- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-14
- Bylos Nr.
- eI2-11300-426/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02716-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- P. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka per Zoom programą išnagrinėjo pareiškėjo P. F. (P. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, P. F. teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 20 d. Sprendimą Nr. 24S125495 (toliau – Sprendimas) panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantį iki 2025 m. birželio 12 d. Priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, jog atsakovo Sprendime konstatuota, kad „užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje“. Pareiškėjas paaiškina, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jam išdavė Migracijos departamentas 2023 m. birželio 8 d. darbinės veiklos pagrindu ne ilgiau kaip 2 metams pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą ne pirmą kartą.
Migracijos departamento išvada, kad asmuo „Bendrovėje faktiškai nedirbo,..., pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi“ bei išvada, jog „užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje“ grindžiamos tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis ir jie negali būti teisingi išvadai dėl turimų lėšų pragyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl objektyvių priežasčių tam tikrą laiką dirbo mažiau, buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Tai, jo manymu, nepaneigia darbuotojo statuso.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad pasikeitęs darbo užmokesčio dydis negali būti priežastimi panaikinti išduotą Leidimą, nes minimas darbo užmokesčio dydis ar darbo trukmė nėra duomenys, apie kurių pasikeitimą privaloma pranešti institucijai, išdavusiai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamentas dėl informacijos pateikimo nesikreipė į jį ir darbdavį, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, nepagrįstas, netinkamai motyvuotas, nes priimtas remiantis vien VSDFV duomenimis, neišnagrinėjus faktinių aplinkybių visumos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) numatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Advokatės įsitikinimu, darbo užmokesčio, darbo laiko normos gali kisti, todėl negalime jų laikyti tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Mano, jog nėra prievolės pranešti apie tai ir net nėra techninių galimybių.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog 2023 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes užsienietis ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Y.E.S. Auto“ (toliau – Bendrovė). 2023 m. birželio 12 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760257594, galiojantis iki 2025 m. birželio 12 d., įteiktas birželio 29 d.
Duomenis patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje atsakovas nustatė, kad Bendrovėje pareiškėjas įdarbintas nuo 2021 m. liepos 1 d., tačiau po Leidimo išdavimo nė karto nemokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas 1 494 Eur darbo užmokestis. Užsieniečiui 6 mėn. mokėtas darbo užmokestis, atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA), 3 mėn. – mažesnis nei nustatyta MMA, o 2 mėn. – iš viso nemokėtas. Atsakovas vertino, kad asmuo šį laikotarpį Bendrovėje faktiškai nedirbo Pažymi, jog teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui nepateikė duomenų, jog dirbs ne visą darbo laiką ar bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir Tarpininkavimo rašte. Atsakovas, įvertinęs visus duomenis, priėmė skundžiamą Sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas Tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas, todėl dėl bylos esminių faktinių aplinkybių nėra ginčo. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymas, kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl darbo trūkumo. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų nustatytas atsakovo.
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjui Leidimas, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje, tačiau negaunant nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas preziumuoja, kad pareiškėjui žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto Leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, jis galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuoti apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo Leidimo išdavimo.
Atsiliepime atsakovas pažymi, jog Tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio pareiškėjas negavo, dėl to pripažino, jog jis neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų
Atsakovas prašo atmesti pareiškėjo argumentą, kad darbo užmokesčio nemokėjimas negali būti priežastimi panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamentas turi pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Pareiškėjo nurodomas Įstatymo 36 straipsnis nėra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi minėtas straipsnis nurodo, kad užsienietis turi informuoti Migracijos departamentą apie konkrečius atvejus, tačiau 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas neatliko savo pareigos informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias, Leidimo išdavimą lemiančias aplinkybes. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino jam išduotą Leidimą
Nustačius, jog pareiškėjui nuo įdarbinimo Bendrovėje iki Migracijos departamento atlikto VSDFV duomenų patikrinimo nebuvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pasak atsakovo, atsirado pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos UTPĮ nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas nesikreipė nei į jį, nei į darbdavį, atsakovo nuomone, atmestinas kaip nepagrįstas. Akcentuoja, kad ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs duomenų visumą, o surinkti įrodymai iš kompetentingos institucijos turi būti vertinami kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 20 d. Sprendimo Nr. 24S125495 teisėtumo ir pagrįstumo.
Išklausius pareiškėjo atstovės paaiškinimą, ištyrus pridėtus rašytinius įrodymus nustatyta, kad atsakovas, konstatavęs, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamu sprendimu pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas vadovavosi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija) ; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas, aptariamame Įstatyme nenumatytos.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Atkreiptinas dėmesys, jog UTPĮ 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, UTPĮ Migracijos departamentui nustato imperatyvą panaikinti išduotą Leidimą.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamentas Sodroje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2021 m. liepos 23 d. ir jam po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. birželio 12 d.) nei karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 494 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. birželio, spalio – gruodžio mėn. 2024 m. vasario, balandžio mėn. buvo mokėtas atitinkantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą MMA (844,73 – 930 Eur) darbo užmokestis. 2023 m. rugsėjo mėn., 2024 m. sausio ir kovo mėn. mokėtas mažesnis nei nustatyta MMA (279 – 404,76 Eur), o 2023 m. liepos – rugpjūčio mėn. darbo užmokestis iš viso nemokėtas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo.
Taigi, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nustatyto dydžio atlyginimo negavo, jis ir pats skunde nurodo, jog per visą darbo laikotarpį nurodytas 1 494 Eur atlyginimas jam nebuvo mokamas.
Pažymėtina, kad minėtas aplinkybes patvirtina ir teismui pateikti VSDFV duomenys apie pareiškėją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir bendrovių teikiama informacija, todėl pritaria Migracijos departamento išvadoms, kad šie duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokėtą atlyginimą.
Tiek pareiškėjo prašyme, tiek ir darbdavio tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Iš aukščiau minėtų duomenų akivaizdu, kad užsieniečio darbo užmokestis pas minėtą darbdavį nebuvo toks, kokį jis deklaravo savo prašyme, bei buvo nurodytas tarpininkavimo rašte. Esant tokioms aplinkybėms Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Be to, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. jis neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įvertinus bylos rašytinius įrodymus taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nes atsakovo naudojamuose registruose ir kitose duomenų bazėse duomenų apie tai nėra. Teisėjų kolegija sutinka su vertinimu, jog pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2020 m. birželio 30 d. jam buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. liepos 23 d. ir 2023 m. birželio 12 d. – leidimai laikinai gyventi. Iš VSDFV informacinės sistemos duomenų nustatyta, jog nuo 2020 m. birželio 30 d. iki 2021 m. liepos 22 d. ir nuo 2021 m. liepos 23 d. buvo įdarbintas Bendrovėje.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Sundžiamame Sprendime aptartos esminės faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Be to, Sprendime įvertinti ir pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pažymėtina ir tai, kad nei Migracijos departamentui, nei teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis teisėjų kolegija galėtų pateisinti jo norą likti Lietuvoje.
Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. birželio 12 d. (po leidimo laikinai gyventi išdavimo) nė karto nemokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. UTPĮ 40 straispnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio Leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nustatyta, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo nesikreipė, apie pasikeitusias aplinkybes, lemiančias jo išdavimo pagrindą neinformavo. Iš to darytina išvada, jog neįvykdyta UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta pareiga, todėl atsakovas ir šiuo pagrindu pagrįstai, teisėtai ir proporcingai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Taigi, nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytų sąlygų neatitikimas – pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 50 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra savarankiški ir pakankami panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus.
Be kita ko pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose“. (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Pagal UTPĮ 44 straipsnio 4 dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas. Aptariamo Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, norėdamas pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pateikti prašymą Migracijos departamentui. Nustatyta, kad pareiškėjas to nepadarė.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl nėra teisinio pagrindo naikinti atsakovo 2024 m. gegužės 20 d. Sprendimo Nr. 24S125495.
Pažymėtina, kad atsakovo priimtas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į Migracijos departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis UTPĮ nuostatomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo P. F. (P. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.