Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu N. S. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

P. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu P. U. bausmės vykdymą atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

H. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jo nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S. ir P. U. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą, N. S. savo, o P. U. kito asmens - N. S. , nerealizuotą (tariamą) teisę ir, grasindami panaudoti prieš nukentėjusįjį V. M. psichinę ir fizinę prievartą, padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms (teisėtiems interesams), tai yra,

N. S. , 2004 metų kovo ar balandžio mėnesį (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), H. D. motinai J. D. priklausančiame bare, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) , veikdamas bendrininkų grupe su P. U. , grasindami V. M. susidoroti ir pakenkti jo verslui, už 1995 metais nuo Kauno „Senamiesčio“ nusikalstamų struktūrų apsaugotą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), priklausiusį J. Č. , nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo teisę susigrąžinti 100 000 litų.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. balandžio mėnesį, Kaune, Šilainių mikrorajone esančioje „Maxima“ parduotuvės kavinėje (Kaunas, Šarkuvos g. 1A), kartu su P. U. , nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė savo teisę grasindami V. M. susidorojimu, jei jam negrąžins 100 000 litų.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 metų birželio ar liepos mėnesį (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas), įvairiose Kauno miesto vietose bei prie V. M. namų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), kartu su P. U. , grasindami V. M. nužudyti (nušauti), reikalavo grąžinti nurodytus pinigus.

P. U. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. rugpjūčio 16 d., apie 10 val., kavinėje „Žėrutis“, esančioje Kaune, Savanorių pr. 266, P. U. išsakęs V. M. grasinimus, kad nukentėjusysis gali būti nužudytas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pakartojo reikalavimą grąžinti jam pinigus.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. rugpjūčio 17 d., parduotuvės „Hyper Maxima“ kavinėje „Delano“, esančioje Kaune, Savanorių pr. 255, kartu su P. U. , grasindami V. M. susidorojimu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos pakartojo reikalavimą grąžinti jiems pinigus – 100 000 litų.

N. S. , 2005 m. rugpjūčio 22 d. apie 18 val. Kaune, Šilainių mikrorajone, prie vaikų darželio „Šarkelė“, esančio Kaune, Šarkuvos 24, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, grasindamas V. M. , kad vis tiek jam teks grąžinti pinigus, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai toliau vykdė ginčijamą savo teisę grąžinti jam 100 000 litų.

Tokiais nusikalstamais veiksmais N. S. ir P. U. padarė didelę žalą nukentėjusiojo V. M. teisėms ir teisėtiems interesams.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti ir pripažinti N. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 6 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo P. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas N. S. ir P. U. veiksmus perkvalifikavo iš didelės vertės turto prievartavimo (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalis) į savavaldžiavimą (Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalis), tačiau nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl veikų perkvalifikavimo neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, yra prieštaringos, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Todėl ši teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta.

1996 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 punkte nurodyta, kad prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 straipsnyje (1964 m. Lietuvos Respublikos CK redakcija) numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnyje (1961 m. Lietuvos Respublikos BK redakcija) numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Kai toks reikalavimas nelygiavertis prievolei, spręstina, ar veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties.

Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų veikas iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą, turėjo nustatyti, kokių civilinių teisinių santykių pagrindu atsirado nukentėjusiojo ir nuteistųjų tarpusavio turtiniai - finansiniai santykiai ir koks jų dydis.

Nuosprendyje išdėstytos išvados prieštaringos. Nuosprendyje nurodyta, jog teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, nustatė, kad tarp kaltinamojo N. S. ir nukentėjusiojo V. M. buvo turtiniai - finansiniai santykiai, kad nukentėjusysis turi įsipareigojimų kaltinamajam, ir apie tai žinojo P. U. , kurie vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tikrą (tariamą) savo teisę ir panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, kas leidžia kaltinamųjų veiksmus kvalifikuoti ne kaip turto prievartavimą, o kaip savavaldžiavimą. Toliau nuosprendyje yra teigiama: „Formaliai V. M. negalėjo įsipareigoti N. S. šiuos pinigus grąžinti“, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad jis turėjo M. Č. įgaliojimą tvarkyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo reikalus, nurodo, kad turtiniai - finansiniai santykiai kilo tarp V. M. ir N. S. . Todėl daroma išvada, kad „vertinant nurodytas aplinkybes apie N. S. suteiktus pinigus J. Č. , dėl šių įvykių V. M. kilo tariama pareiga šiuos pinigus grąžinti N. S. , tuo pačiu pastarasis siekė šių pinigų susigrąžinimo“. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad „kaltinamojo N. S. teisminio nagrinėjimo metu iškelti faktai apie nukentėjusiojo įsiskolinimus vykdant bendrą verslą, perduodant V. M. automobilius, už kuriuos jis neatsiskaitė, taip pat vertintini kaip nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos vykdytas ginčijamas tariamas teises į V. M. turtą“. Nuosprendyje apibendrinama „Todėl, galima teigti, kad nukentėjusysis N. S. buvo skolingas“.

Išdėstytos teismo išvados rodo, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje tinkamai nenustatė, kokią - tikrą ar tariamą ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę siekė įgyvendinti nuteistieji. Išdėstytų išvadų prieštaringumas rodo, kad teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes kvalifikuodamas nuteistųjų padarytas veikas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, turėjo aiškiai įvardinti, ar nuteistieji turėjo tikrą ar tariamą teisę reikšti turtines pretenzijas V. M. , ar šios teisės priklausė nuteistiesiems ar kitiems asmenims.

Prokuroro manymu, jeigu teismas padarė išvadą, kad nuteistasis N. S. turėjo tikrą teisę reikalauti kokių nors pinigų iš nukentėjusiojo V. M. , teismas turėjo aiškiai įvardinti, kokiu civiliniu sandoriu ar kitu nustatytu juridiniu faktu grindžia šią N. S. turėtą (ar turimą) teisę ir kokio dydžio piniginę sumą N. S. turėjo teisę teisėtai reikalauti iš V. M. .

Jeigu teismas laikėsi nuomonės, kad nuteistasis N. S. kartu su P. U. siekė įgyvendinti savo tariamą teisę, šią savo išvadą teismas privalėjo motyvuoti nurodydamas, kuo pasireiškė N. S. ir (ar) P. U. klaida pateikiant tokį reikalavimą ir, ar tokia klaida gali būti laikoma pateisinama ir sąžininga, o tokią išvadą turėjo pagrįsti bylos aplinkybėmis.

Teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo ir nuteistojo N. S. tarpusavio santykius, konstatavo tokias faktines aplinkybes, kurios grindžia N. S. teisę reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo:

1. V. M. , dalyvaudamas keičiant jo močiutės J. Č. butą (duomenys neskelbtini) į butą (duomenys neskelbtini), įsiskolino buvusiai buto savininkei S. J. , kuri per savo sugyventinį Kauno Senamiesčio nusikalstamų struktūrų pagalba bandė tuos pinigus atgauti iš V. M. ;

2. V. M. sulaikius prevencine tvarka, jam nežinant, Kauno Senamiesčio nusikalstamos struktūros pradėjo reikalauti pinigų, tad N. S. , V. M. nežinant, perdavė pinigus jo močiutei J. Č. , kad ši jais atsiskaitytų už butą.

Šias faktines aplinkybes teismas grindžia nuteistųjų N. S. ir P. U. parodymais, S. J. , A. Z. , A. S. parodymais, pateiktais dokumentais. Abejotina, ar teismas besąlygiškai galėjo šiais duomenimis remtis, nustatydamas nurodytas faktines aplinkybes. Teismas, prokuroro manymu, privalėjo įvertinti, kad A. S. yra nuteistojo N. S. žmona, o liudytojos A. Z. , kuri yra nukentėjusiojo sesuo, santykiai su V. M. yra akivaizdžiai blogi, tad šie liudytojai turėjo pakankamą motyvą duoti neteisingus ar ne visiškai teisingus parodymus teismui. Liudytojos S. J. parodymai neatitinka tikrovės, nes abejotina, kad 1994 metais V. M. galėjo įsipareigoti jo močiutei J. Č. keičiantis butais su S. J. , dar papildomai sumokėti 50 000 JAV dolerių (pagal tuo metinį JAV dolerio ir lito kursą - 200 000 litų), nes tokia suma (200 000 litų) N. S. šį butą vertino 2004-2005 metais reikalaudamas iš nukentėjusiojo jam sumokėti pusę jo vertės - 100 000 litų. Pats N. S. parodė, kad jis J. Č. perdavė apie 50 000 litų. Teismas netiksliai vertino netgi gynybos pateiktus dokumentus, nurodydamas, kad V. M. įsiskolino buto savininkei S. J. , nors iš butų mainų sutarties (b. l. 112, t. 5) matyti, kad (1994-11-12) buvo keičiamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis J. M. Č. , į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo S. J. tik turėjo teisę naudotis, t. y. butas (duomenys neskelbtini) gatvėje S. J. nuosavybės teise netgi nepriklausė, tad ji nebuvo šio buto savininkė. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad butą jau vėliau (1995-05-29) iš Kauno m. savivaldybės nusipirko (privatizavo) J. Č. (b. l. 124, t. 5).

Tačiau net ir pripažinus, kad aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės egzistavo, jos nebūtų pakankamas pagrindas, suteikiantis nuteistajam N. S. teisę teisėtai reikalauti iš V. M. grąžinti kokius nors pinigus N. S. .

Pripažinus, kad keičiantis butais, egzistavo susitarimas papildomai sumokėti kokius nors pinigus butų keitimo metu, civiliniai teisiniai santykiai būtų kilę tarp S. J. ir J. Č. , arba S. J. ir V. M. , jeigu, kaip tvirtina S. J. , tarp jos ir nukentėjusiojo buvo sudaryta atskira sutartis dėl papildomų pinigų sumokėjimo. Nėra jokių duomenų, kad šiuose civiliniuose santykiuose kokia nors forma būtų dalyvavęs N. S. ar kad jis pateikdamas reikalavimą nukentėjusiajam mokėti pinigus, jį būtų grindęs S. J. reikalavimu sumokėti įsiskolinimą atsiradusį butų mainų metu.

Iš nuosprendyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad V. M. nekilo jokia teisinė pareiga grąžinti N. S. nurodytus pinigus ir tai puikiai suvokė N. S. , nes ir jis teisme pripažino, kad jokio susitarimo (nei žodinio, nei raštiško) tarp jo ir V. M. nei dėl minimų pinigų perdavimo, nei dėl jų grąžinimo nebuvo, tad jis tik tikėjosi, kad šis juos grąžins kaip jo draugas. Apklausiamas N. S. dėl pinigų davimo nukentėjusiojo močiutei aplinkybių pripažino, kad pinigus tiesiog davė, bet ne skolino (b. l. 155, t. 5). Prokuroras apeliaciniame skunde daro išvadą, kad pirmos instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti tariamos nuteistojo N. S. teisės reikalauti iš nukentėjusiojo pinigų nurodytų aplinkybių pagrindu, nes N. S. suvokė, kad tokios teisės jis neturi, tad negalėjo dėl jos sąžiningai klysti, pateikdamas nukentėjusiajam reikalavimus tuo pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje nukentėjusiojo tariamą pareigą grąžinti pinigus N. S. grindė tuo, kad nukentėjusysis V. M. turėjo J. M. Č. įgaliojimą tvarkyti buto, (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo reikalus (b. l. 115, t. 5), todėl turtiniai -finansiniai santykiai kilo tarp V. M. ir N. S. , o dėl šių įvykių V. M. kilo tariama pareiga šiuos pinigus grąžinti. Tokia teismo išvada nepagrįsta, prieštarauja elementariai teisinei logikai. Prokuroro manymu, nukentėjusiojo turimas įgaliojimas negalėjo sukelti turtinių - finansinių santykių tarp V. M. ir N. S. . Lietuvos Respublikos CK 64 straipsnyje (1964 m. kodekso redakcija), Lietuvos Respublikos CK 2.133 straipsnyje (2000 m. kodekso redakcija) nurodyta, kad per atstovą sudaryti sandoriai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo (bet ne atstovo) civilines teises ir pareigas. Taigi, vien tik teismo nurodyta aplinkybė, kad jis turėjo įgaliojimą ir atstovavo J. M. Č. privatizuojant butą, negalėjo jam, kaip atstovui, sukelti kokias nors teisines pasekmes, tuo labiau N. S. atžvilgiu.

Teismas, nuteistojo N. S. nurodytas aplinkybes apie jo ir V. M. kartu vystytą bendrą verslą, perduodant V. M. automobilius, už kuriuos jis neatsiskaitė, irgi įvertino kaip vykdytą ginčijamą N. S. tariamą teisę į V. M. turtą, tačiau teismas tokią išvadą padarė neturėdamas jokios konkrečios informacijos, tik abstrakčius nuteistojo N. S. teiginius.

Nuosprendyje ne tik tinkamai nenurodyta, kokių civiliniame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų aplinkybių pagrindu atsirado V. M. ir N. S. turtiniai santykiai, bet nėra aiškiai apibrėžtas ir V. M. įsiskolinimo N. S. dydis, nors sprendžiant veikos perkvalifikavimo klausimą iš turto prievartavimo į savavaldžiavimą, tai padaryti būtina, nes tik tuomet, jei nuteistųjų N. S. ir P. U. pateiktas reikalavimas būtų lygiavertis nustatytai nukentėjusiojo V. M. prievolei, jų veiksmus būtų galima kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje „Įstatymų dėl baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimo taikymo teismų praktikos apibendrinimas“ 2 punkte nurodyta, kad nuteisti už turto prievartavimą asmenys savo reikalavimą perduoti turtą (dažniausiai pinigus) paprastai motyvuodavo, nurodydami vienokią ar kitokią aplinkybę, duodančią, reikalaujančio manymu, pagrindą jam taip elgtis. Dažniausiai buvo motyvuojama tuo, kad nebus trukdoma firmos ar individualiai veiklai, nes yra turtingas, tariamą skolą, t. y. kaltininkai dažniausiai nurodydavo reikalavimo pagrindą, kurio esmė – mokėti už kažką. Vertinant nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, galime daryti išvadą, kad ir šiuo atveju nukentėjusysis V. M. buvo verčiamas mokėti šį reikalavimą bandant pagrįsti, taip pat ir dėl to, kad jis užsiima verslu („Tu verslininkauk, mes toliau „bachūraujam...“ (b. l. 33, t. 1), „Būčiau verslininkas, aš tau tuos litus atiduočiau tą pačią minutę“. (b. l. 35, t. 1), t. y. pateikiami klasikiniai turto prievartavimo motyvai, kurie nepagrįsti nei moralės, nei įstatymo požiūriu.

Apibendrindamas apeliantas daro išvadą, kad nuteistųjų N. S. ir P. U. reikštos turtinės pretenzijos nukentėjusiajam V. M. nepagrįstos jokia įstatymo ginama teise, todėl jų veiksmai, verčiant nukentėjusiai į suteikti jiems neteisėtą turtinę naudą, turi būti kvalifikuojami kaip didelės vertės turto prievartavimas (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalis), o ne kaip savavaldžiavimas (Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalis). Todėl Vilniaus apygardos teismas, padaręs prieštaringas, nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad N. S. turėjo tikrą ar tariamą teisę reikalauti pinigų iš V. M. ir tuo pagrindu kvalifikavęs nuteistųjų N. S. ir P. U. veiksmus kaip savavaldžiavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikavo ne pagal tuos Lietuvos Respublikos BK straipsnius, kuriuos reikėjo pritaikyti.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo teismo atsižvelgti į nusikaltimo bendrininkų vaidmenis, o būtent į tai, kad N. S. buvo šios nusikalstamos veikos padarymo iniciatorius, aktyviai veikė per visą nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, pats asmeniškai ir atvirai grasino nukentėjusiajam susidorojimu, ar net gyvybės atėmimu, tuo tarpu P. U. vaidmuo buvo antraeilis.

N. V. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendį ir N. S. bei P. U. pripažinti kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jiems bausmę Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose, likusią Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis, kurioje N. S. ir P. U. yra pripažinti kaltais ir nuteisti už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje padarymą, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl neteisingai kvalifikavo abiejų nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką.

Baudžiamojoje byloje surinkti bei ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai nepatvirtina teismo išvadų dėl N. S. ir P. U. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, o leidžia daryti kitą išvadą - jog abu kaltinamieji, neturėdami tam pagrindo, reikalavo, jog nukentėjusysis N. S. perduotų didelės vertės turtą.

Nukentėjusysis teigia, kad nuo pat pirmų jam išsakytų reikalavimų perduoti pinigus už neva 1995 metais N. S. „išgelbėtą“ jo močiutei J. Č. priklausiusį turtą - butą (duomenys neskelbtini), Kaune, jis teigia suvokęs, jog iš jo yra prievartaujamas turtas, išsakomi realūs grasinimai su juo susidoroti ir supratęs, jog jie bus realizuojami, jei jis nevykdys nuteistųjų išsakytų reikalavimų, jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nurodydamas, jog iš jo, kaip iš verslininko, yra prievartaujamas turtas, šį reikalavimą užmaskuojant versija apie tariamą jo skolą N. S. , kai jis neva 1995 metais išgelbėjo nuo nusikaltėlių aukščiau nurodytą butą (b. l. 5-10, t. 1).

Apie tai, jog ši skola yra tariama, pramanyta, galima spręsti iš to, kad 1994 metais J. Č. su S. J. sudarė mainų sutartį, pagal kurią S. J. nuosavybėn perėjo privatizuotas ir J. Č. asmeninei nuosavybei priklausęs butas (duomenys neskelbtini), Kaune, o J. Č. - neprivatizuotas, t. y. Kauno miesto savivaldybės butų fondui priklausęs butas (duomenys neskelbtini), Kaune, kitaip tariant, po sudarytos mainų sutarties J. Č. tapo išmainyto buto nuomininke, o ne savininke bei turėjo papildomų rūpesčių, išlaidų šį butą privatizuodama ir tvarkydama visus su tuo susijusius dokumentus. O S. J. butą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip buvo minėta aukščiau, įgijo savo nuosavybėn. Nukentėjusysis neneigia šios aplinkybės ir ją pripažino ir anksčiau, jog S. J. , už iš jos išmainytą butą (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pažadėta ir sumokėta 3000 Lt dydžio piniginė priemoka. Apie tai, jog ji dėl sudarytos mainų sutarties J. Č. , ar juo labiau nukentėjusiajam jokių pretenzijų niekuomet nereiškė, patvirtina šios aplinkybės: S. J. niekuomet jokia forma nesikreipė į J. Č. , į nukentėjusįjį dėl tikros ar tariamos neįvykdytos prievolės, neprašė jos pažeistų teisių, jei pažeidimas būtų buvęs realus, ginti paduodama ieškinį teismui ar skundą ikiteisminio (tuo metu - parengtinio) tyrimo institucijai, prokurorui.

S. J. , apie tai, jog jai J. Č. tariamai liko skolinga 50 000 JAV dolerių už išmainytą butą, pirmą sykį prabilo tik šią baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, apklausta kaip liudytoja kaltinamųjų gynybos iniciatyva. Į šiuos parodymus, nukentėjusiojo manymu, teismas neturėjo atsižvelgti dėl šių priežasčių: S. J. parodė, jog sudarant mainų sutartį notarų biure, atskirai buvo sudaryta notaro patvirtinta sutartis ir dėl 50 000 JAV dolerių, kurių ji neatgavo iš J. Č. iki šiol, nors, neva J. Č. šių pinigų nemokant geruoju, per savo sugyventinį buvo kreipusis į jo „draugus senamiestyje“, kad šie „išmuštų“ skolą.

S. J. teismui sutarties dėl 50 000 JAV dolerių nepateikė, o ir negalėjo pateikti, kadangi tokia sutartis niekuomet nebuvo sudaryta. Turint omenyje tai, kad už išmainytą neprivatizuotą butą (duomenys neskelbtini), Kaune, S. J. nuosavybėn perėjo vertingas turtas - kitas butas, taip pat tai, kad 1994 metais Kaune butų kainos bei jų rinkos vertės nesiekė 50 000 JAV dolerių, tokios tariamai nesumokėtos priemokos už iškeistą butą apskritai negalėjo būti. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad vertinant N. S. , A. Z. , A. S. parodymus apie tai, kad N. S. neva perdavus pinigus J. Č. , grasinantys skambučiai jai liovėsi, tai būtų pagrindo manyti, jog S. J. jos reikalautus pinigus turėjo gauti, o kadangi pastaroji tvirtina jokių pinigų negavusi, tai peršasi išvada, jog N. S. J. Č. jokių pinigų neperdavė. Be to, teismas, nuosprendį grįsdamas ir šios liudytojos parodymais, neįvertino aplinkybės, jog jos veiksmuose, susijusiuose su turto reikalavimu neteisėtomis priemonėmis taip pat gali būti nusikaltimo, savavaldžiavimo ar turto prievartavimo, sudėtis.

Vertinant A. Z. ir A. S. teisme duotus parodymus apie tai, jog jos girdėjusios apie grasinimus J. Č. ir mačiusios N. S. perduodamus pinigus, reikėtų atkreipti dėmesį, jog A. S. yra kaltinamojo N. S. žmona, kuri turi interesą duoti savo vyrui palankius ir jį teisinančius parodymus, o A. Z. – nukentėjusiojo sesuo, su kuria jo (nukentėjusiojo) santykiai yra blogi, ji turi pagrindo jam kerštauti, kadangi dėl jos nuolatinio netinkamo elgesio ir gyvenimo būdo, nesirūpinimo vaikais, jis su ja turėjęs didelių konfliktų, be to, šių abiejų liudytojų parodymai ir dėl neva J. Č. perduotų pinigų sumų dydžio, jų perdavimo aplinkybių yra prieštaringi, todėl į šiuos parodymus teismas taip pat nturėjo atsižvelgti.

Nukentėjusysis mano, jog teismas netinkamai įvertino ir pačių kaltinamųjų N. S. bei P. U. parodymus. N. S. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o P. U. 2006 m. kovo 15 d. apklausiamas kaip įtariamasis parodė, jog jokių 100 000 litų jis iš V. M. nereikalavo nei už neva išgelbėtą butą ar dar už ką nors (b. 1. 163-164, t. 3). 2006 m. rugpjūčio 25 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis ir aiškindamas tarp jo ir nukentėjusiojo užfiksuoto pokalbio aplinkybes parodė, jog žodžiai, kad V. M. „turi duoti šimtą“ tikriausiai reiškia, jog jis prašė jo, nukentėjusiojo, paskolinti šimtą litų (b. l. 168-169, t. 3).

Vertinant abiejų kaltinamųjų parodymus aukščiau išdėstytų aplinkybių fone galima būtų teigti, jog abu kaltinamieji, tik po to, kai susipažino su visos baudžiamosios bylos medžiaga, joje esančiais garso įrašais, iškėlė versiją apie tai, kokiomis aplinkybėmis N. S. „gelbėjo“ nukentėjusiojo močiutės butą, kurios (kaip paaiškėjo tik teisme) pasirodo buvo žinomos ir P. U. .

Nukentėjusysis nurodo, jog su N. S. jis niekada neturėjo jokių bendrų verslo reikalų, todėl atsidalinti nuo jo kažkokio tariamo verslo nukentėjusysis teigia negalėjęs, o savo verslui iš jo pinigų teigia nesiskolinęs. Taip pat nukentėjusysis nurodo, jog paskolos iš N. S. gavimas nebūtų buvęs įmanomas, nes N. S. niekuomet nedirbo ir neturėjo jokių su darbo santykiais susijusių pajamų, nesivertė jokiu verslu, nes jokios įmonės savo vardu įsteigęs nebuvo, jokių įmonių veikloje, kaip akcininkas, savininkas, dalininkas taip pat nedalyvavo, šias aplinkybes patvirtina baudžiamojoje byloje esanti N. S. charakterizuojanti medžiaga.

Nukentėjusysis tvirtina, kad N. S. , 1995 metais neturėjo ir negalėjo turėti tuo metu labai didelės pinigų sumos - 15 000 JAV dolerių, ir nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad tuo metu realiai būtų galėjęs disponuoti tokio dydžio pinigų sumomis. N. S. ir jo žmonos A. S. parodymai dėl šios aplinkybės nesutampa. N. S. tvirtino, jog J. Č. perduotus pinigus - virš 15 000 JAV dolerių uždirbo pats, tačiau A. S. teigė, jog dalį šių pinigų paskolino jos tėvai, o kitą dalį jie su N. S. susitaupė, šis prieštaravimas nagrinėjant bylą teisme nebuvo pašalintas, jokie įrodymai apie pinigus, N. S. paskolintus iš A. S. tėvų taip pat nebuvo byloje pateikti.

Apie tai, jog N. S. išsakyta versija apie J. Č. buto (duomenys neskelbtini), Kaune, išgelbėjimą nuo „Senamiesčio“ nusikalstamos gaujos narių yra tik užmaskuotas reikalavimas perduoti turtą be jokio tam teisėto pagrindo, galima spręsti ir iš baudžiamojoje byloje esančio tarp N. S. , ir nukentėjusiojo V. M. , 2006 m. kovo 6 d. užfiksuoto pokalbio (b. l. 25-49, t. 1). Šio pokalbio metu N. S. derasi dėl įvairaus dydžio sumų, jei pokalbio pradžioje iš nukentėjusiojo reikalauja 70 000 Lt, tai po to kalba tik apie 20 000 Lt, ir net apie pusę buto ar visą nukentėjusiajam priklausantį butą, kurį jis turėtų jam atiduoti, be to, yra minimi ir 100 000 Lt. Šios aplinkybės paneigia N. S. teiginį, jog nukentėjusysis turėjo grąžinti jam būtent tuos pinigus, kuriuos jis teigia atidavęs J. Č. .

Nukentėjusysis tvirtina, jog iš užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti tikrąjį N. S. išsakytą motyvą reikalaujant iš nukentėjusiojo perduoti pinigus, o būtent, kad jis, tapęs verslininku, turi jiems, užsiimantiems turto prievartavimu, mokėti pinigus už tai, kad užsiima verslu, o iš jų taip pat gautų atitinkamą „paslaugą“ - apsaugą nuo kitų panašių svetimą turtą prievartaujančių asmenų.

Teismų praktikoje prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, kuris yra kildinamas iš civilinių teisinių santykių ir susijęs su neįvykdytomis ar netinkamai įvykdytomis prievolėmis, paprastai yra vertinamas, kaip savavaldžiavimas. Tačiau tais atvejais, kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, už ją didesnis, kvalifikuojant kaltinamųjų veiką turėtų būti sprendžiama, ar jų veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas" 2 punkte nurodoma, jog tais atvejais, kai reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas yra nelygiavertis prievolei, turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutarties nurodymų. Atsižvelgdamas į tai, nukentėjusysis teigia, jog jei ir būtų galima daryti prielaidą, kad N. S. sumokėjo 15 000 JAV dolerių J. Č. , nors šioje baudžiamojoje byloje apie tai nėra surinkta jokių neginčijamų įrodymų, tai vertinant N. S. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie J. Č. neva sumokėtus 15 000 JAV dolerių arba 50 000 Lt, tai bet kuriuo atveju, likusi jo ir P. U. reikalauta pinigų dalis, šiuos tariamai sumokėtus 50 000 Lt atėmus iš visos reikalautos 100 000 Lt sumos, t.y. likę 50 000 Lt - vis tiek viršija prievolę (J. Č. tariamą skolą), todėl šioje dalyje - perduoti likusius 50 000Lt, N. S. ir P. U. veiksmai bet kuriuo atveju turėtų būti vertinami, kaip didelės vertės turto prievartavimas (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistųjų ir nukentėjusiojo pokalbių įrašai, kuriuos slapta padarė pastarasis, nelaikytini įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais, nes jie padaryti nepradėjus ikiteisminio tyrimo, t. y. iki 2008-08-24, kai toks tyrimas pradėtas (b. l. 4, t. 1) ir nesant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gautos sankcijos tai daryti. Nukentėjusysis, kaip matyti iš jo parodymų apeliacinės instancijos teisme, įrašus darė naudodamasis valstybės institucijų suteikta įranga (išskyrus 2005-08-16 įrašą) ir jų kontroliuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008-04-29 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2008, vertindama panašiu būdu slapta padarytus pokalbių įrašus pasisakė, kad duomenų rinkimo procesas, kai buvo ignoruojama įstatymų nustatyta tvarka, nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi įrodomosios vertės. Todėl ir šioje byloje esantys slapta, iki ikiteisminio tyrimo pradžios padaryti pokalbių įrašai nelaikomi įrodymais ir jais nesiremiama kaip duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia apeliacinių skundų ar nesutikimų su jais teiginius.

Tačiau apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuteistieji skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytose Kauno m. vietose, laikotarpiu, prasidedančiu 2004 m. kovo ar balandžio mėnesį ir pasibaigiančiu 2005-08-22, reikalavo nukentėjusįjį V. M. perduoti 100 000 litų, grasindami susidorojimu, nužudymu, pakenkimu nukentėjusiojo verslui. Tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas ir apeliaciniuose skunduose neginčijamas aplinkybes apie nukentėjusiajam išsakytus reikalavimus perduoti 100000 Lt ir grasinimus nukentėjusiajam tuo atveju, jei reikalavimas dėl pinigų perdavimo nebūtų įvykdytas, įrodo nukentėjusiojo, jo žmonos liudytojos Ž. Miklaševičienės parodymai, juos atskirais atvejais pripažino ir nuteistieji N. S. ir P. U. .

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiais veiksmais nuteistieji nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą, N. S. savo, o P. U. kito asmens - N. S. , nerealizuotą (tariamą) teisę. Motyvuodamas tos teisės buvimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „tarp N. S. ir nukentėjusiojo V. M. buvo turtiniai - finansiniai santykiai, kad nukentėjusysis turi įsipareigojimų kaltinamajam, ir apie tai žinojo P. U. , kurie savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą tikrą (tariamą) savo teisę ir panaudodami psichinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, kas leidžia kaltinamų asmenų veiksmus kvalifikuoti ne kaip turto prievartavimą, o kaip savavaldžiavimą“.

Nuosprendyje nurodyta, kas laikoma turtiniais – finansiniais santykiais tarp N. S. ir nukentėjusiojo V. M. : „Kaip pripažįsta pats N. S. , jis pinigus V. M. močiutei davęs jos prašymu, tikėdamasis, kad V. M. , kaip jo draugas, grįžęs iš prevencinio sulaikymo, šiuos pinigus jam geranoriškai grąžins. N. S. pripažįsta, kad tuo metu, kai jis perdavė pinigus nukentėjusiojo močiutei, pastarasis apie tai netgi nežinojo, nes buvo sulaikytas. Formaliai V. M. negalėjo įsipareigoti N. S. šiuos pinigus grąžinti. Tačiau pateikti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, privatizavimo dokumentai, J. M. Č. įgaliojimas tvarkyti V. M. buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), privatizavimo reikalus (t. 5 b. l. 115) nurodo, kad turtiniai - finansiniai santykiai kilo tarp V. M. ir N. S. . Vertinant nurodytas aplinkybes apie N. S. suteiktus pinigus J. Č. , šių įvykių pasekoje V. M. kilo tariama pareiga šiuos pinigus grąžinti N. S. , tuo pačiu pastarasis siekė šių pinigų susigrąžinimo“. Nuosprendyje teisingais laikomi N. S. paaiškinimai, kad V. M. sulaikius pagal prevencinio sulaikymo įstatymą dviems mėnesiams, per minėtą laikotarpį asmenys iš Kauno Senamiesčio nusikalstamos grupuotės pradėjo reikalauti pinigų, nors V. M. nieko nežinojo. N. S. V. M. močiutei davė minėto buto išpirkimui apie 50000 litų.

Kaip kitą priežastį, pagrindžiančią, kad tarp N. S. ir nukentėjusiojo buvo susiklostę turtiniai - finansiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas nurodė nukentėjusiojo įsiskolinimus N. S. „vykdant bendrą verslą, perduodant V. M. automobilius, už kuriuos jis neatsiskaitė“.

Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos.

Nuteistasis N. S. ir pirmosios instancijos teisme minėjo apie tai, kad nukentėjusiajam grįžus iš prevencinio sulaikymo, pastarasis liko skolingas už perpardavimui N. S. duotus automobilius (b. l. 164, t. 5). Kitas nuteistasis taip pat parodė žinantis, jog tarp N. S. ir nukentėjusiojo buvo bendrų verslo reikalų. Tačiau pats nukentėjusysis nuosekliai neigė, kad su N. S. būtų turėjęs bendrą verslą bei kad būtų iš jo gavęs pinigų (b. l. 146, t. 5).

Tokios pat pozicijos šie asmenys laikėsi ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme. N. S. parodė, kad V. M. jam buvo skolingas pinigų, tačiau jo (N. S. ) ir nukentėjusiojo bendra veikla nebuvo oficialiai įforminta, individualios įmonės neturėjo, verslo patentų – taip pat, pirktų automobilių savo vardu neregistravo, todėl V. M. paskolintos pinigų sumos pagrįsti negali (b. l. 96-101, t. 6). P. U. parodė, kad jis buvo girdėjęs apie bendrą N. S. ir V. M. veiklą, tačiau pats nematė, jog minėti asmenys kartu pirktų ar parduotų kokias nors prekes (b. l. 101, t. 6). Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis V. M. dar kartą patvirtino, kad su nuteistuoju N. S. bendro verslo neturėjo, automobilių bei kojinių su juo nepirko ir nepardavinėjo, iš jo pinigų nesiskolino, skolos teisių neperleido (b. l. 102, t. 6).

Šie nuteistųjų bei nukentėjusiojo paaiškinimai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad V. M. įsiskolinimas N. S. atsirado šiems asmenims vykdant bendrą automobilių perpardavimo ar kitokį verslą, todėl minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos išvados prieštaringos, nes teismas nuosprendyje tinkamai nenustatė, kokią - tikrą ar tariamą ginčijamą, bet nerealizuotą savo teisę siekė įgyvendinti nuteistieji.

Pastarųjų pozicija dėl teisės reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo be jau minėto nepagrįsto N. S. teiginio apie nukentėjusiojo įsiskolinimo per jų bendrą verslą remiasi teiginiais apie tai, kad nukentėjusiajam, būnant prevenciniame sulaikyme, N. S. nukentėjusiojo močiutei Čiupienei davė apie 50000 litų atitinkančią sumą pinigų, kurių reikėjo siekiant padengti susidariusią nepriemoką, M. Č. keičiant butus su S. J. , ir taip išvengti asmenų iš Kauno Senamiesčio nusikalstamos grupuotės grasinimų, susijusių su reikalavimais tuos pinigus sumokėti.

Kad pinigai M. Č. buvo perduoti ir pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino nuteistieji N. S. ir P. U. , liudytojos A. Z. , A. S. .

Tačiau nuteistasis P. U. pats to negalėjo matyti, nes kiti tokį faktą patvirtinę asmenys neteigė, kad P. U. buvo tuo metu N. Č. bute, kur tariamai buvo perduoti pinigai. Kad jis to negalėjo žinoti patvirtina ir paties N. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad „P. U. apie Vaido skolą nepasakojau“ (b. l. 165, t. 5).

Liudytoja A. S. yra nuteistojo N. S. žmona. Liudytoja A. Z. yra nukentėjusiojo sesuo, bet nukentėjusysis prisidėjo prie to, kad būtų apribotos liudytojos teisės jos vaikams, todėl tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja pripažįsta, kad jų santykiai blogi. Dėl šių priežasčių šių dviejų liudytojų parodymai vertintini itin atidžiai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausti du nauji liudytojai.

Liudytoja I. P. parodė, kad ji maždaug nuo 1994 m. pabaigos iki 1995 m. pavasario (iki balandžio, gegužės ar iki birželio mėnesio) vaikus vesdavo į darželį Kauno m. (duomenys neskelbtini) gatvėje ir kiekvieną darbo dieną ryte ir vakare užsukdavo pas netoliese gyvenusią nukentėjusiojo močiutę M. Č. , kuri yra jos tėvo sesuo. N. Č. ji aplankydavo ir savaitgaliais. Pastaroji buvo atvira, visada pasisakydavo apie savo bėdas, ji pasakojo apie savo anūko V. M. sulaikymą. Tačiau apie tai, kad iš jos būtų reikalaujami pinigai už butą, nepasakojo. Tuo laikotarpiu nukentėjusiojo sesuo A. Z. pas M. Č. negyveno, kiti asmenys – taip pat.

L. V. Jurgelevičius apeliacinės instancijos teisme parodė, kad V. M. jam, kaip vieninteliam giminėje dirbančiam teisėsaugoje asmeniui, pasipasakojo, kad iš jo N. S. bei P. U. prievartauja pinigus už tai, kad jis „gerai gyvena“. Pats liudytojas nurodo tiesiogiai tų reikalavimų negirdėjęs. Liudytojas parodė, kad gana dažnai bendraudavo su N. Č. . Pastaroji nieko nepasakojo apie problemas dėl buto. Liudytojas dar parodė, kad lankydamasis pas N. Č. bute Kauno m. centre nematė, kad ten kas nors be N. Č. būtų gyvenęs ir pati N. Č. taip pat nepaminėjo, jog pas ją daąr kažkas gyvena.

Šių liudytojų parodymai atitinka vieni kitus, jie atitinka ir liudytojos Ž. Miklaševičienės parodymus pirmosios instancijos teisme apie tai, kas lankydavosi ir kas gyveno pas N. Č. . Nenustatyta, kad Valentinas Jurgelevičius ir I. P. turėtų suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl kolegija jų parodymais remiasi kaip teisingais ir konstatuoja, kad tuo laikotarpiu kai nukentėjusysis buvo sulaikytas prevencine tvarka, liudytoja A. Z. negyveno pas savo močiutę ir pas ją nesilankė, todėl ji, o ir liudytoja A. S. negalėjo matyti, kad N. S. perdavė pinigus N. Č. .

Tie patys įrodymai paneigia ir tai, kad pas N. Č. apie savaitę laiko gyveno ir N. S. su žmona.

Kad minėti pinigai buto gelbėjimui nebuvo perduoti N. Č. galima spręsti ir iš N. S. parodymų nenuoseklumo. Pirmosios instancijos teisme 2007-01-15 vykusiame posėdyje buvo perklausomi pokalbių įrašai, kuriuos bendraudamas su N. S. ir P. U. slapta padarė nukentėjusysis. Patys įrašai, kaip jau minėta, negali būti laikomi įstatymo nustatytu būdu gautais įrodymais. Tačiau N. S. ir kitų asmenų parodymai komentuojant, vertinant ar kitaip pasisakant apie tuos įrašus, atitinka įstatymų reikalavimus ir laikytini įrodymais. Taigi, N. S. parodė, kad „Vaido močiutei aš daviau 50000 dolerių. Kiek konkrečiai kainavo butas, aš nežinau. 20000 dolerių Vaidas man negrąžino“ (b. l. 155, t. 5). Šie nuteistojo parodymai esmingai skiriasi nuo vėliau duotų, kuriuose jis jau teigia davęs N. Č. „buto gelbėjimui“ apie 50000 Lt vertės dolerių kiekį – virš 15000 JAV dolerių (b. l. 163-166, t. 5, 96-97, t. 6).

Sprendžiant, ar toks pinigų perdavimas galėjo būti, svarbūs ir liudytojos G. J. parodymai. Pastaroji pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai keičiant butą Kaune, (duomenys neskelbtini) į butą Kaune, (duomenys neskelbtini), keitimo reikalus tvarkė V. M. . Kadangi jos turėtas butas buvo centre, buvo žymiai didesnis ir vertesnis už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, nukentėjusysis jai pažadėjo papildomai sumokėti 50000 JAV dolerių, tačiau to nepadarė, todėl ji kreipėsi pagalbos į savo sugyventinį Vytautą Votę, kuris yra atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmę ir turi draugų senamiestyje. Šiems buvo pavesta „išmušti“ skolą, tačiau pinigų ji neatgavo. Liudytoja nurodė, kad jokių sutarčių su V. M. nesudarė, tačiau nurodė ir tai, kad buvo nuvažiavę pas notarą ir ten raštu susitarė, kad V. M. sumokės 50000 JAV dolerių, tačiau tokio susitarimo ji neturi (b. l. 159-160, t. 5).

Tokio susitarimo nėra ir byloje. G. J. parodymuose nurodyta priemokos už butą suma - 50000 JAV dolerių labai žymai - apie 4 karus - skiriasi nuo nuteistųjų nurodytos sumos, kuri sudaro apie 50000 litų, nes tuo laikotarpiu – apie 1994 - 1995 m. 1 JAV doleris buvo lygus 4 litams. Be to, G. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog trūkstamų pinigų neatgavo. Tai vėlgi nesutampa su nuteistųjų ir jų naudai liudijusių asmenų parodymais, kad netrukus po to, kai N. Č. iš N. S. gavo pinigus, grasinimai jai pasibaigė. Šie neatitikimai ir nelogiškumai kolegijos nuomone yra svarbūs, esminiai. Jų dėl liudytojos mirties pašalinti nebegalima, todėl vertinami esami byloje liudytojos parodymai ir jie laikomi nepatikimais bei jais nesiremiama.

Apibendrindama šiuos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokie patikimi įrodymai nepatvirtina ir to, kad N. S. turėjo tikrą ar tariamą teisę reikalauti iš nukentėjusiojo grąžinti pastarojo močiutei N. Č. tariamai duotą 50000 Lt vertę atitinkančią JAV dolerių sumą ir palūkanas, todėl apeliacinių skundų motyvai apie reikalavimo perduoti pinigus nepagrįstumą yra teisingi.

Nesant jokių pagrindų dėl kurių N. S. ir P. U. galėjo reikalauti pinigų iš nukentėjusiojo, nuteistųjų veika negali būti laikoma savavaldžiavimu. Toks pinigų reikalavimas, susijęs su grasinimu prieš nukentėjusįjį pavartoti fizinį smurtą, yra laikomas turto prievartavimu. Atsižvelgiant į prievartauto turto dydį – 100 000 Lt, kuris pagal Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą, yra didelės vertės turtas, nuteistųjų veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuojant jų veiką iš Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalies. Tai padaroma pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – veikos kvalifikavimo ne pagal tą Lietuvos Respublikos BK straipsnį ir dalį, pagal kuriuos tai reikėjo padaryti (Lietuvos Respublikos BK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

N. S. ir P. U. veikdami bendrininkų grupe neturėdami teisėto pagrindo, atvirai grasindami panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, pakenkti jo verslui vertė nukentėjusįjį V. M. jų naudai perduoti didelės vertės turtą.

N. S. , 2004 metų kovo ar balandžio mėnesį (tikslesnis laikas nenustatytas), H. D. motinai J. D. priklausančiame bare, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal susitarimą su bendrininku P. U. , grasindamas V. M. susidorojimu, pakenkti jo verslui, už 1995 metais nuo Kauno „Senamiesčio“ nusikalstamų struktūrų apsaugotą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) priklausiusį J. Č. , vertė V. M. savo ir P. U. naudai perduoti 100 000 litų.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. balandžio mėnesį, Kaune, Šilainių mikrorajone esančioje „Maxima“ parduotuvės kavinėje (Kaunas, Šarkuvos g. 1A), kartu su P. U. grasindami V. M. susidorojimu, pakartojo reikalavimą perduoti 100 000 litų.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 metų birželio ar liepos mėnesį (ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytu laiku), įvairiose Kauno miesto vietose bei prie V. M. namų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), kartu su P. U. , grasindami V. M. nužudyti (nušauti), - reikalavo perduoti jiems nurodytus pinigus.

2005 m. rugpjūčio 16 d. apie 10 val., N. S. bendrininkas P. U. , tęsdamas nusikalstamą veiką, kavinėje „Žėrutis“, esančioje Kaune, Savanorių pr. 266, P. U. išsakęs V. M. grasinimus, kad nukentėjusysis gali būti nužudytas, pakartojo reikalavimą perduoti jiems pinigus.

N. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. rugpjūčio 17 d., parduotuvės „Hyper Maxima“ kavinėje „Delano“, esančioje Kaune, Savanorių pr. 255, kartu su P. U. , grasindami V. M. susidorojimu, pakartojo reikalavimą perduoti jiems 100 000 litų.

Kaltinamiesiems neinkriminuotina kaltinimo dalis dėl N. S. , 2005 m. rugpjūčio 22 d. apie 18 val. Kaune, Šilainių mikrorajone, prie vaikų darželio „Šarkelė“, esančio Kaune, Šarkuvos 24, išsakyto pakartotinio reikalavimo V. M. perduoti jiems 100 000 litų, grasinant, kad vis tiek jam teks sumokėti, kadangi toks pareikštame įtarime nurodytas grasinimas – kad vis tiek jam teks sumokėti - nenumatytas Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio dispozicijoje kaip baudžiamo poveikio nukentėjusiajam būdas ir jis nelaikytinas ir kitokia psichine prievarta, kurios pavartojimas taip pat numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio dispozicijoje.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į kitą įstatymo pažeidimą, nors jis ir nėra savarankiškas pagrindas nuosprendžiui pakeisti ar panaikinti.

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 19 straipsnis, be kita ko, numato, kad valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus, užtikrina materialinę bazę valstybinei kalbai funkcionuoti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte taip pat numatytas reikalavimas, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, surašomas taisyklinga kalba. Skundžiamas nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu, tačiau jame cituojant įrašytus kaltinamųjų ir nukentėjusiojo pokalbius, pažodžiui perteikta nemažai viešojoje kalboje nevartotinų išsireiškimų ir keiksmažodžių, tuo pažeidžiant minėto įstatymo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nuostatas.

Skirdama bausmes už turto prievartavimą, kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatomis. Kartu kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad N. S. ir P. U. yra neteisti, per gana ilgą laiką po nusikaltimo padarymo nebenusikalto, abu turi gana rimtų sveikatos problemų, abiejų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiama ir į tai, kad jų kaltumo įrodytumui nemažą reikšmę turėjo tai, kad jie iš esmės neginčijo faktų, susijusių su pokalbių įrašais, kurie, kaip minėta, padaryti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Dėl nurodytų motyvų P. U. baustinas minimalia sankcijoje numatyta bausme, o P. U. , kurio vaidmuo padarant nusikaltimą buvo aktyvesnis - kiek didesne, bet artima minimaliai bausme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti:

N. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

P. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Bausmės laiką skaičiuoti nuo nuosprendžio įvykdymo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Aloyzas Kruopys Albinas Bielskis Kęstutis Jucys