- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-16
- Bylos Nr.
- I-1462-406/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02510-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. T. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunduose (b. l. 2-4, 9-13) nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus uždarosios zonos kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, kadangi nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti ploto norma, t. y. teko gyventi susigrūdus, neturint jokios asmeninės erdvės. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nuo sienų byrėjo dažai, tinkas, veisėsi pelėsis, lovos buvo surūdiję, langai apgadinti, stiklai suskilę, ko pasėkoje žiemą buvo šalta, elektros instaliacija buvo nesaugi, tualetai seni ir tupimi. Teigė, kad kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, naktinis - per ryškus. Pareiškėjas pažymėjo, jog niekada jam nebuvo išduodamas joks inventorius ir priemonės kamerų švarai palaikyti, todėl teko gyventi netvarkoje. Dušuose nebuvo pertvarų, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas privatumas, be to dušais galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, be suoliukų, be to leido tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo įsitikinimu, bausmės atlikimas tokioje kalinimo įstaigoje sukėlė jam nepatogumus, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 20-28) nurodė, jog pareiškėjas už rėžimo reikalavimų nesilaikymą buvo baustas ginčo laikotarpiu nuobaudomis ir atliko bausmę pataisos namų 1-ame sektoriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 13: nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 9 d., nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 24 d. Pažymėjo, kad pareiškėjui, tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma visą ginčo laikotarpį nebuvo pažeista. Teigė, kad kamerų budėtojai visada yra aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis kamerų švarai ir tvarkai palaikyti. Nurodė, jog pagal pataisos namuose nustatytą tvarką, kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, kurios metu apžiūrima ar nėra pažeidimų, o juos užfiksavus, šie nedelsiant šalinami. Kamera Nr. 13, kurioje gyveno pareiškėjas, vėdinama per įrengtą mechaninę vėdinimo sistemą, kas atitinka Higienos normos reikalavimus, tinkama temperatūra užtikrinama, remontai atliekami pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra neatitinkantys tikrovės. Kamerų tipo patalpos Nr. 13 tualetai yra tupimi ir jie įrengti atskirose patalpose, dušo patalpoje yra trys dušo sieteliai ir dušai pertvaromis neatskirti. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigoje periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų ataskaitoje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose, nesikreipė. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė jam žalą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Pažymėjo, kad tam tikras nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose, kurios taip pat buvo avarinės būklės, sanitariniai mazgai tupimi, seni, kamerose buvo šalta dėl suskilusių langų, veisėsi pelėsis dėl netinkamos ventiliacijos, buvo netinkamas apšvietimas, nebuvo išduodamos priemonės kameros švarai ir tvarkai palaikyti, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, be suoliukų, dušai neužtikrino privatumo ir buvo galima naudotis tik kartą per savaitę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Pravieniškių pataisos namų - atvirojoje kolonijoje nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2017 m. gruodžio 8 d. (b. l. 5). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovės atstovas (b. l. 20, 21).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11².1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK uždaros zonos kameroje Nr. 13 buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 9 d. ir nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 24 d. Minėtos kameros plotas – 16,38 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos ir nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomi 4 nuteistieji (b. l. 33, 34), todėl pareiškėjui teko 4,095 kv. m kameros ploto, ko pasėkoje ploto norma pažeista nebuvo, t. y. ploto vienam asmeniui teko daugiau nei numato teisės aktai.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad J. T. nagrinėjamu laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros buvo avarinės būklės, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, elektros instaliacija vietomis buvo atvira, kameroje Nr. 13 buvo skilęs langas.
Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad Pravieniškių PN-AK kameros yra avarinės ar antisanitarinės būklės. Informacija apie atliktus patalpų remontus nekaupiama, tačiau įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, tai patvirtina atsakovo pateikta į bylą Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. sausio 24 d. pažyma Nr. 88-49 (b. l. 34-36). Remiantis minėta pažyma taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 13 yra sumontuoti sandarūs plastikiniai langai. Duomenų, kad buvo sudaužytas ar skilęs lango stiklas, ko pasėkoje, pareiškėjo įsitikinimu, jam teko kęsti šaltį, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ar reiškė pretenzijas dėl skilusio stiklo pakeitimo nauju ar buvusio kameroje šalčio. Atsakovės atstovas nurodė, jog sudaužyti langai nedelsiant keičiami, t. y. kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, kurios metu užfiksuoti pažeidimai dėl langų ar elektros instaliacijos šalinami nedelsiant (b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl kamerų avarinės būklės atmestinas kaip neįrodytas.
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl buvusių tupimų be laikiklių sanitarinių mazgų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą apie pareiškėjo laikymo sąlygas, kurioje nurodyta, jog Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpos Nr. 13 tupimi tualetai (unitazai) įrengti atskiroje patalpoje (b. l. 35). Teismas pažymi, jog laikiklių įrengimo nereglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nurodyta, jog tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Tuo tarpu pagal tarptautinių žodžių žodyną klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengiami unitazai, taip pat nėra reglamentuotas laikiklių tualetuose įrengimas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerų tipo patalpose veisėsi pelėsis, o patalpų švarai, tvarkai palaikyti nebuvo išduodamas inventorius bei priemonės.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus (24 p.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1-mo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 13 yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 34). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas naudojantis mechanine patalpų vėdinimo sistema, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovės atstovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 48, 49) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Nors pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo išduotas valymo inventorius ir priemonės, tačiau atsakovės atstovas pateikė Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. sausio 24 d. pažymą Nr. 88-49 iš kurios matyti, kad kamera Nr. 13 buvo aprūpinta pilnai pagal teisės aktų reikalavimus (b. l. 34). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio veisimosi atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog kamerų tipo patalpose nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas, lovos, spintelės surūdijusios, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovės atstovo į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. sausio 24 d. pažyma Nr. 88-49 patvirtino, kad 1-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 13 įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas (b. l. 35). Pažymėtina, kad duomenų apie kameros Nr. 13 pareiškėjo kalinimo joje metu dirbtinį dieninį ir naktinį apšvietimą bei buvusius netinkamus naudoti baldus, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar netinkamų baldų nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes jo buvimo šioje kameroje laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl kameros Nr. 13 netinkamo apšvietimo, surūdijusių baldų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliekant kamerų tipo patalpose, jam buvo leidžiama tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir tik labai mažuose kiemeliuose, taip pat galėjo tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu taip pažeidžiant teisinį reglamentavimą, pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama. Taip pat patvirtino, kad pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą per parą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje nurodyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi pareiškėjo skundžiamas draudimas pasivaikščioti ilgiau, nei vieną valandą yra drausminei nuobaudai būdingas tipinis ir neišvengiamas suvaržymas, susijęs su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, nėra suoliukų tačiau nei viename teisės akte nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemų dydžiai bei suoliukų įrengimas, todėl ir šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjas teisingai nurodė, jog dušo patalpoje nebuvo įrengtų pertvarų, ko pasėkoje, pareiškėjo nuomone, nebuvo užtikrintas jo privatumas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas bausmę pataisos namų 1-ame sektoriuje kamerų tipo patalpoje Nr. 13 atliko nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 9 d. (11 d.) ir nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 24 d. (13 d.). Kaip aukščiau minėta, teisės aktų yra reglamentuota galimybė nuteistiesiems vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tačiau jokie nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti dušuose pertvaras.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos bei į tai, kad pareiškėjas dušu per nagrinėjamus du laikotarpius naudojosi 3-4 kartus ir tik po 15-20 min., spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl patiriamų dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimo (b. l. 32). Byloje esančiame 2018 m. sausio 16 d. Pataisos įstaigos medicininiame pažymėjime Nr. 81(3)-23 nurodyta, kad išnagrinėjus asmens sveikatos istoriją, duomenų, kad pareiškėjas į gydytojus būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos, kurią galėjo įtakoti blogos kalinimo sąlygos, nėra (b. l. 31). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 67 str., 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nusprendė:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.