Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės V. R. (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. ir nuteistojo E. V. bei jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apimtos švelnesnės bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 7 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 2 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, griežčiausia bausme apėmus švelnesnes bausmes, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D. T. ir E. V. dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nenustatyta, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistųjų D. T. ir E. V. solidariai priteista: nukentėjusiajam R. K. 13 700 Lt turtinei žalai ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai 3 639,23 Lt už nukentėjusiojo R. K. gydymą.

Nukentėjusiajam R. K. dėl nepriteistos turtinės žalos dalies pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. bei E. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe sunkiai sužalojo žmogų dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:

2010 m. balandžio 14 d. apie 19 val. veikdami bendrininkų grupe (duomenys neskelbtini) namo laiptinės pirmame aukšte, dėl savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą užvaldyti R. K. turtą, tyčia ne mažiau kaip du kartus metaliniu strypu sudavė R. K. į galvą, taip padarė muštinę žaizdą kaktos kairėje bei atvirą įspaustinį kaktikaulio kairės pusės lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą viršugalvio kairėje ir sunkiai sutrikdę R. K. sveikatą pagrobė jo turto už 12 300 Lt.

Be to, D. T. ir E. V. veikdami bendrininkų grupe, panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą padarė plėšimą, pagrobė fizinio asmens dokumentą, o būtent:

2010 m. balandžio 14 d. apie 19 val. veikdami bendrininkų grupe (duomenys neskelbtini) namo laiptinės pirmame aukšte, turėdami tikslą apiplėšti R. K., panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – metalinį strypą, tyčia ne mažiau kaip du kartus juo sudavė R. K. į galvą ir sunkiai jį sužalojo; panaudoję fizinį smurtą bei atėmę galimybę priešintis, nuplėšė nuo jo kaklo 7 000 Lt vertės auksinę grandinėlę, pagrobė iš striukės vidinės kišenės 5 000 Lt, taip pat pagrobė 300 Lt vertės buto durų raktus, fizinio asmens dokumentą – automobilio ,,(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. xxx, taip pagrobė R. K. priklausančio turto už 12 300 Lt ir fizinio asmens dokumentą.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos bei padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai.

Byloje nustatyta, jog po užpuolimo nukentėjusysis R. K. iš karto paskambino mobiliojo ryšio telefonu žmonai I. K. Skambutis fiksuotas 19.18 val., po to 19.19 val. fiksuotas skambutis į greitąją medicinos pagalbą. Iš R. K. parodymų matyti, kad užpuolimas truko keletą minučių. Vadinasi, žinomas tikslus užpuolimo laikas – nuo 19.15 val. iki 19.18 val. Tikslaus užpuolimo laiko nustatymas turi esminę reikšmę sprendžiant apelianto kaltės klausimą, nes iš esmės keičiasi faktinės nusikaltimo aplinkybės, turinčios reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui. Neapibrėžtai nurodant nusikaltimo padarymo laiką, pažeidžiama kaltinamojo teisė į gynybą. Todėl šioje dalyje nuosprendis taisytinas.

Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nekonkretizuoti kiekvieno iš nuteistojo veiksmai, nenurodyta, kuris iš jų sudavė metaliniu strypu, kuris pagrobė daiktus ir pinigus. Nuosprendyje apsiribojama tuo, jog viskas priskiriama bendrininkų grupės veiksmams. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleisti nuteistųjų nusikalstami veiksmai chronologine seka ir laiko požiūriu, todėl teismo padarytos išvados neatitinka tikrovės, nėra objektyvios ir teisingos.

Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Neaišku, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodymais, o kitų – ne. Vertinant įrodymus neatsižvelgta į visas teisinančias aplinkybes, nelyginti teisinantys ir kaltinantys įrodymai, neatlikta įrodymų analizė, teismo išvados neatitinka nustatytų aplinkybių, o kai kurios išvados grindžiamos tik prielaidomis. Kaltinantiems įrodymams teismas suteikė prioritetą, o teisinančius įrodymus atmetė, jų net neanalizavęs ir nevertinęs, nors teisinantys įrodymai sudaro visą grandinę ir patvirtina nuteistųjų parodymus, kad šį nusikaltimą padarė ne jie.

Byloje įrodymai nebuvo vertinami objektyviai ir nešališkai, jie įvertinti vienašališkai tik iš apkaltinančios pusės. Tuo teismas pažeidė BPK 1 straipsnio nuostatą.

Teismo išvada, jog apeliantas nusikaltimą padarė veikdamas kartu su E. V., prieštarauja liudytojų L. S. ir J. B. parodymams. Minėtų liudytojų parodymai nekelia jokių abejonių, įvykį jos matė iš arti, jų parodymai nuoseklūs, o nukentėjusiojo parodymai apie užpuolimo aplinkybes kelia pagrįstų abejonių ir yra nepatikimi. Remiantis minėtų liudytojų parodymais galima konstatuoti, kad du vyrai valandą iki užpuolimo studijavo nusikaltimo padarymo vietą ir laukė grįžtančio R. K., priešingai nei teigia R. K., jog jo laukė laiptinėje. Tokia įvykių seka neatitinka tikrovės, nes užpuolikai į laiptinę pateko tik užėjus į vidų R. K. ir jo negalėjo laukti stovėdami prieš jį ant laiptų, nes laiptinės lauko duris atidarė pats R. K. Šio prieštaravimo R. K. negalėjo paaiškinti, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl atvykusiam gydytojui sakė, kad jį užpuolė vienas asmuo.

Iš nusikaltimo padarymo mechanizmo aišku, jog nusikaltimą padarę asmenys įvykio vietoje galėjo palikti pėdsakus. Pagal liudytojų L. S. ir J. B. parodymus vienas iš užpuolikų tarpduryje pastatė kėdę, o metalinį strypą numetė lauke ant žemės. Apžiūrint įvykio vietą minėti daiktai paimti ir ištirti, tačiau nei ant kėdės, nei ant metalinio strypo nuteistųjų pėdsakų nerasta. Ant nukentėjusiojo R. K. striukės, kurios kišenę nuplėšė užpuolikas, rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso nuteistiesiems. DNR pėdsakų sutapimas ant strypo ir ant nukentėjusiojo striukės neleidžia daryti išvados, kad pėdsakus paliko asmuo, kuris nėra susijęs su nusikaltimu. Teismas specialistų išvadų dėl pėdsakų palikimo neanalizavo ir nevertino visų įrodymų kontekste.

R. K. užpuolimas pradėtas 19.15 val. Pagal L. S. parodymus ji prieš valandą iki užpuolimo matė asmenis Tiltų g., t. y. apie 18.15 val. Jeigu daryti prielaidą, jog nusikaltimą padarė nuteistieji, tai nuo 18.15 val. iki 19.15 val. jie turėjo būti Tiltų g. ir laukti R. K., tačiau byloje tokių duomenų nėra. Tai, kad tuo metu apelianto nebuvo įvykio vietoje, patvirtino liudytojai V. V. ir M. B.

Teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, neatkreipė dėmesio į įvykio chronologinę seką: M. B., V. V. ir apeliantas automobiliu atvažiavo iki kinų maisto restorano Turgaus g., apsisuko ir grįždami prie sankryžos sutiko automobiliu pas R. K. važiuojantį M. R. Pagal laiką tuo metu nukentėjusiojo užpuolimas jau buvo įvykęs. Į kinų maisto restoraną Turgaus g. jie atvažiavo vėliau ir ten vaišinosi. Teismas nepagrįstai susiejo laiko atžvilgiu buvimą restorane su R. K. užpuolimu. Buvimas restorane byloje tvirtina tik vieną aplinkybę, jog restorane jie buvo trise ir aptarnavusi padavėja juos atpažino.

Teismas nuosprendyje kaip kaltės įrodymą akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pasikėsinta sunaikinti diską su vaizdo įrašu. Toks teiginys visiškai neatitinka tikrovės. Byloje apklaustos tyrėjos E. L., R. P. ir D. P. parodė, jog skylė kompaktiniame diske buvo padaryta iki apeliantui susipažįstant su byla. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad kažkas tyčia norėjo sugadinti kompaktinį diską ir jame esančius įrodymus. Neatkreipė dėmesio į tai, jog pažeidimą per neatsargumą galėjo padaryti tik tyrėjas. Juo labiau kad diske esanti informacija yra apeliantui naudinga.

Teismo išvadą, jog M. B. ir V. V. apeliantas galėjo pasiimti po padaryto plėšimo ir jie galėjo nebūti automobilyje tuo laiku, kai susitiko M. R. vairuojamą automobilį sankryžoje, paneigia ne tik šių liudytojų parodymai, bet ir byloje užfiksuoti telefonų skambučių išklotinės bei įvykių eigos duomenys ir veiksmų laikas. Byloje esančios telefonų skambučių išklotinės rodo, kad nuo 18 val. iki užpuolimo pradžios 19.15 val. apelianto nebuvo Tiltų gatvėje.

Grįsdamas apelianto kaltę teismas rėmėsi tik subjektyviais ir prieštaringais nukentėjusiojo R. K. bei liudytojo M. R. parodymais ir jų atpažinimais.

Iš karto po užpuolimo R. K. nenurodė jokių užpuolikų veidus apibūdinančių požymių. Vertindamas šią aplinkybę teismas padarė prielaidą, jog dėl to gali būti kaltas neatidžiai vykdęs apklausą pareigūnas, tačiau tokios savo nuomonės nepagrindė jokiais įrodymais. Neabejotina, kad R. K., būdamas visą laiką sąmoningas, tyrėjui būtų nurodęs užpuolikų požymius, jeigu tokie požymiai jam būtų žinomi. Ligoninėje atliekant pakartotinę apklausą, kuri prasidėjo 15.10 val. ir baigėsi 16.30 val., R. K. jau nurodė detalius užpuolikų veido bruožus. Po 10 min. jam atpažinimui pateiktos asmenų, iš jų ir apelianto, fotonuotraukos, kuriose jis atpažino apeliantą kaip užpuoliką su smarkiai atsikišusias žandikauliais. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, dar nežinodamas jokių išskirtinių užpuolikų veido bruožų apibūdinimo, jau apklausoje ligoninėje iš anksto buvo pasiruošęs kortelę su atpažinimui pateiktomis asmenų fotonuotraukomis, tarp kurių buvo apelianto nuotrauka, neginčytinai patvirtina, jog R. K. apklausos metu negalėjo užpuolikų apibūdinti, o savo tolesniuose parodymuose apeliantą apibūdino pagal matytą fotonuotrauką, kurią jam dar iki tokių parodymų davimo pateikė kriminalinės policijos darbuotojai. Tai rodo, kad atpažinimas pagal nuotrauką buvo atliekamas tik formaliai ir neteisėtai, pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisme R. K. paaiškino, jog dar iki atpažinimo į palatą buvo atėję trys kriminalinės policijos darbuotojai, kurie jam parodė 30–40 lapų su asmenų nespalvotomis fotonuotraukomis. M. R. teisme irgi teigė, kad atpažinimui jam buvo pateikta net 10 fotonuotraukų ir ne viename lape. Apie tokius ikiteisminio tyrimo metu vykusius atpažinimus byloje nėra jokių duomenų, taip pat procesiškai nėra užfiksuotos ir tokių atpažinimų aplinkybės, dėl to pažeistos ne tik jau minėtos, bet ir BPK 194 straipsnio nuostatos.

Taigi R. K. ir M. R. vėlesni parodymai, apibūdinantys užpuolikų išvaizdą, bei jų atpažinimas iš pateiktų fotonuotraukų, yra neteisėti ab initio, nes šie procesiniai veiksmai atlikti, šiurkščiai pažeidžiant BPK normas. Dėl to neteisėtai surinkti įrodymai turėtų būti pripažinti netinkamais ir neturinčiais jokios įrodomosios galios.

Nors atpažinimas atliktas neteisėtai ir jo duomenimis negalima remtis, atkreiptinas dėmesys į patį atpažinimą kaip procesinį veiksmą, kurio atlikimas prieštarauja tyrimo tikslams nustatyti objektyvią tiesą ir BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatytai atpažinimo tvarkai.

R. K. atpažinimui pateiktos išskirtinės fotonuotraukos – kaltinami asmenys aiškiai išsiskiria iš kitų atpažinimui pateiktų asmenų (kaltinamųjų veidai baltame fone). Kiti atpažinimui pateikti asmenys yra ištampytais veidais ir visiškai neatitinka R. K. parodymuose pateikto užpuolikų apibūdinimo, t. y. asmenys atpažinimui specialiai pateikti maksimaliai skirtingi nuo kaltinamųjų. Nė vienas iš atpažinimui pateiktų asmenų nėra su juodais nuo saulės akiniais, nors tokią aplinkybę apklausų metu nurodo R. K. ir M. R.. Apelianto atpažinimui specialiai buvo panaudota fotonuotrauka, kurioje jis užfiksuotas 2003 m., nors duomenų bazėje yra ir 2008 m. fotonuotrauka. Įvertinus šias nuotraukas akivaizdu, jog jos skiriasi tuo, kad jaunesnio apelianto nuotraukoje žandikauliai yra aiškiai atsikišę (taip labiau atitinka R. K. parodymus), o kitoje šis veido bruožas nebėra išskirtinis. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas atpažinimui sąmoningai naudojo būtent tą nuotrauką, kuri turėjo daugiau išskirtinių požymių ir labiau atitiko nukentėjusiojo nurodytą užpuolikų apibūdinimą. 2010 m. birželio 1 d. atliktas asmens atpažinimas vyko, spaudoje „Vakarų ekspresas“ ir „Respublika“ jau išspausdinus apelianto bei E. V. nuotraukas straipsniuose nurodant, jog šie asmenys užpuolė R. K.. R. K. teisme patvirtino, kad jam į ligoninę buvo atneštas laikraštis „Vakarų ekspresas“, kuriame jis skaitė minėtą publikaciją apie jo užpuolimą ir matė nuotraukas. Vien šios aplinkybės leidžia pagrįstai konstatuoti, jog toks asmens atpažinimas atliktas pažeidžiant procesines teisės normas, o jo metu gauti įrodymai yra niekiniai.

Visi ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai rodo, kad pareigūnai tyčia iš anksto parodė R. K. apelianto ir E. V. fotonuotraukas, tuo suklaidino nukentėjusįjį, o po to patys, nieko nesakydami tyrėjai, parengė atpažinimui protokolą. Ikiteisminio tyrimo metu suorganizavus dirbtinį apelianto ir E. V. atpažinimą, buvo nuslėptos kitos tyrimo metu padarytos klaidos – netikrinta ir nenustatyti liudytojai, kurie galėjo matyti link Jonų kalnelio nubėgančius asmenis, neieškota auksinė grandinėlė, netikrinta ir nefiksuoti pėdsakai laiptinėje, nepanaudotas tarnybinis šuo nusikaltimą padariusių asmenų paieškai, pagal nusikaltimo padarymo būdą neatlikti jokie veiksmai, netikrinti asmenys pagal analogiškus nusikaltimus.

Nukentėjusiojo R. K. ir kitų liudytojų parodymai apie faktines užpuolimo aplinkybes prieštarauja vieni kitiems. R. K. nurodo, jog įėjęs į laiptinę pamatė iš viršaus einantį apeliantą su strypu rankoje, o E. V. jį pradėjo smaugti iš nugaros. Duodamas vienus parodymų jis nurodė, kad grūmėsi su užpuolikais, o duodamas kitus jau teigė, jog jį laikė E. V., o apeliantas smogė kelis kartus strypu. I. K. teisme patvirtino, kad po užpuolimo jai vyras sakė, jog įėjus į laiptinę jį užpuolė iš nugaros. Ji nurodė, kad įėjus į laiptinę kairėje pusėje iš karto prie durų yra nedidelė niša, tačiau ji puikiausiai matosi ir esant nišoje žmogui. Atidarius duris jis iš karto matomas, todėl akivaizdu, jog nišoje esant užpuolikui R. K. negalėjo nepastebėti užpuoliko, įeidamas į laiptinę. Teismas šiuos prieštaravimus dėl užpuolimo aplinkybių nuosprendyje bandė paneigti darydamas prielaidą, kad nukentėjusiojo parodymai apie plėšimo aplinkybes yra prieštaringi, nes dėl užpuolimo jis negali tiksliai visko papasakoti. Pastebėtina, jog pats R. K. nedvejodamas paneigė tokias teismo prielaidas tiek savo parodymuose, tiek teisme duodamas paaiškinimus. Taip pat teismas nutyli, kad užpuolimo liudytojos L. S. ir J. B. nurodė visai kitas aplinkybes.

Virtuvėje prieš R. K. namus dirbusios L. S. ir J. B. parodė mačiusios, kaip užpuolikai atsivijo R. K.. Jos tvirtino, jog R. K. įėjus į laiptinę pirmas paskui jį į laiptinę įėjo tamsiai apsirengęs užpuolikas, o su strypu vėliau įbėgo antras – vaikinas šviesiais drabužiais, nors R. K. teigia, kad jam įėjus į laiptinę užpuolikai jau laukė viduje, apeliantas stovėjo laiptinės aikštelėje viršuje ir laikė rankose metalinį strypą. R. K. teigia gerai matęs užpuolikus, nes laiptinėje užpuolimo metu buvo šviesu, tačiau virėjos tvirtina, jog laiptinėje buvo tamsu. Teisme I. K., A. R. ir A. Z. taip pat parodė, kad laiptinėje nėra langų, todėl joje visada tamsu. Akivaizdu, jog laiptinėje tamsoje užpultas R. K. negalėjo tinkamai matyti užpuolikų, o ypač jų bruožų, ką patvirtina jo pirminiai parodymai. Liudytojas A. B. teisme parodė R. K. jam sakius, kad buvo užpultas rakindamas duris ir nematė savo užpuoliko.

Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodoma R. K. sakius, jog laiptinėje nepažįstamas asmuo trenkė strypu į galvą. Vadinasi, R. K. iš karto po užpuolimo teigė, kad jį užpuolė tik vienas asmuo, ir byloje tai nustatyta.

Liudytojo M. R. parodymus, jog po R. K. skambučio jis iš karto važiavo link jo namų, paneigia rašytiniai bylos įrodymai. Nuo „Pramogų banko“ iki Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos yra tik 200 m atstumas, kurį automobilis vidutiniu greičiu įveikia per 20 sekundžių. Iš UAB „Sankryža“ pateiktų duomenų matyti, kad raudonas šviesoforo signalas šioje sankryžoje 2010 m. balandžio 14 d. degė maksimaliai 26 sekundes. Vadinasi, M. R. automobilis turėjo kirsti sankryžą vėliausiai 19.20 val., o iš byloje esančių įrodymų matyti, jog M. R. automobiliu sankryžą kirto 19.23 val., t. y. 3 min. vėliau, nei tai turėjo padaryti jam būnant prie „Pramogų banko“, ir praėjus net 4 min. po pokalbio su R. K.. Tai leidžia pagrįstai suabejoti M. R. parodymų apie buvimo vietą ir matytus įvykius teisingumu. Vertindamas nuosprendyje laiko neatitikimą su M. R. parodymais, teismas daro prielaidą apie galimą laiko paklaidą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad kamerose užfiksuotas laikas gali neatitikti tikro laiko.

Be to, nuo įvykio vietos iki kiemo, kur pagal M. R. parodymus stovėjo apelianto ,,BMW“, yra 120 m atstumas, kuris, einant normaliu tempu, įveikiamas per 1 min., o bėgant – maksimaliai per 20 sekundžių. Vadinasi, užpuolikai prie automobilio turėjo pribėgti vėliausiai 19.18 val., t. y. dar iki M. R. pokalbio su R. K., kuris, kaip nustatyta, įvyko 19.19 val., o sankryžą M. R. kirto, praėjus dar 4 min. po pokalbio su R. K.. Dėl šios priežasties M. R. niekaip negalėjo matyti išbėgančių iš Mažosios Vandens g. ir sėdančių į automobilį asmenų, nes akivaizdu, jog nesutampa šių įvykių laikas.

Iš vaizdo kamerų užfiksuotų duomenų matyti, kad sankryžoje M. R. automobilis iš viso nestovėjo ir nelaukė žalio šviesoforo signalo – praleidęs Tiltų g. važiuojantį autobusą, jis kirto sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, jog automobilis ,,BMW“ stovėjo kiemo viduje priekiu į Turgaus gatvę. Teisme teigė automobilį stovėjus ne ant šaligatvio, o būtent kiemo viduje. Antstolė V. D. nustatė faktines aplinkybes ir konstatavo, kad stovint prie Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos nesimato minėtame Turgaus g. kieme stovinčio automobilio vairuotojo durelių ir prie jų stovinčio žmogaus, todėl vadovaujantis šiuo objektyviu įrodymu darytina išvada, jog M. R. parodymai yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis.

M. R. taip pat nurodė, kad sidabrinis ,,BMW“ išsukdamas iš kiemo jam užkirto kelią ir jis turėjo pakankamai laiko gerai įsižiūrėti į vairuotoją, nors byloje esantis filmavimo kamerų užfiksuotas laikas rodo, jog M. R. sankryžą kirto 19:23:01, o sidabrinis ,,BMW“ – 19:23:08, t. y. po 7 sekundžių. Įvertinus laiką, reikalingą įveikti atstumą iki sankryžos, akivaizdu, kad M. R. susitikimas kelyje su ,,BMW“ galėjo trukti maksimaliai 2 sekundes, o tai neabejotinai per trumpas laiko tarpas puikiai įsidėmėti prie vairo sėdintį asmenį, jo veido bruožus.

Apelianto kaltė nuosprendyje grindžiama byloje padarytais matomumo eksperimentais, tačiau šie procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo pareigūno netinkamai atlikti, todėl jų metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais.

Eksperimentą atliekanti pareigūnė padarė pakartotinį M. R. parodymų patikrinimą vietoje, kurio metu M. R. dar kartą pakeitė ir pakoregavo savo pirminius bei teisme duotus parodymus pagal faktinę situaciją (antstolės konstatuotas aplinkybes). Eksperimento paros laikas buvo parinktas bet koks, automobilis kieme nebuvo pastatytas į tą vietą, kurią M. R. nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu, nebuvo fiksuojama tiksli vieta, iš kur M. R. galėjo matyti per gatvę bėgančius asmenis, ir kt. Faktiškai šis matomumo eksperimentas byloje dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės liko nepadarytas. Dėl to teismas negalėjo vadovautis eksperimento duomenimis.

Kitas matomumo eksperimentas turėjo būti atliktas užpuolimo vietoje. Pakartotinis R. K. parodymų patikrinimas atliktas 2011 m. rugpjūčio 24 d. tarp 19 val. ir 19.24 val., o šios valandos pasirinktos tik todėl, kad tokiu paros laiku buvo užpultas R. K. Tačiau liko absoliučiai neaišku, ar laikas atitinka užpuolimo metu buvusio matomumo sąlygas, nes tokios informacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesistengė išsiaiškinti. Atliekant procesinį veiksmą nebuvo kreipiamas dėmesys į paros laiką ir matomumo sąlygas, nors tai yra esminis dalykas, atliekant eksperimentą matomumui nustatyti. Šio eksperimento metu vėl buvo atliekamas ne matomumo eksperimentas, bet pakartotinis R. K. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu jis dar kartą priderino savo parodymus prie faktinės situacijos. Dėl to eksperimento metu gautais duomenimis negalima remtis.

Nuteistasis D. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis E. V. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje teismo išvados pagrįstos prielaidomis, bet ne faktais. Nagrinėjant bylą nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas. Tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Proceso metu kaltinamasis ir gynėjas neturėjo jokios galimybės dėstyti argumentų dėl liudytojų M. B. ir V. V. parodymų leistinumo. Tik susipažinus su nuosprendžiu apeliantai sužinojo teismą laikant, jog gynybos pusės pateikti įrodymai yra suklastoti, o gynybos liudytojai tyčia ir sąmoningai klaidino teismą, duodami melagingus parodymus. Iki baigiant nagrinėti bylą nei E. V., nei D. T., nei jų gynėjams nebuvo suteikta galimybė ginčyti šiuos argumentus.

Teismas nuosprendžiu apkaltino V. V. ir M. B. nusikalstama veika, dėl kurios jiems nebuvo pareikšti įtarimai. Tai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo bei objektyvumo ir duoda pagrindą teigti, kad teismas nuosprendį pagrindė neištirtais įrodymais. Neturint galimybės pareikšti savo nuomonės dėl faktinio bylos nagrinėjimo turinio pakeitimo, iš esmės buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės į teisingą ir nešališką teismą.

Teismas E. V. kaltę pagrindė nukentėjusiojo R. K. parodymais, tačiau neatsižvelgė, jog nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojų L. S. ir J. B. parodymams. Teismas turėjo pašalinti esančius prieštaravimus, nes kyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. R. K. galėjo klysti dėl savo sugebėjimo atpažinti užpuolikus.

Byloje motyvuotai nepaneigtas faktas, kad E. V. turėjo SIM kortelę, kurios Nr. xxx, D. T. – SIM kortelę, kurios Nr. xxx, V. V. – SIM kortelę, kurios Nr. xxx, M. B. – SIM kortelę, kurios Nr. xxx.

Iš SIM kortelės (Nr. xxx), išimtos iš D. T., skambučių išklotinės matyti, jog 2010 m. balandžio 14 d. 18:48:46 skambinta abonentui Nr. xxx (M. B.). Abonentas Nr. xxx buvo 500E (duomenys neskelbtini) bazinės stoties veikimo zonoje, abonentas Nr. xxx buvo 102F (duomenys neskelbtini) bazinės stoties veikimo zonoje. Tai atitinka liudytojų M. B. ir V. V. parodymus, kad 2010 m. balandžio 14 d. apie 19 val. jie ir D. T. buvo prie M. B. namo. Vadinasi, nė vienas iš liudytojų ir nukentėjusysis negalėjo matyti D. T. prie (duomenys neskelbtini).

Neanalizuojant skambučių išklotinės neįmanoma kalbėti, kur tuo metu buvo E. V.. Iš bylos medžiagos matyti, jog vykdant E. V. gynėjo prašymą telekomunikacijos bendrovė užklausta duomenų apie abonento Nr. xxx skambučių išklotines nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., buvo atliktos analizės, tačiau iš bylos minimos išklotinės paslaptingai dingo, nė vienas kaltinamasis negalėjo su jomis susipažinti, patikrinti analizės tikrumo ir išsamumo. Būtent minėtose išklotinėse yra atsakymas, kur įvykio metu buvo E. V.

Viso proceso metu nebuvo paneigti E. V. parodymai, kad 18.15 val. jis baigė susirašinėti su R. P. „skype“ programa. 18.30 val. R. K. užpuolę asmenys pastebėti prie Tiltų g. 3 namo. 18.48 val. V. V. ir D. T. su automobiliu ,,BMW“ stovi prie M. B. namo adresu: (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog nė vienas iš jų 18.30 val. negalėjo būti prie (duomenys neskelbtini) namo ir dalyvauti užpuolant R. K.. Šiuo atveju teismas privalėjo nustatyti, kada baigėsi susirašinėjimas tarp E. V. bei R. P., ir atitinkamai jo galėjimą nuvažiuoti iki R. K. namų.

Neigdamas E. V. alibi teismas nurodė, kad po R. K. užpuolimo iki 19.30 val., kai mieste didelių autotransporto srautų neliko, E. V. pakako laiko parvykti į namus. Pirmiausia, iš vaizdo įrašo matyti, jog ,,BMW“ pasuko į šiaurinę miesto pusę, o Statybininkų pr. yra pietinėje miesto dalyje. Teismas turėjo patikimais faktais pagrįsti savo išvadą, kad laiko pakako, nes neįmanoma per 15 minučių nuvažiuoti 20 km maršrutu (duomenys neskelbtini). Antra, toks teisėjo įsitikinimas prieštarauja elementariam logikos dėsniui, jog nusikaltėliai turėjo grįžti į įvykio vietą, aplankyti kavinę ir kurti sau alibi.

Teismas, 2010 m. balandžio 19 d. atpažinimu grįsdamas nuteistųjų kaltę, ignoravo R. K. parodymus, kad prieš atpažinimą jam buvo parodytos 20–30 nespalvotų nuotraukų ant A4 formato lapo. Šis procesinis veiksmas neužfiksuotas ikiteisminio tyrimo metu. Nesant duomenų apie atpažinimo tvarką, galima teigti, jog nukentėjusysis buvo kurstomas sakyti netiesą. Faktas, kad ,,Vakarų eksprese“ ir ,,Respublikoje“ publikuotos kaltinamųjų nuotraukos, kurias nukentėjusysis patvirtino matęs, kelia abejonių atpažinimo teisingumu.

Liudytojas M. R. apie jam žinomas aplinkybes apklaustas 2010 m. balandžio 23 d., liudytojos L. S. ir J. B. apklaustos iš karto po įvykio. Vadinasi, policijos pareigūnams buvo žinoma, jog 18.30 val. nusikaltėliai buvo įvykio vietoje, 19.15 val. užpuolė R. K., 19.45 val. ,,BMW“ buvo (duomenys neskelbtini). Tačiau Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos filmavimo vaizdo įrašas nukopijuotas po 2010 m. balandžio 14 d. nuo 19.18 val. iki 19.23 val. Kaip minėtas įrašas atsirado byloje, nenustatyta. Kodėl buvo nukopijuotas toks mažas laiko tarpas, atsakymo niekas nepateikė, o teismas tuo nesidomėjo. Apeliantai mano, kad tyčia buvo sunaikinta įrašo dalis iki 19.18 val. ir po 19.23 val., nes jame užfiksuota informacija galėjo patvirtinti D. T. ir V. V. nekaltumą, o būtent, kad iki 19.18 val. ,,BMW“ nebuvo įvažiavęs į minėtą rajoną.

Be to, neaiški teismo pozicija dėl liudytojų M. B. ir V. V. parodymų patikimumo. Teismas ne tik apkaltino juos davus melagingus parodymus, bet ir padarė išvadą, jog nuteistieji iš anksto numatė minėtų liudytojų vaidmenį užpuolant nukentėjusįjį. Šiuo atveju teismas, darydamas tokią išvadą, turėjo nurodyti, kada jie buvo pasitelkti, ar jiems buvo žinoma apie jų vaidmenį klaidinant tyrimą, ar tai buvo sutarta iš anksto. Nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistieji, prasilenkę su M. R. automobiliu ir supratę, jog iš įvykio vietos nepastebėtiems pasišalinti nepavyks, tuoj po nusikaltimo pradėjo ruoštis gynybai. Ši išvada prieštarauja kitai teismo išvadai, kad M. R. ir nuteistieji nebuvo pažįstami. Kyla klausimas, kodėl jie turėjo manyti, jog M. R. yra nukentėjusiojo draugas ir galės juos atpažinti.

Nuteistasis bei jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl E. V. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas prašo skundus atmesti.

Nuteistojo D. T. bei nuteistojo E. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. T. ir E. V. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Apeliantai skunduose nurodo, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Tokie skundų motyvai atmetami kaip nepagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu, nes akcentuoja byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent jie sužalojo ir apiplėšė R. K.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Nuteistieji teigia, jog jų atpažinimai iš nuotraukų ir asmens atpažinimai atlikti neteisėtai, pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 192 straipsnio 1 dalies bei 194 straipsnio reikalavimus, todėl atpažinimų metu gauti duomenys neturi įrodomosios galios.

Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu atpažinimai atlikti du kartus: pagal nuotraukas ir asmenų parodymas atpažinti.

Iš 2010 m. balandžio 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų (1 t., 51–53, 59–61 b. l.) matyti, jog asmenų atpažinimai atlikti iš nukentėjusiajam pateiktų nuotraukų, vadovaujantis BPK 179, 191, 192, 195 straipsniais.

BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atpažinimui asmens nuotrauka parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, tačiau maksimalus atpažinimui pateikiamų nuotraukų skaičius nenumatytas.

Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, jog nuteistųjų nuotraukos sąmoningai buvo parinktos besiskiriančios nuo kitų asmenų nuotraukų (baltame fone).

Akivaizdu, kad beveik visos kitų asmenų nuotraukos darytos tame pačiame juodų ir baltų horizontalių linijų fone (arba ūgio matuoklės fone). Tai reiškia, jog beveik visi tie asmenys fotografuoti vienodomis aplinkybėmis, t. y. nuotraukos paimtos iš sulaikytų įtariamų ir teistų asmenų kartotekų. D. T. bei E. V. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nebuvo teisti, todėl jų nuotraukų tose kartotekose negalėjo būti, jos darytos kitomis aplinkybėmis, galimai nuotraukos paimtos iš Migracijos tarnybos duomenų bazės.

BPK 191 straipsnio 2 dalies ir 194 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad atpažįstantis asmuo prieš parodymą atpažinti arba parodymo atpažinti iš kartotekų pradžioje turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias tą asmenį jis gali atpažinti.

Nukentėjusysis R. K. protokole–pareiškime apibūdino jį užpuolusius asmenis, nurodė jų amžių, ūgį, aprangą (1 t., 1 b. l.).

Prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas R. K. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintinus asmenis, apie jų žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų atpažinti tuos asmenis. 2010 m. balandžio 19 d. apklausos protokole R. K. parodė, jog įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu, todėl aiškiai matė jį užpuolusių asmenų veidus. Asmenį, trenkusį jam į galvą strypu, apibūdino kaip tamsių plaukų, apie 1,75–1,80 m ūgio, atletiško sudėjimo, apie 25 metų amžiaus, atsikišusiais žandikauliais, taip pat nurodė jo aprangą. Kitą asmenį, nuo kaklo nutraukusį auksinę grandinėlę, apibūdino kaip atletiško sudėjimo, šviesių plaukų, apie 25 metų amžiaus, apie 1,75 m ūgio, apvalaus veido, apsirengusį sportiniu kostiumu (1 t., 32–33 b. l.).

Taigi apeliantai nepagrįstai teigia, kad prieš asmenų parodymą atpažinti pagal jų nuotraukas nukentėjusysis nebuvo apklaustas apie jį užpuolusių asmenų žymes.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2010 m. balandžio 19 d. protokoluose užfiksuota, jog R. K. tarp 6 nuotraukų atpažino D. T. bei E. V. ir nurodė, kad tai tie asmenys, kurie jį užpuolė, juos atpažino pagal veido bruožus, plaukų spalvą. Šie proceso veiksmai buvo fotografuojami, prie protokolų pridėtos tai patvirtinančios nuotraukos.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atpažinimui sąmoningai naudojo tą nuotrauką, kuri labiausiai atitiko nukentėjusiojo apibūdinimą.

Iš D. T. ir E. V. nuotraukų akivaizdu, kad nuteistieji atitinka tuos požymius, kuriuos nukentėjusysis R. K. nurodė 2010 m. balandžio 19 d. apklausoje. Byloje nenustatyta, jog R. K. turėtų kokių nors priežasčių apkalbėti D. T. ir E. V. Tokių duomenų nenurodė ir patys apeliantai.

BPK 192 straipsnio pažeidimo nesudaro tai, kad nei nuteistasis D. T., nei kiti atpažinimui pateikti asmenys nuotraukose nebuvo su juodais akiniais nuo saulės. Pirmiausia, tokios D. T. nuotraukos pareigūnai neturėjo. Kita vertus, rodomose atpažinti iš kartotekų nuotraukose asmenys turi būti fotografuoti kiek galima vienodesnėmis aplinkybėmis. Akivaizdu, jog įtariamų ir teistų asmenų kartotekose negalėjo būti asmenų su akiniais nuo saulės nuotraukų, nes tokios kartotekos turi konkrečią paskirtį.

Nežiūrint į tai, pareigūnų pateiktos nuotraukos nesutrukdė nukentėjusiajam atpažinti D. T.

Aplinkybė, kad atpažinimas iš nuotraukų nebuvo įformintas protokolu kaip parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų (BPK 194 straipsnis), nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ikiteisminio tyrimo pradžioje pareigūnai vadovavosi BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

Nukentėjusysis iš nuotraukų atpažino nuteistuosius, juos atpažino ir liudytojas M. R.

Nėra įstatymo pažeidimas, jog R. K. ligoninėje (taip pat ir M. R.) pradžioje buvo pateiktos kelių dešimčių asmenų nuotraukos. Pareigūnai gavo pranešimą apie apiplėšimą, todėl buvo imtasi skubių priemonių nustatyti tai padariusius asmenis. Pareigūnų užduotį palengvino aplinkybė, kad buvo žinomas automobilio ,,BMW“ valstybinis numeris, pagal kurį galima nustatyti automobilio savininką. Pirminių veiksmų ėmėsi operatyviniai darbuotojai, kurie vadovaujasi ne Baudžiamojo proceso kodeksu, bet Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu. Tai, kad nukentėjusiajam ir liudytojui buvo parodytas pareigūnų operatyviniam darbui skirtas asmenų nuotraukų rinkinys, yra teisėtas kriminalinės policijos pareigūnų veiksmas, kurio nereglamentuoja BPK, todėl jis nefiksuojamas BPK nustatyta tvarka.

Dėl to nėra pagrindo teigti, jog vėlesnis asmenų atpažinimas pagal nuotraukas atliktas tik formaliai ir neteisėtai.

Apeliantai nurodo, kad asmens atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK normas, nes šis procesinis veiksmas atliktas po to, kai nuteistųjų nuotraukos buvo atspausdintos dienraščiuose.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis ikiteisminio tyrimo veiksmas (1 t., 55–56, 63–64 b. l.) atliktas nepažeidžiant BPK 191, 192, 195 straipsniuose numatytų reikalavimų, tačiau jis iš esmės buvo perteklinis, kadangi prieš tai atliktas D. T. ir E. V. parodymas atpažinti pagal nuotraukas ir šio veiksmo rezultatų patikimumas nekelia jokių abejonių.

Kita vertus, nukentėjusysis parodė, kad laikraštį su įtariamųjų nuotraukomis pamatė jau po atlikto parodymo atpažinti, todėl spaudoje atspausdintos nuotraukos neturėjo įtakos jo parodymams.

Taigi aptarti duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atliktų asmens atpažinimų iš nuotraukų rezultatų patikimumu bei įrodomąja verte.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde ginčija 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. atliktų eksperimentų teisėtumą.

Skundo argumentai dėl šio tyrimo veiksmo nepagrįsti.

BPK 197 straipsnis apibrėžia eksperimentą kaip procesinį veiksmą, kuris skirtas liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti, kai atkuriama tiriamo įvykio situacija, aplinka, asmenų veiksmai ar kitos aplinkybės ir atliekami reikiami bandymai.

Negalima sutikti su nuteistojo D. T. skundo argumentu, jog eksperimentų metu buvo atliekamas liudytojo M. R. ir nukentėjusiojo R. K. parodymų pakartotinis patikrinimas vietoje.

Eksperimentas nėra tapatus parodymų patikrinimo veiksmui. Jo metu atkuriama įvykio situacija, siekiant patikrinti ir patikslinti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. eksperimentų protokolų turinio (6 t., 113–118, 119–122 b. l.) matyti, kad eksperimentų metu buvo siekiama patikrinti liudytojo M. R. ir nukentėjusiojo R. K. parodymų patikimumą, o ne jų parodymus vietoje atkuriant jų veiksmus.

Vienas iš reikalavimų eksperimentui atlikti – jo darymas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamo įvykio metu. Tačiau tai nereiškia, kaip galima suprasti iš D. T. apeliacinio skundo, jog jis turi būti daromas tuo pačiu metų laiku.

Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant eksperimentus buvo siekiama tikrojo įvykio sąlygų panašumo, t. y. užklausta hidrometeorologijos stotis apie oro sąlygas, buvusias įvykio metu (6 t., 111, 112 b. l.).

Nuteistasis D. T. skunde akcentuoja, jog atliekant šiuos procesinius veiksmus neatsižvelgta į paros laiką. Eksperimentų protokolų turinys patvirtina, kad jie atlikti artimu įvykiui paros laiku, t. y. 19–20 val. Metų laikai – vasara, rugpjūčio 23–24 d., kai darė eksperimentus, ir pavasaris, balandžio 14 d., kai užpultas nukentėjusysis – vertinant matomumo sąlygas esmingai nesiskiria. Šiuo atveju eksperimentų atlikimo laikas neturėjo įtakos rezultatų tikslumui bei procesinių veiksmų teisėtumui.

Tai, kad 2011 m. rugpjūčio 23 d. eksperimento metu automobilis kieme nebuvo pastatytas į tą vietą, kurią M. R. nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat nedaro įtakos eksperimento rezultatų teisėtumui ir patikimumui. Iš eksperimento protokolo turinio matyti liudytoją M. R. patikslinus, jog įvykio dieną automobilis, apie kurį jis davė parodymus, stovėjo apie 0,5 m tolyn (gilyn) į stovėjimo aikštelę, bet tokia pačia kryptimi, kaip ir eksperimento metu. Pastatyti automobilį tiksliai taip, į tą pačią vietą, kaip jis stovėjo įvykio metu, nebuvo galimybės dėl aikštelėje toje vietoje stovinčio pašalinio automobilio ,,Volvo“ (6 t., 113–118 b. l.).

Eksperimento protokolo turinys paneigia ir kitą nuteistojo D. T. skunde nurodomą aplinkybę, kad eksperimento metu nebuvo fiksuojama tiksli vieta, iš kur M. R. galėjo matyti per gatvę bėgančius asmenis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog eksperimentai atlikti nepažeidžiant proceso reikalavimų, todėl nėra pagrindo abejoti eksperimentų metu gautų duomenų teisėtumu. Pirmosios instancijos teismas eksperimentų metu gautus duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi, pagrįsdamas nuteistųjų kaltę.

Nuteistojo D. T. apeliacinio skundo argumentai apie tendencingą įrodymų vertinimą, apelianto siejamą su jo neteisingu nubaudimu ir tuo padarytu BPK 1 straipsnio pažeidimu, neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus: abiejų nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus. Liudytojai M. B. ir V. V. liudijo nuteistųjų naudai, kiti patvirtino kaltininkų padarytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai išdėstyta, kodėl teismas vadovavosi M. R., L. S., J. B. parodymais ir kritiškai vertino bei atmetė M. B., V. V., pačių nuteistųjų parodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas tendencingai vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais, nepaisant jų prieštaringumo, ir visiškai netyrė kitų bylos duomenų.

Taigi nuosprendyje įvertinti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamas nuosprendis, o kurie atmetami.

Nuteistasis E. V. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog proceso metu buvo pažeistas rungimosi principas, nes neturėjo galimybės dėstyti argumentų dėl liudytojų M. B. ir V. V. parodymų leistinumo.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad E. V. gynėjas teikė įrodymus, reiškė prašymus, teikė pasiūlymus, kaip spręsti byloje iškylančius klausimus. Aplinkybė, jog įvertinęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas pripažino, kad patikimi yra nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. R. parodymai, o nuteistųjų bei liudytojų M. B. ir V. V. parodymus įvertino kaip nepatikimus, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog nagrinėjant bylą pažeistas rungimosi principas, nes šis principas reiškia tik tai, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą bei turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti, tačiau neapima išvadų dėl įrodymų vertinimo.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo D. T. skundo teiginys, jog teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nenustatė tikslaus užpuolimo laiko, nekonkretizavo kiekvieno kaltininko veiksmų, yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nenustatytas labai tikslus R. K. užpuolimo laikas, jis svyruoja nuo 19 val. iki 19.15 val. Dėl to nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas apie 19 val. neprieštarauja bylos duomenims ir nelaikytinas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog aprašant nusikalstamas veikas nurodytos inkriminuotų nusikalstamų veikų vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikų sudėčių būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados motyvuotos nurodant, kokiais įrodymais remiantis ir kodėl konstatuotos aplinkybės, kuriomis remiantis D. T. bei E. V. pripažinti kaltais.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, jo nustatomąją dalį papildo aprašomoji dalis, kurioje ir nurodyta, kokius veiksmus atliko kiekvienas nuteistasis.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu dauguma reikšmingų faktinių bylos aplinkybių (neieškota auksinė grandinėlė, nefiksuoti pėdsakai laiptinėje ir pan.) liko tinkamai nenustatytos bei objektyviai neištirtos.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog D. T. skunde minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliaciniuose skunduose teismo šališkumą apeliantai sieja su tuo, jog teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias jiems išvadas. Toks argumentas nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšta nušalinimo teisėjui, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis buvo šališkas. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantai, nereiškia teismo šališkumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl D. T. ir E. V. kaltės

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad D. T. su E. V., veikdami bendrai, pavartodami fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam R. K. priklausantį turtą, o grobimo metu dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Apeliacinių skundų argumentus, jog byloje nėra jokių neginčijamų jų kaltės įrodymų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. T. ir E. V. nusikalstamų veikų įvertinimo ir jų kvalifikavimo.

Apeliantai skunduose teigia, kad teismas rėmėsi tik subjektyviais bei prieštaringais nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. R. parodymais bei nuteistųjų atpažinimais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas padarė išvadas dėl D. T. ir E. V. kaltės, remdamasis ne vien nukentėjusiojo ir nurodyto liudytojo parodymais, bet ištyręs įrodymų visetą ir motyvavęs, kodėl netiki tam prieštaraujančiais nuteistųjų ir dalies liudytojų parodymais.

Nukentėjusysis R. K. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai išdėstė visą įvykių seką nuo įėjimo į laiptinę, sumušimo, reikalavimo atiduoti pinigus iki patekimo į ligoninę. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 32–33, 47–50, 77 b. l.).

Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusysis R. K. parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu atpažino D. T. ir E. V. kaip vaikinus, kurie jį užpuolė ir sumušė (1 t., 51–53, 59–61 b. l.).

Abiejų instancijų teismams tai leido teigti, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai yra nuoseklūs, todėl teisme duoti parodymai yra tinkamas įrodymas.

Nuteistasis D. T. bando sumenkinti nukentėjusiojo R. K. parodymus teigdamas, jog jis negalėjo įsidėmėti užpuolikų veidų, nes laiptinėje buvo tamsu.

Šį skundo teiginį paneigia 2011 m. rugpjūčio 24 d. atliktas eksperimentas (6 t., 119– 122 b. l.), kurio metu nustatyta, kad tiek pradarius laiptinės duris, tiek dėl spyruoklės poveikio durims savaime užsidarius, puikiai matosi ant laiptų stovinčio asmens ūgis, kūno sudėjimas, apranga, amžius, veido bruožai; pradarius duris ir tarpduryje pastačius kėdę, laiptinėje matomumas yra puikus, t. y. asmuo, stovintis ir ant laiptų, ir koridoriuje, yra gerai įžiūrimas.

Įvykio vietoje apie 1,50 m atstumu nuo namo rasta numesta balta kėdė (1 t., 9–10 b. l.) bei liudytojos L. S. parodymai patvirtina, jog įvykio metu kėdė buvo pastatyta tarpduryje. Vadinasi, įvykio metu matomumas laiptinėje buvo geras. Be to, R. K. parodė, kad įvykio metu laiptinėje buvo šviesiau nei eksperimento metu, nes lauke buvo giedra.

Taigi eksperimento metu gauti duomenys patvirtina R. K. parodymus, jog užpultas jis įžiūrėjo užpuolusių asmenų bruožus.

Nuteistasis D. T. skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymus paneigia liudytojas A. B., kuris neva patvirtino, jog R. K. nematė užpuolikų.

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas iškraipo liudytojo A. B. parodymų esmę. Teisme liudytojas parodė nukentėjusįjį jam sakius, jog parėjus namo ir rakinant duris jį užpuolė, neminėjo, ar galėtų atpažinti jį užpuolusius asmenis. Priešingai, nei teigia apeliantas, išdėstyti liudytojo A. B. parodymai neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis nematė užpuolikų.

Apelianto skunde nurodomas greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (6 t., 16 b. l.) užfiksuotas įrašas, jog R. K. laiptinėje nepažįstamas asmuo trenkė strypu į galvą, neleidžia suabejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, o juo labiau sutikti su apeliantu, kad nukentėjusįjį buvo užpuolęs tik vienas asmuo. Tokioje situacijoje asmuo pasimeta, jį veikia stresas, išgąstis, todėl suprantama, jog būdamas tokios būsenos asmuo nesistengia medikams smulkiai atpasakoti įvykio detalių.

Apeliantai teisūs skunduose teigdami, kad nukentėjusiojo R. K. bei liudytojų L. S. ir J. B. parodymų detalės dėl užpuolikų patekimo į laiptinę skiriasi, tačiau to negalima vertinti kaip nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo. Nekyla abejonių, jog liudytojos, ilgą laiką (apie 30 min.) stebėjusios vaikščiojančius du vaikinus, nuolat nežiūrėjo pro langą. Tuo pačiu metu jos gamino maistą, todėl suprantama, kad negalėjo tiksliai ir smulkiai įsidėmėti užpuolikų patekimo į laiptinę aplinkybių. Svarbu, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai sutampa dėl esminių įvykio aplinkybių – užpuolimas įvyko namo laiptinėje, užpuolikai buvo du, užpuolimo metu panaudotas metalinis strypas, tarpduryje pastatyta kėdė, nukentėjusysis ir liudytoja L. S. atpažino E. V. kaip asmenį, kuris dalyvavo užpuolime.

Nukentėjusiojo R. K. parodymus, be jau minėtų liudytojų, patvirtina liudytojo M. R. parodymai.

Liudytojas M. R. nuosekliai papasakojo visą įvykių seką nuo R. K. skambučio, vos neįvykusio susidūrimo su ,,BMW“ automobiliu iki atvykimo pas nukentėjusįjį. Liudytojo M. R. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 104–105, 116–120 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme nuoseklūs, jie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Tai, kad liudytojas M. R. yra nukentėjusiojo draugas, nedaro jo parodymų nepatikimais ir nėra kliūtis teisme duotus parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Liudytojas M. R. parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino D. T. kaip asmenį, kuris vairavo ,,BMW“ automobilį (1 t., 106–108 b. l.).

Nuteistasis D. T. neneigia vos nesusidūręs su ,,Mercedes-Benz“ automobiliu, tačiau tvirtina M. R. turėjus per mažai laiko, kad galėtų gerai įsidėmėti prie ,,BMW“ vairo sėdintį asmenį.

Apklausiamas po įvykio M. R. parodė, jog automobilis ,,BMW“ turėjo jį praleisti, tačiau nepraleidęs išvažiavo į Turgaus gatvę, tada jis stabtelėjo, o automobilio ,,BMW“ vairuotojas atsisuko į jį ir pasižiūrėjo. Vairuotojas buvo tamsių plaukų, užsidėjęs akinius nuo saulės, įstrigo jo atsikišę žandikauliai (1 t., 104–105 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo M. R. parodymais apibūdintas ,,BMW“ vairuotojas atitinka R. K. parodymais apibūdintą užpuoliką (akiniai nuo saulės, atsikišę žandikauliai, tamsūs plaukai), todėl nėra pagrindo netikėti M. R. parodymais.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde bando sumenkinti liudytojo M. R. parodymų patikimumą, lygindamas juos laiko atžvilgiu su gatvių sankryžoje esančių vaizdo kamerų užfiksuotais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią M. R. parodymų analizę. Nuosprendyje daug dėmesio skirta M. R. parodymų patikimumui patikrinti – jo parodymai palyginti su teisiamajame posėdyje peržiūrėtu Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos vaizdo kamerų įrašu, apžiūros protokolo duomenimis (nuotraukomis), telefoninių pokalbių išklotinėmis, 2011 m. rugpjūčio 23 d. eksperimento protokolo duomenimis, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kitais rašytiniais įrodymais. M. R. parodymai neprieštarauja minėtiems įrodymams, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus vertino kaip patikimus.

Teismas nuosprendyje įvertino ir išsamiai aptarė nuteistojo D. T. skunde nurodomus Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos vaizdo kameros bei stacionaraus duomenų įrašymo įrenginio užfiksuoto laiko neatitikimus, lygino laiką, reikalingą automobiliui nuvažiuoti nuo ,,Pramogų banko“ link Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos, ir laiką, reikalingą nubėgti nuo R. K. namų iki kiemo, kur M. R. matė stovintį ,,BMW“ automobilį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti, kad M. R., būdamas prie Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžos, matė iš Mažosios Vandens gatvės iki kiemo, kur stovėjo ,,BMW“ automobilis, bėgančius ir sėdančius į ,,BMW“ automobilį R. K. užpuolikus, bet ne kitus asmenis.

Nuteistasis D. T., remdamasis antstolės V. D. nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodo, jog M. R. negalėjo matyti iš Mažosios Vandens gatvės išbėgančių dviejų vaikinų ir sėdančių į ,,BMW“ automobilį.

Pirmosios instancijos teisme kaltinamojo D. T. gynėjo prašymu prie bylos pridėtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (6 t., 31–39 b. l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio veiksmo metu gautų duomenų įrodomoji reikšmė yra niekinė, nes neįmanomas tikslių faktinių aplinkybių konstatavimas, šiame veiksme nedalyvaujant M. R., pagal kurio parodymus ir buvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės.

2011 m. rugpjūčio 23 d. eksperimento metu nustatyta, jog liudytojas M. R. nusikaltimo padarymo dieną labai gerai matė bėgančius iš nusikaltimo vietos du vyrus, matė, kaip jie įsėdo į ,,BMW“ automobilį ir skubėdami pasprukti iš nusikaltimo vietos sudarė avarinę situaciją, matė, kad prie vairo sėdėjo D. T. (6 t., 113–118 b. l.).

Taigi minėto eksperimento metu gauti duomenys visiškai patvirtina M. R. parodymus ir paneigia antstolės nustatytas faktines aplinkybes.

Nuteistasis E. V. bei jo gynėjas skunde teigia, jog M. R. su kaltinamaisiais nebuvo pažįstamas, todėl neaišku, kodėl jie turėjo manyti M. R. esant nukentėjusiojo draugą ir galėsiant juos atpažinti.

Atkreipiamas dėmesys į nuteistojo D. T. parodymus teisme. Jis galvojo, kad automobiliu ,,Mercedes-Benz“, su kuriuo vos nesusidūrė (šio fakto jis neginčija), važinėja R. K. Taigi logiška, jog po R. K. apiplėšimo netoli jo namų pamatęs šį automobilį D. T. suprato, kad juo važiuoja nukentėjusiajam artimas žmogus.

Nepagrįstas nuteistojo D. T. skundo argumentas, jog liudytojai V. V. ir M. B. patvirtino apeliantą nebuvus įvykio vietoje, t. y. jie visi trys tuo metu buvo restorane.

Teismas, lygindamas V. V. ir M. B. parodymus su kitais bylos duomenimis (kinų maisto restorano kasos čekiu, liudytojų M. R., E. K., J. S. parodymais), pagrįstai juos vertino kaip neteisingus, kadangi jie prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui.

Įvertinusi nuosprendyje išdėstytus įrodymus teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis D. T. buvo kinų maisto restorane, tačiau ne aptariamo įvykio metu, o po R. K. apiplėšimo.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas liudytojus M. B. ir V. V. apkaltino padarius nusikaltimą.

Priešingai, teismas nekaltino liudytojų M. B. ir V. V. padarius nusikalstamas veikas, o tik aptarė ir pasisakė dėl jų parodymų patikimumo.

Nuteistasis E. V. ir jo gynėjas skunde bando įtikinti teismą, kad tuo metu, kai buvo užpultas R. K., E. V. susirašinėjo ,,skype“ programa su R. P.

Pirmosios instancijos teismas šią versiją tyrė ir ją motyvuotai atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog tiek pačios R. P., tiek E. V. gynėjo pateiktose susirašinėjimo išklotinėse nurodytas susirašinėjimo laikas, kuris skiriasi viena valanda, nepaneigia fakto, kad pakako laiko nuvykti iki R. K. namų ar kinų maisto restorano, iki sugrįžtant R. K. į namus.

Nuteistojo E. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog vaizdo įrašo iš Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos dalis iki 19.18 val. ir po 19.23 val. galėtų patvirtinti nuteistųjų nekaltumą, atmetamas kaip deklaratyvus.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. S. apklausta 2010 m. gegužės 13 d. (1 t., 142–144 b. l.), liudytoja J. B. – 2010 m. birželio 30 d. (1 t., 149–151 b. l.), o liudytojas M. R. – 2010 m. balandžio 23 d. (1 t., 104–105 b. l.). Iš apžiūros protokolo matyti, kad vaizdo įrašas iš Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžos peržiūrėtas 2010 m. balandžio 29 d. (1 t., 28 b. l.). Vadinasi, iki vaizdo įrašo išreikalavimo, priešingai nei nurodoma skunde, liudytojos L. S. ir J. B. dar nebuvo apklaustos, todėl prieš išreikalaudama įrašą tyrėja negalėjo žinoti jų parodymuose nurodytos aplinkybės, jog užpuolikus prie R. K. namo jos matė 18.30 val. Šiuo atveju vaizdo įraše užfiksuotas laiko tarpas atitiko liudytojo M. R. parodymuose nurodytą laiką – apie 19.15 val. – kai jis važiuodamas link R. K. namų, pervažiavęs Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžą, vos nesusidūrė su sidabrinės spalvos ,,BMW“ automobiliu.

Atkreipiamas dėmesys, kad minėtas vaizdo įrašas nėra vienintelis nuteistųjų kaltumą patvirtinantis įrodymas. Jų kaltę įrodo ir kiti byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nuteistasis D. T. teisingai skunde nurodo, jog teismas nuosprendyje neanalizavo specialistų išvadų Nr. 502 ir Nr. 140-(5489)-IS1-1097, kurios patvirtina, kad įvykio vietoje nuteistųjų D. T. ir E. V. pėdsakų nerasta (1 t., 15 b. l.; 5 t., 127–130 b. l.).

Beje, specialisto išvadoje Nr. 140-(5489)-IS1-1097 nurodyta, jog žmogaus biologiniai pėdsakai, rasti ant metalinio strypo bei R. K. striukės, ir žmogaus kraujas, rastas ant R. K. striukės, priklauso vienam vyrui.

Remdamiesi šia išvada apeliantai teigia, kad pėdsakų sutapimas ant strypo ir nukentėjusiojo striukės rodo, jog pėdsakus paliko asmuo, susijęs su padarytu nusikaltimu.

Teisėjų kolegija sutinka su šiuo teiginiu, nes neatmetama galimybė, kad minėti pėdsakai priklauso nukentėjusiajam R. K. Proceso metu ši aplinkybė nebuvo tirta.

Tai, kad įvykio vietoje nerasta nuteistųjų D. T. ir E. V. pėdsakų, nepaneigia jų kaltės, nes jų kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas.

Teisėjų kolegija neneigia, jog D. T., E. V. ir V. V. naudojosi nuteistojo E. V. bei jo gynėjo skunde nurodytais telefonų numeriais, tačiau iš byloje esančių duomenų (2 t., 99, 113 b. l.) matyti, kad šie asmenys, be skunde nurodytų, naudojosi ir kitais telefonų numeriais. Dėl to nesant tikslių duomenų, kokiomis ryšio priemonėmis iki ir po nusikaltimo nuteistieji D. T., E. V. bei liudytojas V. V. naudojosi, neturi prasmės apeliaciniame skunde nurodytų abonentų išsamesnė analizė.

Nuteistojo E. V. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl abonento Nr. 8 676 78675 skambučių išklotinės byloje dingimo atmetami kaip deklaratyvūs.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuteistųjų D. T. bei E. V. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų idealiąją sutaptį. Be to, įrodyta, kad plėšimo metu nuteistieji pagrobė fizinio asmens dokumentą, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą abiem kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. T. ir nuteistojo E. V. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė V. R.