- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-05
- Bylos Nr.
- I-1345-394/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00104-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Jarūnė Sedalienė (pran.), Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovų Radviliškio rajono savivaldybės administracijos bei Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, atstovui A. M.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. patikslintą skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai bei Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (46–48 b. l.), prašydamas panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2015-06-29 atsakymą Nr. S-1307-(8.22) ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo; priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, 500 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas pateiktame patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. atsakydama į jo pareiškimą Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato viršininkui pateikė atsakymą Nr. S-1307-(8.22), visiškai neįsigilindama į faktines ir kitas aplinkybes, kuriomis 2015 m. birželio 18 d. įvyko konfliktinė situacija tarp pareiškėjo ir futbolo trenerio M. U., dėl to buvo iškviesti policijos pareigūnai, kadangi minėto trenerio veiksmus prieš jį jo šeimos ir kitų asmenų akivaizdoje buvo galima traktuoti kaip įžeidinėjimą, grasinimą susidoroti ir kitais būdais padarytą nedidelį chuliganizmą. Aukščiau paminėtame atsakyme nepateikta jokių nuorodų į teisės aktus (darbo tvarkos taisyklės, pareiginiai nuostatai), kurie įgaliotų M. U. užtikrinti naudojimosi Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadionu (toliau – ir Stadionas) taisyklių laikymąsi. Nors pagal Radviliškio švietimo ir sporto paslaugų Centro (toliau – ir Centras) nuostatus, patvirtintus Radviliškio rajono savivaldybės Tarybos 2012-11-22 sprendimu Nr. T-391, Centro direktorius pavaldus Tarybai ir administracijos direktoriui, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. nesinaudojo jai suteiktais įgaliojimais išsiaiškinti, kodėl Centro direktorius dar nebuvo paviešinęs 2014-03-14 įsakymo Nr. V-13a „Dėl naudojimosi Stadionu taisyklių patvirtinimo“, kuriuo remiantis ne tik minėtas treneris M. U., bet ir kiti Centro Sporto skyriaus darbuotojai neleido visuomenei naudotis Stadiono pagrindine futbolo aikšte. Taip pat pareiškėjas nebuvo apklaustas ar paimtas iš jo rašytinis pasiaiškinimas dėl Stadione įvykusios konfliktinės situacijos, todėl nagrinėjant persiųstą jo pareiškimą ir išklausius tik vieną konfliktinėje situacijoje dalyvavusią pusę buvo pažeistas objektyvumo principas, nebuvo išsiaiškinta, kodėl dėl galimai pažeistos viešosios tvarkos pažeidimo/pažeidimų ne treneris M. U., o pareiškėjas iškvietė policijos pareigūnus, ar treneris M. U. tuo metu buvo darbo metu, ar ne, kodėl tuo metu, kai treneris M. U. išvarė vaikus, jis visiškai nieko nesakė savo mažamečiui vaikui ir žmonai, nors jie nesportavo tuo metu Stadione ir t.t. Be to, visiškai neatsižvelgta į aplinkybę, kad prieš M. U. kitas asmuo V. R. 2015 m. balandžio 8 d. buvo parašęs pareiškimą Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariato viršininkui dėl 2015-03-25 įvykusio konflikto tarp jo ir futbolo trenerio M. U. Centro sporto arenoje. Visa tai rodo, kad pareiškėjo pareiškimas nenagrinėtas iš esmės siekiant sumenkinti ar nuslėpti faktą dėl M. U. galimai chuliganiškų veiksmų, todėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. pateiktas atsakymas Nr. S-1307-(8.22) yra neteisėtas. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. M. atsakymo Nr. S-1307-(8.22) pareiškėjas nebuvo gavęs iki pat 2015 m. gruodžio 9 d., kai gavo elektroniniu paštu (popierinio varianto jis negavo), jie nesprendė problemos, tokiu būdu pareiškėjui sukėlė nepatogumų, nepasitikėjimą savivaldos institucijomis, jis patyrė dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, kadangi nebegalėjo laisvai naudotis Stadionu ir jame esančiais objektais tiek vienas, tiek su šeima be baimės, kad bus vėl užsipultas Centro darbuotojų ir/ar trenerių viešoje vietoje, t. y. Stadione. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad tokiais Radviliškio rajono savivaldybės administracijos veiksmais buvo pažeista jo teisė į teisingą administracinę procedūrą.
Atsiliepimas
Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybės administracija bei Radviliškio rajono savivaldybė, atstovaujama Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, nesutinka su pareiškėjo patikslintu skundu, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime (78–82 b. l.) bei jų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad savivaldybės administracijai teisės aktais nėra pavesta spręsti asmens garbės ir orumo įžeidimo, chuliganizmo, viešosios tvarkos pažeidimo klausimų. Tokio pobūdžio ginčus nagrinėja policija ir bendrosios kompetencijos teismai ATPK ir atitinkamai CPK nustatyta tvarka. Dėl Centro darbuotojo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Centro vadovus ir klausimas dėl darbuotojo galimai netinkamo elgesio galėjo būti sprendžiamas Darbo kodekso nustatyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius neturi teisinio pagrindo vertinti kito juridinio asmens (Centro) darbuotojo futbolo trenerio M. U. veiksmus ne darbo metu ar juolab įgalioti jį laikytis naudojimosi Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadionu taisyklių, negalėjo taikyti jo atžvilgiu nei tarnybinės, nei drausminės atsakomybės, nes tarp jų nėra susiklosčiusio tarnybinio ar kitokio pavaldumo. Radviliškio rajono visuomeninė administracinė komisija 2015-12-18 sprendimu Nr. 3 „Dėl M. A. prašymo“ atsisakė priimti pareiškėjo 2015-10-23 prašymą, konstatuodama, kad savivaldybės administracija skundžiamu raštu atsakė pareiškėjui į policijos komisariato atsakovui persiųstą pareiškėjo 2015-06-17 pareiškimą. Komisija padarė išvadą, kad atsakovo vadovės J. M., kaip valstybės tarnautojos, veiksmai neprieštarauja ABTĮ 27 straipsnio nuostatoms. Komisija nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ 18 straipsnio nustatyta tvarka per 20 dienų nuo jo gavimo dienos Šiaulių apygardos teismui. Reikšdamas reikalavimą teismui nustatyti neteisėtus savivaldybės administracijos direktorės veiksmus, kurie, pareiškėjo nuomone, pasireiškė neteisėtu administracinės procedūros atlikimu nagrinėjant ir teikiant atsakymą į policijos komisariato atsakovui persiųstą pareiškėjo 2015-06-17 pareiškimą, pareiškėjas pakartotinai ir nepagrįstai, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, kvestionuoja Radviliškio rajono visuomeninės administracinės komisijos 2015-12-18 sprendimą Nr. 3 „Dėl M. A. prašymo“, kuris pagal pareiškėjo 2015-10-23 prašymą priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjas Radviliškio rajono visuomeninės administracinės komisijos sprendimo nustatyta tvarka ir terminais neskundė, sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėtu atveju pareiškėjas pasirinko ikiteisminį ginčo nagrinėjimo būdą ir privalėjo jo laikytis, jis teisme gali prašyti panaikinti Radviliškio rajono visuomeninės administracinės komisijos sprendimą, tačiau negali prašyti administracinio teismo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-06-29 rašto (atsakymo) Nr. S-1307-(8.22) „Dėl pareiškimo persiuntimo“. Esant tokioms aplinkybėms, administracinė byla apskritai nutrauktina. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog administracinė procedūra, nagrinėjant pareiškėjo skundą, nebuvo pažeista ir skundas buvo išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, nes, priešingai, nei teigia pareiškėjas, LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 28 straipsnio 1 dalis numato tik viešojo administravimo subjektų teisę (gali būti) apklausti kitus asmenis siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes, tačiau ne pareigą (privalo būti). Konkrečiu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi siekdamas apginti ne kito asmens, bet savo tariamai pažeistas teises, todėl iš paminėtų nuostatų turinio matyti, jog atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 28 straipsnio 1 dalimi, turėjo diskreciją savarankiškai nuspręsti, ar minėtoji apklausa yra būtina administracinės procedūros sprendimui priimti, bet neprivalėjo vykdyti privalomos apklausos pagal VAĮ 28 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas skundžiamame rašte nenurodė šio rašto apskundimo tvarkos, tai nesutrukdė pareiškėjui įgyvendinti teisę apskųsti šį raštą visuomeninei administracinių ginčų komisijai ar teismui, todėl negali būti pripažįstama, kad buvo padarytas esminis administracinė procedūros pažeidimas. Policijos komisariato persiųstas pareiškėjo 2015-06-17 pareiškimas išnagrinėtas ir į jį pateiktas atsakymas (skundžiamas raštas) iš esmės atsakovui nepažeidus VAĮ nustatytos tvarkos ir terminų. Vien tik apskundimo tvarkos nenurodymas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą raštą.
Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, pažymėjo, jog, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinų sąlygų žalai atlyginti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apskritai negali būti patenkinamas. Tačiau, jei teismas nagrinėdamas bylą įžvelgtų atsakovo veiksmų mažareikšmius formalius pažeidimus, ir net šiuo atveju patenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nebūtų pagrindo, nes neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6. 250 str. 1 d.). Pareiškėjas, pagrįsdamas galimą neturtinę žalą, tik abstrakčiai, bendromis sąvokomis nurodo patirtą dvasinę skriaudą, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjas patyrė daug stipresnius bei gilesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, vertintinus kaip neturtinė žala, ir kad ta žala atsirado ne dėl paties pareiškėjo kaltės, taip pat pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, kad kokių nors trečiųjų asmenų nuomonė apie jį kardinaliai pasikeitė. Be to, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio. Tokio turinio savivaldybės administracijos atsakymas tiesiogiai neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, objektyviai vertinant negalėjo sukelti emocinės depresijos ar apčiuopiamo pažeminimo, priešingai, iš pareiškėjo skundų ir prašymų gausos teismams, įvairioms valstybės ir savivaldybėms institucijoms su įvairiausiais dažnai nepagrįstais klausimais rodo, kad pareiškėjas savo iniciatyva ir dažnai ne dėl savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų inicijuoja ginčus, todėl iš tokių pareiškėjo veiksmų pagrįstai darytina išvada, kad ginčai su įvairiomis institucijomis jam tapo kasdieniu normaliu reiškiniu, dėl kurio, net ir esant mažareikšmiams, formaliems pažeidimams atsakovo veiksmuose, patirti dvasinės skriaudos pareiškėjas tikrai negalėjo. Vis dėlto, jeigu teismas atsakovo veiksmuose įžvelgtų mažareikšmius formalius pažeidimus, nustatytų faktą, jog viešojo administravimo subjektų padarytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė laikiną nepatogumą, vertintiną kaip neturtinė žala, pažeidimo konstatavimas būtų pakankama ir teisinga pareiškėjo teisių gynimo priemonė, atmetant jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija tinkamai išnagrinėjo ir atsakė į pareiškėjo 2015-06-17 pareiškimą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato persiųstą nagrinėti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. M. 2015-06-29 pareiškėjui atsakė į jo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato atsakovui persiųstą nagrinėti 2015-06-17 skundą, nurodydama, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai išsiaiškino dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kalbėta su Radviliškio rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriaus vedėju A. S. bei šio skyriaus futbolo treneriu M. U.; M. U. teigė, jog dėl galimai įvykusio incidento M. A. iškvietė policiją, tačiau M. U. pažeidimų nebuvo nustatyta (...); nurodyta informacija ir dėl teisės naudotis stadionu bei jame esančia futbolo aikštele (20 b. l.).
Radviliškio rajono savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas, todėl atsakovo veiklai yra taikytinos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normos (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, Įstatymas, redakcija, galiojanti nuo 2015-05-01). Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje akcentuojama, kad Viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14 d.). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 15 d.). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 16 d.). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d.). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-494-2014).
Pareiškėjo 2015-06-17 pareiškime, dėl kurio priimtas skundžiamas Radviliškio rajono savivaldybės administracijos sprendimas, nurodyta, jog pareiškėjui buvo kliudoma kartu su šeima žaisti Radviliškio miesto centriniame stadione; asmuo, draudęs veiksmus stadione, buvo Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto paslaugų Centro darbuotojas ar treneris, tačiau stadione buvo ne darbo metu, pareiškėjas prašė ištirti galimą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį (34–37 b. l.). Šis Radviliškio rajono savivaldybės administracijai persiųstas nagrinėti pareiškimas, atsižvelgiant į jo turinį, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą skundo apibrėžimą. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktas kreipimasis yra susijęs su pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, todėl teismas vertina, ar pareiškėjo skundas išnagrinėtas laikantis Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje įtvirtintų taisyklių, reglamentuojančių administracinę procedūrą, kuri šio įstatymo 19 straipsnyje yra apibrėžiama kaip pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.
Asmens teisės administracinės procedūros metu numatytos Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Be kitų čia numatytų teisių asmuo turi teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, pareikšti nušalinimą administracinę procedūrą vykdančiam pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje, teikti savo nuomonę administracinės procedūros metu kylančiais klausimais.
Prieš priimant administracinės procedūros sprendimą asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, taip pat kiti asmenys gali būti apklausiami siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes, išskyrus įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, kai apklausa privaloma (Administracinės procedūros sprendimas priimamas tik apklausus asmenį, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų buvo gautas pranešimas ir dėl gauto pranešimo pradėta administracinė procedūra.). Administracinės procedūros sprendimas be apklausos priimamas, jeigu skundas patenkinamas iš karto ir administracinės procedūros sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų; pagal teisės aktų reikalavimus administracinės procedūros sprendimas turi būti priimtas nedelsiant (Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 1–3 dalys).
Nustatyta, jog pareiškėjas 2015-06-17 pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatą, prašydamas įvertinti Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriaus futbolo trenerio M. U. veiksmus. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, t. y. neturėdamas įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimo, kaip minėta, pareiškėjo pareiškimą 2015-06-19 persiuntė atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai tolimesniam vykdymui (31 b. l.). Taigi, atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija, gavęs pareiškėjo skundą, privalėjo pradėti administracinę procedūrą, t. y. išnagrinėti asmens skundą ir priimti dėl jo administracinės procedūros sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė skundžiamu 2015-06-29 raštu „Dėl pareiškimo persiuntimo“ informavo pareiškėją, jog ėmėsi tam tikrų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, taip pat pateikė informaciją dėl teisės naudotis stadionu bei jame esančia futbolo aikštele (20 b. l.). Sprendime plačiau nenurodoma, kokiais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis atsakovas rėmėsi bei kokius privalomus veiksmus, numatytus Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, atliko, tirdamas pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes. Skundžiamame sprendime taip pat nėra pateikiamas išsamus atsakymas į pareiškėjo skunde suformuluotus klausimus. Nors jame atsakovas, viena vertus, išdėstė savo poziciją, susijusią su pareiškėjo skunde pateiktų klausimų vertinimu, t. y., informavo pareiškėją, jog dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kalbėta su Radviliškio rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriaus vedėju A. S. bei šio skyriaus futbolo treneriu M. U., bei tai, kad M. U. pažeidimų nebuvo nustatyta, tačiau atsakovas atsiliepime bei jo atstovas teismo posėdžio metu jau nurodė, kad minėti klausimai (dėl Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriaus darbuotojo veiksmų įvertinimo drausminės ar tarnybinės atsakomybės aspektu) nėra susiję su jo kompetencija, nes savivaldybės administracijos direktorius neturi teisinio pagrindo vertinti kito juridinio asmens, t. y. Centro, darbuotojo veiksmus ar įgalioti laikytis jį naudojimosi Radviliškio Lietuvos Sąjūdžio stadionu taisyklių, nes tarp jų nėra susiklosčiusio tarnybinio ar kitokio pavaldumo.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Priešingu atveju administravimo subjektas privalo atlikti Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje apibrėžtą administracinę procedūrą, kurią apima tiek administracinės procedūros pradžios įforminimas įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo rašytiniu pavedimu (Įstatymo 22 straipsnis), tiek paties skundo nagrinėjimas, atsižvelgiant į Įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teises ir pareigas (Įstatymo 20 straipsnis), tiek teikimo priimti administracinės procedūros sprendimo surašymas (Įstatymo 33 straipsnis) bei administracinės procedūros užbaigimas, t. y. sprendimo priėmimas, kuriame, be kita ko, nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, sprendimo apskundimo tvarka (Įstatymo 34 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymas Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje buvo priimtas, to neginčija ir atsakovas. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, jog minėtas prašymas institucijoje nebuvo išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad savo veikloje viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės (jog viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais), objektyvumo (jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ (jog prašymas, skundas ar pranešimas priimami ir atsakymai į juos pateikiami vienoje darbo vietoje ir sprendimui priimti reikalingą informaciją iš savo institucijos administracijos padalinių, pavaldžių institucijų, prireikus – ir iš kitų institucijų gauna pati prašymą nagrinėjanti institucija, neįpareigodama to atlikti asmens, kuris kreipiasi), lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, naujovių ir atvirumo permainoms principais. Minėti principai riboja viešojo administravimo subjektų diskrecijos teisę, dėl šios priežasties, priimdami administracinio pobūdžio sprendimus, jie privalo jais vadovautis.
Nagrinėjamu atveju, jeigu M. A. pareiškimo nagrinėjimas negalėjo būti priskirtas atsakovo kompetencijai, kadangi, kaip nurodo atsakovas, darbuotojas, dėl kurio galimai neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus buvo surašytas pareiškimas, nėra susietas su atsakovu tarnybiniu ar kitokiu pavaldumu, atsakovas neturėjo teisės apsiriboti informacinio pobūdžio atsakymu, o M. A. prašymą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis, persiųsti tiesiogiai šį klausimą įgaliotam spręsti viešojo administravimo subjektui, pareiškėjui nurodant, kad jo pareiškimas yra perduotas, ir paaiškinti tokios procedūros priežastis. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo ir byloje esančios rašytinės medžiagos, atsakovas to nepadarė.
Pažymėtina ir tai, jog administracinės procedūros sprendimas yra dokumentas, kuriuo užbaigiama administracinė procedūra ir asmuo informuojamas apie jo skundo išnagrinėjimą ir sprendimo priėmimą. Atsižvelgdama į Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pastebi, kad, priimdamas individualų administracinį aktą viešojo administravimo subjektas privalo laikytis tokiems aktams keliamų reikalavimų, kurie detalizuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, ginčijamo akto turinį ir faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas pareiškėjui nepateikė atsakymo įstatymo nustatyta tvarka, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2015-06-29 raštas Nr. S-1307-(8.22) nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ginčijamu sprendimu klausimas pagal pareiškėjo skundą dėl galimai pažeistų jo teisių ar teisėtų interesų iš esmės liko neišspręstas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, todėl naikintinas. Pripažinus, kad atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija netinkamai atliko administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2015-06-17 prašymą, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, atsakovas įpareigotinas iš naujo išsamiai ir argumentuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, o administracinę procedūrą atlikti taip, kaip reikalauja teisės aktai. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimo dėl pareiškime išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda pareiškimą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis).
Pareiškėjas patikslintu skundu taip pat prašo priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės, atstovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad pareiškėjas skundžiamo 2015-06-29 rašto nebuvo gavęs iki pat 2015-12-09, kai gavo elektroniniu paštu, nes popierinio varianto negavo. Tokie atsakovo veiksmai bei tai, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija situacijos nesprendė laiku ir tinkamai, sukėlė pareiškėjui nepatogumų, nepasitikėjimą savivaldos institucijomis, jis patyrė dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, jį kankino nemiga, nuolatinė įtampa, kadangi nebegalėjo laisvai naudotis stadionu ir jame esančiais objektais tiek vienas, tiek su šeima be baimės, kad bus vėl užsipultas Centro darbuotojų ir/ ar trenerių viešoje vietoje, t. y. stadione.
Vertinant tai, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl netinkamai atliktos administracinės procedūros pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio normas, pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti ir tai, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01). CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo skundo nagrinėjimą laikantis administracinei procedūrai nustatytų teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų atlikęs privalomus Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje numatytus veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais vertina kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas patikslintu skundu taip pat teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 28 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2016-01-19 mokėjimo nurodymu sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį valstybei už skundo nagrinėjimą (51 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo dalis, kuri apmokęstinta žyminiu mokesčiu (ABTĮ 38 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 11 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01), tenkintina, iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui priteistina 28 Eur žyminio mokesčio suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 29 d. raštą Nr. S-1307-(8.22) „Dėl pareiškimo persiuntimo“.
Įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją tinkamai atlikti administracinę procedūrą – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. A. 2015 m. birželio 17 d. pareiškimą (skundą).
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. A. teisė į tinkamą administracinę procedūrą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, į. k. 188726247, pareiškėjui M. A. 28,00 (dvidešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.