- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- Iv-787-764/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02671-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjui A. P. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau - Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK, Atsakovas) priteisti 5647,17 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b.l. 1-2).
Prašyme nurodė, kad eina viršininko pavaduotojo pareigas Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ, Įstatymas) 23 str. 2 d., valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio VTĮ 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Kitų valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų ribojimas išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-06-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Taikanti nurodytą teisinį reglamentavimą Pareiškėjui nuo 2006-04-01 iki 2008-10-01 neišmokėta 5647,17 Lt priedų ir priemokų.
Pareiškėjo teigimu, prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, neviršija Darbo kodekso 298 str. nustatyto trejų metų laikotarpio, nes jis skaičiuotinas nuo 2008-10-01. Tokios praktikos, aiškinant DK 298 str. nuostatas laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-08-24 nutartis a.b. Nr. A756-859/2009; 2009-10-15 nutartis a.b. A822-1030/2009; 2010-01-12 nutartis a.b. Nr. A143-57/2010). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kreipimasis į teismą, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistas teises, net ir tuo atveju, kai į teismą jis kreipiasi po Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas pripažintas antikonstituciniu (a.b. Nr. A8-648/2006, a.b. Nr. A12-219/2004, a.b. Nr. A1-638/2005).
Teismo posėdyje Pareiškėjas patikslino prašymą ir nurodė, kad jam turi būti priteisiama 5648,03 Lt suma, o iš atsakovų šalintina Lietuvos valstybė. Taip pat prašė atnaujinti praleistą senaties terminą. Neprieštaravo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į Pareiškėjo prašymą (b.l. 10-12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad į teismą Pareiškėjas kreipėsi 2010-09-15, t.y. po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. ir 72 str. 1 d., aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai negalioja tik ateičiai (ex nunc), todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis teisės aktu, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra teisėtas ir pagrįstas (LAT Senato apžvalga, Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-06-27 nutartyje taip pat konstatavo, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatų darytina išvada, jog teisės aktai, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo oficialaus paskelbimo (a.b. Nr. A5-264/2003). Atsakovas sprendimus priėmė ir vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, o Pareiškėjas jų neginčijo, todėl atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, prašymas turi būti atmestas.
Atsakovas taip pat nurodė, kad dėl sumos dalies, kuri neišmokėta už 2006 m. gegužės mėn. (238,30 Lt), 2006 m. birželio mėn. (153,73 Lt), 2006 m. gruodžio mėn. (118,83 Lt), už 2007 m. kovo mėn. (81,75 Lt), 2007 m. balandžio mėn. (407,60 Lt), 2007 m. gegužės mėn. (121,92 Lt), 2007 m. birželio mėn. (300,69 Lt), 2007 m. liepos mėn. (350,52 Lt) ir už 2007 m. rugpjūčio mėn. (139,77 Lt) Pareiškėjas praleido DK 27 str. 2 d. nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, o tai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 p. yra pagrindas bylą nutraukti.
Atsakovas 2011-11-21 rašte Nr. 10-S-20133 prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant Vilniaus AVPK atstovui ir nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b.l. 30).
Tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas) atsiliepime į A. P. prašymą (b.l. 20-23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašymo tenkinimo atveju sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsiliepime nurodė, kad Pareiškėjas į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, todėl pagal teismų praktiką (LAT Senato apžvalga, Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7; LVAT nutartis a.b. Nr. A5-264/2003) darbo užmokesčio nepriemoka jam galėtų būti priteista tik tuomet, jeigu Vilniaus AVPK po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo būtų taikęs Konstitucijai prieštaraujančias VTĮ nuostatas. Atsakovas sprendimus priėmė ir vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, o Pareiškėjas jų neginčijo, todėl atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, prašymas turi būti atmestas.
Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos teisėje, galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl, kol VTĮ 23 str. 2 d. nuostatos nustatyta tvarka nepripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, jos yra teisėtos ir jomis privalo būti vadovaujamasi mokant priedus ir priemokas valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, negali būti nustatyta, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tinkamu atsakovu šioje byloje yra ne Lietuvos valstybė, o darbdavys, kadangi darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo tarnaujantįjį sieja tarnybos santykiai, pareiga. Tokia pozicija grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, kuriose jie dirba (2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1-638/2005). Departamentas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą viešojo administravimo subjekto veiksmais, atsiranda tuomet, jeigu nustatoma, kad valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartį, kurioje teismas atmetė reikalavimą dėl žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo (a. b. Nr. A5-264/2003).
Departamentas prašo Pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Dėl praleisto ieškinio senaties termino, A. P. priteistina suma tik už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas nagrinėjamu atveju turi vertinti ne tik Atsakovo pateiktas pažymas, bet ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei įstaigos vadovų pavedimus Pareiškėjui dirbti viršvalandinį darbą, darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu.
Departamentas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad policijos įstaigos einamųjų metų biudžete neturi lėšų darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, ir prašymo tenkinimo atveju sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pareiškėjui 2006-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 ir 2007-06-07 įstatymo redakcijos) numatytą priedų ir priemokų ribojimą.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas (toliau - Statutas).
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Pagal šio straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodyti priedai, t.y. priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys nustatytos Vidaus tarnybos statute. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias Statuto nuostatas, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai: už laipsnius (35 str.), kvalifikacines kategorijas (36 str.), stažą (37 str.). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (36 str. 6 d.). Taip pat mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (38 str. 5 d.).
Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau vadovaujantis VTĮ 4 str. 2 d., jiems buvo taikomos šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą - vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinio pagrindo pripažinti, jog įstatymo nuostatos ribojant Pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009-12-15 Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o teisės aktas pripažintas prieštaravęs Konstitucijai negalioja santykiams, atsiradusiems po minėto nutarimo paskelbimo, nėra (LVAT 2010-06-07 nutartis a. b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329; 2004-03-01 nutartis a.b. A12-219/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5).
Iš teismui pateiktų Vilniaus AVPK suvestinių atsiskaitymo lapelių matyti, kad pareiškėjui A. P. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo 2006 m. neišmokėta: už gegužės mėn. - 238,30 Lt, birželio mėn. - 153,73 Lt, gruodžio mėn. - 118,83 Lt; už 2006 m. 1 ketvirtį neišmokėta – 354,38 Lt, 2 ketvirtį – 355,60 Lt, 3 ketvirtį – 544,35 Lt, 4 ketvirtį – 349,69 Lt (atskaitymai atlikti - 2008 m. rugsėjo mėn.); 2007 m. neišmokėta: už kovo mėn. - 81,75 Lt, balandžio mėn. - 407,60 Lt, gegužės mėn. - 121,92 Lt, birželio mėn. - 300,69 Lt, liepos mėn. - 350,52 Lt, rugpjūčio mėn. - 139,77 Lt, rugsėjo mėn. – 135,35 Lt; už 2007 m. 3 ketvirtį neišmokėta – 675,75 Lt (atskaitymas atliktas 2007 m. gruodžio mėn.); 2008 m. neišmokėta: už kovo mėn. – 85,14 Lt, liepos mėn. – 549,76 Lt, už rugpjūčio mėn. – 448,16 Lt. Viso už 2006-2008 m. Pareiškėjui neišmokėta 5648,03 Lt (b.l. 4-6, 14-19).
Atsakovas ir Departamentas atsiliepimuose (b.l. 10-12, 20-23) nurodė, kad Pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 str. 2 d.). Atsakovo teigimu ieškinio senaties terminas praleistas dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. gegužės, birželio ir gruodžio mėnesius, taip pat už 2007 m. kovo – rugpjūčio mėnesius.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis a.b. Nr. A575-1839/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti 5648,03 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (žr. teismo posėdžio protokolą), susidariusio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už 2006-2008 metus (b.l. 4-6, 14-19). A. P. su prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2010-09-15 (b.l. 1-2), todėl pritaikius DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, konstatuotina, kad Pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio. Teismo vertinimu, Pareiškėjas praleido DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. gegužės, birželio ir gruodžio mėnesius, taip pat už 2007 m. kovo – rugpjūčio mėnesius.
Teismo posėdžio metu Pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr. teismo posėdžio protokolą).
CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009, 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009; LAT 2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-15 byloje Nr. 3K-3-206/2009).
Teismas pažymi, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į Pareiškėjo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų pusiausvyros, kuri užtikrintų realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuotų teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Savo prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, Pareiškėjas grindė tuo, kad apie teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo. Teismo vertinimu, Pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad Pareiškėjas prašymą teismui padavė 2010-09-15, Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2009-12-11, taigi A. P. net ir po Konstitucinio Teismo nutarimo pakankamai ilgą laiką nesikreipė į teismą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Kitų objektyvių, nuo Pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą ir dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, byloje nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, teisėja sprendžia, kad pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006 m. gegužės, birželio ir gruodžio mėnesius, bei už 2007 m. kovo – rugpjūčio mėnesius byloje nenustatyta. Neatnaujinus praleisto ieškinio senaties termino, neišmokėta darbo užmokesčio dalis, t.y. 1913,11 Lt suma, susidariusi per minėtą laikotarpį, nepriteistina. Šioje dalyje Pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas DK 298 straipsnio pagrindu, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas DK 298 str. nuostatomis imperatyviai apribojama trejais kalendoriniais metais.
Atsižvelgiant į nurodytus Pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei byloje esančius duomenis apie jam neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 4-6, 14-19), laikotarpį, už kurį Pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, konstatuotina, kad prašoma priteisti suma susidarė per laikotarpį neviršijantį trejų metų (DK 298 str.).
A. P. Atsakove prašyme taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tačiau reikalavimų jai nereiškia (b.l. 1-2).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.). Tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas ėjo pareigas (LVAT 2010-06-07 nutartis a.b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2011-11-14 nutartis a.b. Nr. A575-1831/2011). Nenustačius objektyvių aplinkybių sąlygojančių kitokį ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą, tinkamu atsakovu byloje laikytinas Vilniaus apskrities VPK.
Teismas pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių abejoti Atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose pateikta informacija, Atsakovas jame nurodytų sumų neginčija. Trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertinami darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei įstaigos vadovų pavedimai Pareiškėjui dirbti viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, taip pat nesudaro pagrindo abejoti Atsakovo pateiktų duomenų teisingumu. Taip pat nenustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK už Pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti Pareiškėjo prašymą dėl jam priklausančios darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies, iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato A. P. naudai priteistina dėl priedų ir priemokų ribojimo susidariusi 3734,92 Lt suma (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).
Atsakovas ir Departamentas prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, kadangi einamųjų metų biudžete policijos įstaigos neturi lėšų darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti (b.l. 10-12, 20-23, 30).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti.
Atsižvelgdama į tai, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būtų formuojama vieninga linkme, remdamasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010-07-08 sprendimu (a.b. Nr. I-644-583/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartimi (a.b. Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgdama į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), teisėja sprendžia, kad prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėja
nusprendė:
Priteisti A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, į.k. (duomenys neskelbtini), 3734,92 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus trisdešimt keturis litus ir 92 ct) neišmokėto darbo užmokesčio (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).
Kitoje dalyje Pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.