- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2-1784-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00518-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- E. B., R. A. B.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė SEB bankas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. B. ir R. A. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1493-265/2018 pagal ieškovų E. B. ir R. A. B. ieškinį atsakovams antstolei B. T. ir T. T. (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas) dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovai E. B. ir R. A. B. pateikė ieškinį, prašydami: 1) pripažinti 2018 m. rugpjūčio 9 d. antstolės B. T. turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-18-5-20294 negaliojančiu; 2) taikyti restituciją ir grąžinti ieškovams E. B. ir R. A. B. nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo patalpos), o atsakovui T. T. priteisti visą sumokėtą sumą, t. y. 116 000 Eur, taip pat ieškovai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Reikalavimams užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovui T. T. perleisti, disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant, draudimą turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apsunkinti naudojimąsi ginčo patalpomis bei iš jų kylančiomis teisėmis iki bus priimtas teismo sprendimas dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo; 2) leisti ieškovams naudotis ginčo patalpomis ir uždrausti atsakovui T. T. valdyti, naudotis ar perleisti parduotuvę nuomos, panaudos ar panašaus pobūdžio teise.
4. Ieškovai nurodė, kad antstolės veiksmais buvo pažeisti tiek ieškovų, tiek išieškotojo, tiek kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ interesai. Ieškovų manymu, jų prašymas pratęsti vykdomosios bylos sustabdymo terminą iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. galėjo būti tenkintas, o ieškovams galėjo būti sudaryta galimybė parduoti turtą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Soscredit“. Ieškovai pažymėjo, kad jie nuolat bendravo ir bendradarbiavo ir su antstole, ir su išieškotoju, kurie pritarė ieškovų siekiui parduoti jų turtą pasiūlytam pirkėjui UAB „Soscredit“, todėl manytina, jog ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas.
5. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas parduotuvę su visa joje esančia įranga gali perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti teises į ją. Ieškovai akcentavo, kad parduotuvėje ilgus metus plėtojo verslą – rytietiškų tradicijų garso, medvilnės ir gintaro terapijas, kuris yra pagrindinis ir vienintelis ieškovų pajamų šaltinis. Parduotuvė yra įrengta pagal senąsias fengšui tradicijas ir kiekvienai terapijai yra specifiškai įrengta vieta, parduotuvėje daug terapijoms atlikti skirtos įrangos, kurios naudojimas reikalauja ypatingų žinių. Ieškovų nuomone, tik apribojus atsakovo disponavimo teisę, atsakovas gali kitaip paveikti parduotuvėje esančią specifinę įrangą ir padaryti ypatingai didelių nuostolių ieškovams, todėl ieškovai prašo pritaikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones – leisti ieškovams naudotis išimtinai ieškovų verslui įkurtomis parduotuvės patalpomis, o atsakovui uždrausti valdyti ir naudotis parduotuve bei perleisti ją tretiesiems asmenims nuomos, panaudos ar panašaus pobūdžio teise, taip pat uždrausti atsakovui savarankiškai naudotis parduotuve ir joje esančia įranga iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Nepritaikius prevencinių priemonių, ieškovams tektų išgabenti visą specifinę įrangą iš parduotuvės ir įrenginėti specifines patalpas kitoje vietoje. Ieškovai pažymėjo, kad patalpų įrengimas pagal senąsias fengšui tradicijas ir specialus patalpų pritaikymas garso, medvilnės ir gintaro terapijoms yra ilgai trunkantis ir daug lėšų reikalaujantis procesas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovų prašymo netenkino.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovai, suformulavę ieškinio pagrindą ir dalyką, pateikė jų reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus.
8. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidas apie galimą atsakovo nesąžiningumą ir (ar) siekį apsunkinti būsimo galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo vykdymą. Ieškovų prašyme nurodytos aplinkybės, kad atsakovas parduotuvę su visa joje esančia įranga gali perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti teises į ją, nesant jokių tai patvirtinančių įrodymų, teismo vertinimu, nelaikytinos pakankamomis konstatuoti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
9. Atsakydamas į ieškovų prašymą taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemones ir suteikti būtent ieškovams galimybę naudotis ginčo patalpomis, teismas nurodė, kad ieškovų siekis toliau vykdyti veiklą ginčo patalpose, uždraudžiant atsakovui valdyti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, suteiktų ieškovams nepagrįstą pranašumą ir suvaržytų atsakovo teises daugiau nei būtina. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimus pagrįstus reikalavimus, teises, ignoruodamos kitos šalies priešingus interesus.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovai E. B. ir R. A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų prašymą tenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
10.1. Egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, jog paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą. Šiuo atveju ieškovai kreipėsi į teismą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškinyje įtvirtintus reikalavimus ieškovai prašė užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis – apriboti atsakovo disponavimo teisę ir leisti ieškovams naudotis ginčo patalpomis, nes tik taip ieškovai gali vykdyti prisiimtus įsipareigojimus kitiems savo kreditoriams. Pats ginčo pobūdis lemia realią riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu. Atsakovas, būdamas nekilnojamojo turto savininku, turi teisę perleisti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Perleidus turtą tretiesiems asmenims, sprendimas šioje byloje negalės būti įvykdytas, nes atsakovas nebeturės turto, kurį privalės grąžinti ieškovams natūra.
10.2. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovai patirs neproporcingas išlaidas. Būtent ginčo patalpose ieškovai plėtojo verslą, kuris yra pagrindinis jų pajamų šaltinis. Atsakovas reikalauja ieškovų mokėti už naudojimąsi ginčo patalpomis, o nemokant atsakovo reikalaujamų sumų, atsakovas grasina iškeldinti ieškovus. Norint išsikelti iš ginčo patalpų ieškovams tektų iškraustyti ginčo patalpas ir įrengti parduotuvę kitose patalpose. Tačiau teismui priėmus teigiamą ieškovams sprendimą, ieškovams tektų pakartotinai iškraustyti naujai įrengtas patalpas ir vėl įrengti parduotuvę ginčo patalpose. Tokių veiksmų atlikimas ne tik reikalauja neproporcingai didelių išlaidų, bet ir padarys tiesioginę įtaką ieškovų plėtojamam verslui, t. y. veikla bus sutrikdyta. Teismas, nors ir nurodo proporcingumo ir interesų pusiausvyros taikymo būtinumą, šiais principais visiškai nesivadovauja. Ieškovams gali tekti patirti neproporcingas ir bereikšmes išlaidas, o atsakovui suteiktas nepagrįstas pranašumas šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismas iškėlė naują laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimą – ieškovai turėjo pateikti įrodymus, kurie leistų daryti prielaidas apie galimą atsakovo nesąžiningumą ir (ar) siekį apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą. Toks teismo iškeltas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijus nėra įtvirtintas nei įstatymuose, nei Lietuvos teismų praktikoje. Taigi, teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalį.
10.4. Teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 2-11-180/2017, nors ši nutartis negali būti precedentu nagrinėjamu atveju. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas, o laikinųjų apsaugos priemonių buvo prašyta, nes ieškinio suma yra didelė. Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis precedento galios šiai bylai neturinčia teismų praktika, nepagrįstai iš ieškovų reikalauja pateikti atsakovo nesąžiningumą ir (ar) siekį apsunkinti būsimo galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą pagrindžiančius įrodymus. Ieškovai gali sužinoti apie nekilnojamojo turto (ginčo objekto) perleidimą tik post factum – paviešinus nekilnojamojo turto perleidimo faktą, taigi, teismas iš ieškovų reikalauja atsakovo nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, kurių ieškovai objektyviai negali gauti.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui konstatavus, kad nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ir prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų ieškovams nepagrįstą pranašumą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
13. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad pats ginčo pobūdis pagrindžia, jog egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu, be to, ieškovų nuomone, skundžiama nutartimi teismas suteikė nepagrįstą pranašumą atsakovui, todėl nutartis turi būti panaikinta, o ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir apeliantų E. B. ir R. A. B. atskirojo skundo argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su ginčo klausimo išsprendimo rezultato teisingumu ir teisėtumu.
15. Įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas.
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, savo ruožtu grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ieškovai įrodinėja ginčo pobūdžio aplinkybe, teigdami, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kai paduodamas ieškinys dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo ir šio turto grąžinimo ieškovui, paprastai turi būti areštuojamas arba apribojamas disponavimas ginčo turtu, nereikalaujant įrodinėti atsakovo nesąžiningumą, t. y. siekį perleisti, įkeisti ar kitaip apriboti turtą, turint tikslą išvengti nepalankaus atsakovui sprendimo vykdymo, be to, šiuo atveju, apeliantų nuomone, turi būti apribota ir atsakovo teisė naudotis ginčo parduotuve, nes ieškovų, plėtojančių savo verslą šiose patalpose, iškraustymas gali sukelti jiems nepagrįstai dideles išlaidas.
17. Iš esmės neginčydamas pirmiau nurodyto apeliantų argumento dėl teismų praktikoje vyraujančios pozicijos bylose dėl konkretaus turto nuosavybės teisių pripažinimo ir restitucijos taikymo, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia ieškovų dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; ir kt.).
18. Laikinosios apsaugos priemonės, kaip specifinė procesinė priemonė, kiekvienoje konkrečioje byloje taikomos atskirai, siekiant užtikrinti būtent toje byloje pareikštus reikalavimus, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje situacijoje klausimą, turi atsižvelgti ne tik į CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą konkrečiu atveju ir teismų praktiką panašiose bylose, bet ir įvertinti, ar prašomų priemonių taikymas būtent šiuo konkrečiu atveju atitiks teisingumo, ekonomiškumo, sąžiningumo, proporcingumo principų reikalavimus.
19. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas šias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014).
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje apeliantų prašomos taikyti priemonės akivaizdžiai pažeidžia šalių interesų pusiausvyros reikalavimą. Antai, ieškovai, akcentuodami, kad tik taikius jų prašomas laikinąsias apsaugos priemones (t. y. apribojus atsakovo, įgijusio ieškovams priklausiusį turtą varžytynių metu, teisę disponuoti, valdyti ir net naudotis ginčo patalpomis) jie galės įvykdyti jų prisiimtus įsipareigojimus kitiems savo kreditoriams ir tik taip apeliantai išvengs neproporcingų išlaidų (nes jiems neteks išsikelti (ir iškraustyti visą įrangą) iš ginčo patalpų bei ieškovai galės dar visą teisminio nagrinėjimo laikotarpį vykdyti veiklą ginčo patalpose), savo atskirajame skunde iš esmės patys pripažino, jog visų nurodytų nepalankių jiems padarinių (iškraustymo ir veiklos vykdymo perkėlimo į kitas patalpas) apeliantai faktiškai galėtų išvengti, susitardami su atsakovu ir mokėdami atsakovui T. T. už naudojimąsi ginčo patalpomis mokestį, nes, kaip matyti tiek iš atskirojo skundo turinio, tiek iš pačių ieškovų prie skundo pridėto naujo įrodymo – susirašinėjimo SMS žinutėmis (kuris, remiantis CPK 314 straipsniu, priimtinas, nes negalėjo būti pateiktas anksčiau) – atsakovas faktiškai tokį variantą (pasirašyti su juo sutartį) ieškovams siūlė, o tai rodo, kad atsakovas neturi suinteresuotumo ginčo turtą kuo skubiau parduoti ar perleisti naudoti būtinai kitiems (tretiesiems) asmenims, o ne ieškovams.
21. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ieškovų argumentas dėl didelių ir, jų nuomone, neproporcingų, išlaidų, kurias ieškovai patirtų tuo atveju, jeigu jiems tektų išsikraustyti iš specialiai jų vykdomai veiklai įrengtų (pritaikytų) patalpų, negali būti laikomas pakankamu ir pateisinančiu jų siekį laikinųjų apsaugos priemonių taikymu užsitikrinti sau galimybę neatlygintinai naudotis ir valdyti jiems šiuo metu nebepriklausančias ginčo patalpas atsakovo T. T., kurio veiksmų neteisėtumo, įgyjant ieškovų turtą ginčo varžytynėse, ieškovai savo ieškinyje net neįrodinėja, sąskaita. Apribojus atsakovo T. T. galimybę ne tik disponuoti ginčo patalpomis, tačiau ir bet kokiu būdu jas naudoti ar gauti kokios nors naudos iš jų, inter alia, nuomos mokesčio pavidalu, kai atsakovas jau beveik prieš pusę metų yra sumokėjęs 116 000 Eur už šias patalpas, tačiau dėl ieškovų inicijuoto ginčo teisme negali nei atgauti sumokėtos sumos, nei visapusiškai įgyvendinti jo įgytą nuosavybės teisę į patalpas, akivaizdžiai būtų suteiktas nepagrįstas prioritetas ieškovų interesams. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinė priemonė, skirta teismo sprendimo įvykdymo galimybei konkrečioje byloje užtikrinti, tačiau šis institutas negali būti taikomos, kaip ieškovų turtinės padėties apsaugojimo ar ieškovų sklandžios galimybės vykdyti jų prisiimtus įsipareigojimus kitiems savo kreditoriams užtikrinimo priemonė atsakovo, kurio, kaip jau minėta, veiksmų neteisėtumas ar nesąžiningumas net nėra įrodinėjamas byloje, sąskaita.
22. Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, inter alia akcentuodamas esamą šiuo atveju ieškovų galimybę užtikrinti jiems galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymą ir išvengti išsikraustymo išlaidų mažiau atsakovo T. T. teisėtus interesus varžančiomis priemonėmis nei prašo ieškovai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje akivaizdžiai būtų neproporcingas, pažeistų teisingumo bei sąžiningumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir rėmėsi šiam konkrečiam ginčui neaktualia teismų praktika (kurioje buvo pasisakoma apie atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimą tuo atveju, kai siekiama užtikrinti reikalavimą dėl tam tikros pinigų sumos priteisimo, o ne reikalavimą dėl konkretaus nekilnojamojo turto grąžinimo ieškovo nuosavybėn), iš esmės priėmė teisėtą ir teisingą, atitinkantį laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmę ir tikslus, procesinį sprendimą atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.