Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-16 · Civilinė byla Nr. 2S-573-590/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-16
Bylos Nr.
2S-573-590/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34245-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vidas Stankevičius
Kreditorius
A. B.
Skolininkas
P. B.
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-573-590/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34245-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.4; 125.11.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininko P. B., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius A. B. kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko P. B. 60000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011-12-31 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-09 nutartimi kreditoriaus A. B. pareiškimą skolininkui P. B. dėl 60 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011-12-31 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo atsisakė priimti. Teismas sprendė, kad kreditoriaus prašomos priteisti iš skolininko 5 proc. dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2011-12-31 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, yra laikytinos palūkanomis už naudojimąsi paskola. Teismas pažymėjo, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Lietuvos banko internetiniame puslapyje viešai paskelbta vidutinė metų palūkanų norma litais 2011 m. lapkričio mėn. sudarė 4,69 procento fiziniams asmenims, skolinant pinigus iki 1 metų laikotarpio. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog kreditorius prašo iš skolininko priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, t. y. didesnes nei nustatyta įstatyme, padarė išvadą, jog kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl vadovaudamasis CPK 435 str. 2 d., kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-09 nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad savo procesinį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad kreditorius prašė priteisti palūkanas neva už naudojimąsi paskola, kaip tai numato CK 6.872 str. 1 d. Nesuprantama, kas teismui sudarė pagrindą taip interpretuoti kreditoriaus prašymą, kurį jis aiškiai ir nedviprasmiškai grindė CK 6.210 str. nuostatomis. Ši norma reglamentuoja ne naudojimosi paskola atlygintinumą, o turtines sankcijas asmeniui, tinkamai neįvykdžiusiam savo sutartinių prievolių. CK 6.210 str. 1 d., numatančioje piniginę sankciją nedrausmingai sutarties šaliai, aiškiai nurodyta, kad asmuo, praleidęs terminą prievolei įvykdyti, privalo sumokėti kreditoriui 5 proc. metinių palūkanų. Akivaizdu, kad ši norma reguliuoja deliktinius santykius, o sutartiniai santykiai, kylantys pagal CK 6.872 str. 1 d., šiuo atveju neturi nieko bendra su kreditoriaus reikalavimu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad kreditorius A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 60 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011-12-31 iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko P. B.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-09 nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad kreditoriaus prašomos iš skolininko priteisti 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra didesnės nei nustatyta įstatyme, todėl kreditoriaus reikalavimas priteisti šias palūkanas yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorius A. B., nesutikdamas su minėta 2014-10-09 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.). Šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu.

Pažymėtina, jog CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog kreditorius 5 proc. metines palūkanas prašo priteisti nuo 2011-12-31, t. y. nuo termino prievolei įvykdyti pabaigos, iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos yra laikytinos ne palūkanomis už naudojimąsi paskola, numatytomis CK 6.872 str. 1 d., kaip nepagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, o palūkanomis numatytomis CK 6.210 str. 1 d., t. y. palūkanomis, kurias skolininkas privalo mokėti už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju kreditorius turėjo teisę prašyti priteisti šias palūkanas iš terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidusio skolininko. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neteisingai konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas bei nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus A. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Esant nurodytiems motyvams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-09 nutartis panaikinama ir pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjas Vidas Stankevičius