Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-624-190-2012

Teisėja Janina Brazauskienė Teisminio proceso kategorija: 1-97-1-00372-2010-3

2012 m. lapkričio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. A. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenių laikymo) ir, taikant LR BK 49 straipsnį, paskirtas areštas penkiolikai parų;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamaisias ginklais ir šaudmenimis) ir, taikant LT BK 49 straipsnį, paskirtas areštas dvidešimt penkioms paroms.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiškai sudedant ir A. L. paskirta galutinė subendrintą bausmė – areštas keturiasdešimčiai parų, atliekant areštinėje.

I. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis) ir, taikant LR BK 49 straipsnį, paskirtas areštas dvidešimt penkioms paroms, atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o būtent: jis, 2010 m. pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną bei valandą, miške, esančiame (duomenys neskelbtini) ribose, rado maišą, kuriame buvo fabrikinės gamybos 16 kalibro šautuvas ZK Nr. 6801 ?, skirtas šaudymui 16 kalibro medžiokliniais šoviniais (šautuvas nekomplektiškas, jo vamzdis ir lovelis yra nuo kito to paties kalibro ir modelio šautuvo Nr. 6524 ?) bei fabrikinės gamybos 16 kalibro B modelio medžioklinis šautuvas Nr. X13411, skirtas šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, skardinė parako bei 10 vienetų 16 kalibro medžioklinių šovinių, skirtų šaudyti 16 kalibro lygiavamzdžiais medžiokliniais šautuvais, atnešė šiuos šautuvus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu yra priskiriami prie D kategorijos ginklų bei 10 šovinių, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymu yra šaudmenys, į savo tvartą, esantį Rasčiūnų k., Butrimonių sen., Šalčininkų r., kur neturėdamas leidimo laikė iki 2010 m. birželio 15 d.

A. L. ir I. A. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, o būtent: 2010 m. birželio 15 d. apie 19.00 val., jie, neturėdami leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis, iš anksto susitarė, kad kaltinamasis A. L. perduos kaltinamajam I. A. ginklą, o pastarasis paims jį, kaltinamasis A. L. nunešė iš savo tvarto, esančio (duomenys neskelbtini), neužtaisytą fabrikinės gamybos 16 kalibro šautuvą ZK Nr. 6801 ?, skirtą šaudymui 16 kalibro medžiokliniais šoviniais (šautuvas nekomplektiškas, jo vamzdis ir lovelis yra nuo kito to paties kalibro ir modelio šautuvo Nr. 6524 ?) bei fabrikinės gamybos 16 kalibro B modelio medžioklinį šautuvą Nr. X13411, skirtą šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, taip pat dešimt 16 kalibro medžioklinių šovinių, skirtų šaudyti 16 kalibro lygiavamzdžiais medžiokliniais šautuvais, ir padėjo juos į automobilio „Audi 100“, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuojamą kaltinamojo I. A., bagažinę, abu kaltinamieji šiuo automobiliu nugabeno šautuvus ir šaudmenis prie miško, esančio (duomenys neskelbtini), kur kaltinamasis A. L. neteisėtai perdavė kaltinamajam I. A., o pastarasis neteisėtai paėmė fabrikinės gamybos 16 kalibro B modelio medžioklinį šautuvą Nr. X13411, skirtą šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, pats kaltinamasis A. L. paėmė fabrikinės gamybos 16 kalibro medžioklinį šautuvą ZK Nr. 6801 ?, skirtą šaudymui 16 kalibro medžiokliniais šoviniais (šautuvas yra nekomplektiškas, jo vamzdis ir lovelis yra nuo kito to paties kalibro ir modelio šautuvo Nr. 6524 ?) bei užtaisęs vienu 16 kalibro medžiokliniu šoviniu panaudojo šį šaunamąjį ginklą medžioklėje, kol 2010 m. birželio 15 d. apie 23 val., kaltinamieji A. L., I. A. buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Tokiu būdu byloje neginčijamai patvirtinta, kad kaltinamieji A. L., I. A. 2010 m. birželio 15 d. veikdami bendrininkų grupėje, kaip vykdytojai, abu iš anksto susitarė dėl neteisėtos medžioklės ir tuo pačiu dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: kaltinamasis A. L. neteisėtai juos nešiojo, padėjo į kaltinamojo I. A. automobilio bagažinę, abu neteisėtai gabeno ginklus ir šaudmenis šiuo automobiliu, po to kaltinamasis A. L. perdavė ginklą Nr. X13411 kaltinamajam I. A., pastarasis neteisėtai paėmė šį ginklą ir kaltinamasis A. L. panaudojo šaunamąjį ginklą Nr.6524? (6801?) medžioklėje, kol buvo sulaikyti policijos pareigūnų 2010 m. birželio 15 d. apie 23.00 val. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ir daugiau asmenų susitarė nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (LR BK 25 str. 2 d.). Tačiau LR BK 25 str. 2 d. yra apibrėžta bendrininkų grupės, kaip vienos iš bendrininkavimo formų, sąvoka ir tai neturi reikšmės nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 253 str. 1 d. kvalifikavimui (LR BK 26 str.). Todėl teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas kaltinamųjų veikas pagal LR BK 25 str. 2 d. ir 253 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal LR BK 253 str. 1 d. (LR BK 256 str. 4 d.).

Pirma, Šalčininkų rajono policijos komisariate 2010 m. birželio 16 d. atliekamos apklausos metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą bei nebuvo suteikta teisė pasinaudoti advokato pagalba. Apelianto teigimu, jis negalėjo būti apklausiamas liudytoju, nes sutinkamai su LR BPK 80 str. 1 d. - liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus.

Be to, I. A. atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo apklausiamas liudytoju nakties metu, t.y. nuo 3.00 val. iki 4.00 val., o A. L. – nuo 4.05 val. iki 4.45 val., nors jokio būtinumo atlikti nurodytu laiku ikiteisminį veiksmą nebuvo. Be to, liko neįvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, susiję su jo bei A. L. neteisėtu bei nepagrįstu laikymu Šalčininkų rajono policijos komisariato pastate, kuomet iš jų buvo reikalaujama pateikti ikiteisminio tyrimui naudingus parodymus.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instacijos teismas negalėjo jo bei A. L. liudytojo apklausas pripažinti įrodymais bei jais vadovautis grindžiant nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo liudytojo J. I. parodymus dėl jų atitikties realiai situacijai, o būtent: liudytojas J. I. savo parodymuose, kurie buvo duoti 2010 m. birželio 16 d., tai yra faktiškai iškart po įvykio, jokių užuominų, susijusių su aplinkos stebėjimu užlipus ant medžio, nenurodė (b.l. 74). Tik akistatos metu su juo (I. A.) nurodė, kad buvo užlipęs ant medžio, kuriame neva faktiškai išbuvo nuo 20 val. iki 22.50 val., stebėdamas aplinką bei žiūrėdamas pro žiūronus, periodiškai pranešinėjo per mobilaus ryšio telefoną savo pažįstamam liudytojui R. L., dėl stebimos aplinkos.

Pažymėtina, anot apelianto, ir tai, kad liudytojo J. I. parodymus, kuriuose jis teigia, kad stebėjo aplinką užlipęs ant medžio, nepatvirtina byloje apklausti kiti liudytojai R. L., A. K.. Abejones dėl J. I. parodymų teisingumo kelia ir ta aplinkybė, kad šis liudytojas nurodo, jog aplinką stebėjo pro žiūronus ir aiškiai matė du vyriškius, kurie „medžiojant“ tykojo, sėlino, turėjo rankose du lygiavamzdžius šautuvus, tačiau, kaip pareiškė liudytojas J. I., medžiojusiųjų vyriškių veidų nematė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl visiškai nesuprantamų priežasčių liudytojas J. I. nepateikė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui žiūronų, pro kuriuos jis neva stebėjo aplinką, todėl dėl esamų esminių prieštaravimų šio liudytojo parodymuose, pirmosios instancijos teismas turėjo juos vertinti kritiškai.

Trečia, pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl vieno iš pagrindinio rašytinio įrodymo- specialisto išvados Nr. 140-(4898)-IS 1-5065 bei jo nevertino bylos kontekste. Būtent šioje specialisto išvadoje nustatyta, kad rankų pėdsakai, išryškinti ant tirti pateiktų dviejų šautuvų, rastų ir paimtų 2010-06-15 automobilio AUDI 100, valst. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, netinkami asmeniui identifikuoti, todėl sulyginti juos su I. A. ir A. L. rankų atspaudais daktiloskopinėse kortelėse nėra galimybės (b.l. 97-98). Taipogi, nepaminėta kita specialisto išvada Nr. 11-1850 (10), kurioje nustatyta, kad ant tirti pateiktų lipdukų iš voko Nr. 1 su mikrodalelėmis nuo I. A. ranku, plaukų ir drabužių šūvio pėdsakų nėra, (b.l. 116-117).

Analizuojant šiuos paminėtus rašytinius įrodymus kartu su A. L. parodymais, kuriuose jis nurodo, kad du šautuvai bei šoviniai aptikti jo (I. A.) automobilyje priklauso jam bei liudytoju apklausto Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūno S. K. parodymus, kuriuose jis patvirtino, kad A. L. paaiškino, jog du medžiokliniai šautuvai priklauso jam, darytina išvada, kad jo (I. A.) parodymai yra visiškai teisingi.

Ketvirta, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nėra pagrindo tikėti jo (I. A.) bei A. L. parodymais, kuriuose nurodoma, jog jie važiavo iš miško į Šalčininkus priduoti policijai A. L. turėtus šautuvus, kadangi, teismo nuomone, tokia kaltinamųjų versija neatitinka realios situacijos bei protingumo kriterijų. Apeliantas nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, kadangi surinkti byloje įrodymai patvirtina jų parodymų teisingumą - jo automobilis buvo sustabdytas ne miške, o jau važiuojant į kelią, vedančio į Šalčininkų m., todėl vien tik pagal automobilio važiavimo kryptį galima daryti išvadą dėl jo ketinimo važiuoti į Šalčininkus. Be to, jo automobilį sustabdė net trys policijos pareigūnai - M. Ž., T. A., A. B. bei dviejų medžiotojų - A. K., R. L., kurie net nepasiteiravo kur jis bei A. L. važiuojame ir kokiu tikslu.

Penkta, visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad nusikalstama veika, numatyta LR BK 253 str. 1 d., yra padaryta bendrininkų grupėje, tuo labiau, kad nei vienas byloje surinktas įrodymas nepatvirtina, jog jam ir A. L. būtų inkriminuotas nusikaltimo įvykdymas bendrininkų grupėje.

Teismo posėdyje nuteistieji I. A. ir A. L. bei jų gynėjai bei prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų I. A. ir A. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl I. A. apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs I. A. kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., teisingai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, išsamiai išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, taip pat išanalizavo kitą byloje surinktą medžiagą, nurodė, kuriais byloje surinktais duomenimis vadovaujasi, nustatė bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo I. A. kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis I. A. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instacijos teismas negalėjo jo bei A. L. liudytojo apklausas pripažinti įrodymais bei jais vadovautis grindžiant nuosprendį, nes sutinkamai su LR BPK 80 str. 1 d., liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 str. 3 d. numatytus liudijimo ypatumus. Tačiau kolegija pažymi, jog I. A. sutiko būti apklaustas liudytoju apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b.l. 44), be to jam buvo išaiškinta teisė, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 82 str. 3 d., apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, tačiau, kaip tvirtina I. A. apklausos protokolas, jis įgaliotojo atstovo turėti nepageidavo (t. 1, b.l. 46-47). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog I. A. apklausiant liudytoju apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taip pat ši I. A. apklausa negali būti pripažinta neteisėta dėl to, kad buvo atlikta 4 val., nes, kaip matyti, iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistieji buvo sulaikyti vėlai vakare, t.y. 2010-06-15 apie 23.00 val. prie miško, esančio Navakonių k., Šalčininkų r., todėl Šalčininkų rajono PK tyrėja, siekdama greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, apklausdama juos tą pačią naktį, tuoj po galimai padarytos nusikalstamos veikos, Lietuvos Respublikos BPK normų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo liudytojo J. I. parodymų, juose yra prieštaravimų dėl aplinkybės, kad jis stebėjo jį bei A. L. įlipęs į medį. Apeliacinė instancija pažymi, jog liudytojas J. I. apklausiamas teisme parodė, jog jis kaltinamuosius stebėjo per žiūronus įlipęs į medį, šią aplinkybę jis nurodė ir 2010-11-23 akistatos su I. A. metu, tačiau dėl to, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2010-06-16 J. I. nurodė, kad naudojosi žiūronais, bet nepaminėjo, jog I. A. ir A. L. stebėjo įsilipęs į medį, kolegijos vertinimu, negalima pripažinti prieštaringais ir nenuosekliais. J. I. 2010-06-16 apklausos metu nenurodė, kad nuteistuosius stebėjo iš kitos vietos (pvz., stovėdamas už medžio, ant kalniuko ir pan.), tiesiog apskritai nenurodė šios aplinkybės. Atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojai R. L. ir A. K. apklausiami teisme patvirtino liudytojo J. I. parodymus, jog jis stebėjo kaltinamuosius įsilipęs į medį (t. 2, b.l. 13-15).

I. A. atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl vieno iš pagrindinio rašytinio įrodymo- specialisto išvados Nr. 140-(4898)-IS 1-5065 bei jo nevertino bylos kontekste, tačiau pažymėtina, kad šioje specialisto išvadoje nustatyta, kad rankų pėdsakai, išryškinti ant tirti pateiktų dviejų šautuvų, rastų ir paimtų 2010-06-15 automobilio AUDI 100, valst. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, netinkami asmeniui identifikuoti, todėl sulyginti juos su I. A. ir A. L. rankų atspaudais daktiloskopinėse kortelėse nėra galimybės (t. 1, b.l. 97-98), todėl ji nei patvirtina, nei paneigia I. A. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

Nors I. A. teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jo automobilis buvo sustabdytas ne miške, o jau važiuojant į kelią, vedančio į Šalčininkų m., galima daryti išvadą dėl jo ketinimo važiuoti į Šalčininkus priduoti policijai A. L. turėtus šautuvus, sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad tokia versija yra nelogiška, nes automobilyje buvo neteisėtos medžioklės įkaltis – išdorota stirniena, bei prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad A. L. ir I. A. neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, veikdami bendrininkų grupėje. Teismas išsamiai detalizavo nuteistųjų veiksmus, t.y. nurodė, jog A. L., I. A. 2010 m. birželio 15 d. veikdami bendrininkų grupėje, kaip vykdytojai, abu iš anksto susitarė dėl neteisėtos medžioklės ir tuo pačiu dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: kaltinamasis A. L. neteisėtai juos nešiojo, padėjo į kaltinamojo I. A. automobilio bagažinę, abu neteisėtai gabeno ginklus ir šaudmenis šiuo automobiliu, po to kaltinamasis A. L. perdavė ginklą Nr. X13411 kaltinamajam I. A., pastarasis neteisėtai paėmė šį ginklą ir kaltinamasis A. L. panaudojo šaunamąjį ginklą Nr.6524? (6801?) medžioklėje, kol buvo sulaikyti policijos pareigūnų 2010 m. birželio 15 d. apie 23.00 val.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį I. A. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Dėl A. L. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde A. L. atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nesvarstė jam paskirtos bausmės atidėjimo klausimo ir prašo taikyti LR BK 75 str. 1 d. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis numato, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimas taikomas tik asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu, todėl A. L. nėra teisinio pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes arešto bausmės vykdymo atidėjimas įstatyme nenumatytas.

Apeliacinė instancija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. L., Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kitas padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir pagrįstai apeliantui už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė arešto bausmes, kurių dydis vienu atveju yra minimalus, o kitu – artimas minimaliam dydžiui, ir kurios, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, negali būti pripažintos per griežtomis.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų I. A. ir A. L. apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 1 p., kolegija

nutarė:

I. A. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.