Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-01-10 · Civilinė byla Nr. 2-17/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-01-10
Bylos Nr.
2-17/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
Atsakovas
J. P.
Advokatai
Gediminas Skaistys
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-17/2008Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. P. atstovo advokato Gedimino Skaisčio atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2737-54/07 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Virgstata“ ieškinį atsakovui J. P. dėl neatsiskaitymo už statybos darbus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Virgstata“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo J. P. 1 443 737 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą ieškinio sumos ribose. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovas vengia atsiskaityti už atliktus statybos darbus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįvykdomas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino ir areštavo atsakovui J. P. priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o nesant tokio turto ar jo trūkstant, teismas areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos. Teismas nurodė, kad ieškinio kaina yra pakankamai didelė ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau pastarajam perleidus turtą ar jį kitaip apsunkinus, šią sumą būtų sudėtinga ar negalima išieškoti. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl, siekiant ginti šios įmonės kreditorių interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, padarė išvadą, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

Atsakovo J. P. atstovas advokatas Gediminas Skaistys atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, prieš tenkindamas ieškovo prašymą, turėjo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą, o ne tik remtis didele ieškinio kaina. Atsakovas rangos sutartimi įsipareigojo sumokėti ieškovui 3 295 005 Lt. Sutinkamai su CK 6.653 str. 5 d., jei sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti. Taigi ieškovas neturi teisinio pagrindo reikšti jokių papildomų reikalavimų. Ieškovas pripažįsta gavęs iš atsakovo 2 580 723,44 Lt už atliktus statybos darbus. Todėl ieškovas, jei būtų pilnai ir tinkamai įvykdęs sutartį, galėtų reikalauti likusios neapmokėtos sumos – 714 281,7 Lt. Be to, prie ieškinio nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys ieškovo reikalavimą, kaip tai numato CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d., CK 6.694 str. 4 d. Ieškovas savo reikalavimus grindžia atliktų darbų aktais, kurie nėra pasirašyti atsakovo ir į kuriuos įtraukti darbai, kuriuos vykdė subrangovinės organizacijos ir už kuriuos atsakovas, dėl ieškovo nesugebėjimo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, tiesiogiai atsiskaitė su subrangovais. Atsakovas ieškovui ir subrangovams sumokėjo 3 395 070,78 Lt, t. y. 10 065,78 Lt daugiau nei buvo sutarta su ieškovu rangos sutartimi. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teisingo ir teisėto sprendimo įvykdymą. Šalies siekis užtikrinti akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį laikinųjų apsaugos priemonių pagalba gali būti vertinamas kaip proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimas.Teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui. Jei teismas apie prašymo nagrinėjimą būtų informavęs atsakovą, pastarasis būtų turėjęs galimybę pareikšti prieštaravimus.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Virgstata“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisėtai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas ginčija skolos sumą, tačiau tokio pobūdžio klausimus išspręs teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindu taikyti minėtas priemones yra grėsmė, jog jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.), tai yra minėtų priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ši aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, nes akivaizdu, kad tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Nagrinėjamoje byloje atsakovui pareikštas 1 443 737 Lt reikalavimas, t. y. reikalavimo suma yra didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ieškinio patenkinimo atveju palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, turi būti užtikrinta kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyra. Todėl teismas privalo parinkti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei nustatyti tokių priemonių taikymo eiliškumą taip, kad nebūtų nepagrįstai iškreipta kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Tik nesant ar trūkstant tokio turto, teismas areštavo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos. Toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdas ir eiliškumas nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, teisingumo ir ekonomiškumo principų. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir, siekiant ginti šios įmonės kreditorių turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, teisingai sprendė, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ginčija ieškovo jam pareikšto ieškinio nepagrįstumu. Tačiau civilinio proceso įstatymas nereikalauja, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės – grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl to skunde nurodytos aplinkybės, kurios iš esmės yra susijusios su ieškinio pagrįstumu, turės būti vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.

Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą apeliantas motyvuoja ir tuo, kad teismas atsakovui nepranešė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 148 str. 1 d, kurioje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui (skolininkui). Ši norma numato ir išimtį, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui (skolininkui), jeigu toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui (skolininkui), ar jam nepranešus. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasKazys KailiūnasVigintas Višinskis