- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-127-265/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- E. M.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei E. M. dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 17 335,83 Eur sumą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ ir atsakovės E. M. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) valdytojų civilinė atsakomybė. Sudarant Draudimo sutartį, buvo sutarta, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. 2019 m. birželio 22 d. A. M., vairuodamas nurodytą automobilį sukėlė eismo įvykį, kurio metu sužaloti keleiviai K. K. (sunkus sveikatos sutrikdymas), G. L. (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir R. S. (nesunkus sveikatos sutrikdymas). Įvykio metu žuvo vairuotojas A. M.. Eismo įvykio metu A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) metų ir neturėjo 3 metų vairavimo stažo, t. y. automobilį vairavęs asmuo neatitiko Draudimo sutartimi sulygtų sąlygų. Ieškovė išmokėjo 34 671,66 Eur dydžio draudimo išmoką, kompensuodama eismo įvykio metu padarytą žalą. Atsakovei, kaip Draudimo sutartį pažeidusiam asmeniui, buvo išsiųstos pretenzijos apmokėti 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos sudarančią sumą, tačiau atsakovė ieškovės reikalavimo geranoriškai nepatenkino. Ieškovė nurodė, kad apie tai, jog transporto priemonę vairuos asmuo, jaunesnis nei 25 m. ir neturintis 3 metų vairavimo stažo, atsakovė ieškovei turėjo pranešti raštu ir už draudimo rizikos padidėjimą sumokėti draudikei jos apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės 50 procentų draudimo išmokos dydžio sumos.
1.2. Ieškovė nurodė, kad ikiteisminiame tyrime apklausta liudytoja R. M. parodė, jog automobilis buvo duotas A. M. naudotis pagal jo tikslinę paskirtį nuo 2018 metų, jis formaliai priklauso R. M. motinai. Ieškovės teigimu, parodymai ikiteisminiame tyrime yra objektyvesni. Ieškovės teigimu, atsakovė, žinodama, kad jos anūkas neatitinka Draudimo sutartyje nustatytų rizikos faktorių, iš esmės sudarė visas sąlygas anūkui pasinaudoti automobiliu. Ieškovės nuomone, atsakovės pozicija, kad automobilį anūkas vairavo prieš jos valią, vertintina kritiškai, kadangi ji yra suinteresuota išvengti neigiamų turtinių pasekmių. Iš eismo įvykio aplinkybių matyti, kad automobilis važiavo dideliu greičiu ir būtent tai lėmė įvykį. Ieškovės vertinimu, būtent amžius ir stažas, kaip rizikos faktoriai, buvo tiesioginė priežastis, dėl kurios įvyko labai skaudus eismo įvykis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei ADB „Gjensidige“ iš atsakovės E. M. 5 000 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2021 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 117 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė.
3. Teismas nustatė, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių draudimo sutarties sudarymo ir įvykusio eismo įvykio aplinkybių. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikei apie padidėjusią draudimo riziką. Ieškovės nuostolius lėmė tai, kad atsakovė tinkamai nevykdė draudimo sutarties. Išmokėtos draudimo išmokos dalies išreikalavimo pagrindas šiuo atveju yra sutarties pažeidimas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl automobilio kontrolės praradimo dėl trečiojo asmens kaltės nešalina atsakovės atsakomybės už sutartinės pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą pažeidimo.
4. Teismas nustatė, kad atsakovė aplinkybę, jog automobilis buvo remontuojamas ir dėl to nebuvo draudžiamas padidintos rizikos draudimu įrodinėja išimtinai savo paaiškinimais. Teismas įvertino, kad atsakovės paaiškinimai nėra detalūs, dėl tam tikrų aplinkybių yra prieštaringi, taip pat įvertino, kad teismo posėdyje atsakovė savo paaiškinimus tikslino, taip pat ir kaip liudytoja apklausta R. M. tikslino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus dėl automobilio suteikimo naudotis atsakovės anūkui. Teismas konstatavo, kad net pripažinus, jog liudytojos parodymai ikiteisminiame tyrime nebuvo tikslūs, o ieškovė savo paaiškinimais įrodė jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad atsakovė, būdama automobilio savininke, palikdama automobilį remontuoti asmeniui, kurio vardo ir pavardės nežino, su anūko, neturinčio reikalaujamo amžiaus ir stažo, pagalba, kaip rūpestinga ir atsakinga padidinto pavojaus šaltinio savininkė, turėjo pareigą pranešti draudimo bendrovei apie padidėjusią draudimo riziką ir šios pareigos nevykdė.
5. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad amžius ir stažas, kaip rizikos faktoriai, buvo tiesioginė priežastis, dėl kurios įvyko eismo įvykis, ir apie kurių pasikeitimą atsakovė neinformavo draudimo bendrovės, tačiau pripažino, kad vien ši aplinkybė šiuo atveju nesudaro pagrindo reikalauti maksimalios 50 procentų dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimo. Teismas nustatė, kad šiuo atveju žala draudimo bendrovei nebuvo padaryta tyčiniais atsakovės veiksmais, jos neprimokėta draudimo įmoka nesiekia 30 Eur dydžio, atsakovė patyrė itin skaudžius dvasinius išgyvenimus dėl eismo įvykio, nevengė atsakomybės, dėjo pastangas pagal savo finansines galimybes bent iš dalies atlyginti ieškovei nuostolius, dėl ko buvo pasirašyta taikos sutartis, atsakovė yra pensinio amžiaus, jos turtinė padėtis yra sunki. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis mažintinas iki 5 000 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovė E. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti atstovavimo išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Atsiliepimas
6.1. Atsakovės teigimu, nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir atsakovės veiksmų, – kad nevykdė pareigos informuoti draudikę apie padidėjusią draudimo riziką. Laikotarpiu, kai jos anūkas lankė vairavimo kursus ir mokėsi vairuoti, automobilį papildomu draudimu dėl padidėjusios rizikos buvo apdraudusi. Sugedusį automobilį į garažą pastatė pati. Raktelius perdavė ne tam, kad automobilis būtų vairuojamas, o tam, kad būtų suremontuotas. Nuo raktelių perdavimo už automobilį atsakingi buvo meistras ir anūkas A. M.. Atsakovė jokiais veiksmais nesuteikė teisės A. M. automobilį eksploatuoti viešajame eisme. Atsakovė negalėjo numatyti, kad anūkas savavališkai iš garažo pasiims automobilį ir su draugais išvažiuos į miestą. Tokia galimybė – numatyti, buvo tik teorinė, nepagrįsta iki tol atsakovės buvusia gyvenimiška patirtimi. Papildomas draudimas atsakovei būtų kainavęs tik 24,11 Eur, t. y. nesumokėta suma yra atvirkščiai proporcinga pasekmėms ir žalai, kurios atsakovė negalėjo numatyti.
6.2. Atsakovės teigimu, teismas, neaptarė atsakovės kaltės, jos laipsnio ir pobūdžio, jų nemotyvavo, nenurodė procentine išraiška, o tai prieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Ieškinio motyvai dėl A. M. kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybių, važiavimo greičio ir realių pasekmių neturi jokio tiesioginio ryšio su atsakovės veiksmais (neveikimu). Teigia, kad atsakovės veiksmų atžvilgiu autoįvykis laikytinas skaudžiu nelaimingu atsitikimu. Nurodo, kad remonto laikotarpiu automobilis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraustas. Atsakovės vertinimu, kai automobilio savininkas yra tikras, kad automobilis viešajame eisme nebus naudojamas (remonto metu), nėra jokios pareigos jį drausti dar ir dėl papildomos rizikos, nors remonto darbuose ir dalyvauja asmuo, kuris neturėtų teisės automobilio vairuoti be papildomo draudimo. Civilinė atsakomybė galima tik esant kaltei, o dėl to, kad A. M., būdamas pilnametis, savavališkai, atsakovei nežinant ir nematant, pasiėmė automobilį ir išvažiavo, jos kaltės nėra. Atsakovės teigimu, aplinkybė, kad transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, yra pakankamas pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės, kai yra pakankamai argumentų savininko naudai.
6.3. Ieškovė ir po ginčijamo sprendimo priėmimo siunčia atsakovei pretenzijas, reikalaudama naujų mokėjimų, nes du nukentėję asmenys yra ir dar bus ilgai gydomi. Atsakovei tai jau yra nebepakeliama našta dėl amžiaus ir sveikatos būklės.
7. Atsiliepimu ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
7.1. Ieškovės teigimu, transporto priemonės vairuotojo amžius ir vairavimo stažas yra objektyvūs kriterijai vertinant riziką ir yra tiesioginė didesnio avaringumo priežastis. Kadangi automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis ir jo savininkas (valdytojas) atsako be kaltės, dėl šios priežasties savininkas turi elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai suteikdamas transporto priemonę naudotis kitam asmeniui. Atsakovė pripažino, kad davė anūkui automobilio raktelius, o tai reiškia, kad žinodama, jog jis neatitinka Draudimo sutartyje nustatytų rizikos faktorių, iš esmės sudarė visas sąlygas anūkui pasinaudoti automobiliu ir jį vairuoti. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad ji būtų uždraudusi anūkui naudotis automobiliu. Ieškovės vertinimu, atsakovės nurodyta versija dėl meistro laikytina neįrodyta. Teigia, kad net ir pasitvirtinus apeliantės nurodytoms aplinkybėms, atsakovei atsakomybė taikytina – laikytina, kad ji pažeidė draudimo sutartį nepranešdama ieškovei apie rizikos padidėjimą.
7.2. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad kadangi tenkinami pagrindiniai trys įstatymų leidėjo išskirti kriterijai (šiurkštus sutarties pažeidimas, priežastinis ryšys ir didelė žala), į kuriuos atsižvelgtina nustatant regresinio reikalavimo dydį, dėl to ieškovė įgijo teisę į maksimalios, t. y. 50 proc. sumos priteisimą, todėl mano, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog ji neturi jokios prievolės sumokėti ieškovei reikalaujamas sumas. Ieškovės vertinimu, kiti apeliantės nurodomi kriterijai (kad ji buvo ir yra pareiginga vairuotoja, niekada neduoda kitiems vairuoti neapdrausto automobilio, visada laiku moka įmokas, jos sunki finansinė padėtis ir pan.) neturi jokios reikšmės, nes įstatymų leidėjas šių kriterijų nenurodė. Pažymi, kad atsakovė ir anksčiau draudimo sutartis sudarinėdavo trumpam laikotarpiui (paprastai dviem mėnesiams), visose šiose sutartyse taip pat nustatyta atsakovės pareiga neleisti naudoti automobilio jaunesniems nei 25 metų amžiaus asmenims, ši sąlyga netaikytina, kai vairavimo stažas 3 metai ar daugiau. Tai sudaro pagrindą teigti, kad atsakovė klaidina teismą, jog tik jos nurodomu laikotarpiu (remonto) automobilis buvo draudžiamas be padidintos rizikos. Ieškovės vertinimu, apeliantės argumentai, kad padidintos rizikos draudimas būtų papildomai kainavęs nedidelę sumą, neturi reikšmės ieškovės teisei į maksimalaus dydžio (50 proc.) išmokėtų sumų priteisimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
Bylos faktinės aplinkybės
10. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad tarp ieškovės ADB „Gjensidige“ ir atsakovės E. M. 2019 m. balandžio 26 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal šią sutartį apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartyje buvo sutarta, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 m. vairavimo stažą (Draudimo sutarties 1.6 punktas). 2019 m. birželio 22 d. A. M., vairuodamas nurodytą automobilį sukėlė eismo įvykį, jo metu buvo sužaloti trys keleiviai (K. K., G. L. ir R. S.) ir žuvo vairuotojas A. M.. Eismo įvykio metu atsakovės anūkas A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) metų ir neturėjo 3 metų vairavimo stažo, t. y. neatitiko Draudimo sutarties 1.6 punkto sąlygos. Ieškovė, kompensuodama eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėjo 34 671,66 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė atsakovei pareiškė reikalavimą apmokėti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra.
Dėl ginčo esmės
11. Byloje ginčas kilo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo ir keliamas klausimas dėl ieškovės, kaip draudikės, teisės reikalauti iš atsakovės, kaip draudėjos, iki 50 proc. draudimo išmokos dydžio sumos. Apeliaciniame skunde atsakovė E. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo iš dalies tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo įsigilino į žalos atsiradimo aplinkybes, sąlygas ir priežastis, dėl to padarė ne visiškai pagrįstas išvadas.
12. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, draudikas įgyja teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį, jei draudėjas pažeidžia draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.2 punktu, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą tokioje situacijoje, kai draudėjas neinformavo draudiko apie transporto priemonės valdytojo amžių ir vairavimo stažą, suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑380‑969/2016, 43 punktas).
13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos būtinosios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1–2 dalys). Sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), kitas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, turi įrodyti asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
14. Tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.6 papunktyje buvo numatyta sąlyga, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 m. vairavimo stažą. Matyti, kad Draudimo sutartyje draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant ir į nurodytą sąlygą, darančią įtaką rizikos laipsniui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris. Šiuo atveju ieškovė, sudarydama su atsakove Draudimo sutartį nurodytomis sąlygomis bei nustatydama atitinkamą įmoką, tokią riziką ir įvertino, tikėdamasi, kad atsakovė laikysis bendradarbiavimo pareigos. Draudimo sutarties 3.2.4 papunktyje numatytas draudėjos įsipareigojimas pranešti draudikei sutarties vykdymui svarbią ir teisingą informaciją. Byloje nustatyta, kad atsakovė draudikės neinformavo apie pasikeitusią ir padidėjusią draudimo riziką. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius.
15. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad remonto laikotarpiu automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau apeliantė neginčija aplinkybės, kad Draudimo sutartis buvo sudaryta neapdraudus papildomos rizikos, t. y. Draudimo sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 m. vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 m. vairavimo stažą.
16. Apeliantė pažymi, kad civilinė atsakomybė galima tik esant kaltei. Apeliantė iš esmės teigia, kad ji negalėjo numatyti, kad anūkas, atsakovės teigimu, buvęs paklusnus ir drausmingas, išlaikęs vairavimo egzaminą ir žinodamas kelių eismo taisyklių reikalavimus, be jos žinios ir sutikimo, savavališkai iš garažo pasiims automobilį ir juo išvažiuos su draugais. Apeliantės vertinimu, galimybė tai numatyti buvo tik teorinė, nepagrįsta atsakovės buvusia gyvenimiška patirtimi.
17. CK 6.248 straipsnio 3 dalis numato, kad laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 2 dalimi, kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Pažymėtina, kad sutartinės civilinės atsakomybės atveju skolininko kaltė yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Procesinė pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti kaltės nebuvimą tenka atsakovei (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis).
18. Atsakovė byloje nurodė, kad 2019 m. balandžio mėnesį automobilis sugedo, buvo nuspręsta jį suremontuoti. Atsakovė nurodė, kad automobilį pastatė atsakovės buvusio vyro nenaudojamame garaže, davė anūkui 450 Eur automobilio remontui. Byloje pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, kad susitarė, jog automobilį remontuos anūkas, padedant jo pažįstamam meistrui, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo paaiškinimus patikslino, nurodydama, kad susitarė, jog automobilį remontuos meistras, o anūkas jam padės kaip padėjėjas. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybę, jog atsakovės automobilis nebuvo draudžiamas didesnės rizikos draudimu, nes buvo remontuojamas, atsakovė įrodinėjo vien tik savo paaiškinimais, jie nebuvo detalūs, byloje kitų tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų nenustatyta.
19. Apeliantė nurodo, kad jokiais veiksmais nesuteikė teisės A. M. automobilį eksploatuoti viešajame eisme, o automobilio raktelius perdavė tam, kad automobilis būtų suremontuotas, nes neturint užvedimo raktelių remontuoti automobilį nėra jokios galimybės. Bylos duomenimis, automobilio raktelius atsakovė perdavė pati. Nors bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme duodama paaiškinimus atsakovė akcentavo, kad automobilio raktelius perdavė meistrui, tačiau iš atsakovės byloje duotų paaiškinimų nustatyta, kad nurodyto meistro atsakovė nepažinojo, nežinojo ir neklausė jo vardo, pavardės, amžiaus ir stažo (įvertino iš išvaizdos, kad meistras yra brandaus amžiaus), pasitikėjo anūku. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog nuo automobilio perdavimo už jį buvo atsakingas meistras ir anūkas A. M.. Pinigus atsarginėms dalims ir remonto išlaidoms atsakovė nurodė davusi anūkui. Iš atsakovės byloje duotų paaiškinimų, kad laikotarpiu, kai anūkas mokėsi vairuoti su „M“ raide su atsakove ir automobilis buvo apdraustas draudimu su didesne rizika, matyti, jog A. M. remontuoti paliktą automobilį anksčiau buvo vairavęs kartu su atsakove. Atsakovei buvo žinoma, kad anūkas turi vairuotojo pažymėjimą, bet neatitinka automobilio Draudimo sutartyje nustatytų rizikos faktorių. Atsakovė byloje nenurodė, kad ėmėsi kokių nors veiksmų ar davė nurodymus, jog anūkas nepasinaudotų automobiliu, po remonto jo neišbandytų. Atsakovė byloje taip pat nurodė, kad nesidomėjo, ar automobilis suremontuotas, nes turėjo kitą automobilį. Teisėjų kolegija, įvertinus anksčiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, kaip automobilio savininkė, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, palikdama automobilį remontuoti nepažįstamam asmeniui ir jam padedančiam anūkui, su kuriuo tarėsi dėl automobilio remonto, kuris neturėjo automobilio Draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir vairavimo stažo, turėjo pareigą informuoti draudikę apie pasikeitusias aplinkybes ir apie padidėjusią draudimo riziką, tačiau šios pareigos nevykdė.
20. Apeliantė teigia, kad aplinkybė, kai transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, yra pakankamas pagrindas atleisti transporto priemonės savininką nuo civilinės atsakomybės, kai yra pakankamai argumentų savininko naudai. CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kaip vienas iš pagrindų, kai gali būti netaikoma civilinė atsakomybė, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, numatomi trečiojo asmens veiksmai. Trečiojo asmens veikla suprantama kaip asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių (CK 6.253 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus dėl trečiojo asmens veiksmų, kaip transporto priemonės savininko civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės, įvertino ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama ne dėl deliktinės civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu kilusią žalą taikymo (CK 6.270 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta Draudimo sutartis ir, esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei, eismo įvykio metu padaryta žala buvo atlyginta ieškovės, kaip draudikės, išmokant draudimo išmoką. Byloje ieškovės reiškiamas reikalavimas atsakovei atlyginti nuostolius, kuriuos draudikė patyrė išmokėdama draudimo išmoką, reiškiamas sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu. Anksčiau nustatytų aplinkybių ir nurodytų motyvų pagrindu nustačius, kad atsakovei dar perduodant automobilį kitiems asmenims kilo pareiga pranešti draudimo bendrovei apie padidėjusią draudimo riziką, tačiau šios sutartinės pareigos atsakovė neįvykdė, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl trečiojo asmens veiksmų nepašalina atsakovės atsakomybės už sutartinės pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą pažeidimą ir nesudaro pagrindo netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės.
21. Apeliantė teigia, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp žalos atsiradimo ir atsakovės veiksmų, – kad nevykdė pareigos informuoti ieškovę, kaip draudikę, apie padidėjusią draudimo riziką. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad amžius ir vairavimo stažas, kaip rizikos faktoriai, buvo priežastis, dėl kurios įvyko nurodytas labai skaudus eismo įvykis, dėl kurio draudikė išmokėjo draudimo išmoką, tad yra susiję su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo sutartyje aplinkybės dėl konkrečiai sutartyje nustatyto vairuotojo amžiaus ir stažo nurodytos kaip reikšmingos draudimo rizikai įvertinti ir įmokai apskaičiuoti. Atsakovė nevykdė sutartinės pareigos ir neinformavo draudimo bendrovės apie nurodytų aplinkybių pasikeitimą, o būtent jų pasikeitimas lėmė draudimo rizikos padidėjimą draudikei.
22. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti maksimalią 50 procentų sumą. Apeliantė nurodo, kad pagal teisės aktų reglamentavimą ieškovė turėtų teisę reikšti reikalavimą tik dėl iki 50 procentų draudimo išmokos dydžio siekiančios sumos, o ne dėl maksimalios 50 proc. išmokėtos sumos. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą ir klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturi pagrindo reikalauti maksimalios 50 procentų dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimo. Pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovei atlygintinų nuostolių dydis (5 000 Eur) yra mažesnis nei 50 procentų draudimo išmokos sumos ir sudaro apie 14 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos sumos.
23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos neįvertino, nemotyvavo ir procentine išraiška nenurodė atsakovės kaltės, jos laipsnio ir pobūdžio. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai nusprendė, jog atsakovė turi sumokėti ieškovei 5 000 Eur, tačiau kartu pati apeliantė taip pat pažymi ir neginčija, kad pirmosios instancijos teismas įvertinto atsakovės atsakomybę švelninančias aplinkybes ir jos turtinę padėtį. Byloje buvo nustatytos civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygos ir pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 62.2 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir aktualioje kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kad draudimo sutarties galiojimo metu draudikei (ieškovei) draudėjos (atsakovės) neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėja atskleidė draudikei sudarant draudimo sutartį, įvertino šių aplinkybių ryšį su eismo įvykiu ir jo rizika. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad nustatydamas konkretų atsakovės ieškovei atlygintinos nuostolių sumos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakovės veiksmus, jų pobūdį, tiek sutartinės pareigos, padidinto pavojaus šaltinio savininkei elgiantis rūpestingai ir atsakingai, pranešti draudimo bendrovei apie padidėjusią draudimo riziką nevykdymą, tiek visumą kitų individualių šiam klausimui išspręsti reikšmingų bylos faktinių aplinkybių ir duomenų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų byloje vertinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovei iš atsakovės priteistinas draudimo išmokos dydis nustatytas nepagrįstai ar neteisingai, neįvertinus klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 176–178, 185 straipsniai).
24. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl šioje byloje pareikšto ieškovės reikalavimo dėl konkrečios išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo iš atsakovės, apeliacinio skundo argumentai, kad po ginčijamo sprendimo atsakovei siunčiamos pretenzijos dėl naujų mokėjimų dėl dviejų nukentėjusių asmenų gydymo, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, taip pat teisingai taikė ginčo teisius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų, kad rengdama atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą turėjo bylinėjimosi išlaidų, dėl to jų paskirstymo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalimi, 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.