Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. R. priklausantį turtą – 1000 Lt (289,62 EUR).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Bylos duomenimis, 2013 m. vasario 18 d. nutarimu laikinai apribota A. R. teisė į 1000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. gegužės 12 d. nutartimis šio laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas. Pasibaigus teismo nutartyje nurodytam terminui, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi A. R. iš naujo trims mėnesiams (nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d.) paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 1 000 Lt, paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Pasibaigus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nustatytam terminui, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi paskyrė A. R. iki 2015 m. balandžio 5 d. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. birželio 30 d. nutartimis pratęstas A. R. taikytas laikinas nuosavybės teisės į 1 000 Lt (289,62 EUR) apribojimas iki 2015 m. spalio 5 d. Suėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartyje nurodytam terminui, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi paskyrė trims mėnesiams (nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. sausio 8 d.) A. R. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, palikdamas prokurorės nustatytas apribojimo sąlygas.

Kaltinamasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje teismas formaliai bei klaidingai įvardino kaltinimo turinį, t. y., kad A. R. yra kaltinamas vertęsis neteisėta ūkine, komercine veikla. Kaltinamasis nurodo, kad jis nėra kaltinamas pagal BK 202 str. 2 d., kaltinamojo akto trūkumai neleidžia teismui tiksliai įvardyti galimai pažeistą teisės normą ir teisingai kvalifikuoti kaltinimą net ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Pasak kaltinamojo, akivaizdu, kad skundžiama nutartis yra ne tik nepagrįsta, bet ir neteisėta. Kaltinamasis mano, kad formalus kaltinimas nesuteikia teisės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai prieštarauja jų taikymo paskirčiai ir taikymo proporcingumui bei yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. skundas atmetamas.

BPK 151 str. 1 d. numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 str. 8 d.).

Šioje baudžiamojoje byloje A. R. kaltinamas tuo, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, tyčia nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kitokiu neteisėtu būdu versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos gavo 772 452,10 Lt pajamų (BK 202 str. 1 d.). Taip pat A. R. kaltinamas tuo, kad siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo, panaudojo svetimas E. P., H. A. ir M. T. vardais AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S Lietuvos filialas“ išduotas elektronines mokėjimo priemones (BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d.). Taip pat A. R. kaltinamas nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimu (BK 216 str. 1 d.) bei dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu (BK 300 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, siekdamas užtikrinti galimą turto konfiskavimą,

skundžiama nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į A. R. priklausantį turtą – 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, paliekant prokurorės nustatytas apribojimo sąlygas. Kaltinamasis skunde pažymi, kad 2015-09-07 teisiamajame posėdyje liudytoja An. R. parodė, jog 2011-04-12 kratos metų iš jos namų paimti 1000 Lt yra jos pinigai, gauti iš draudimo bendrovės kaip draudimo išmoka. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, taip pat nesprendžia, ar byloje bus taikomas BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas (tarp jo ir klausimas dėl konfiskuotino turto priklausomybės kaltinamajam, jo motinai ar kitiems asmenims). Kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 str.) taikymu. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, jog kaltinamajam priklausančios piniginės lėšos, kurioms šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra Lietuvos Respublikos BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos rezultatas, jos gali būti konfiskuotos BK 72 str. numatyta tvarka. BPK 151 str. numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymams, jog kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į A. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad kaltinamasis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų yra gavęs pinigines lėšas, kaip galimai nusikalstamų veikų rezultatą, yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šiuo metu pagrįstai taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas skundžiamoje nutartyje nurodytam kaltinamajam priklausančiam turtui. Tai, kad 2015-09-07 teisiamajame posėdyje liudytoja An. R. parodė, jog 2011-04-12 kratos metų iš jos namų paimti 1000 Lt yra jos pinigai, gauti iš draudimo bendrovės kaip draudimo išmoka, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad kratos metu rasti pinigai priklauso ne kaltinamajam A. R., o An. R..

Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai A. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas jo piniginėms lėšoms negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga ar bus pateikti neginčytini įrodymai dėl piniginių lėšų priklausomybės.

Kaltinamasis skunde nurodo, kad 2014-04-12 kratos protokole padaryti pakeitimai dėl sumos nėra aptarti protokole, akivaizdžiai matyti taisymai iš 1800 Lt į 1000 Lt. Pasak kaltinamojo, protokole minėti pakeitimai nėra aptarti ir nepasirašyti proceso dalyvių, todėl neteisėti. Kaltinamasis mano, kad nėra procesinio pagrindo pagal galimai suklastotą protokolą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, jog kaltinamasis neginčija to, kad 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu jo namuose buvo paimta 1 000 Lt, dėl šių paimtų lėšų laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo priimtas prokuroro nutarimas, vėliau – žemesnės ir aukštesnės instancijos teismų nutartys, kuriomis laikinas nuosavybės teisių apribojimas į 1 000 Lt buvo tęsiamas ar skiriamas iš naujo. Be to, aukštesnės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžia dėl byloje esančių duomenų patikimumo, šis klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant galutinį procesinį sprendimą.

Aukštesnės instancijos teismo atkreipia dėmesį, kad nepasisakoma dėl kaltinamojo skundo argumentų dėl kaltinimo turinio, nes šiuo atveju sprendžiamas skundžiamos nutarties dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo teisėtumo klausimas.

Esant visoms aukščiau aptartoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti kaltinamojo A. R. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.