Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. S. , M. S. ir O. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties dalies, kuria nustatytas terminas sumokėti trūkstamą dalį žyminio mokesčio civilinėje byloje pagal ieškovų S. S. , M. S. ir O. P. ieškinį dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo panaikinimo atsakovėms Z. S. , L. Ž. ir O. V. . Tretieji asmenys Vilniaus miesto 38-ojo notaro biuro notarė G. P. ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atskirasis skundas netenkinamas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai prašo panaikinti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo atsakovės paveldėjo savo motinos J. S. teisę įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo. Tuo tarpu pastarąją teisę pati J. S. įgijo dėl to, kad ji 3/4 dalimis žemės sklypo naudojosi bei už jas 1992 m. rugsėjo mėn. 20 d. sumokėjo 43,46 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis, tai yra buvo įgyvendintos 1999 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos sąlygos (b.l. 13). Iš to seka, kad ieškovai kaip asmenys, pretenduojantys į palikimą (tai yra atsakovių palikimu paveldėtą teisę įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo), ieškiniu ginčija palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 str.). Kitaip tariant šio ieškinio dalykas - ieškovų reikalavimas (CK 135 str. 1 d. 4 p.) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriuo atsakovės paveldėjo teisę įsigyti 3/4 žemės sklypo. Tuo tarpu J. S. valios įrodinėjimas, tai yra kad J. S. sumokėtus 43,46 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis už 3/4 dalis žemės sklypo pageidavo įskaityti savo sūnui A. S. , yra vienas iš šio ieškinio pagrindų (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), kuriais remiantis ieškovai bando pagrįsti ieškinio reikalavimą – panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį atsakovės paveldėjo teisę įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo. Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovų atskirojo skundo argumentas, kad ieškinio suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į sumokėtų valstybės vienkartinių įmokų dydį (43,46 Lt), atmetamas kaip nepagrįstas, nes ieškinio sumą turtiniuose ginčuose apsprendžia ieškinio dalykas, o ne pagrindas.

Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pripažintų ieškovus įpėdiniais, turinčiais teisę į palikimą, ir jų ieškinį tenkintų, ieškovai būtų laikomi priėmę palikimą (teisę įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 5.9 str. 2 d.), nes šiuo atveju ieškinio padavimas yra laikomas įpėdinių valios išreiškimu priimti palikimą. Vadinasi, tuo atveju, jei teismas tenkintų ieškinį, ieškovai įgytų teisę įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo jų bendrojon dalinėn nuosavybėn nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių (CK 4.20 str.), kuri leidžia daikto savininkui (savininkams) savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje reiškiamas ieškinio reikalavimas yra susijęs su daiktine teise į turtą, konkrečiai ieškovų teise įsigyti 3/4 dalis žemės sklypo bendrojon nuosavybėn, kas reiškia, kad ieškinio suma šioje byloje yra nustatoma vadovaujantis CPK 85 str. 1 d. 8 p., tai yra bylose dėl daiktinių teisių į turtą – pagal turto rinkos vertę, o žyminis mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis CPK 80 str. 1 d. 1 p. Atsižvelgiant i išdėstytus motyvus, ieškovų atskirojo skundo argumentas, kad ieškinio suma neturi būti skaičiuojama nuo žemės sklypo vertės atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad ieškinio suma yra skaičiuojama ieškinio padavimo dienos momentu, kas šiuo konkrečiu atveju reiškia, kad turto rinkos vertė taip pat turi būti skaičiuojama ieškinio padavimo momentu. Todėl faktas, kad už 3/4 dalis žemės sklypo, dėl kurio įsigijimo nuosavybėn teisės vyksta ginčas, 1992 m. rugsėjo mėn. 20 d. buvo sumokėta 43,46 Lt valstybei, negali būti laikomas absoliučiu ir vieninteliu faktoriumi, nustatančiu dabartinę šios žemės sklypo rinkos vertę ar juo labiau ieškinio sumą.

Kitų atskirojo skundo argumentų, kurie sudarytų pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ieškovai nepateikė.

Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl žyminio mokesčio primokėjimo yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329 str., dėl kurių ši nutarties dalis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais argumentais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. išdėstytų absoliučių šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų, nėra. Todėl Vilniaus miesto ketvirto apylinkės 2008 m. gruodžio 5 d. nutarties dalis dėl žyminio mokesčio primokėjimo paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.