- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- I1-1806-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02733-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2019 m. gruodžio 5 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2018 m. sausio 1 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–4), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 32–33) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) nuo 2012 metų iki 2018 m. sausio 1 d., jam nebuvo išduodamas tualetinis popierius, muilas, skalbimo milteliai, dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai. Kadangi pareiškėjas neturėjo lėšų įsigyti minimoms higienos priemonėms, todėl turėjo vaikščioti nesiprausęs, vietoje tualetinio popieriaus naudoti laikraštį. Tuo laikotarpiu galiojančios teisės normos numatė skirtingas garantijas dėl higienos priemonių išdavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems: suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis, o nuteistiesiems higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Dėl atsakovo neveikimo, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių, jis patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Atsakovo atstovas Alytaus PN teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 11–15) nurodė, kad prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos.
Nurodė, kad vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintų „Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose“ per mėnesį išduodama tualetinio muilo 100 g, skalbiamojo muilo 200 g, tualetinio popieriaus 1 rulonas. Šis teisės aktas nenumatė dantų pastos, dantų šepetuko ir skutimosi peiliukų nuteistiesiems. Iki 2017 m. sausio 1 d. muilas ir tualetinis popierius visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo išduodamas neatsižvelgiant į jo pajamas ir ar jis rūko, ar ne. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusius 2017 m. sausio 1 d. „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ per vieną mėnesį išduodamas 1 vnt. dantų šepetėlis, kas du mėnesius išduodama 75 ml dantų pastos, per vieną mėnesį išduodami 4 vnt. skutimosi peiliukų, 400 g skalbimo miltelių per tris mėnesius, 3 ritinėliai tualetinio popieriaus per mėnesį, 100 g. tualetinio muilo per mėnesį.
2017 metais tik sausio ir gegužės mėnesiais pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nepateikė prašymų kaip numatyta 2017 m. sausio 27 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 1-24 5 punktu, ar vadovaujantis to paties įsakymo 7 punktu, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, taip pat buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, todėl akivaizdu, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas ir kaip konkrečiai paskaičiuotas žalos dydis.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2018 m. sausio 1 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat higienos priemonių neišdavimo momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Alytaus PN administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. gruodžio 9 d. (b. l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. kovo 9 d. (pareiškėjo atvykimo į Alytaus PN diena, b. l. 11, 16) iki 2016 m. gruodžio 8 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. sausio 1 d. (ABTĮ 56 str.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis - tualetiniu popieriumi, muilu, skalbimo milteliais, dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonių: dantų pastos, dantų šepetukų, skutimosi peiliukų išdavimas pareiškėjui buvo nenumatytas galiojusiuose teisės aktuose, o muilas ir tualetinis popierius buvo pareiškėjui išduodamas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.
Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Šis EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumo. Kaip minėtame EŽTT sprendime konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir naujausią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017), spręstina, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones: dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus - neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Taigi, šioje administracinėje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą atsakovo neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog higienos priemonės jam nebuvo išduotos ir laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, jog 2017 metais tik sausio ir gegužės mėnesiais pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis neteikė prašymų arba buvo mokus.
Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (ginčo laikotarpiu galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 atvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis, taigi 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio yra 19 Eur) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte (b. l. 24–26). Į bylą atsakovo atstovo pateikta Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelė (b. l. 12) patvirtina, kad pareiškėjui 2017 m. sausio ir gegužės mėnesiais higienos priemonės nebuvo išduotos, o kitais 2017 metų mėnesiais pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės. Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis (b. l. 20–22) patvirtina, kad pareiškėjas 2017 metų sausio ir gegužės mėnesiais neturėjo savo sąskaitoje sumų, didesnių nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio, todėl buvo nemokus. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas 2017 m. sausio ir gegužės mėnesiais būtų teikęs rašytinius prašymus Alytaus PN dėl higienos priemonių išdavimo, o Alytaus PN jo prašymų būtų netenkinę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. atmestini kaip nepagrįsti.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelio masto dvasines ir fizines kančias, kurias galimai sukėlė atsakovo neteisėti veiksmai. Pareiškėjas, dėl savo pažeistų teisių jausdamas diskomfortą, kančią bei skausmą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis į Alytaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimo jo teisių pažeidimo ar informacijos gavimo (žr. LVAT 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Be to, minėtoje EŽTT byloje M. prieš Latviją teismas pabrėžė, kad įvertinus valstybės pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu, nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis - yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs atsakovo atstovui, o šis būtų atsisakęs jį patenkinti.
Teismas taip pat pastebi, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Tačiau vėliau higienos reikmenys suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui. Taigi, nors šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos - be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai - šios priemonės tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra išduodamos tik esant rašytiniam nuteistojo prašymui.
Pareiškėjas, apibūdindamas patirtą neturtinę žalą, nurodo tik bendro pobūdžio teiginius, jog patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau neindividualizuoja, kokias konkrečiais neigiamas pasekmes jam sukėlė higienos priemonių nesuteikimas. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas truko neilgai, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus PN sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.