ūkinę veiklą, įsiterpti į PVM surinkimo grandinę, perimant ir pasisavinant šį mokestį.

T. L. teisingai pažymi, kad jo nuteisimas pagal BK 228 str. 2 d. yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo nuteisimu pagal BK 182 str. 2 d.

Kolegija jau padarė išvadą, jog T. L. kaltę pagrindžiančių įrodymų, byloje pakanka. Be to, apygardos teismas išvadas, dėl apelianto kaltės pagal BK 228 str. 2 d., pakankamai motyvavo. Kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir todėl jų plačiau neaptarinėja.

Kitos aplinkybės, kurias nurodo savo skunde apeliantas, yra tirtos. Sprendimai dėl T. L. skunde minimų faktų, taip pat yra priimti. Revizuoti jų kolegija neturi teisės.

Byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai, kad apygardos teismas įrodymus vertino ne taip kaip to pageidauja T. L., nereiškia, jog šis teismas bylą išnagrinėjo šališkai.

Vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Šioje byloje kaltinimas A. Z. , pagal BK 182 str. 2 d., nebuvo pareikštas ir byla dėl jo padarytų nusikalstamų veikų apygardos teisme nebuvo nagrinėjama. Baudžiamasis persekiojimas dėl A. Z. baigtas Kauno apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris yra nepakeistas ir nepanaikintas. Todėl kitaip vertinti A. Z. padarytą nusikalstamą veiką, kolegija neturi juridinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisme D. J. pakeitė savo reikalavimus ir prašė sušvelninti bausmę.

BPK XXIV skyriaus nuostatos nenumato galimybės pakeisti ar papildyti apeliacinį skundą. BPK 316 str. numatytos tik apeliantų teisės atšaukti skundą. D. J. savo skundo neatšaukė. Todėl bylą apeliacine tvarka kolegija išnagrinėjo paduoto skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.). Kolegija tik pažymi, kad taikydamas baudžiamąjį įstatymą, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

Nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliacinius skundus atmesti.