Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovui Karoliui Vizgaudžiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpoje nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes sienoje buvo įrengtas stebėjimo langas, pro kurį kiti asmenys galėjo stebėti kaip jis vaikšto pusnuogis ar nuogas, tenkina savo lytinę aistrą. Nurodė ir tai, kad gyvenamųjų patalpų sienos buvo išdažytos netinkamais, sveikatai kenkiančiais dažais. Dėl tokių neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų patyrė dvasinių, emocinių kančių, diskomfortą, orumo pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, neigiamų išgyvenimų ir pan.

Akcentuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl neva kenksmingų dažų naudojimo yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės, kadangi jis nepateikė įrodymų tokiai prielaidai pagrįsti, neįvardijo, kokių sveikatos sutrikimų dėl neva kenksmingų dažų patyrė, ir apskritai nedetalizavo aplinkybių, kuriomis remdamasis priėjo prie išvados, kad sienos yra išdažytos sveikatai kenksmingais dažais. Pažymi, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie jo kvėpavimo ar koordinacinius sutrikimus, visi sveikatos sutrikimai susiję su psichotropinių medžiagų vartojimu.

Nurodo, kad nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Taigi, šiuo atveju nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su, kaip jis teigia, neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime netinkamomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo gyvenamojoje patalpoje, nes sienoje įrengtas stebėjimo langas ir dėl to kiti asmenys galėjo stebėti, kaip jis patalpoje vaikšto pusnuogis ar nuogas, tenkina savo lytinę aistrą, taip pat teigia, kad patalpoje, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sienos buvo išdažytos aplinkai kenksmingais dažais.

Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-04-01 įsakymu Nr. V-88, kurios 11.1 punkte nurodyta, kad vienas iš asmenų, laikomų pataisos įstaigose priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų pataisos įstaigose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Pataisos įstaigų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus reglamentavo Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 13.3 punkte nustatyta, jog patalpų (kamerų) durys įrengiamos pagal šiuos reikalavimus: viršutinėje išorinių durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kuris uždarytoje ir atidarytoje padėtyse neturi išsikišti iš durų plokštumos. Užskleidžiamo langelio maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti durelės turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir turi būti rakinamos. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Pažymėtina, jog vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Pataisos įstaigų pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas privalo užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Tikslu atlikti nuteistųjų kontrolę ir stebėjimą, kameros duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Taigi, langelio, kaip priemonės stebėjimui ir kontrolei vykdyti įrengimas, iš esmės yra galimas ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Iš byloje pateiktų Lietuvos kalėjimų tarnybos kamerų nuotraukų matyti, kad nuteistiesiems, esantiems kamerų viduje, stebėjimui ir kontrolei vykdyti kamerų duryse yra įmontuotos akutės. Kamerų duryse esančių akučių lygmenyje kamerų sienose yra papildomai įmontuoti stebėjimo langeliai. Taigi, stebėjimo langeliai įmontuoti ne kamerų duryse, bet kamerų sienose, kaip dar viena kontrolės vykdymui skirta priemonė. Tačiau, teismo vertinimu, vien tik langelio įrengimas ne duryse, o sienoje, negali būti laikomas iš esmės neteisėtu atsakovės atstovo veiksmu, savaime darančiu žalą nuteistiesiems. Nors šis langelis įrengtas kaip dar viena nuteistųjų stebėjimo ir kontrolės priemonė ir atrodytų yra perteklinis, teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė neturi būti vertinama kaip institucijos neteisėtas veiksmas. Priešingai, teismo vertinimu, dviejų stebėjimo priemonių įrengimas gali užtikrinti didesnę nuteistųjų kontrolę, o taip pat nuteistųjų bei kalėjimo darbuotojų saugumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. TA-481-442/2023).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodo, kad langelio įrengimas neužtikrina jam privatumo nuo kitų asmenų, kurie vaikšto koridoriumi.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkte aiškiai yra numatyti stiklinio stebėjimo langelio įrengimo kriterijai. Numatyta, kad stiklinis stebėjimo langelis apklijuojamas apsaugine plėvele ir gali būti užtemdytas, kas reiškia, kad jį užtemdyti nėra privaloma. Išorinėje durų pusėje gali būti numatytas stebėjimo langelio uždengimas plieniniu lakštu, kas taip pat reiškia, kad langelio uždarymo iš išorės įrengimas yra institucijos teisė, o ne pareiga. Langelių konstrukcijos turi būti tokios, kad jų negalima būtų išmontuoti iš vidinės kameros pusės.

Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad stebėjimo ir kontrolės langelis gali būti su tam tikromis apsaugomis, t. y. temdytas ir iš išorės turėti uždengimo funkciją, tačiau stebėjimo langeliui tam tikrų savybių užtikrinimas nėra būtinas (o tik galimas). Taigi, stebėjimo langelio įrengimas be uždengimo iš išorės įrenginio iš esmės atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.3 punkto nuostatas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, jog kiti asmenys per langelį jį galėjo stebėti, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis kalėjimo administracijai dėl to, kad kiti nuteistieji jį stebi per kameros sienoje įrengtą stebėjimo langelį. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas kamerų tipo patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu atsakovės atstovė pažeidė teisės normas, reglamentuojančias kameros stebėjimo ir kontrolės įrengimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. TA-481-442/2023.

Pareiškėjas skunde teigia, kad gyvenamųjų patalpų sienos buvo išdažytos netinkamais, sveikatai kenkiančiais dažais.

Lietuvos kalėjimų tarnybos pateiktais duomenimis, gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, 2018 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, patalpų sienos buvo išdažytos nekenksmingais aplinkai dažais. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovės paaiškinimais. Duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie jo kvėpavimo ar koordinacinius sutrikimus, visi sveikatos sutrikimai susiję su psichotropinių medžiagų vartojimu.

Remiantis tuo kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginys, kad gyvenamųjų patalpų sienos buvo išdažytos sveikatai kenkiančiais dažais, atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, dvasinį ir emocinį sukrėtimą. Tačiau, byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.