Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Penki vėjai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Penki vėjai“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Penki vėjai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SKP-82 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui skirta 15 470,15 Eur paramos susigrąžinimo sankcija už jachtų naudojimą ne pagal paskirtį 2015 metais (toliau – pirmasis pažeidimas) ir 6 465,75 Eur paramos susigrąžinimo sankcija už jachtų neapdraudimą 2014 metais (toliau – antrasis pažeidimas); įpareigoti Agentūrą šioje dalyje priimti naują sprendimą ir už pirmąjį pažeidimą pareiškėjui skirti 3 000 Eur paramos susigrąžinimo sankciją, o už antrąjį pažeidimą pareiškėjui skirti 1 293,15 Eur paramos susigrąžinimo sankciją.Pareiškėjas paaiškino, kad jo veiksmai 2012-2015 m. laikotarpiu, jachtoms kertant Lietuvos valstybės sieną, sudaro vieną tęstinį pažeidimą, t. y. visi plaukimai tuo laikotarpiu buvo atlikti su tomis pačiomis jachtomis, toje pačioje geografinėje teritorijoje (Baltijos jūroje), siekiant to paties tikslo (uždirbti pajamas). Pareiškėjo nuomone, Agentūra dirbtinai suskaidė vieną tęstinį pažeidimą į du tariamai savarankiškus pažeidimus, nors tuo metu dar nebuvo priimtas pirmasis sprendimas, sankcionuojantis 2012-2014 m. įvykusius sienos kirtimus, o teisingumo principas reikalauja sankcijos dydį sieti ne su neleistinu būdu gautomis pajamomis, bet su realia dėl pažeidimo gauta nauda (pelnu). Taigi, pareiškėjo teigimu, Agentūra nepagrįstai nusprendė susigrąžinti paramą, lygią pareiškėjo 2015 metais gautoms pajamoms už plaukiojimą ne Lietuvos valstybės teritorijoje, nes Agentūra nenustatė, kad pirmuoju pažeidimu būtų buvusi padaryta kokia nors žala, todėl sankcijos dydis yra akivaizdžiai neproporcingas pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Be to, Agentūros paskirto dydžio sankcija reiškia nepakeliamą finansinę naštą pareiškėjui. Pareiškėjas neturėtų galimybės grąžinti reikalaujamos sumos nenutraukdamas veiklos. Be to, pareiškėjo nuomone, šioje byloje reikšminga aplinkybė dėl pareiškėjo finansinės būklės galėtų būti tinkamai įvertinama tik žinant, koks sankcijos dydis bus nustatytas minėtoje byloje. Pareiškėjas pateikė nepriklausomo auditoriaus išvadą, kad tuo atveju, jei pareiškėjas būtų priverstas Agentūrai sumokėti visas sumas (daugiau nei 65 000 Eur ir 5 proc. metines palūkanas), pareiškėjas taptų nemokus.Pareiškėjas nurodė, Agentūra netinkamai apskaičiavo jachtų neapdraudimo 2014 metais laikotarpį, nes 2014 m. buvo du laikotarpiai, kuriais jachtos buvo neapdraustos, kiekvienas jų atskirai neviršijo 120 dienų, todėl už kiekvieną iš jų turėjo būti taikoma po 0,1 proc. nuo pradinės pripažinto tinkamo finansuoti neapdrausto turto vertės paramos susigrąžinimo sankcija. Paaiškino, kad taip apskaičiuota sankcija sudarytų 1293,15 Eur. Taip pat Agentūra nepagrįstai vertino, kad neapdraustasis laikotarpis patenka į 120-240 dienų intervalą už kurį taikoma 1 proc. sankcija. Pareiškėjo teigimu, Agentūra analogišką pažeidimą buvo nustačiusi ir už 2012-2014 metus, tačiau skundžiamu sprendimu Agentūra dirbtinai išskyrė pažeidimą už 2015 metus kaip atskirą pažeidimą, už jį pritaikydama pareiškėjui atskirą sankciją. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, Agentūros pritaikyta sankcija už 2012-2014 metus turėtų apimti ir sankciją už 2015 metų pažeidimus.Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą viršydamas savo kompetenciją, nes tais atvejais, kai sankcijos suma siekia 28 962 Eur, pagal teisės aktus sprendimą dėl sankcijos skyrimo turi priimti ministerija, o Agentūra apie tokį sprendimą turi tik informuoti paramos gavėją. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas jachtas turėjo naudoti poilsinio-pažintinio turizmo paslaugų teikimui Trakuose, Kaune ir Klaipėdoje. Vėliau pareiškėjas informavo Agentūrą, kad paslaugos bus teikiamos tik Klaipėdos regione (Kuršių mariose ir Lietuvos pajūryje). Tačiau 2015 m. pareiškėjo jachtos 24 kartus kirto Lietuvos valstybės sieną (pareiškėjo jachtos už Lietuvos teritorijos ribų 2015 metais plaukiojo 72 dienas). Atsižvelgiant į tai, kad remiama buvo tik vidaus vandenų keleivinio transporto veikla, Agentūra konstatavo, jog už paramą įgytos jachtos buvo naudojamos ne pagal paskirtį. Agentūra pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 30 d. teiravosi Agentūros, kiek jūrmylių jachtos gali nutolti nuo kranto, kad nebūtų pažeista paramos sutartis. Agentūra nurodė, kad jūrų ir pakrančių keleivinis vandens transportas yra neremiama veikla, todėl tokia veikla apskritai nėra leidžiama. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje (toliau – ir Ministerija) tiriant tą patį pažeidimą už 2011-2014 metus, pripažino, kad kirto Lietuvos valstybės sieną ir pažadėjo, jog ateityje tokio pobūdžio pažeidimų nedarys. Agentūra nustatė, kad 2015 m. pareiškėjas gavo 15 470,15 Eur pajamų iš plaukiojimo su jachtomis už Lietuvos teritorijos ribų. Pasak Agentūros, ši suma sudaro 15,54 proc. visų pareiškėjo gautų pajamų, gautų už plaukiojimą jachtomis 2015 m. Už jachtų naudojimą ne pagal paskirtį 2011-2014 m. pareiškėjui 2016 m. sausio 12 d. sprendimu buvo pritaikyta 10 proc. išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcija. Tokio pobūdžio sankcija buvo skirta todėl, kad nebuvo pakankamai dokumentų, įrodančių, kiek už jachtų naudojimą ne pagal paskirtį yra gauta pajamų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo įsipareigojęs apdrausti jachtas ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui nuo paramos sutarties pasirašymo. Agentūros manymu, pagrįstai visos dienos, kuriomis turtas nebuvo apdraustas, buvo sumuojamos. Pažymėjo, kad tokį dienų sumavimo metodą numato ir teisės aktas, kuriuo Agentūra vadovavosi, t. y. Agentūros vidiniu teisės aktu – Sankcijų dydžių, kai nustatyti pažeidimai dėl reikalavimų ir įsipareigojimų nesilaikymo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones ir pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų programos priemones, sąvadu ir takoskyra (toliau – Sąvadas). Nurodo, kad pareiškėjas žinojo, kad jachtos turėjo būti draudžiamos visus metus, tačiau pradėjo jas drausti tik 2015 m. Atsakovas nurodė, kad sankcijos sumai viršijant 28 962,00 Eur, pagal kompetenciją Ministerija priima sprendimą pritarti Agentūros siūlomam sprendimui dėl sankcijų arba jam nepritarti, t. y. tokiu atveju į sankcijos skyrimo procedūrą yra įtraukiama ir Ministerija. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neabejotinai padarė žalą Europos Sąjungos biudžetui, nes paramos lėšas naudojo ne tam tikslui, kuriam jos buvo išmokėtos, o pritaikytos sankcijos yra proporcingos ir adekvačios padarytiems pažeidimams.Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjo padaryto pažeidimo negalima laikyti tęstiniu, nes pareiškėjas, įsipareigojęs daugiau nedaryti pažeidimo, vėliau jį vis tiek padarė, taigi tai jau yra kitas, sunkesnis pažeidimas. Nesutiko, kad Agentūrai, taikant sankcijas už pareiškėjo jachtų neapdraudimą 2013 m., turėjo būti žinoma ir apie analogišką situaciją, įvykusią 2014 m. Nurodė, kad tuo metu Agentūrai dar nebuvo pateikti jachtų draudimo dokumentai už 2014 m.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Agentūra 2016 m. sausio 26 d. raštu kreipėsi į Ministeriją, siūlydama pritarti jos sprendimui taikyti pareiškėjui išmokėtos paramos (373 644,27 Eur) susigrąžinimo sankciją, nutraukiant paramos sutartį. Komisija Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto, kaimo plėtros 2004-2006 metų plano, Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos, Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos ir Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014-2020 metų veiksmų programos priemonių probleminiams klausimams nagrinėti, sudaryta Žemės ūkio ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-643, (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 22 d. vykusio posėdžio metu nutarė nepritarti Agentūros sprendimui. Komisija pavedė Agentūrai pareikalauti iš pareiškėjo papildomų dokumentų, juos įvertinti ir priimti naują sprendimą. Tai atlikusi Agentūra 2016 m. kovo 9 d. raštu kreipėsi į Ministeriją, siūlydama pritarti jos sprendimui taikyti pareiškėjui 38 250,74 Eur dydžio paramos susigrąžinimo sankciją (už pirmąjį pažeidimą Agentūra siūlė susigrąžinti iš pareiškėjo 2015 metais gautas pajamas už jachtų naudojimą ne pagal paskirtį (15 470,15 Eur), šią sumą padauginant iš dviejų dėl pasikartojančio pažeidimo; už antrąjį pažeidimą iš pareiškėjo Agentūra siūlė susigrąžinti 6 465,75 Eur, t. y. 1 proc. nuo pradinės pripažinto tinkamo finansuoti neapdrausto turto vertės). Komisija 2016 m. kovo 17 d. vykusio posėdžio metu vienbalsiai nutarė pritarti Agentūros sprendimui, tačiau nurodė, kad už pirmąjį pažeidimą iš pareiškėjo turi būti susigrąžinamos iš jachtų veiklos ne pagal paskirtį gautos pajamos, šios sumos nepadauginus iš dviejų. Agentūra, atsižvelgdama į šį Komisijos protokolinį sprendimą, nurodė, kad iš pareiškėjo susigrąžintina suma iš viso yra 22 780,59 Eur (už pirmąjį pažeidimą, už antrąjį pažeidimą ir už pažeidimą dėl nepasiektų rodiklių, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra). Taigi Agentūros pareiškėjui taikoma sankcija nesiekia 28 962,00 Eur sumos. Tokio dydžio sankcijos skyrimui netaikytinas Pažeidimų administravimo taisyklių 10 punktas, t. y. tokio dydžio sankciją Agentūra turėjo teisę pritaikyti pareiškėjui ir be Komisijos pritarimo. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo argumentus dėl Agentūros veikimo ne pagal kompetenciją teismas atmetė kaip nepagrįstus.Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 29 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką, kuria paprašė projektui „Poilsinio-pažintinio turizmo organizavimas Lietuvos vandenyse“ (toliau – Projektas) skirti 1 458 271,20 Lt (422 344,53 Eur) paramą. Projektui įgyvendinti pareiškėjas numatė įsigyti 5 jachtas. 2011 m. gegužės 17 d. Agentūra ir pareiškėjas pasirašė paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo vykdyti projektą be nukrypimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad projektas nebuvo vykdomas be nukrypimų, t. y. tik Lietuvos vandenyse. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pažeidimų padarymo faktą (t. y., kad jachtos 2015 metais buvo naudotos ne pagal paskirtį ir 2015 m. tam tikru laikotarpiu nebuvo apdraustos) pareiškėjas pripažįsta.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog jachtos buvo neapdraustos, galėjo lemti žalos atsiradimą, o aplinkybė, jog jachtos buvo įsigytos už paramos lėšas, iš esmės reiškia, kad galėjo būti padaryta žala ir Europos Sąjungos bendrajam biudžetui. Nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys paramos administravimo teisinius santykius, nenumato, kad pažeidimų atveju turi būti nustatytas betarpiškas, konkretus žalos dydis biudžetui. Be to, parama yra skiriama tikslingai. Atsižvelgiant į tai, kad parama buvo skirta vykdyti projektą išimtinai Lietuvos vandenyse, teismas sprendė, jog Projekto priežiūros laikotarpiu jachtų naudojimas ne tuo tikslu, kuriam buvo skirta parama, neabejotinai reiškia žalos bendrajam biudžetui padarymo faktą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Agentūra už pareiškėjo 2015 m. įvykdytus pažeidimus (jachtų naudojimą ne pagal paskirtį) jau buvo paskyrusi jam kokias nors sankcijas. Taip pat nėra duomenų, kad už 2014 m. jachtų nepertraukiamą neapdraudimą Agentūra buvo paskyrusi pareiškėjui kokią nors sankciją. Teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. SKP-378 pareiškėjui buvo skirta sankcija už nustatytus jachtų neapdraudimo laikotarpius 2013 m., o ne 2014 m. Todėl teismas pareiškėjo argumentą dėl dvigubo baudimo uždraudimo principo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad jachtos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. kirto Lietuvos valstybės sieną 99 kartus, o 2015 metais – 24 kartus. Už 2012-2014 metus Agentūra priėmė sprendimą susigrąžinti 42 234,45 Eur, o už 2015 metus – 15 470,15 Eur. Teismas pažymėjo, kad Agentūra sprendimą dėl 2012-2014 m. priėmė tik 2016 m. sausio 12 d., t. y. jau turėdama duomenis ir apie 2015 metus. Be to, Agentūrai nėra draudžiama dėl tų pačių pažeidimų, įvykdytų skirtingais laikotarpiais, priimti skirtingus sprendimus. Agentūra siūlė Ministerijai pažeidimą už 2015 metus vertinti kaip pakartotinį ir todėl dvigubinti skiriamą sankciją, tačiau Komisija tam nepritarė, todėl 2015 metais pareiškėjo jachtų naudojimas ne pagal paskirtį nebuvo vertintas kaip pakartotinis pažeidimas ir tai nedarė įtakos susigrąžinamos paramos dydžio aspektu. Be to, atsižvelgiant į Agentūros taikytus skirtingus (dėl 2012-2014 m. ir dėl 2015 m. pažeidimų) susigrąžinamos paramos sumos apskaičiavimo būdus, Agentūros sprendimai jų teisėtumo ir pagrįstumo prasme, taip pat ir dėl pritaikytų sankcijų proporcingumo nustatytiems pažeidimams gali būti teismo vertinami kiekvienas atskirai. Teismas sprendė, kad Agentūra nėra laikytina ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančia institucija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad teismas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 6 dalį sumažinti sankcijos dydį šiuo atveju yra nepagrįstas.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog 2015 m. jis žinojo, jog jachtų naudojimas ne pagal paskirtį yra neleidžiamas ir laikomas pažeidimu. Tačiau pareiškėjas sąmoningai, savo rizika ir atsakomybe pasirinko tokį elgesio būdą – jachtas ir 2015 m. naudoti ne pagal paskirtį. Teismas sprendė, kad Agentūros pasirinkta sankcija nepažeidžia proporcingumo principo ir atitinka paramos administravimo tikslus. Agentūra, administruodama paramą, privalo siekti, kad būtų apsaugoti visos Europos Sąjungos, o ne atskirų ūkio subjektų finansiniai interesai.Teismas nurodė, kad Agentūra savo vidiniu teisės aktu nustatė, jog taikydama sankcijas už pažeidimus, susijusius su neapdraustais laikotarpiais, sumuos visas dienas, kuriomis turtas nebuvo apdraustas ir vieną kartą per kalendorinius metus taikys 30 kalendorinių dienų tolerancijos ribą, t. y. sankcijas taikys tik tuo atveju, jei susumavus visas dienas, kuriomis turtas nebuvo apdraustas, neapdraustas laikotarpis per kalendorinius metus bus ilgesnis nei 30 kalendorinių dienų. Taigi neapdraudimo laikotarpiai skaičiuojami kalendorinėmis dienomis, o tolerancijos ribos skaičiavimo nustatymo būdas rodo, kad turi būti vertinami kalendoriniai metai. Šiuo atveju Agentūra nustatė pažeidimą už visus 2014 m., todėl ji pagrįstai vertino visą 2014 m. laikotarpį ir sudėjo visas kalendorines dienas, kuriomis turtas buvo neapdraustas. Todėl Agentūra tinkamai nustatė, kad neapdraustų kalendorinių dienų laikotarpis per 2014 m. patenka į ribą, kai taikoma 1 proc. sankcija (nuo 120 iki 240 kalendorinių dienų). Taigi teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui buvo skirta 15 470,15 Eur ir 6 465,75 Eur paramos susigrąžinimo sankcija.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Penki vėjai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjo teigimu, teismas vadovavosi išimtinai Agentūros 2016 m. balandžio 11 d. Sprendime nurodytais argumentais, teismas neteisingai įvertino Sprendimo priėmimo faktinius pagrindus, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, taip pat sankcijos taikymo pagrindus. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turėjo būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Tačiau Sprendime nebuvo nurodyta ir įrodyta, kad buvo atliktas pažeidimas, kaip jį apibrėžia Europos Sąjungos sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 (toliau – ir Lėšų administravimo taisyklės), 3 punktas. Sprendime taip pat nėra nurodyti teisės norminiai aktai, įtvirtinantys konkrečias taikytinas sankcijas ir kurių pagrindu pritaikyta konkreti sankcija. Taigi Sprendimas ir Agentūros veiksmai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio principams ir šio įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Sprendime nėra nurodyta koks teisės aktas numato sankcijų taikymą ir jų diferenciaciją, kokia tokio teisės akto nuostata pritaikyta. Taigi siekiant taikyti konkrečią sankciją (korekciją) turi egzistuoti teisės norminis aktas ir teisinis pagrindas. Teismas, vertindamas Sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, net nenagrinėjo ir nevertino, kokio teisės akto pagrindu pareiškėjui buvo taikyta paramos susigrąžinimo sankcija už Pirmąjį pažeidimą.Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju įtariami pažeidimai neturėjo neigiamos finansinės įtakos nacionaliniam ir (arba) Europos Bendrijų biudžetui, pažeidimas yra tik formalus ir neturi galimo finansinio poveikio ir neturi būti taikoma jokia finansinė pataisa. Be to, Pirmosios instancijos teismas Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad jachtos buvo neapdraustos galėjo lemti žalos atsiradimą.Pareiškėjas pažymi, kad Agentūrai negali būti suteikta absoliuti diskrecijos teisė tapačias situacijas vertinti skirtingai ir priimti skirtingus sprendimus. Pareiškėjo jachtos nepertraukiamu laikotarpiu 2012-2015 m. plaukė į užsienį, kas reiškia, kad tai yra tęstiniai veiksmai. Todėl Agentūra turėjo skirti vieną paramos susigrąžinimo sankciją už plaukimus į užsienį 2012-2015 m.Pareiškėjo teigimu, Agentūra neįvykdė pareigos tinkamai ir aiškiai apibūdinti, kuo remiantis buvo priimtas sprendimas taikyti konkretų sankcijos dydį. Pareiškėjo tariamai padarytas pažeidimas, už kuriuos paskirta sankcija, Sprendime apibūdintas neaiškiai, nepakankamai, nenurodant, kokiais teisės aktais remiamasi. Pareiškėjo pažeidimą už 2014 m. sudarė du neapdraudimo laikotarpiai: 20l4 m. sausio 1 d.–2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. lapkričio 1 d.–2014 m. gruodžio 31 d. Sąvado 1 punktas numato, kad jame nurodyti neapdraudimo intervalai (iki 120 dienų, 121-240, 241-365, daugiau kaip 366) skaičiuojami sumuojant neapdraudimo dienas konkrečiais kalendoriniais metais. Taigi atskiri neapdraudimo laikotarpiai turi būti skaičiuojami atskirai. Kiekvienas laikotarpis neviršija 120 dienų, todėl turėjo būti taikoma 0,1 proc. sankcija atskirai šiems laikotarpiams: 2014 m. sausio 1 d.–2014 m. balandžio 30 d.; 2014 m. lapkričio 1 d.–2014 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas nepagrįstai vertino, kad turi būti skaičiuojamos visos kalendorinės dienos bendrai ir priėmė nepagrįstą sprendimą šioje dalyje. Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė ištaisyti Antrąjį pažeidimą. Taigi Agentūra nepagrįstai priėmė du atskirus sprendimus ir skyrė atskiras sankcijas, kai Agentūra, turėdama informaciją apie 2013 ir 2014 m., galėjo priimti vieną sprendimą už tęstinį pažeidimą.Pareiškėjas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime apskritai nevertino Agentūros skirtos paramos susigrąžinimo sankcijos atitikimo Viešojo administravimo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui bei finansinių korekcijų taikymo tikslams. Šiuo atveju Agentūros Sprendime nėra nurodyta nei vieno teisės akto ir teisės normos, kurie reglamentuoja finansinių korekcijų skyrimą ir jų dydžių nustatymą, t. y. kuriais remiantis buvo paskirta ir individualizuota sankcija, pateikiamos nuorodos tik į procedūrinius klausimus reglamentuojančias taisykles, tačiau šiose teisės normose nėra jokios nuorodos į finansinių korekcijų dydžius ir jų nustatymą. Šiuo atveju teismas net nevertino sankcijos taikymo teisinio pagrindo, t. y. kad sankcija taikyta viešai nepaskelbto ir teisinio norminio akto galios neturinčio dokumento pagrindu, todėl akivaizdu, jog nepagrįstai sprendė ir dėl proporcingumo principo.Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip išdėstytais atsiliepime pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes: Sutinka su teismo nuomone, kad išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcijos taikymu pirmiausia yra siekiama Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos, tinkamo paramos administravimo, skirta parama turi būti naudojama pagal tikslinę paskirtį. Šioje byloje nėra duomenų, kad Agentūra už 2015 m. pareiškėjo įvykdytus pažeidimus (jachtų naudojimą ne pagal paskirtį) jau buvo paskyrusi pareiškėjui kokias nors sankcijas.Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu iš esmės pritarė Agentūros sprendimui susigrąžinti iš pareiškėjo paramos dalį, lygią naudai, gautai iš jachtų naudojimo ne pagal paskirtį, tačiau nurodė, kad nauda turėtų būti suprantama kaip pelnas, o ne kaip pareiškėjo pajamos, t. y. iš pajamų turėtų būti išskaičiuotos sąnaudos. Agentūros nuomone, pareiškėjo grąžinimas į iki pažeidimo buvusią padėtį neatitiktų teisingumo principo. Be to, susigrąžintinos paramos dydžio negali lemti aplinkybė, ar pažeidimą padaręs subjektas turės objektyvią galimybę tokio dydžio sumą sugrąžinti.Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybė, jog jachtos buvo neapdraustos galėjo lemti žalos atsiradimą. Nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys paramos administravimo teisinius santykius, nenumato, kad pažeidimų atveju turi būti nustatytas betarpiškas, konkretus žalos dydis biudžetui. Be to, parama yra skiriama tikslingai. Taigi Projekto priežiūros laikotarpiu jachtų naudojimas ne tuo tikslu, kuriam buvo skirta parama, neabejotinai reiškia žalos bendrajam biudžetui padarymo faktą.Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip išdėstytais atsiliepime pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas šias aplinkybes: Nesutinka, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai yra tęstinio pobūdžio. Pareiškėjas jachtas naudojo neremiamai veiklai, kai jau buvo atliekamas pažeidimo tyrimas dėl 2011-2014 metų laikotarpio ir pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. raštu Ministerijai pažadėjo daugiau šių pažeidimų nekartoti. Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl sankcijų siūlomas ir priimamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui. Taigi akivaizdu, kad įsipareigojus nedaryti pažeidimo ir pakartotinai jį padarius, tai yra sunkesnis pažeidimas.Nesutinka, kad Agentūra turėjo dokumentus, kurie patvirtintų aplinkybes, jog Agentūra, priimdama 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. SKP-378 taikyti sankciją už jachtų neapdraudimą 2013 m., jau žinojo apie analogišką situaciją 2014 m. Pareiškėjas nebuvo pateikęs jachtų draudimo dokumentų.Pažymi, kad pažeidimų dėl jachtų neapdraudimo ištaisyti, kaip nurodo pareiškėjas, nebuvo įmanoma. Pareiškėjas, neapdrausdamas turto, sukelia grėsmę projekto įgyvendinimui, Europos Sąjungos finansiniams interesams, nes tam tikrą laiką neapdraudus turto, jis gali žūti, pvz., gaisro atveju, todėl neaišku, kaip galima šį pažeidimą ištaisyti.Nurodo, kad 2016 m. balandžio 11 d. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Ministerijos nuomone, sankcijos buvo skirtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklėmis (toliau – ir Administravimo taisyklės), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjo su Agentūra sudarytos paramos sutarties Nr. 3VK-KL-10-2- 003603-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) nuostatomis. Tai, kad už kai kuriuos pažeidimus minėtuose teisės aktuose ir Paramos sutartyje nėra nurodytas konkretus sankcijos dydis, nereiškia, kad sankcijos iš viso neturi būti taikomos. Konkretus sankcijos dydis yra paskiriamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės) 17 p.). Pažymėjo, kad skiriant sankcijas yra laikomasi proporcingumo principo.Pareiškėjo minėti teisės aktai nereglamentuoja Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, finansuojamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis, priemonių administravimo, o reglamentuoja kitų programų, finansuojamų iš kitų fondų, priemonių administravimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SKP-82 dalies, kuria pareiškėjui už paramos sutarties pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – Programa) priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“(toliau – ir Priemonė) netinkamą vykdymą ir dėl turto, įsigyto už paramos lėšas, naudojimą ne pagal paskirtį buvo skirta 15 470,15 Eur paramos susigrąžinimo sankcija, o šiam turtui neužtikrinus nepertraukiamos draudiminės apsaugos – 6 465,75 Eur paramos susigrąžinimo sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011).Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylai svarbias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo Agentūros sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad Agentūros Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad individualiame administraciniame akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Agentūros Sprendime nustatyti pažeidimai, kylantys dėl Programos Priemonės bei 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjo su Agentūra sudarytoje paramos sutartyje Nr. 3VK-KL-10-2-003603-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo. Sprendime nurodyta, kokiais teisės aktais remiantis jie nustatyti, nurodytos sankcijos už nustatytus pažeidimus, jų teisinis pagrindas, taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Taigi pareiškėjo argumentai dėl Agentūros sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui atmestini kaip nepagrįsti. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 29 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką, kuria paprašė projektui „Poilsinio-pažintinio turizmo organizavimas Lietuvos vandenyse“ (toliau – Projektas) skirti 1 458 271,20 Lt (422 344,53 Eur) paramą. Projekto tikslas – sukurti konkurencingą įmonę, teikiančią poilsinio-pažintinio turizmo organizavimo paslaugas Lietuvos vandenyse. Pareiškėjas Projekto tikslais įsipareigojo prisidėti prie Programos ir Priemonės tikslų įgyvendinimo. Projektui įgyvendinti pareiškėjas numatė įsigyti 5 jachtas. 2011 m. gegužės 17 d. Agentūra ir pareiškėjas pasirašė paramos sutartį, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo vykdyti projektą be nukrypimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad projektas buvo vykdomas su nukrypimais – 2015 metais jachtos buvo naudotos ne pagal paskirtį, nes jos eksploatuotos ne tik Lietuvos vandenyse, be to, 2014 metais joms nebuvo užtikrinta nepertraukiama draudiminė apsauga. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklėmis (toliau – ir Administravimo taisyklės), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjo su Agentūra sudarytos paramos sutarties Nr. 3VK-KL-10-2- 003603-PR001 nuostatomis, Agentūros vidiniu teisės aktu – Sankcijų dydžių, kai nustatyti pažeidimai dėl reikalavimų ir įsipareigojimų nesilaikymo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones ir pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų programos priemones, sąvadas ir takoskyra – bei remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės) 17 p., buvo pritaikytos paramos susigrąžinimo sankcijos. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Administravimo taisyklės, Įgyvendinimo taisyklės, Pažeidimų administravimo taisyklės bei Sąvadas. Administravimo taisyklių 253 punkte nurodyta, kad pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia Programos paramos gavimo ir naudojimo sąlygas: nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų (253.2 papunktis); pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (253.13 papunktis).Administravimo taisyklių 197 punkte (2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3D-265 redakcija) nurodyta, kad pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas: paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas: vykdydamas projektą, pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu (197.3.1 papunktis); pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus (197.3.14 papunktis).Be to, Pažeidimų administravimo taisyklių 9 punkte (2014 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 3D-1006i redakcija) nurodyta, kad Agentūra, atlikusi pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, padarytą įgyvendinant investicines EŽŪFKP, EŽF ar EJRŽF priemones, už kurį siūlomos sankcijos suma nesiekia 100 000 Lt (28 962,00 Eur), arba pažeidimą, padarytą įgyvendinant kompensacines EŽŪFKP, EŽF, EJRŽF ar EŽŪGF priemones, priima sprendimą dėl sankcijų ir per 20 darbo dienų nuo šio sprendimo priėmimo apie jį informuoja pareiškėją arba paramos gavėją.Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte yra nurodyta, kad sprendimas dėl sankcijų siūlomas ir priimamas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį, aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimo padarymui.Iš pirmiau minėtų Administravimo taisyklių ir Pažeidimų administravimo taisyklių nuostatų matyti, kad jose yra įtvirtinta Agentūros teisė nustatyti pažeidimą (Administravimo taisyklių 253 punktas) ir priimti sprendimą dėl sankcijų taikymo (Pažeidimų administravimo taisyklių 9 punktas). Administravimo taisyklių 197 punkte yra įtvirtintos sankcijų, kurios gali būti taikomos paramos gavėjui, rūšys, tuo tarpu Pažeidimų administravimo taisyklių 17 punkte yra įtvirtinti principai, kuriais remiantis turi būti nustatomas konkretus taikomos sankcijos dydis. Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad šie teisės aktai yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendimas, kurio dalis skundžiama, buvo priimtas kompetentingo subjekto, objektyviai ir visapusiškai nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bei tinkamai pritaikius ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Aplinkybė, jog už paramos lėšas įsigytas turtas – jachtos – buvo neapdraustos tam tikrą laikotarpį, galėjo lemti žalos atsiradimą, o aplinkybė, kad parama buvo skirta vykdyti projektą išimtinai Lietuvos vandenyse, tačiau projekto priežiūros laikotarpiu jachtos buvo naudojamos ne tuo tikslu, kuriam buvo skirta parama, reiškia žalos bendrajam biudžetui padarymo faktą. Byloje nenustatęs aplinkybių, kad pareiškėjui už padarytus pažeidimus sankcijos paskirtos pakartotinai, pareiškėjo argumentus dėl dvigubo baudimo uždraudimo principo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjo argumentus dėl sankcijos dydžio neproporcingumo ir nepagrįstumo pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nustatytų aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino Agentūra ir pirmosios instancijos teismas. Iš byloje surinktos medžiagos darytina išvada, kad atliekant pažeidimo tyrimą ir priimant skundžiamą Sprendimą, buvo surinkti visi būtini įrodymai, pažeidimo aplinkybės, buvo išsamiai įvertintos, o Sprendime pateikti motyvai ir argumentai atskleidžia Agentūros nustatytus pažeidimus, jų turinį bei pritaikytos sankcijos teisinį pagrindą. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčijamas Sprendimas dėl motyvavimo trūkumų yra ydingas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu. Vien tai, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas vadovavosi viešai neskelbta vidine darbo tvarka – Sąvadu – savaime nereiškia, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant galiojančiais teisės aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1229-858/2018). Galiojantys aukštesnės galios teisės aktai savaime nedraudžia viešojo administravimo subjektams nusistatyti vidines taisykles. Be to, kaip minėta, priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas rėmėsi konkrečiomis Administravimo taisyklių ir Pažeidimų administravimo taisyklių nuostatomis. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).Atsižvelgiant į tai, kad paliekamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, netenkinamas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Penki vėjai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.