Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi I. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas I. K. surašytas už tai, kad ji 2014 m. rugpjūčio 7 d. apie 17.00 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) , kieme, kaimynę Ž. M. išvadino necenzūriniais žodžiais. Šiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (duomenys neskelbtini) policijos nuovados viršininko R. B. pateiktame rašte dėl atsiliepimo į I. K. skundą nurodyta, kad su Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimu sutinka ir prieštaravimų neturi.

I. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Pareiškėjos nuomone, Kauno apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir įvykio aplinkybes, liudytojos Ž. M. bei J. V. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, vienintelės liudytojos R. M. parodymai galėtų būti laikomi objektyviais.

Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės apibrėžtos ATPK 257 str., kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Bet kuriuo atveju įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio organo, šiuo atveju teismo, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl byloje esančių įrodymų teismui nėra privalomos, į jas teismas gali atsižvelgti darydamas galutines išvadas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą I. K. kalta, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą numatyta ATPK 174 str. Pagal šį straipsnį nedidelis chuliganizmas suprantamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie kitų žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš ATPK 174 str. įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje ir pažeisti viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N62-2206/2011, N575-93/2012). Analizuojamu atveju konfliktas prasidėjo dėl to, kad Ž. M. paprašė I. K. atrakinti garažą, jog iš kanalizacijos šulinio būtų galima avarinei tarnybai ištraukti kanalizaciją, o I. K. teigė neturinti rakto ir pavadino Ž. M. „ligone“. Konfliktas kilo kieme, dėl ko dėmesį atkreipė ir pašaliniai asmenys, taigi ši vieta atitinka viešos vietos kriterijų. Liudytojomis apklaustos Ž. M. ir J. V., būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tiek pirminėse liudytojų apklausose, tiek duodamos parodymus pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu administracinėn atsakomybėn patraukta I. K., būdama neblaivi, kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, Ž. M. išvadino necenzūriniais žodžiais. Buvus konfliktą tarp I. K. ir Ž. M. patvirtino pačios apeliantės pakviesta į apylinkės teismą liudyti R. M.. Ji nurodė, kad konfliktą matė iš antro namo aukšto balkono, konkrečių žodžių pasakyti negali. Konfliktas baigėsi greitai. Tai iš dalies patvirtina liudytojų J. V. ir Ž. M. parodymus buvus konfliktą viešoje vietoje. Apeliantė teisme neneigė išvadinusi Ž. M. „ligone“. Kad apeliantė vartojo tokio pobūdžio žodžius, apibūdinančius Ž. M. sveikatos būseną, viešoje vietoje, patvirtina ir nukentėjusios Ž. M. motinos J. V. ir sesers Ž. M. parodymai. Jos nurodė, kad I. K. vadino Ž. M. „ išgama“, „invalide“ ir „šizofrenike“. Be to pati apeliantė I. K. 2014-09-03 susipažinusi su administracinio teisės pažeidimo protokolu paaiškinime nurodė, kad Ž. M. ją kaltinant jog neturi nuo sandėliuko rakto, ji pasakė ramintis, pavadino ją ligone. Nurodė, kad galėjo tuo metu pavartoti rusiškus keiksmažodžius( b.l.2). Taigi aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad pirmos instancijos teismas priimdamas nutarimą įvertino įrodymų visumą ir padarė teisingas išvadas dėl I. K. kaltės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ATPK 174 str. apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N438-59/2011). Kvalifikuojant veiką pagal ATPK 174 straipsnį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, todėl analizuojamu atveju visai nesvarbus I. K. paaiškinimas, kokie nukentėjusios veiksmai kėlė jos pasipiktinimą. Kiekvienas asmuo, esantis viešoje vietoje, turi suvokti, kad savo elgesiu negali iššaukti nepagarbą kitų asmenų teisėms, o kartu ir visai supančiai aplinkai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir I. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.