- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-330-134-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- M. K.
- Civilinis ieškovas
- T. T., E. Š.
- Advokatai
- Arnas Paliukėnas
Teisėjas Algimantas Brigadierius Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1.2
2011 m. birželio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteista pagal BK 137 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 4 p., 7 p. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį: 1) iki 2012-01-01 atlyginti nukentėjusiesiems turtinę žalą, 2) be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir 3) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7paroms.
Priteista iš M. K. : nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. T. 1775,00 Lt turtinės ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, likusioje reikalavimų dalyje T. T. pripažinta teisę į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Š. 335,21 Lt turtinės, 15000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 3999, 99 Lt advokato atstovavimo išlaidų; E. Š. pripažinta teisę į ieškinio dėl likusios turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka; B. Ž., 2628,72 Lt turtinės, 20000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 3999, 99 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 23 d., apie 13,00 val., rajono kaime, buvusiame oro uoste, nekomercinio automobilių sporto renginio „Licence Day" metu, būdamas renginio dalyviu ir baigęs pasirodymą, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Nissan 200SX", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) trasos lėtėjimo zonoje, neatsižvelgęs į blogą jo vairuojamo automobilio padangų būklę ir šlapią važiuojamosios dalies dangą, staiga paspaudė akseleratorių, viršijo saugų važiavimo greitį, automobilio nesuvaldė, šiam praradus judėjimo stabilumą ir tiesiaeigiškumą, slysdamas išvažiavo už trasos lėtėjimo zonos ribų į dešinę ir partrenkė šalia trasos stovėjusius žiūrovus, tuo dėl neatsargumo M. K. ir J. D. nežymiai, T. T., M. D., E. Š. ir A. P. - nesunkiai, o B. Ž. sunkiai sutrikdė sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui arba pirmosios instancijos teismui, arba priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 137 str. 1 d. bei apklausti specialistą A. B..
Apeliantas teigia, kad dėl nukentėjusiųjų sužalojimo kaltas ne jis, o sporto varžybų organizatoriai. Tyrimo metu neatlikta autotechninė ekspertizė, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Nors liudytojų aprodymuose ir kituose dokumentuose teigiama, kad vyko automobilių sporto "driftingo" renginys, tačiau iš tiesų vyko atranka į ,,driftingo“ čempionatą. Automobilių sporto organizavimą, jų saugumo užtikinimo reikalavimus reglamentuoja Lietuvos automobilių sporto federacijos (toliau - LASF) nuostatos, Lietuvos automobilių sporto kodeksas, varžybų organizavimo taisyklės. 2009-05-23 renginį (varžybas) organizavo UAB "G.", organizacinio komiteto pirmininkas ir saugumo viršininkas buvo šios įmonės direktorius – T. G.. Pagal renginio nuostatus, "drifto" varžybų trasa sudaryta iš trijų zonų: greitėjimo, įskaitinė bei lėtėjimo. Visos šios zonos privalėjo būti saugiai atskirtos ir aiškiai pažymėtos. Tuo tarpu liudytojų parodymai, kiti byloje esantys įrodymai rodo, kad saugumas varžybų trasoje neatitiko keliamų reikalavimų. Teisiamojo posėdžio metu liudytojai T. T., E. S. paaiškino, kad trasa iki finišo linijos buvo aptverta tik STOP juosta, o ten, kur stovėjo nukentėjusieji, nei STOP juostos, nei atitvarų nebuvo. To neneigė ir varžybas organizavęs T. G.. Iš liudytojo B. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis patvirtino teisme, aišku, kad tokio pobūdžio varžybose turi būti ypatingai laikomasi renginio ir saugos taisyklių. Tačiau šio renginio organizavime liudytojas drausmės pasigedo. Jis įsiminė, kad būtent lėtėjimo zonoje, nebuvo jokio atitvaro tarp žiūrovų ir trasos, kuris apibrėžtų saugumo zoną, žiūrovai stovėjo visiškai prie pat trasos, o taip neturėjo būti. Turėjo būti palikta tam tikro dydžio saugos zona tarp trasos ir žiūrovų, kuri yra reglamentuota. Be to, turėjo būti atitvarai, skirti pristabdyti iš trasos išslydusį ar nuvažiavusį automobilį. Saugumo zonoje jokių darbuotojų, kurie kontroliuotų saugumą nebuvo (t. 1 b.l. 111). Teisiamojo posėdžio metu pats T. G. patvirtino, kad nukentėję žmonės nebuvo saugioje vietoje, jie turėjo būti toliau atsitraukę. Nors T. G. aiškino, kad lėtėjimo zona buvo pažymėta pilonais ar padangomis, tačiau iš prie bylos esančio vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad toje vietoje, kur stovėjo nukentėjusieji, jokių pilonų, padangų ar ryškiaspalvių kūgių, žyminčių lėtėjimo zoną, o tuo labiau žyminčių saugią zoną, kurioje žiūrovai galėjo stebėti varžybas, nebuvo. Varžybose nebuvo imtasi tinkamų saugumo priemonių, apsaugoti tiek dalyvius, tiek ir žiūrovus, nukentėję asmenys buvo per arti lėtėjimo zonos, nebuvo užtikrintas jų saugumas, kas ir lėmė kilusius padarinius. Už žiūrovų saugumą atsako ne varžybų (renginio) dalyviai, o organizatorius,.
Tai, kad renginio metu nebuvo tinkamai užtikrintas saugumas, patvirtina ir kita viešoje erdvėje esanti informacija - videoreportažas tinklalapyje www.lrytas.lt (tikslus video reportažo adresas: http://www.lrytas.lt/videonews/?id=l2440987201242076928&sk=l).
Apeliantas daro išvadą, kad dėl kilusių padarinių yra atsakingas būtent renginio organizatorius ir/ar jo įgaliotas asmuo, neužtikrinę tinkamo dalyvių bei žiūrovų saugumo ir lengvabūdiškai tikėjęsi išvengti pasekmių, t.y. veikę dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Tarp organizatoriaus veiksmų ir pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl dl šio įvykio kaltais turi būti pripažinti organizatorius UAB "G." ir T. G..
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad kaltinime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių, nes nenurodytas tikrasis įvykio kaltininkas- varžybų organizatorius, kurio veiksmų neįvertinus, negalima spręsti ir jo (apelianto) baudžiamosios atsakomybės klausimo. Dėl šios priežasties byla turi būti perduota prokurorui tinkamam kaltinamojo akto surašymui.
Apeliantas nurodo, kad teismas buvo šališkas, nes jo pateiktus paaiškinimus apie įvykį, kurių nepaneigia jokie objektyvūs bylos įrodymai, vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, netenkino gynėjo prašymų apklausti specialistą, liudytojus, paskutinio posėdžio metu pakeitus kaltinimą, nesurinko papildomų įrodymų, Tai rodo, kad teismas bylą nagrinėjo, turėdamas išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, todėl byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl BK 137 str. 1 d. numatytos veikos jokie bylos įrodymai nepatvirtina. Dėl įvykio pasekmių atsakingas varžybų organizatorius, kurio atstovo T. G. duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Pažymėtina, iš T. G. duotų parodymų apie atstumus tarp finišo ir įvykio vietos, tarp lėtėjimo zonos ir įvykio vietos, apie saugumo reikalavimų įgyvendinimą akivaizdu, kad jie neteisingi. Teismas konstatavo, jog vienas iš kaltinimo įrodymų - įvykio vietos planas - nėra pakankamai informatyvus, nenurodytos driftingo zonos, finišo linija, lėtėjimo zona bei atstumai nuo jų iki žmonių partrenkimo vietos. Tačiau neaišku, kodėl teismas nurodo, kad lėtėjimo zona nesutapo su asfalto dangos kraštu, o buvo toliau nuo jo; kad lėtėjimo zona buvo pažymėta pilonais ir padangomis. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, to nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Iš įvykio metu padaryto vaizdo įrašo matyti, kad jokių atitvarų, ryškiaspalvių kūgių, pilonų ar padangų nebuvo toje trasos dalyje, netoli kurios buvo partrenkti nukentėjusieji. Priešingai nei nurodė teismas, lėtėjimo zona netoli tos vietos, kur buvo partrenkti nukentėjusieji, nebuvo atskirta ar pažymėta jokiais objektais (pilonais ar padangomis). Tuo tarpu nukentėję asmenys buvo arba ant važiuojamosios (asfaltuotos) trasos dalies, arba visai šalia jos, kadangi po susidūrimo, kaip tą iš dalies galima matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei fotolentelių priėjo, automobilis, kontaktavęs su nukentėjusiais asmenimis, sustojo arti trasos ribų, t.y. nuo priekinės ašies iki asfaltuoto kelio buvo 2,80 m, o nuo galinės ašies vos 0,60 m. Todėl teismo išvados, kad nukentėjusieji buvo partrenkti 8,87 m nuo lėtėjimo zonos, yra nepagrįstos. Teismas išvadą padarė, išvedęs vidurkį iš nukentėjusiųjų nurodomų atstumų nuo lėtėjimo zonos. Tačiau, kaip yra minėta, toje vietoje, kur buvo nukentėjusieji, lėtėjimo zona nebuvo pažymėta ar atskirta jokiais objektais (pilonais ar padangomis). Todėl teismo paskaičiavimas, kad nukentėjusieji stovėjo būtent 8,87 m atstumu nuo lėtėjimo zonos, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Tuo tarpu bylos įrodymai - įvykio vietos apžiūros protokolas bei fotolentelės prie jo, įvykio vietos schema ir vaizdo medžiaga, patvirtina, kad žiūrovai, tame tarpe ir nukentėjusieji, stovėjo arba ant važiuojamosios dalies, arba labai arti jos. Tai, kad nukentėjusieji nebuvo saugioje vietoje, teismo posėdžio metu patvirtino ir renginio (varžybų) organizatoriaus atstovas T. G..
Tuo tarpu nukentėjusiųjų, kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai, kad jie buvo saugioje vietoje, nėra paremti jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad organizatoriai ar, neva, tvarką prižiūrintys asmenys, kurie nenustatyti, nereiškė pastabų nukentėjusiesiems dėl pasirinktos varžybų stebėjimo vietos, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad nukentėję asmenys varžybas stebėjo tokiam renginiui keliamus saugomo reikalavimus atitinkančioje zonoje. Dėl šios aplinkybės gynyba pirmosios instancijos teismo ne kartą prašė iškviesti ir apklausti LASF Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininką, tačiau teismas prašymo nepagrįstai netenkino, todėl tai turi padaryti apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis, būdamas renginio dalyviu ir baigęs pasirodymą, vairuodamas jam priklausantį automobilį, trasos lėtėjimo zonoje, neatsižvelgęs į blogą vairuojamo automobilio padangų būklę ir šlapią važiuojamosios dalies dangą, staiga paspaudė akseleratorių, viršijo saugų važiavimo greitį, nesuvaldė automobilio ir slysdamas partrenkė nukentėjusiuosius. Šoninio slydimo varžybose yra maksimaliai naudojamas akseleratorius ir stabdis, dėl ko padidėja trintis su asfaltu bei žymiai greičiau dyla automobilio padangos. Todėl po įskaitinio važiavimo automobilio padangos būna stipriai susidėvėjusios. Pažymėtina, kad jo automobilis buvo apžiūrėtas renginio organizatoriaus įgaliotų asmenų dar prieš įskaitinį važiavimą, ir minėti asmenys neturėjo jokių pastabų dėl automobilio neatitikties techniniams reikalavimams. Todėl, važiuodamas įskaitinį ratą ir maksimaliai išvystydamas greitį, automobiliu slysdamas kaip įmanoma didesniu kampu, jis negalėjau objektyviai numatyti, kiek susidėvi jo vairuojamo automobilio padangos. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad jis žinojo apie padangų būklę ir turėjo į tai atsižvelgti, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad važiuojant įskaitinį ratą, jis išvystė 150-160 km/h (ratų sukimosi) greitį. Todėl kirsti finišo 20-30 km/h greičiu, priešingai nei teigia liudytojai, jis objektyviai negalėjo. Baigus įskaitinį ratą, kur buvo pasiektas maksimalus greitis, vairuotojas privalo ištiesinti automobilį. Tam paprastai naudojamas akseleratorius. Todėl išvažiuojant iš įskaitinės zonos, lėtėjimo zonoje galimas automobilio sumėtymas, neprognozuojamas automobilio slydimas, dėl ko trasos lėtėjimo zona turi būti saugi ir atitverta nuo žiūrovų, o to nebuvo. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, prieš pat įvykį jis staiga nespaudė akseleratoriaus, kadangi išvažiuojant iš įskaitinės zonos akseleracija buvo maksimali, ratai sukosi apie 160 km/h greičiu, nors automobilis judėjo dvigubai lėčiau. Tuo tarpu staigus akseleratoriaus atleidimas ar staigus stabdymas įtakotų nuslydimą į neprognozuojamą pusę. Be to, ištiesinant automobilio trajektoriją trasos kryptimi, akseleratoriaus paspaudimas dar nereiškia greičio padidinimo. Tai yra būdas suvaldyti šonu slystantį automobilį. Todėl jis, baigęs įskaitinį ratą ir kirtęs finišą, neatleidau akseleratoriaus ir taip bandė išlyginti automobilio važiavimo trajektoriją, ir tik tada jį stabdyti. Tam ir skirta lėtėjimo zona. Trasa buvo šlapia, tai didino važiavimo riziką, galimybę nesuvaldyti automobilio įskaitinio rato metu, tame tarpe ir lėtėjimo zonoje. Taigi, po įskaitinio rato, kuriuo važiavo maksimaliai greitai, finišo liniją taip pat kirto dideliu greičiu. Dėl to, neatleisdamas akseleratoriaus, bandė ištiesinti automobilį, kurį staiga porą kartų sutampė ir jis tapo nevaldomu, ėmė slysti. Apeliantas teigia, kad šių jo nurodytų aplinkybių nepaneigia jokie bylos įrodymai. Teismas nepagrįstai nurodo, kad jis viršijo saugų važiavimo greitį. Joks saugus važiavimo greitis varžybų metu, tame tarpe ir lėtėjimo zonoje, nėra reglamentuotas. Be to, įskaitinėje zonoje pasiekus 150-160 km/h automobilio ratų sukimosi greitį, priešingai nei teigia liudytojai, nėra techninės galimybės saugiai ir staiga, vos kirtus finišo liniją, automobilį sustabdyti iki 20-30 km/h judėjimo greičio. Todėl automobilio nesuvaldymas ir slydimas, atsižvelgiant į tai, kad tai įvyko autosporto renginio metu, jam stengiantis suvaldyti slystantį automobilį, šiuo atveju turėtų būti laikomi nelaimingu atsitikimu. Organizatorius neužtikrino saugumo trasos zonose, jų tinkamai neatitvėrė, žiūrovams sudarė galimybę stebėti varžybas per arti stabdymo zonos, nesilaikant saugumo reikalavimo, todėl yra atsakingas už kilusius padarinius. Apeliantas daro išvadą, kad jo veikoje nėra BK 137 str. 1 d. numatytos veikos požymių, todėl jis turi būti išteisintas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad teismas jam skyrė neteisingą – aiškiai per griežtą rūšimi ir dydžiu bausmę, nes jam, kaip pirmą kartą teisiama asmeniui, pagal BK 55 str. nuostatas turėjo būti skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Jis dirba, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiųjų, žalos neatlygino, nes mano esąs nekaltas dėl pasekmių.
Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą, nes nustatė per dideles tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos kompensacijas. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusiojo T. T. fotoaparatas, objektyvas, telefonas buvo sugadinti būtent įvykio metu. Daiktai apžiūrėti, praėjus pusei metų nuo įvykio. Nukentėjusiojo E. Š. kelionių pas gydytojus išlaidų nepatvirtina išrašai iš ligos istorijos, kuriose nurodomos apsilankymų datos, kurios turėtų sutapti su įgyto kuro datomis. Išlaidos nerealios, nes pagal tuomet galiojusias degalų kainas už tokią sumą galima buvo įsigyti ženklų kiekį degalų. E. Š. pateikė tris kasos kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi didelius kiekius degalų keletą dienų po įvykio N seniūnijoje, M rajone, R, nors tuo metu buvo gydomas VšĮ Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninėje. Įrodymais nepatvirtinti ir teiginiai, kad jis patyrė išlaidų, susijusių su gydymu, negavo dalies darbo užmokesčio. Byloje nėra įrodymų ir dėl nukentėjusiojo B. Ž. daiktų sugadinimo būtent įvykio metu. Nukentėjusiojo nurodomos kelionių pas gydytojus išlaidos yra nepagrįstos, jos nėra būtinos ir realios, jų nepatvirtina išrašai iš ligos istorijos, kuriose būtų užfiksuotos apsilankymų datos, sutampančios su įgyto kuro datomis. B. Ž. pateikė tris kasos kvitus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis kelis kartus pylėsi gan didelius kiekius degalų tą pačią dieną, kai įvyko nagrinėjamas įvykis, kitą dieną po įvykio bei praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po įvykio, nors tuo metu buvo gydomas Kauno ligoninėse. Nukentėjusiesiems E. Š., T. T. įvykio metu buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai. Jų išgyvenimai, nurodomas, neva, profesinių įgūdžių praradimas, negalėjimas baigti mokslų yra paremti vien pačių nukentėjusiųjų ar jų artimųjų paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į apelianto gaunamą nedidelį užmokestį, mokamas paskolas. Priteistos neturtinės žalos kompensacijos yra akivaizdžiai per didelės. Sumos advokatų paslaugoms apmokėti taip pat per didelės, nes byla išnagrinėta per du posėdžius, ji nebuvo sudėtinga.
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir prokuroras prašė nuteistojo skundą tenkinti ir bylą perduoti prokurorui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vienas iš apelianto skunde formuluojamų alternatyvių prašymų yra grąžinti bylą prokurorui dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų. Šis apelianto reikalavimas pagrįstas.
Kaltinamajame akte išdėstomi svarbiausi ikiteisminio tyrimo stadijos rezultatai ir suformuluojamas kaltinimas, nustatantis bylos nagrinėjimo teisme ribas. Kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos požiūriu, jame turi būti aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Pagal BPK 219 str. kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamojo akto turinys neatitinka įstatymo reikalavimų, jeigu jame nenurodyti šie esminiai duomenys apie nusikalstamą veiką.
Šioje byloje esančiame kaltinamajame akte, aprašant M. K. nusikalstamos veikos padarymo būdą, nurodyta, kad jis sporto renginio metu vairuodamas automobilį, be kitų pažeidimų, viršijo saugų važiavimo greitį. Saugaus, t.y. adekvataus buvusioms eismo sąlygoms, greičio sąvoka yra vertinamoji, o jos vertinimo kriterijai yra suformuluoti, nagrinėjant bylas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų. Tokiu atveju saugaus greičio pasirinkimas reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo pasirinkti greitį, kuris konkrečioje situacijoje leistų valdyti transporto priemonę, nekeltų pavojaus ir, atsiradus kliūčiai, leistų laiku suvaldyti transporto priemonę. Šio reikalavimo esmė žinoma ir suprantama kiekvienam kelių eismo dalyviui. Tačiau nagrinėjamu atveju, t.y. automobilių sporto renginio metu, kelių eismo taisyklių reikalavimai, taigi, ir saugaus greičio reikalavimas, nusistovėjęs šiose taisyklėse, netaikomas. Iš byloje apklaustų liudytojo T. G., kurio vadovaujama UAB ,,G.“ organizavo sporto renginį, parodymų ir specialisto A. B. paaiškinimų matyti, kad vykusio automobilių sporto renginio metu vairuotojų greitis trasoje nebuvo ribojamas, o lėtėjimo zona, kurioje buvo sužaloti nukentėjusieji, taip pat yra trasos dalis. Pagal specialisto paaiškinimą, nors sportininkas lėtėjimo zonoje nebelenktyniauja, tačiau dėl įvairių techninių priežasčių jis lėtėjimo zoną gali įveikti tokiu pat greičiu, kaip ir kitas trasos dalis. Iš liudytojo T. G., specialisto paaiškinimų matyti, kad sporto renginio metu tiek dalyviams, tiek žiūrovams kyla padidintas pavojus, kurio galimybę pirmiausia stengiamasi sumažinti, apsaugant trasą, o ne nustatant kokias nors saugaus greičio ribas. Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamajame akte vartojama saugaus važiavimo greičio sąvoka, netapati vartojamai kelių eismo taisyklėse ir reikalaujanti aiškaus apibūdinimo, yra neatskleista. Veikos padarymo būdas yra viena iš esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, o jo tikslus nenurodymas kaltinamajame akte yra esminis trūkumas. Šis trūkumas trukdo apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą, nes apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo pateiktų alternatyvių prašymų yra jį išteisinti dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Šio kaltinamojo akto trūkumo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes prokuroras to neprašė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose, o teismas savo iniciatyva nustatinėti nusikalstamos veikos padarymo būdą neturi pagrindo, nes ši aplinkybė teismo turi būti įvertinta pagal pateiktus kaltinamajame akte duomenis, o ne savarankiškai nustatinėjama.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panaikinti Kėdainių apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.