Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo F. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš F. G. priteista: I. N. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. N. 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 217,65 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1 200 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 4 d., apie 17 val., (duomenys neskelbiami), namo rūsyje, pasinaudodamas I. N. , gim. (duomenys neskelbiami), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią, t. y. E. K. , kuri nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio ji atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jėga atvedus nukentėjusiąją į šį rūsį, panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją I. N. , tai yra jėga, laikydamas už rankos nusivedė nukentėjusiąją į rūsio koridorių, kur, lenkdamas jos galvą, reikalavo čiulpti jo lytinį organą, o nukentėjusiajai nepaklusus, E. K. sudavus ranka smūgį jai į veido sritį, tuo padarant kairio viršutinio voko poodinę kraujosruvą, muštinę kairio skruosto gleivinės žaizdą – nežymų sveikatos sutrikdymą bei grasinant, kad gali būti dar blogiau, taip atėmus galimybę I. N. priešintis, jis I. N. seksualiai prievartavo, t. y. tenkino lytinę aistrą su mažamete I. N. oraliniu būdu bei užėmęs burną, kad nukentėjusioji nekviestų pagalbos, ir analiniu būdu.

Nuteistasis F. G. apeliaciniu skundu prašo dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo jis yra nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Tvirtina, jog jis nukentėjusiosios nepažįsta, kaip ir nukentėjusioji jo, ir šio nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, byla jam yra sufabrikuota. Jis ikiteisminio tyrimo metu (pirminiuose parodymuose) ir teisme, 2007 m. lapkričio 26 d. vykusiame teismo posėdyje, prisipažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja tik dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu jam policijos pareigūnai darė fizinį ir psichologinį spaudimą, o teisme jam prisipažinti liepė advokatas. Iš tikrųjų jis 2006 m. gruodžio 4 d. jokių lytinių santykių su nukentėjusiąja neturėjo, jie tik bendravo. Nukentėjusioji iš pradžių taip pat nenurodė jo, kaip ją seksuliai prievartavusio asmens, taip tik pradėjo tvirtinti, kai jis buvo sulaikytas. Apelianto teigimu, visa tai galėjo būti nustatyta akistatos su nukentėjusiąja ir parodymo atpažinti metu, jeigu šie tyrimo veiksmai būtų buvę atlikti. Apeliantas tvirtina, kad prokuroras dėl nesuprantamų priežasčių vengė atlikti šiuos tyrimo veiksmus, nekreipė dėmesio į jo prašymus, taip pat ir teisėjos, pratęsusios jam suėmimo terminą, nurodymą atlikti jo ir nukentėjusiosios akistatą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis F. G. ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistojo F. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu F. G. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2006 m. gruodžio 4 d., apie 17 val., (duomenys neskelbiami) namo rūsyje, pasinaudodamas I. N. , gim. (duomenys neskelbiami), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią, ją seksualiai prievartavo, t. y. tenkino lytinę aistrą su mažamete I. N. oraliniu būdu bei užėmęs burną, kad nukentėjusioji nekviestų pagalbos, ir analiniu būdu.

F. G. ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. gruodžio 7 d. apklaustas policijos pareigūno prisipažino, kad 2006 m. gruodžio 4 d. buvo namo rūsyje, esančiame (duomenys neskelbiami), ir ten su nukentėjusiąja I. N. santykiavo oraliniu būdu, tik tvirtino, jog tai nukentėjusioji darė savo noru, niekas prieš nukentėjusiąją prievartos nenaudojo. Taip pat F. G. neigė, jog santykiavo su nukentėjusiąja analiniu būdu, ir tai, jog jis žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė. Pagal F. G. parodymus, 2006 m. gruodžio 4 d., apie 15 val., jis iš savo pažįstamos E. K. gavo SMS pranešimą. E. K. pranešime jam siūlė patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su viena mergina (kaip nustatyta, I. N. ). Jis apie 17 val. atvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbiami). Užėjęs į namo rūsį, rado ten A. T. , D. T. , E. K. , K. J. , dar dvi merginas, taip pat ir I. N. , kurios jis anksčiau nepažinojo. Jam pasirodė, kad I. N. yra apie 17-18 metų, tačiau kiek tiksliai jai yra metų, jam niekas nesakė. Kai jis užėjo į rūsį, jį pasikvietė K. J. , paklausė, ar, nenori patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su viena mergina, ir parodė į nukentėjusiąją I. N. . Po šio pasiūlymo, nenorėdamas, kad ateityje būtų nemalonumų, jis pasikvietė I. N. ir, girdint K. J. , paklausė, ar ji nori su juo santykiauti oraliniu būdu, ar čia atėjo savo noru. I. N. sutiko su juo santykiauti oraliniu būdu, paklausus tvirtino, kad čia atėjo pati, savo noru ir į policiją tikrai nerašys jokio pareiškimo. I. N. nei žodžiu, nei kokiais savo veiksmais neparodė, kad nenorėtų su juo santykiauti oraliniu būdu. Jai niekas negrasino ir fizinio smurto nenaudojo. Po to, kai I. N. sutiko patenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, jie liko vieni. Jis, I. N. pasakius, nusimovė kelnes, po to kelnaites, atsisėdo ant kėdės, kurią buvo atnešusi K. J. , o I. N. atsitūpė, paėmė jo lytinį organą, pati įsikišo šį į burną ir pradėjo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, ir taip darė apie 2-3 minutes, tačiau jis akto nebaigė. Po to jis susitvarkė ir kartu su I. N. grįžo pas kitus. Jis po šio akto I. N. negrasino ir jos nemušė (t. 3, b. l. 41-43). Šiuos parodymus F. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas rūsyje vietą, kur jis santykiavo su nukentėjusiąja I. N. oraliniu būdu (t. 3, b. l. 47-50). Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnui 2007 m. vasario 8 d. pasiūlius F. G. duoti papildomus parodymus dėl jam pareikšto įtarimo (t. 1, b. l. 51-52) F. G. patvirtino savo 2006 m. gruodžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis su nukentėjusiąja santykiavo tik oraliniu būdu ir jai sutikus. F. G. aiškino, kad jis, dar prieš santykiaudamas su nukentėjusiąja, jos pasiteiravo, ar ji nori su juo santykiauti oraliniu būdu, ir nukentėjusioji pati jam pasakė, jog ji į namo, esančio (duomenys neskelbiami), rūsį atėjo ir su juo oraliniu būdu santykiaus savo noru, pareiškimo policijoje nerašys ir jis dėl to jokių problemų ateityje neturės. Prieš nukentėjusiąją nei jis, nei kas nors kitas jam matant fizinio smurto nenaudojo, niekas nukentėjusiajai neliepė su juo santykiauti, jis taip pat negirdėjo jokių mušimo garsų ar kad E. K. , K. J. būtų šaukusios ant nukentėjusiosios. Nukentėjusiajai sutikus su juo santykiauti oraliniu būdu, jie kartu nuėjo rūsio koridoriumi už kampo, kur jis atsisėdo ant kėdės, kurią atnešė E. K. , ne K. J. , kaip buvo nurodęs 2006 m. gruodžio 7 d. apklausos metu, nukentėjusioji atsitūpė, ir jie santykiavo oraliniu būdu iki to momento, kol jis pasakė nukentėjusiajai, jog užteks. Tuo metu nukentėjusioji buvo apsirengusi paltą, jis nukentėjusiosios nenurengė, drabužių neatsegė ir jos nelietė. Kai jie baigė santykiauti oraliniu būdu, nukentėjusiąją palydėjo iš rūsio iki lauko durų ir, kas vyko toliau, nežino. Nukentėjusioji tą vakarą nebuvo nei apsiverkusi, nei verkė, atrodė rami. Jis negirdėjo, kad nukentėjusioji būtų sakiusi, jog nenori santykiauti su juo oraliniu būdu. Nuteistasis F. G. iš esmės analogiškus parodymus davė 2007 m. kovo 16 d. įtariamojo papildomos apklausos metu bei 2007 m. birželio 21 d. įtariamojo apklausos metu. F. G. šių apklausų metu taip pat patvirtino, kad jis 2006 m. gruodžio 4 d. su nukentėjusiąja santykiavo oraliniu būdu, tik, kaip ir ankstesnių apklausų metu, neigė su nukentėjusiąja tenkinęs savo lytinę aistrą analiniu būdu ir tai, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudojama prievarta, be to, jog jis žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė. Pirmosios instancijos teisme 2007 m. lapkričio 21 d. vykusiame teisiamajame posėdyje F. G. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo jau neprisipažino ir nepatvirtino savo ankstesnių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, aiškino, kad jam ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus kriminalistai darė spaudimą, jį mušė. F. G. tvirtino, kad jis 2006 m. gruodžio 4 d., apie 17 val., (duomenys neskelbiami) namo rūsyje, su I. N. lytiškai nesantykiavo, tik, paprašius E. K. , pasikalbėjo su I. N. , kad daugiau nekalbėtų, jog E. K. uosto klijus. Jie susitarė, jog I. N. daugiau niekam nesakys apie E. K. Pirmosios instancijos teisme 2007 m. lapkričio 26 d. teisiamajame posėdyje kolegijos pirmininkui paklausus, ar proceso dalyviai turi prašymų ar papildymų dėl įrodymų tyrimo, F. G. pareiškė norą prisipažinti ir duoti parodymus, tvirtino, jog nusprendė pakeisti anksčiau, 2007 m. lapkričio 21 d., duotus parodymus, nes nenori daugiau meluoti. Pagal F. G. 2007 m. lapkričio 26 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, jam 2006 m. gruodžio 4 d. E. K. parašė SMS pranešimą, kuriame siūlė santykiauti oraliniu būdu su kažkokia mergina, tačiau jis atsisakė. Kai jis nuvyko į namo, esančio (duomenys neskelbiami), rūsį, ten esanti E. K. jam vėl pasiūlė santykiauti oraliniu būdu ir atvedė I. N. . Kai jis paklausė I. N. , ar ji nori su juo santykiauti oraliniu būdu, ji sutiko, nerodė jokio priešinimosi, nebuvo apsiverkusi ar nuliūdusi. Kai I. N. sutiko, jis nusimovė kelnes, atsisėdo ant kėdės, ir I. N. , neapsinuoginusi, atsiklaupė ir pati pradėjo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, kas truko apie 5 minutes. Po to jam pasidarė šlykštu, liepė I. N. baigti, atsistojo ir išėjo. Jie analinių santykių neturėjo. Taip pat F. G. nurodė, kad nematė, nei kaip E. K. mušė I. N. , nei kada I. N. apsiverkė, taip pat nežinojo, kiek jai yra metų, galvojo, jog 17-18.

Nuteistasis F. G. , apskundęs apeliacine tvarka dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliaciniame skunde prašo jo ikiteisminio tyrimo metu ir 2007 m. lapkričio 26 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kur jis prisipažino tenkinęs lytinę aistrą su I. N. oraliniu būdu, vertinti kaip netinkamus įrodymus. Pagrindinis apelianto argumentas tas, jog šie parodymai buvo gauti neteisėtais būdais (ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai prieš jį naudojo fizinį smurtą, o teisme jam prisipažinti nurodė advokatas). F. G. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis su nukentėjusiąja iš tikrųjų neturėjo jokių seksualinių santykių, jie tik pasikalbėjo. Mano, kad šie jo parodymai būtų pasitvirtinę, jeigu šioje byloje būtų atlikti visi įmanomi proceso (jo ir nukentėjusiosios akistata ir kt.) veiksmai papildomiems įrodymams gauti, teismui neapsiribojus tik byloje surinktų įrodymų ištyrimu ir įvertinimu sprendžiant dėl jo kaltės.

Parodymų davimas – įtariamojo ir kaltinamojo gynybos priemonė. Duoti parodymus yra jų teisė, bet ne pareiga. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, F. G. šia teise visiškai pasinaudojo ir veikė savo nuožiūra. Ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę iš dalies pripažino, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2007 m. lapkričio 21 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pradėjo neigti savo kaltę, jau tvirtino, jog su nukentėjusiąja I. N. neturėjo jokių seksualinių santykių, jie tik kalbėjosi, 2007 m. lapkričio 26 d. teisiamajame posėdyje vėl iš dalies pripažino savo kaltę. Tačiau tai neturėjo įtakos priimtam teismo sprendimui dėl F. G. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. F. G. parodymai yra įrodymų šaltinis, numatytas baudžiamojo proceso įstatymo, ir faktiniai šių parodymų duomenys buvo pirmosios instancijos teismo vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir išanalizavęs F. G. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžių metu duotus parodymus, juos įvertinęs visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, padarė išvadą, kad F. G. dalinis kaltės prisipažinimas, neigiant lytinės aistros tenkinimo su I. N. analiniu būdu faktą ir prievartos naudojimą prieš nukentėjusiąją bei tai, jog jis nežinojo, kad I. N. yra mažametė, prieštarauja neginčytinai kaltininko kaltę dėl jam inkriminuoto nusikalstamų veiksmų padarymo patvirtinančių įrodymų visumai, o F. G. parodymai apie lytinės aistros tenkinimą su I. N. oraliniu būdu abejonių nekelia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžio pagrįstumą pagal nuteistojo F. G. apeliacinį skundą, neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismui vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo, taip pat ir nuteistojo F. G. parodymų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, ir, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad faktinių duomenų F. G. kaltei įrodyti pakanka. Nuteistojo F. G. apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu teisiamajame posėdyje parodymai iš jo buvo išgauti neteisėtais būdais, yra niekuo nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu F. G. apklausiant kaip įtariamąjį jo apklausos buvo atliekamos nepažeidžiant BPK 188, 272 straipsnių reikalavimų. Visose apklausose dalyvavo gynėjas ir, kaip matyti iš apklausos protokolų, nebuvo pareiškimų dėl neteisėtų veiksmų apklausų metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus įtariamasis ar jo gynėjas gali apskųsti BPK 62-65 straipsniuose nustatyta tvarka. Nei F. G. , nei jo gynėjas skundų dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų apklausiant F. G. kaip įtariamąjį nepadavė, nors pagal anksčiau minėtų straipsnių nuostatas tokias teises turėjo. Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūnas G. G. kategoriškai paneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš F. G. apklausų metų buvo naudojamos kokios nors neprocesinės poveikio priemonės (smurtas). Tokiu būdu byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie smurto, grasinimų ar kitų žmogaus orumą žeminančių veiksmų panaudojimą ikiteisminio tyrimo metu prieš F. G. . Taip pat byloje nenustatyta, kad F. G. , nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, būtų daromas koks nors poveikis duodant parodymus, jog F. G. parodymus 2007 m. lapkričio 26 d. teisiamajame posėdyje davė prieš savo valią. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis pakeitė savo anksčiau duotus parodymus, nenoras daugiau meluoti. F. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo, kaip kaltinamojo, teises žinojo ir jomis naudojosi, turėjo teisę teikti prašymus, duoti paaiškinimus, tačiau apie jokius neteisėtus veiksmus – vertimą jį prisipažinti - jis neužsiminė, apie tai pareiškė tik savo apeliaciniame skunde.

Nuteistasis F. G. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog jis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios, jo teigimu, jis nepadarė, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta visa eilė procesinių veiksmų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, t. y. jo ir nukentėjusiosios akistata, parodymas atpažinti. F. G. motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi įmanomi proceso veiksmai papildomiems įrodymams gauti, nenuginčijamas. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Tačiau kolegija laiko, kad F. G. nurodytų procesinių veiksmų neatlikimas sumažino tik įrodymų šaltinių kiekį byloje, bet tai, kad nebuvo atlikti minėti veiksmai, nepaneigia kitais įrodymais – mažametės nukentėjusiosios I. N. , nukentėjusiosios V. N. , liudytojų E. K. , K. J. , S. N. , G. B. parodymais, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadomis - nustatytos F. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamoje byloje, nors nuteistasis F. G. apeliaciniame skunde ir neigia prieš nukentėjusiąją atlikęs seksualinio prievartavimo veiksmus, šiuos jo aiškinimus visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios I. N. parodymai, kurių teisingumu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti. Mažametės nukentėjusiosios I. N. parodymai apie tai, kokius konkrečius seksualinio prievartavimo veiksmus prieš ją atliko F. G. , turi išskirtinę reikšmę, nes kiti įrodymai iš esmės yra išvestiniai ir netiesioginiai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Mažametės nukentėjusiosios I. N. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, kolegijai nekelia abejonių dėl jų leistinumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios I. N. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji I. N. buvo apklausta keletą kartų: ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno bei ikiteisminio tyrimo teisėjo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. I. N. ikiteisminio tyrimo metu, apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir pirmosios instancijos teisme davė vienodus parodymus. Nukentėjusioji I. N. parodė, kad tarp jos, E. K. , K. J. kilo konfliktas, nes ji kitiems asmenims papasakojo, jog E. K. , K. J. svaiginasi uostydamos klijus. 2006 m. gruodžio 4 d. prie namų ją E. K. , K. J. pasigavo ir liepė su jomis važiuoti, sakė, kad ji turės pasiaiškinti F. G. . Ji nesuprato, apie kokį F. G. yra kalbama, anksčiau to asmens nepažinojo. Jos, taip pat dar ir S. N. , G. B. , įlipo į autobusą ir nuvažiavo iki Muzikos mokyklos, po to išlipo ir nuėjo į namą, esantį priešais Šv.Trejybės bažnyčią. E. K. ją vedė už rankos, kad nepabėgtų. Kai jos įėjo į namo vidų, E. K. pabeldė į rūsio duris ar parašė SMS pranešimą ir po to kažkoks vaikinas iš vidaus atrakino duris bei įleido jas į rūsį. Ten jau buvo 4 ar 5 jai nepažįstami vaikinai. E. K. rūsyje liepė jai atsisėsti, pasiteiravo, kiek jai yra metų. Ji pasakė, kad 13 metų. Dar E. K. paklausė, ar ji rašys pareiškimą policijai. Po šių klausimų ji suprato, kad jai bus blogai, pagalvojo, jog ji gali būti sumušta. E. K. rūsyje susirašinėjo su F. G. SMS pranešimais. Maždaug po 10 minučių į rūsį atėjo F. G. , pabuvo apie 5 minutes, po to pasiėmė kėdę ir nuėjo į kitą patalpą. Kai F. G. išėjo, E. K. liepė jai eiti kartu su ja, suėmė už rankos ir nuvedė į patalpą, kur buvo F. G. , ir ten ją paliko. F. G. nusimovė kelnes ir liepė jai čiulpti jo lytinį organą. Ji pradėjo F. G. maldauti, kad nereikia, verkė. Tada F. G. pakvietė E. K. ir ši, matant F. G. , pradėjo rėkti ant jos, grasino ją išvežti į Vokietiją, jeigu ji nečiulps, po to dar trenkė ir išėjo. Kai E. K. išėjo, F. G. suspaudė jai žandikaulius ir ji maždaug porą minučių čiulpė F. G. lytinį organą. Po viso to F. G. liepė jai dar atsistoti, atsiremti į sieną ir ją seksualiai prievartavo analiniu būdu. Ji rėkė, tačiau F. G. jai užčiaupė burną ir ją analiniu būdu prievartavo maždaug dvi minutes. Sperma F. G. neišbėgo. Tada F. G. liepė jai dar čiulpti jo lytinį organą. Tuo metu E. K. pašaukė F. G. , pasakė, jog šis greičiau baigtų, po ko F. G. ją paleido ir išleido iš rūsio. Ji neatsimena, ar F. G. klausė, kiek jai yra metų, bet lygtai E. K. sakė, jog 13. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šie nukentėjusiosios I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes ir vien dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo metu apklausta po įvykio ikiteisminio tyrimo pareigūno nenurodė, jog seksualiai ją prievartavo F. G. , jais nesiremti kaip įrodymais dar nėra pagrindas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga. Nukentėjusiosios I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų patikimumas kolegijai taip pat nekelia abejonių. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai pasiūlius nukentėjusiajai I. N. papasakoti viską, kas jai žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, šios vykusios apklausos metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. N. parodymai nekito. Nukentėjusioji nurodė visas seksualinio prievartavimo aplinkybes, papasakojo, kaip F. G. prieš jos valią tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais, taip pat išsamiai paaiškino, kodėl jos ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai skyrėsi nuo vėlesnių jos duotų parodymų. Pagal nukentėjusiosios I. N. paaiškinimus, kuriuos patvirtina ir kita bylos medžiaga, tokius parodymus ji davė bijodama F. G. keršto, dėl patirto streso. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuota apkalbėti nuteistąjį. Kaip matyti iš bylos duomenų, I. N. ir F. G. vienas kito iki nusikalstamos veikos nepažinojo ir tarp jų jokių konfliktų nebuvo. Be to, kolegijos nuomone, nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu I. N. nuteistojo F. G. melagingai apkaltinti negalėjo. Teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog I. N. nei praeityje, nei pavojingos visuomenei veikos prieš ją padarymo metu, nei dabartiniu metu nesirgo ir neserga psichine liga, stebima jos charakterio akcentuacija pagal epileptinį-isterinį tipą (I. N. nustatyta išreikšta emancipacijos reakcija, švelniai išreiktas konformizmas, būdingi afektiniai protrūkiai, tam tikri delinhventiniai poelgiai, dėl ko ji, atsižvelgiant į charakterio ypatybes, nesugeba visiškai ir adekvačiai suvokti galimų įvykio pasekmių, aktyviai ir konstruktyviai priešintis). I. N. neturi polinkio fantazuoti, meluoti, padidinto įtaigumo, jai nenustatyti atminties sutrikimai (t. 1, b. l. 120-121). Mažametės nukentėjusiosios I. N. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie prieš jos valią F. G. prieš ją atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kurių faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo apklausti kaip liudytojos įvykio vietoje buvusios E. K. , K. J. , S. N. , G. B. . Kaip matyti, liudytojos E. K. , K. J. , S. N. , G. B. patvirtino, kad F. G. 2006 m. gruodžio 4 d., vakare, į rūsį, kuriame buvo padarytas nusikaltimas, atėjo E. K. iniciatyva, iš šios jam siųstų SMS pranešimų jau žinodamas, kad E. K. pageidauja, jog jis atliktų seksualinio pobūdžio veiksmus su viena jam iki tol nepažįstama mergina (kaip nustatyta, I. N. ) ir kad tokiu būdu E. K. jai keršija. Pagal liudytojų parodymus, kai į namo, esančio (duomenys neskelbiami), rūsį atėjo F. G. , jis su I. N. iš pradžių pasiliko rūsio koridoriuje, tik po kiek laiko F. G. pasikvietė E. K. . Iš liudytojos E. K. parodymų matyti, kad F. G. ją pakvietė, nes nukentėjusioji I. N. nesutiko patenkinti F. G. lytinės aistros. Ji, nuėjusi pas I. N. , sudavė jai smūgį ir liepė santykiauti su F. G. , dėl ko I. N. apsiverkė. Po to išėjo, palikdama I. N. vėl su F. G. , ir dėl to negalėjo pasakyti, ką toliau F. G. ir I. N. darė. F. G. jai apie tai, kad jis su I. N. santykiavo, papasakojo tos pačios dienos vakarą, kai atvažiavo jau pas ją į namus. Byloje kaip liudytojos apklaustos K. J. , S. N. , G. B. taip pat negalėjo pasakyti, ką darė F. G. ir I. N. , kai pasiliko dviese, dėl kokios priežasties E. K. nuėjo į patalpą, kur buvo pastarieji, tačiau visos patvirtino, jog I. N. , kai išėjo iš rūsio, buvo apsiverkusi. Liudytoja G. B. taip pat nurodė, kad iš tos patalpos, kurioje I. N. ir F. G. buvo dviese, girdėjosi I. N. verksmas, ši sakė, kad ,,nereikia“. Nukentėjusiosios motina V. N. parodė, kad jos dukra I. N. 2006 m. gruodžio 4 d., apie 19 val., grįžusi namo iš karto atsigulė. Kai ji nuėjo į dukros kambarį, rado šią verkiančią, dukra sakė, jog pastarąją mušė už tai, kad draugę pavadino narkomane. Kitą dieną jai paskambino dukros auklėtoja ir pakvietė į mokyklą pasikalbėti. Ji pokalbio metu iš dukros sužinojo, kad ši išvakarėse buvo sumušta ir prievartaujama. Dukra jos prašė nesikreipti į policija, sakė, jog bijo E. K. . Po šio įvykio dukra bijojo išeiti iš namų.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino F. G. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją I. N. ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalis seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, taip pat ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Byloje įrodyta, kad nuteistasis F. G. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis tenkino savo lytinę aistrą su I. N. prieš jos valią oraliniu būdu bei, užėmęs jai burną, kad I. N. nekviestų pagalbos, ir analiniu būdu. I. N. gimė (duomenys neskelbiami), ji nusikaltimo darymo metu (2006 m. gruodžio 4 d.) buvo mažametė ir tai nuteistasis F. G. , priešingai negu jis teigia, suvokė. Kaip matyti iš anksčiau jau aptartų nukentėjusiosios I. N. parodymų, kai ji, E. K. , K. J. , S. N. , G. B. atėjo į rūsį, ten buvo teirautasi apie jos amžių. Nukentėjusioji rūsyje esantiems asmenims pasakė, jog jai yra 13 metų. Taip pat E. K. apie jos amžių sakė ir vėliau atėjusiam į rūsį F. G. . Tokių nukentėjusiosios I. N. parodymų teisingumą patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų S. N. , G. B. , E. K. , B. K. parodymai. Liudytojai S. N. , E. K. , G. B. , B. K. patvirtino, kad, prieš ateinant į rūsį F. G. , I. N. sakė, jog ji yra trylikametė. Be to, pagal liudytojos G. B. parodymus, E. K. , kiek yra I. N. metų, sakė ir atėjusiam F. G. . Liudytoja G. B. dar pažymėjo, kad atėjus F. G. į rūsį, kažkuris ten buvęs vaikinas pasakė F. G. , jog jis ,,pažiūrėtų, kiek jai metų“. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų F. G. veiksmų esmės, taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Pirmosios instancijos teismas teisingai šią F. G. veiką kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę F. G. , BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. F. G. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veikdamas tiesiogine tyčia, prieš mažametę mergaitę, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės. Byloje nenustatyta F. G. nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. F. G. praeityje buvo ne vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neturi oficialaus pragyvenimo šaltinio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė F. G. bausmę, mažesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, kuri yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams (BK 41 straipsnis) realizuoti. F. G. už padarytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo F. G. apeliacinį skundą atmesti.