Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad kaltinamojo Ž. U. kaltė, 2017 m. birželio 4 d. nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

Kaip matyti iš kaltinamojo Ž. U. parodymų, jis savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos kategoriškai neigė bei paaiškino, kad 2017 m. birželio 4 d. jis susipyko su I. M., tarp jų kilo konfliktas, tačiau jokių muštynių ir veiksmų, nurodytų kaltinime, nebuvo. Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai, kaip kitais įrodymais nepagrįstą gynybinę versiją, todėl jo teisme duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek jie atitinka kitų byloje esančių įrodymų turinį. Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę, o tuo pačiu ir paneigiančių jo išsakytą gynybinę versiją.

Visų pirma pažymėtina, jog pati pirminė informacija apie smurto panaudojimą yra užfiksuota šioje baudžiamojoje byloje esančiame policijos įvykių registro įraše, iš kurio matyti, jog 2017 m. birželio 4 d., apie 17.00 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas asmens, prisistačiusio M., pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), buvęs pranešėjos sugyventinis Ž. U. puola muštis, puola pranešėją ir dabartinę savo sugyventinę (1 t., b. l. 5). Be to, duomenys apie panaudotą fizinį smurtą nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu yra užfiksuoti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiosios patrulės J. M. 2017 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime dėl galimai smurto artimoje aplinkoje fakto. Šiame tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2017 m. birželio 4 d., apie 17.02 val. patruliuojant su vyriausiuoju patruliu M. L. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), buvęs pranešėjos sugyventinis Ž. U. puola muštis, puola pranešėją ir dabartinę sugyventinę. Atvykus į įvykio vietą nustatyta, kad policiją kvietė I. M., gyv. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje nustatyta, kad konfliktas kilo tarp sugyventinių I. M., gim. (duomenys neskelbtini) (iš žodžių) ir Ž. U., gim. (duomenys neskelbtini), kurio metu Ž. U. mušė rankomis per galvą ir veidą I. M., dėl ko ji pajuto fizinį skausmą <...> Smurtą patyręs asmuo I. M. paaiškino, kad smurto poveikis pasireiškė, kai vyras Ž. U. trankė jai per galvą rankomis. Grafoje „Smurtą galintys rodyti požymiai“ pažymėta kakta, dešinė pusė (1 t., b. l. 7-8). Teisiamojo posėdžio metu šį tarnybinį pranešimą surašiusi policijos pareigūnė J. M., apklausta kaip liudytoja, patvirtino, jog atvykus pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje I. M. pasakė, kad jos sugyventinis smurtavo, mušė, rodė kaktą. Minėtos liudytojos teigimu, jei ant nukentėjusiosios matomi sužalojimai, jie pažymimi paveikslėlyje, esančiame tarnybiniame pranešime, o tuo atveju, jei jokie sužalojimai nematomi, paveikslėlyje niekas nežymima. Sugretinus šiuos liudytojos parodymus kartu su jos tarnybiniame pranešime nurodytomis ir pažymėtomis aplinkybėmis, teismui nekyla abejonių, jog minėto įvykio metu prieš nukentėjusiąją I. M. buvo panaudotas fizinis smurtas, sukėlęs jai fizinį skausmą, kadangi, kaip matyti iš tarnybiniame pranešime esančio paveikslėlio, jame yra užfiksuota nukentėjusiajai I. M. kaktos srityje padarytų sužalojimų, kurie buvo pastebėti pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų, lokalizacija. Šie duomenys paneigia kaltinamojo išsakytą gynybinę versiją, o tuo pačiu ir pranešėjos I. M. ir nukentėjusiosios I. M. teisme duotus parodymus, kurie, teismo vertinimu, nebuvo nuoširdūs, greičiau buvo melagingi. Pažymėtina, jog I. M., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. birželio 4 d.), davė išsamius, aiškius ir nuoseklius parodymus apie tai, kad 2017 m. birželio 4 d. jai ir jos dukrai M. M. būnant namuose, jos išgirdo riksmus. Dukra M. M. išbėgo į kiemą pasižiūrėti, kas vyksta. Kai pati išėjo į kiemą, pamatė, kaip jos dukra rankoje laikydama I. M. mergytę išbėgo iš (duomenys neskelbtini) buto šaukdama, kad tėvas Ž. U. muša I. M. I. M. teigimu, Ž. U. savo sugyventinę I. M. sumušė, suplėšė jos maikutę, ant veido matosi sumušimo žymės, tačiau I. M. jo labai bijo ir todėl pareiškimo nerašys (1 t., b. l. 15). Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu (2017 m. birželio 26 d.) I. M. parodė, kad I. M. labai bijo savo sugyventinio, todėl ir neturi pretenzijų, bet po jų konflikto ji matė, kad ant I. M. veido yra paraudimai, ant kaktos, ant skruosto. I. M. marškinėliai buvo suplėšyti, tai ne pirmas kartas, kuomet ji yra mušama (1 t., b. l. 19). Visgi apklausiama teisiamojo posėdžio metu I. M. nebuvo tokia nuosekli, priešingai, iš jos teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, jog I. M. davė kaltinamajam palankius parodymus, nesutampančius su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ir su byloje nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. I. M. teigimu, dėl muštynių ji nieko negali pasakyti, nežino, ar kaltinamasis su I. M. barėsi, ar mušėsi, paraudimų ant I. M. veido ji nematė. I. M. nurodė, kad jos dukra sakė, jog kaltinamasis ir I. M. barėsi. Teismui uždavus I. M. klausimą apie jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pastaroji paaiškino, kad duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ji tiek šiek neteisingai surašė, ir nors pasirašė, kad perskaitė parodymus, bet nebuvo visko perskaičiusi. Teismo vertinimu, tokie I. M. parodymai vertintini kritiškai, kaip galimai melagingi, todėl teismas nesivadovauja jos teisiamajame posėdyje duotais parodymais, o remiasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tokia išvada darytina pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad I. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo logiški, nuoseklūs, sutampantys su policijos pareigūnės tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, taip pat su šios policijos pareigūnės teisme duotais parodymais, policijos įvykių registro išrašo duomenimis. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jos duoti parodymai laikytini prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams. Nors I. M. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo šiek tiek neteisingai surašyti jos parodymai, visgi atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl šios veikos ji buvo apklausta du kartus: 2017 m. birželio 4 d. ir 2017 m. birželio 26 d. (1 t., b. l. 15, 19), abiem atvejais jos parodymai buvo nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, todėl nėra pagrindo tikėti I. M. teisiamajame posėdyje pateikta versija apie tai, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo ne visai teisingai surašyti, juolab, abiem atvejais parodymus ji patvirtino savo parašais. Pažymėtina, jog tiek I. M., tiek nukentėjusioji I. M., tiek kaltinamasis Ž. U. gyvena viename kieme, artimai bendrauja, abi moterys turi po bendrą vaiką su kaltinamuoju Ž. U., jos bei jų vaikai bendrauja ir tarpusavyje. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog būtent dėl šios priežasties I. M. teisme pakeitė savo parodymus ir davė tik kaltinamajam Ž. U. palankius parodymus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas remiasi I. M. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu, kadangi, teismo vertinimu, būtent šie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra patikimi. Dėl tos pačios priežasties teismas nesivadovauja ir nukentėjusiosios I. M. teisme duotais parodymais apie tai, kad jos sugyventinis Ž. U. aptariamo įvykio metu jai nesudavė, jos nemušė. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios I. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai prieštarauja liudytojos policijos pareigūnės J. M. teisme duotiems parodymams. Antai nukentėjusioji nurodė, jog atvykus policijos pareigūnams ji pasakė, kad susibarė su Ž. U., nesakė, kad pastarasis jai sudavė. Visgi tiek minėtos liudytojos tarnybiniame pranešime, tiek ir parodymuose užfiksuoti visiškai priešingi duomenys, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, kadangi policijos pareigūnė įvykio metu vykdė savo tarnybines pareigas, nėra suinteresuota bylos baigtimi ir nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog liudytoja būtų suinteresuota duoti tikrovės neatitinkančius ir kaltinamajam nepalankius parodymus. Toliau teisiamojo posėdžio metu tęsdama savo parodymus, nukentėjusioji I. M. buvo nenuosekli, kadangi nurodė, kad ji buvo supykusi, gal pasakė, kad kaltinamasis jai trenkė į galvą, pamelavo. Toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas rodo, jog jos teisme duoti parodymai yra nepatikimi, be to, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymėtina, jog baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji I. M. pravirko, nurodė, jog jei kaltinamajam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jai su vaiku bus sunku išgyventi, kadangi ji neturi pajamų, tuo tarpu iš bylos aplinkybių matyti, jog ji aptariamo įvykio metu gyveno kartu su kaltinamuoju, pastarasis padeda jai ir vaikui, jie veda bendrą ūkį, būtent kaltinamasis moka nuomos mokestį. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina pagrindą manyti, jog nukentėjusiosios I. M. teisme duoti parodymai nebuvo nuoširdūs ir patikimi, tokiais parodymais ji siekė padėti kaltinamajam Ž. U. išvengti jam gresiančios laisvės atėmimo bausmės. Dėl šios priežasties teismas remiasi I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U., būdamas neblaivus, jai sudavė delnu į veidą, veidas paraudo, ji juto nestiprų skausmą (1 t., b. l. 22). Teismo vertinimu, būtent šie nukentėjusiosios I. M. parodymai, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, yra patikimi ir atitinka faktines įvykio aplinkybes.

Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta liudytoja M. M., gim. (duomenys neskelbtini), kuri paaiškino, kad matė, kaip jos tėtis Ž. U. aptariamo įvykio metu pradėjo mušti I. M., spardyti, kumščiais mušti į veidą ir į šoną, spyrė į klubą, jei neklysta du kartus, o kumščiais vieną kartą į veidą, du kartus į nugarą. Liudytojos M. M. teigimu, pas I. buvo sužalota kakta, raudona, ant nugaros buvo ištinę, buvo mėlynės ant skruosto ir šlaunies (1 t., b. l. 25). Nors teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja nebuvo apklausta, nes jos motina I. M. pareiškė, kad dukra yra nepilnametė ir nepageidauja duoti parodymų, visgi tokie liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme sustiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu.

Tuo tarpu alkotesterio kvito rodmenys patvirtina aplinkybę, kad analizuojamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U. buvo neblaivus: 2017 m. birželio 4 d., 17.38 val. jam nustatytas 1,77 prom. girtumas (1 t., b. l. 82).

Visgi byloje nėra pakankamai įrodymų apie tai, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U. ne mažiau kaip vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į nugarą. Pažymėtina, jog tarnybiniame pranešime dėl galimai smurto artimoje aplinkoje fakto nėra nurodyta ir pažymėta, kad nukentėjusiajai I. M. būtų padaryti sužalojimai nugaros srityje, nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiajai būtų spirta į nugaros sritį, priešingai, nurodoma, kad fizinis smurtas pasireiškė tik trankymu rankomis per galvą (1 t., b. l. 7-8). Kitoje bylos medžiagoje taip pat nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų apie tai, kad fizinis smurtas buvo naudojamas ir spiriant nukentėjusiajai į nugarą. Dėl šios priežasties iš Ž. U. pareikšto kaltinimo šalintina aplinkybė apie tai, kad kaltinamasis ne mažiau kaip vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajai I. M. į nugarą. Visgi tai nešalina Ž. U. atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka bet kokio fizinio smurto, sukėlusio asmeniui fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, kad suduodamas nukentėjusiajai I. M. ranka per veidą, kaltinamasis jai sukėlė fizinį skausmą, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad ant nukentėjusiosios veido buvo likusios fizinio smurto panaudojimo žymės, kas leidžia pagrįstai manyti, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, iš nukentėjusiosios I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog dėl Ž. U. suduoto smūgio ji pajuto nestiprų skausmą (1 t., b. l. 22). Analogiški duomenys apie patirtą fizinį skausmą užfiksuoti ir pareigūnės tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 7-8). Visi šie duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajai iš tiesų buvo sukeltas fizinis skausmas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau aptartų, teismo posėdyje ištirtų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog kaltinamasis Ž. U. 2017 m. birželio 4 d., apie 16.45 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,77 promilių girtumas), sukėlė konfliktą, kurio metu sugyventinei I. M. sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau kaip vieną smūgį ranka į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai – kartu gyvenančiai sugyventinei I. M. fizinį skausmą.

BPK 38 straipsnyje yra nustatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Tiek nukentėjusioji I. M., tiek kaltinamasis Ž. U. patvirtino, jog jie yra sugyventiniai, augina bendrą vaiką, veda bendra ūkį, veikos padarymo metu gyveno kartu, todėl pastaroji aplinkybė kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti kaip padarytą prieš šeimos narį, t. y. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 140 straipsnio 3 dalyje yra numatyta atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nurodyti veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – t. y. turi būti nustatyti padariniai (mažamečiui sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta jo sveikata).

Šioje baudžiamojoje byloje Ž. U. buvo kaltinamas, be kita ko, ir tuo, kad jis 2017 m. birželio 4 d., apie 16.50 val., viešoje vietoje, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,77 promilių girtumas), sukėlė konfliktą, kurio metu, stovėdamas priešais buvusią sugyventinę I. M., kuri ant rankų laikė jo dukrą G. U., gim. (duomenys neskelbtini), trenkė ant rankų laikytai G. U. į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

Visų pirma pažymėtina, jog apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. M. patvirtino kaltinamojo parodymus apie tai, kad kaltinamasis įvykio metu iš I. M. norėjo pasiimti savo dukrą ir netyčia užkabino ją su ranka. Iš esmės analogiškus paaiškinimus nukentėjusioji I. M. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, jog Ž. U. vaikui tyčia netrenkė, tik užkabino ranka, kuomet mojosi trenkti I. (1 t., b. l. 22). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. M. taip pat davė iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kad kaltinamasis mažametei G. U. nesudavė, greičiau norėjo dukrą paimti, taip išėjo, kad kliudė su ranka. Iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kad kaltinamasis Ž. U. įvykio metu mažametei G. U. pataikė netyčia, norėjo trenkti jai (t. y. I. M.), I. M. davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 19). Nors šie kaltinamojo Ž. U., nukentėjusiųjų I. M. ir I. M. parodymai šiek tiek skiriasi (vienu atveju nurodo, kad kliudė mažametę norėdamas ją paimti iš I. M., kitu atveju nurodo, kad kliudė mažametę norėdamas trenkti I. M.), visgi esminėse detalėse jie sutampa, t. y. visų šių asmenų paaiškinimai rodo, kad kaltinamojo Ž. U. elgesys įvykio metu nukentėjusiosios G. U. atžvilgiu nebuvo tyčinis.

Kaip jau minėta, Ž. U. inkriminuojamas nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant sukelti mažamečiui fizinį skausmą, jį kankinti, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo Ž. U. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti mažamečiui fizinio skausmo ar ji nežymiai sužaloti, teismas sprendžia, kad jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Be to, BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – t. y. turi būti nustatyti padariniai (mažamečiui sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta jo sveikata). Visgi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas arba buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu asmenų duoti paaiškinimai apie tai, kad vaikui ant veido buvo paraudimas ar patinimas, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Pažymėtina, jog atvykusiems policijos pareigūnams apie smurtą prieš vaiką nei vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų net neužsiminė, vaikas nebuvo apžiūrėtas nei pareigūnų, nei medikų, todėl vienareikšmiškos išvados apie jam sukeltą fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą daryti tikrai negalima. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismo nuomone, šioje byloje nėra nustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie tai, kad Ž. U. tyčia sukėlė fizinį skausmą savo mažametei dukrai G. U., todėl Ž. U. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nurodyti veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad kaltinamojo Ž. U. kaltė, 2017 m. birželio 4 d. nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

Kaip matyti iš kaltinamojo Ž. U. parodymų, jis savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos kategoriškai neigė bei paaiškino, kad aptariamo įvykio metu jis konfliktavo su I. M., buvo pakėlęs plytą, bet tikrai nieko nesivaikė, tik sakė nukentėjusiajai „išeik iš kiemo, tu čia negyvensi“. Kaltinamojo teigimu, jis nukentėjusiajai I. M. nesakė, kad užmuš. Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai, kaip kitais įrodymais paneigtą jo gynybinę versiją, todėl teismas kaltinamojo teisme duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek jie atitinka kitų byloje esančių įrodymų turinį. Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo kaltę, o tuo pačiu ir paneigiančių jo išsakytą gynybinę versiją.

Visų pirma pažymėtina, jog iš byloje esančio policijos įvykių registro išrašo matyti, jog 2017 m. birželio 4 d., apie 17.00 val. Bendrajame pagalbos centre buvo gautas asmens, prisistačiusio M., pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), buvęs pranešėjos sugyventinis Ž. U. puola muštis, puola pranešėją ir dabartinę savo sugyventinę (1 t., b. l. 5). Šie policijos įvykių registro išraše užfiksuoti duomenys patvirtina, jog kaltinamasis Ž. U. aptariamo įvykio metu puolė ne tik savo sugyventinę I. M., tačiau ir buvusią sugyventinę – pranešėją I. M., kuri dėl minėto Ž. U. elgesio ir iškvietė policijos pareigūnus. Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji I. M. patvirtino, jog policijos pareigūnus minėto įvykio metu iškvietė I. M. Duomenys apie realų grasinimą užmušti yra užfiksuoti ir nukentėjusiosios I. M. 2017 m. birželio 4 d. protokole-pareiškime, kuriame ji nurodė, kad 2017 m. birželio 4 d., 16.45 val., kaimynas Ž. U. vidiniame kieme, (duomenys neskelbtini), nepilnamečių vaikų akivaizdoje laikydamas rankoje plytą vaikėsi ją po kiemą, sakydamas „(necenzūrinis žodis), aš tave užmušiu“. Ž. U. yra nenuspėjamas, mano, kad savo grasinimą užmušti gali įvykdyti, ji ir jos penkiolikmetė dukra jo bijo (1 t., b. l. 9). Pažymėtina, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (2017 m. birželio 4 d.) nukentėjusioji I. M. davė nuoseklius bei išsamius parodymus apie tai, kaip Ž. U., laikydamas rankoje plytą, bėgo link jos ir šaukė „(necenzūrinis kreipinys), aš tave užmušiu“. Nukentėjusiosios teigimu, ji nuo Ž. U. bėgo, bandydama gintis spyrė jam į krūtinę, pribėgusi jos dukra M. M. taip pat bandė jai padėti, abi labai išsigando. Nukentėjusioji I. M. nurodė, jog iškvietė policiją, nes Ž. U. jai ir jos nepilnametei dukrai sukėlė baimę bei pakankamą pagrindą manyti, kad jis gali ją užmušti. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. M. taip pat nurodė, jog Ž. U. išgėręs yra labai agresyvus, jo veiksmai yra nenuspėjami, jis jai ne pirmą kartą grasina susidoroti ir ji bijo, kad jis tai gali bet kada padaryti (1 t., b. l. 15). Visgi apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. M. nebuvo tokia nuosekli, priešingai, iš jos teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, jog nukentėjusioji I. M. davė kaltinamajam palankius parodymus, nesutampančius su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ir su byloje nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. I. M. teisme parodė, kad kaltinamasis jai nesakė, kad užmuš, sakė tik tai, kad ji čia negyvens. Nukentėjusiosios I. M. teigimu, ji turbūt neteisingai traktavo kaltinamojo žodžius, tai jos klaida. Teismo vertinimu, tokie I. M. teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, kaip galimai melagingi, todėl teismas nesivadovauja jos teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Kaip jau buvo minėta, tokia išvada darytina pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad I. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti bei pareiškime nurodyti parodymai buvo logiški, nuoseklūs. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jos duoti parodymai laikytini prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymėtina, jog tiek I. M., tiek nukentėjusioji I. M., tiek kaltinamasis Ž. U. gyvena viename kieme, artimai bendrauja, abi moterys turi po bendrą vaiką su kaltinamuoju Ž. U., jos bei jų vaikai bendrauja ir tarpusavyje. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog būtent dėl šios priežasties I. M. teisme pakeitė savo parodymus ir davė tik kaltinamajam Ž. U. palankius parodymus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas remiasi I. M. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu, kadangi, teismo vertinimu, būtent šie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra patikimi. Dėl tos pačios priežasties teismas nesivadovauja nukentėjusiosios I. M. teisme duotais parodymais apie tai, kad jos sugyventinis Ž. U. konflikto metu sakė I. M., kad ji čia negyvens, nesivijo jos su plyta ar akmeniu. Kaip matyti iš I. M. ir I. M. teisme duotų parodymų, jie yra iš anksto suderinti tiek tarpusavyje, tiek su kaltinamojo parodymais, todėl laikytini nepatikimais. Teisiamojo posėdžio metu uždavus nukentėjusiajai I. M. klausimą apie jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, I. M. pareiškė, kad savo parodymus, esančius bylos 21 lape, ji pasirašė, bet savo apklausos neskaitė, nebuvo taip, kaip parašyta. Teismo vertinimu, tokia I. M. versija yra niekuo nepagrįsta ir pateikta siekiant padėti išvengti savo sugyventiniui ir vaiko tėvui Ž. U. atsakomybės už padarytą veiką. Pažymėtina, jog baigiamųjų kalbų metu nukentėjusioji I. M. nurodė, jog jei kaltinamajam bus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jai su vaiku bus sunku išgyventi, kadangi ji neturi pajamų, tuo tarpu iš bylos aplinkybių matyti jog ji aptariamo įvykio metu gyveno kartu su kaltinamuoju, pastarasis padeda jai ir vaikui, jie veda bendrą ūkį. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprina pagrindą manyti, jog nukentėjusiosios I. M. teisme duoti parodymai nebuvo nuoširdūs ir patikimi, tokiais parodymais ji siekė padėti kaltinamajam Ž. U. išvengti jam gresiančios laisvės atėmimo bausmės. Dėl šios priežasties teismas remiasi I. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U. paėmęs į ranką plytą ar akmenį vijosi I. M., ją išgąsdino (1 t., b. l. 21). Teismo vertinimu, būtent šie nukentėjusiosios I. M. parodymai, atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, yra patikimi ir atitinka faktines įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad analogiškas aplinkybes I. M. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Antai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiosios patrulės J. M. 2017 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime dėl galimai smurto artimoje aplinkoje fakto, be kita ko, užfiksuoti jos parodymai apie tai, kad Ž. U. paėmęs į ranką akmenį bėgo paskui I. M. ir metė akmenį (1 t., b. l. 7-8). Teisme apklausta liudytoja policijos pareigūnė J. M. patvirtino, jog atvykus policijos pareigūnams I. M. tvirtino, kad vyriškis mėtosi akmenimis, yra neblaivus, konfliktiškas. Visos šios aplinkybės rodo, jog apklausiamos teisme I. M. ir I. M. nebuvo nuoširdžios, pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip siekdamos padėti išvengti kaltinamajam atsakomybės bei gresiančios bausmės. Visgi aukščiau aptarti bylos įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, o kartu ir paneigia kaltinamojo bei nukentėjusiųjų teisme išsakytas versijas.

Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta liudytoja M. M., gim. (duomenys neskelbtini), kuri, be kita ko, paaiškino, kad matė, kaip jos tėtis Ž. U. ėmė bėgti paskui mamą I. M., čiupo plytą ir bėgo link jos, metė į mamos pusę plytą, vydamasis mamą rėkė „užmušiu“ (1 t., b. l. 25). Nors teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja nebuvo apklausta, nes jos motina I. M. pareiškė, kad dukra yra nepilnametė ir nepageidauja duoti parodymų, visgi tokie liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme sustiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad aptariamo įvykio metu kaltinamasis Ž. U. grasino užmušti I. M.