- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-19
- Bylos Nr.
- I-6690-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 12–15), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), apie 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną netinkamomis sąlygomis, pareiškėjo skaičiavimu 163 paras, vertina po 1 (vieną) minimalų gyvenimo lygį (toliau – ir MGL).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-07-20 buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Pažymėjo, kad kamerose buvo prastos laikymo sąlygos, t. y. tualetas neatitvertas, nuo kurio sklido smarvė, žiemą kamerose labai šalta, temperatūra tesiekdavo apie +10 laipsnių temperatūros, vasarą drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, ant lubų ir sienų veisėsi grybelis. Be to, pelės, žiurkės ir kiti graužikai naikino asmeninius daiktus. Šilto vandens kamerose nebuvo visai. Dėl nepakankamo apšvietimo negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado emocinė depresija, sveikatos sutrikimai, t. y. atsirado galvos skausmai, dėl stuburo išvaržos jaučia nugaros skausmus.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Skunde nurodė, kad nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–27).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015-02-25 teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2011-07-20 iki 2012-09-17, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2011-09-13 ryte, 2011-09-19 vakare, 201110-26 vakare, 2011-10-27 ryte, 2011-12-12 vakare, 2012-01-17 vakare, 2012-02-14 vakare, 2012-02-15, 2012-02-16 vakare, 2012-03-27 vakare, 2012-03-28 ryte 2012-03-29 - 2012-04-01, 2012-04-17 vakare, 2012-09-08 ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat laikotarpiais 2011-09-14–2011-09-19, 2011-10-12–2011-10-26, 2012-01-02–2012-01-17, 2012-01-18–2012-02-01, 2012-03-06–2012-03-27, 2012-04-02–2012-04-11, 2012-04-18–2012-09-07 pareiškėjo nebuvo įstaigoje, kadangi jis buvo išvykęs.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Paaiškino, kad gadina ir elektros instaliaciją, griauna atitvarines sieneles, todėl tenka dažnai kamerose daryti pakartotinį remontą. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal materialines galimybes, gavus reikiamas lėšas iš valstybės biudžeto. Paaiškino, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai Lietuvos higienos norma HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Nurodė, kad kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovės nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsakovės atstovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė paryškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius konkretų žalos dydį. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į Kalėjimų departamentą (b. l. 108–113).
Trečiajam suinteresuotam asmeniui tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, negauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje vertinama, ar pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011-07-20 iki 2012-09-17 yra pagrįstas.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad S. J. (b. l. 21–27, 31) 2011-07-20 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2012-09-17 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,80 kv. m iki 8,08 kv. m.
Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Lukiškių TI-K prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už buvimo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2011-07-20 iki 2012-09-17. Tačiau skundą teismui išsiuntė 2015-01-23 (b. l. 5). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Be to, nepateikė ir jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Kadangi atsakovės atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2011-07-20 iki 2012-01-23 taikytina ieškinio senatis.
Šioje byloje vertinamas laikotarpis nuo 2012-01-23 iki 2012-09-17, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui kameros ploto, reikalavimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-01-23 iki 2012-09-17 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 46 paras ir 2 rytus bei 2 vakarus, o kadangi terminai skaičiuojami paromis, t. y. 50 parų. Kadangi pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalaus kameros ploto reikalavimo, pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (lovos, stalas, kėdės, lentynos, spintelės) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo nepakankamas apšvietimas.
Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėtos normos 23 punkte nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Lukiškių TI-K teismui pateikė Patikrinimų aktus. Kaip minėta byloje vertinamas laikotarpis nuo 2012-01-23. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 304, 107, 104, 149 ir 320. Taigi, byloje vertinami tie patikrinimų aktai, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo tikrintos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-06 patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1021 užfiksuota, kad operatyviosios kontrolės metu buvo tikrinta ir kamera Nr. 107. Patikrinimo metu nustatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau minėto reikalavimo neatitiktis susijusi su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas netaikomas (b. l. 39–48). Lukiškių TI-K kitų duomenų, kurie patvirtintų kitose kamerose, koks buvo natūralaus apšvietimo koeficientas, teismui nepateikė. Kadangi, kaip minėta, tinkamam natūralaus apšvietimo koeficientui užtikrinti būtini rekonstrukcijos darbai, taigi, šis reikalavimas netaikytinas (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas). Be to, kai buvo nustatytas šis pažeidimas, pareiškėjas kameroje Nr. 107 nebuvo laikomas. Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-06 patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1021 buvo užfiksuota, kad kameroje Nr. 107 buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010 23 punkto pažeidimas, t. y. naktinis apšvietimas neatitiko nustatyto reikalavimo, nes kameroje naktinė dirbtinė apšvieta buvo 2 lx, o minimali turėjo būti 10 lx. Nors pareiškėjo tuo metu šioje kameroje nebuvo, tačiau, Lukiškių TI-K nepateikus kitų duomenų, darytina išvada, kad ši norma buvo pažeista ir pareiškėjui esant šioje kameroje.
Pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, tualetas neatitvertas, nėra šilto vandens.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pareiškėjas neginčijo, kad buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimą nėra numatyta. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nebuvo užfiksuotas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimas (b. l. 40–48, 52–53, 54–55, 56–57, 58–59, 60–61, 62–63).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nesant galimybės įrengti sanitarinio mazgo kabinų, įrengta sanitarinio mazgo vieta, atitiko tokiam sanitarinio mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, taigi, Lukiškių TI-K nepažeidė reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą.
Pareiškėjas teigia, kad kameros nepritaikytos vėdinimui. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Taigi, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose nenustatytas Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimas.
Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo šalta ir labai drėgna.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje, t. y. šiltuoju metų laiku kameroje turi būti 18–28, o šaltuoju – 18–22 laipsniai temperatūros, santykinė drėgmė šiltuoju metų laiku 35–65 %, o šaltuoju – 35–60%. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte (b. l. 52 – 55) nenustatyta santykinės oro drėgmės pažeidimų. Be to, nenustatyta, kad šaltuoju periodu temperatūra kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo žemesnė nei nustatyta Higienos normos HN 76:2010 26 punkte.
Pareiškėjas teigia, kad sienų, lubų ir grindų betonas yra ištrupėjęs, veisėsi grybelis. Pagal Higienos normos HN 76:2010 28 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Patikrinimo aktuose užfiksuota, kad kamerose atliekamas remontas pagal poreikį, tačiau Higienos norma HN 76:2010 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas. Lukiškių TI-K teigė, kad atlieka remontą pagal finansines galimybes. Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktuose užfiksuota, kad kamerose buvo atliktas remontas. Nors ir galimai nevisos kameros buvo tinkamai suremontuotos, tačiau, akivaizdu, kad Lukiškių TI-K pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią kamerų aplinką. Pažymėtina, kad patys laikomi asmenys turi irgi rūpintis kamerų švara. Kaip minėta, negali būti reikalaujama iš Lukiškių TI-K, kad ji atliktų kapitalinį kamerų remontą.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose veisėsi graužikai, kurie naikina jo daiktus. Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.
Lukiškių TI-K teismui pateikė 2012-01-03 su UAB Vilnius profilaktinės dezinfekcijos stotis sudarytą sutartį, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti deratizacijos ir dezinsekcijos prieš vabzdžius naikinimo paslaugas (b. l. 91–94). Nuo 2012-05-18 bendrovės pavadinimas pakeistas į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 95). Pagal pridėtą šalių susitarimą pratęstas sutarties galiojimas nuo 2013-01-03 iki 2014-01-03 (b. l. 96). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos prieš vabzdžius naikinimo darbai. Šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu ir konstatuojama, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą ir neužtikrindama naktinės dirbtinės apšvietos tinkamo lygio, todėl valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. 756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 50 parų buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, ir neužtikrinant kameros naktinės dirbtinės apšvietos koeficiento, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma ir netinkama kamerų dirbtinė apšvieta sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kamerų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, bei kitų, pareiškėjo vertinimu, netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jam yra diagnozuota stuburo išvarža, įvertinus byloje nustatytus kameros ploto ir naktinės dirbtinės apšvietos pažeidimus, nepatvirtina, kad nurodyta liga atsirado būtent dėl nustatytų pažeidimų Lukiškių TI-K. Šioje byloje nevertinama, ar pareiškėjui tinkamai buvo teiktos medicininės paslaugos ir ar buvo būtinybė operuoti stumbro išvaržą.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A727-1046-14), valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 6 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatyto pažeidimo atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į jo buvimo įkalinimo įstaigoje laiką (50 parų) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 400 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
S. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų).
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.