Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-25 · Administracinė byla Nr. I-316-279/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-25
Bylos Nr.
I-316-279/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01682-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
D. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-316-279/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01682-2018-2
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 25 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir D. Ž., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis atlyginti už laikotarpį nuo 2010 metų iki skundo padavimo dienos (skundas paduotas 2018 m. rugpjūčio 9 d., b. l. 11).

Pareiškėjas D. Ž. skunde (b. l. 1-5) nurodė, kad nuo 2010 m. iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose 1-ame, 2-ame, 4-ame, 5-ame, 6-ame lokaliniuose sektoriuose. Šiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, jose buvo asbesto, grindys išpuvusios, sienos ir lubos ištrupėjusios, nebuvo ventiliacijos, patalpose buvo drėgna, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta, tamsu, buvo pelių ir tarakonų. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, padidėjusia fobija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 16-23) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. periodiškai atliko bausmę Alytaus PN. Pareiškėjui, esant Alytaus PN, tekdavo nuo 3,73 kv. m. iki 6,70 kv. m ploto ir daugiau. Atsakovės atstovas nurodo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato gyvenamojo ploto skaičiavimo su baldais ar be jų.

Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą Nr. PA-430, kurio išvadoje pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Taip pat tokia išvada pateikta ir, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA-309. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) reikalavimais ir užtikrina, kad šiltuoju metų laiku bendrabučio tipo patalpose oro temperatūra būtų 18 °C - 28 °C, šaltuoju metų laiku gyvenamųjų patalpų oro temperatūra ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu būtu 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku 0,15 m/s, šaltuoju – 0,05 – 0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau.

Akcentuoja, kad pagal sudarytą sutartį su V. M. IĮ įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, šios įmonės paslaugomis Alytaus PN naudojasi pastoviai, pagal poreikį.

Teigė, jog Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) nėra. Asbestas pataisos namų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijose nebuvo naudojamas.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 11). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis gyvenamų patalpų plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. sausio 28 d. – į 12 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 34,48 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,83 kv. m (34,48/9) ploto, nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 31 d., taip pat nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. – į 4 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 44,24 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,68 kv. m (44,24/12) ploto; nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. sausio 11 d. ir nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 8 d. - į 4 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,81 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m (44,81/12) ploto; nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. vasario 13 d., nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. ir nuo 2018 m. liepos 26 d. - į 20 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 30,37 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m (30,37/8) ploto; nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. - į 15 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 34,68 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,85 kv. m (34,68/9) ploto; nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. į 15 būrį, 2 miegamąjį, kurio plotas 33,60 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m (33,60/9) ploto; nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. - į 12 būrį, 6 miegamąjį, kurio plotas 34,17 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m (34,17/9) ploto; nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 12 d. ir nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. liepos 3 d. - į 14 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 33,78 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,75 kv. m (33,78/9) ploto (b. l. 16-19, 28-35).

Taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20, kuri yra 15,58 kv. m ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,89 kv. m (15,58/4) ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. - į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kuri yra 28,77 kv. m ploto, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 4,11 kv. m (28,77/7) ploto; nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. - į kamerų tipo patalpą Nr. 11, kuri yra 12,14 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 4,04 kv. m (12,14/3) ploto; nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. - į kamerų tipo patalpą Nr. 8, kuri yra 6,45 kv. m ploto, joje įrengta 1 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 6,45 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. - į kamerų tipo patalpą Nr. 7, kuri yra 6,70 kv. m ploto, joje įrengta 1 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 6,70 kv. m ploto; nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2017 m. birželio 18 d. - į kamerų tipo patalpą Nr. 13, kuri yra 11,97 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,99 kv. m. (11,97/3) ploto (b. l. 16-19, 28-35).

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų ar , kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Kita vertus, teismas pažymi, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo kalinamas kartu su kitais 22 asmenimis, nors vėliau nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo aštuonios dviejų aukštų lovos (t. y. 16 miegamųjų vietų). Todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose, pareiškėjo argumentais nesiremia. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpų grindys išpuvusios, sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršiai nelygūs. Pastatas yra avarinės būklės, jame yra asbesto.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 11-12). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą padarė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (b. l. 43).

Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

Be to, pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pastatų stogo dangoje buvo asbesto. Atsakovės atstovas šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigė ir nurodė, jog Alytaus PN pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje asbesto nėra, kadangi pastatų stogai degti rulonine stogo danga (b. l. 19, 61).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose buvo netinkama oro temperatūra, dėl nepakankamos ventiliacijos – drėgna ir veisėsi pelėsis.

Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015, tiek pagal Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, ant gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu, 73.6. punktu 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Taigi už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateiktu 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PPA.1-309 (22.14.3. 1.12) (b. l. 42-44) nustatyta, jog patalpų valymui yra skirtas valymo inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų reikalavęs išduoti jam valymo priemones ir tai padaryti atsakovas būtų atsisakęs, į bylą nepateikta, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonės (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo priemonėmis. Byloje nėra duomenų, kad pelėsis negalėjo būti išvalomas pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl minėtos sąlygos priklausė nuo pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad žiemą būdavo labai šalta.

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nurodyta, jog gyvenamosios ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 °C, šaltuoju 18-22 °C; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, tačiau nurodė, kad Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visa parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai prastas.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi.

Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad temperatūra, dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu, nesant galimybės nustatyti, kokia temperatūra ir apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir pelių.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2013 m. sausio 30 d. sutartį su V. M. individualia įmone (b. l. 65-69) bei 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (b. l. 62-64). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Atsakovės atstovas į bylą pateikė UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ išrašus (b. l. 70-94), kuriuose užfiksuoti paslaugų atlikimo pagal sutartį Nr. 157/39 duomenys, kurie patvirtina, kad Alytaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. (nuo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 sutarties įsigaliojimo) sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi, deratizacijos bei dezinfekcijos paslaugos atliekamos. Atsakovas nepateikė įrodymų apie laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. vykdytus dezinsekcijos darbus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ir į Alytaus pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 20), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų ir pelių buvimo gyvenamosiose patalpose yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daro išvadą, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (bloga bendrabučio Nr. 2 būklė ), nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė