- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-16
- Bylos Nr.
- I-270-406/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01511-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 37.5Nuobaudos ir paskatinimo priemonės
- 20.2.3Žala
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų 2016 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 82/04-1212; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 2S-4005; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (I t. b. l. 7-9), rašytinėse pastabose (I t. b. l. 45-49), skundo papildyme (b. l. 81-90), pareiškime (II t. b. l. 82-84) nurodė ir teismo posėdžių metu paaiškino, kad jam Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 82/04-1212 paskirta nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Drausminė nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus paskirtas už tai, kad 2016 m. birželio 2 d. jis padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. apie 15.00 val. pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad pareiškėjas vartojęs morfiną. Teigė, kad nesutikdamas su minėtu nutarimu, skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog tiek Marijampolės pataisos namų nutarimas, tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas naikintini, kadangi yra pažeidžiantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, jis yra nubaustas dėl priklausomybės ligos (narkotikų vartojimo), nuo kurios kalinimo metu, t. y. nuo 2008 m. gruodžio 11 d., nebuvo gydomas, todėl prievarta buvo įpareigotas vartoti narkotikus, nes negavo pakaitinio gydymo nuo priklausomybės morfinui. Teigė, kad daug kartų kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų, tame tarpe ir priklausomybės ligos, į gydytoją G. K., tačiau prašomo gydymo nei reikalingų vaistų negaudavo. Nurodė, kad sveikatos priežiūra kalinimo įstaigoje organizuota blogai: trūko specialistų, nebuvo skiriami nemokami vaistai, nebuvo gydomas virusinis hepatitas C, nebuvo gydomos priklausomybės ligos, nebuvo atliekami tyrimai bei teikiamas nemokamas dantų protezavimas, be to paslaugos buvo žemesnio lygio negu asmenims esantiems laisvėje. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog Marijampolės pataisos namai iš jo sąskaitos neteisėtai ir nepagrįstai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus, todėl negalėjo nusipirkti vaistų, kitų būtinų reikmenų, apmokėti pašto išlaidas (rašyti laiškus), taip pat nurodė, kad nebuvo pratęstas leidimas išeiti jam į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, jog galėtų gauti išrašytus vaistus, be to įstaiga neskyrė dietinio maitinimo. Pažymėjo, jog nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų 2 lokalinio sektoriaus, 4 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kur plotas apie 12 kv. m ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, taip pat dalį ploto užėmė baldai bei kitas inventorius, todėl jam didžiąją kalinimo laiko dalį teko nuo 0,5 kv. m iki 1 kv. m ploto. Teigė, jog patalynė buvo blogos būklės, nešvari, temperatūra, ventiliacija, natūralus apšvietimas, patalpų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti netinkamai, sanitariniame mazge bei pirtyje-dušinėje nebuvo užtikrintas privatumas, patalpos bei įrenginiai netinkami naudojimui, visur pelėsis, grybelis. Pažymėjo, jog 4 būryje nebuvo karšto vandens, trūko džiovyklų, skalbimo miltelių nemokamai įstaiga nedavė. Pataisos namų skalbykla tinkamai nefunkcionavo, buvo skalbiami tik apatiniai rūbai ir patalynė, valgykla buvo blogos būklės, maitinimui skirtas laikas per trumpas, maistas nekokybiškas, o perduoti artimiesiems draudė. Pažymėjo, kad nebuvo tinkamai įrengtų rūkymo patalpų. Akcentavo, jog kalinimo metu Marijampolės pataisos namuose patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės ir dėl to prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ryšium su, pareiškėjo nuomone, visišku jo socialinių – ekonominių teisių panaikinimu, pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t. b. l. 20-22, 28-29, II t. b. l. 4-10). Atsiliepimuose į skundą atsakovai nurodė, kad pareiškėjas dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo testuotas daug kartų ir tik 2016 m. birželio 10 d. jo šlapimo politestas buvo teigiamas morfinui. Tuo nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Savo paaiškinime G. K. nurodė, kad narkotines medžiagas vartojo po to, kai sužinojo apie motinos mirtį ir dėl to labai gailisi. Drausminė nuobauda - draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, pareiškėjui 2016 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 82/04-1212 buvo skirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio reikalavimų, t. y. skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, bei nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Teigė, kad nuteistasis bet kokių narkotinių medžiagų vartojimą neigė ir 5 metų laikotarpyje jokios psichiatrinės pagalbos neprašė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas teikia daug melagingų teiginių, t. y., kad medicinos punkte visada trūko personalo, kurio netrūko ir visi norintys galėjo patekti pas gydytojus, taip pat, kad nebuvo išrašomi nemokami vaistai, tačiau nuteistiesiems medikamentai skiriami nemokamai ir pareiškėjas visada gavo gydytojų rekomenduotus vaistus, o maisto papildus nuteistieji perkasi už savo lėšas. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2013 m. iš Privalomo sveikatos draudimo fondo lėšų buvo protezuoti dantys, todėl praėjus 3 mėnesiams jam nebuvo pratęstas leidimas anksčiau išeiti į valgyklą, be to vaistų pasiėmimas užtrunka 2-3 minutes ir juos pasiimti galima ir pavalgius. Akcentavo, kad pareiškėjas dalinai darbingu tapo dėl savo kaltės, t. y. dėl intraveninių narkotikų vartojimo, kadangi jokio darbo nedirbo, todėl negauna išmokų už netektą darbingumą, dietinis maitinimas pareiškėjui neskiriamas, kadangi jam nebuvo nustatytas lėtinio hepatito paūmėjimas. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Taip pat ir pats pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2016 m. birželio 2 d. apie 15.00 val. Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad nuteistasis G. K. vartojo narkotines medžiagas, t. y. šlapimo politestas buvo teigiamas morfinams. Tokiu elgesiu nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Todėl Marijampolės PN direktorius 2016 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 82/04-1212 pareiškėjui paskyrė nuobaudą - draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus (I t. b. l. 30).
Pareiškėjas minėtą nutarimą BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2S-4005 pripažino Marijampolės PN direktoriaus paskirtą nuobaudą pagrįsta (I t. b. l. 36-38).
Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 82/04-1212 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo nuteistajam G. K. paskirta nuobauda - draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, pagrįstumo bei jo teisėtumo ir patirtos neturtinės žalos priteisimo, kuri pasireiškė sveikatos bei visaverčio gyvenimo sutrikimu, dirglumu, padidėjusia baime, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi ir kt.
BVK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), taip pat įtvirtinti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.), tarp jų draudimas įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones (BVK 110 str. 2 d. 3 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis, t. y. BVK 142 straipsnis nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam nustatytų pareigų (režimo reikalavimų) ar draudimų nevykdymas yra pagrindas skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010 ir kt.).
BVK 143 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui. Taigi nuobauda gali būti taikoma nustačius, kad asmens veikoje yra teisės pažeidimo sudėtis.
Kaip minėta, nuobauda pareiškėjui skirta už tai, jog Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad nuteistasis G. K. vartojo narkotines medžiagas.
Pareiškėjas neigia, kad 2016 m. birželio 2 d., apie 15.00 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi jis, kaip asmuo, turintis priklausomybės ligą, pataisos namuose nebuvo gydomas.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2008 m. vasario 1 d.) (toliau - Aprašas) 4 punktą suimtųjų (nuteistųjų) neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymą sudaro: 4.1. neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo požymių nustatymas ir bendras asmens būklės vertinimas; 4.2. tikrinimas alkoholio kiekio matuokliu (esant įtarimui, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį); 4.3. tiriamosios medžiagos paėmimas; 4.4. tiriamosios medžiagos ištyrimas greita tyrimo priemone (esant įtarimui, kad suimtasis (nuteistasis) yra apsvaigęs); 4.5. tiriamosios medžiagos siuntimas į Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Toksikologijos laboratoriją (toliau – toksikologijos laboratorija) ir tyrimo išvados gavimas; 4.6. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo akto (toliau – Aktas) surašymas. Pagal Aprašo 5, 6 punktų nuostatas neblaivumo (girtumo) nustatymas turi būti atliekamas iš karto įtarus pagal bent vieną iš požymių (alkoholio kvapas iš burnos, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai), kad nuteistasis vartojo alkoholį ar buvo apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.
Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad 2016 m. birželio 2 d. Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas tarnybiniu pranešimu informavo Marijampolės PN direktoriaus pavaduotoją, atliekantį direktoriaus pareigas, jog 2016 m. birželio 2 d. apie 15.00 val., Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo nustatymo buvo nustatyta, kad 4 būrio nuteistojo G. K. šlapimo politestas buvo teigiamas morfinams (I t. b. l. 31). Minėtas pareigūnas taip pat 2016 m. birželio 2 d. įformino, kaip to reikalauja teisinis reglamentavimas, Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktą Nr. 8.42./373 (It. b. l. 32-33).
Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. pasiaiškinime, adresuotame Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus pareigas, kaltę pripažino, gailėjosi bei nurodė, kad rūkė heroiną įtampai nuimti, kadangi 2016 m. birželio 1 d. sužinojo, jog neliko artimųjų, nes mirė jo mama (I t. b. l. 34).
Taigi draudimų nesilaikymas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. BVK 143 straipsnyje reglamentuota nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui skiriant nuobaudą būtų pažeisti nurodyti reikalavimai. Skiriant nuobaudą taip pat buvo laikomasi BVK 143 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų, t. y. nuobaudą skirti tik pažeidimą padariusiam nuteistajam, nuobaudą skirti ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos. Nuobauda paskirta Marijampolės PN direktoriaus nutarimu, kaip tai nustatyta BVK 143 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise rašyti pasiaiškinimą bei skųsti Marijampolės PN nutarimą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog Marijampolės PN jis negavo jokio gydymo nuo priklausomybės narkotikams, todėl jam kaip ligoniui, nuobauda paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, teisėjų kolegija, pažymi, kad teisės aktai nenumato išimčių skiriant drausmines nuobaudas netaikyti nuteistiesiems, kurie turi priklausomybės sindromą vienokiems ar kitokiems žalingiems įpročiams (alkoholizmui, rūkymui ar psichiką veikiančioms medžiagoms). Be to, Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma „Dėl nuteistojo G. K. skundo“ patvirtina, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl gydymo nuo priklausomybių narkotinėms medžiagoms ir kaip pats teigia, narkotinių medžiagų pataisos namuose nevartoja (I t. b. l. 70). Iš byloje esančio pareiškėjo 2016 m. birželio 2 d. pasiaiškinimo taip pat manytina, kad pareiškėjas nuolat psichotropinių medžiagų nevartojo, kadangi pats teigė, jog 2016 m. birželio 1 d. sužinojęs apie mamos mirtį labai išgyveno, todėl įtampos sumažinimui svaiginosi ir dėl padaryto pažeidimo labai gailisi (I t. b. l. 34).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, jog ginčijami individualūs administraciniai aktai priimti kompetentingų pareigūnų, laikantis BVK reikalavimų, drausminė nuobauda parinkta tinkamai, pareiškėjo procesinės teisės pažeistos nebuvo, todėl jų naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 56 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Taigi nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl žalos, pareiškėjo nuomone, atsiradusios nepagrįstai priėmus ginčijamus aktus, atlyginimo, galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Marijampolės PN administracijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų Marijampolės PN 2016 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 82/04-1212 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 2S-4005 yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo reikalavimai juos panaikinti yra nepagrįsti. Išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, skundo motyvus ir jau pripažinus, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, tokiu būdu ir pareiškėjo pažeistų teisių ar interesų, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl aktų panaikinimo ir iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo netenkintini kaip nepagrįsti (ABTĮ 56 str. 1 d.).
Pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d.
Nurodo, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu gyvenimo sąlygos buvo labai ankštos, kadangi trūko gyvenamojo ploto. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Bylos duomenimis (II t. b. l. 11-12, 13a, 13-14, 13-15, 16, 25, 69) nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d. buvo apgyvendintas Marijampolės PN 4 būrio, 41 brigadoje, gyvenamojoje patalpoje Nr. 9, kurios plotas – 16,38 kv. m ir minėtu laikotarpiu šioje patalpoje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos bei joje gyveno 4 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m ploto.
Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. liepos 22 d. minimali 3,1 kv. m ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentai, jog atliekant bausmę šiuo laikotarpiu jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta ploto norma, atmestini, kaip nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.
Pareiškėjas nurodo, jog gyvenamoji patalpa Nr. 9 buvo neremontuota, blogai šildoma, sienos, grindys ir lubos blogos būklės, trūko natūralios šviesos, oro, patalynė buvo blogos būklės ir nešvari.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 ir 15 punktai numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx bei, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas tik patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 valandas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktą laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) (II t. b. l. 17-19). Atlikto patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Marijampolės pataisos namuose yra laikomasi Lietuvos higienos normos reikalavimų. Minėtame akte konstatuota, kad 4 būrio 41 brigados gyvenamoji patalpa Nr. 9 vėdinama per langus ir tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamo vėdinimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Pats pareiškėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė vėdinti gyvenamąją patalpą per atvirą langą. Taip pat šiame akte pažymėta, jog minėtoje patalpoje įrengtas natūralus apšvietimas ir jokio pažeidimo natūralaus apšvietimo atžvilgiu nenustatyta. Kontrolės metu nustatyta, kad minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) švarus, sausas, tvarkingas, patalynė švari ir nesuplyšusi. Taip pat nustatyta, jog 4 būrio 41 brigados gyvenamoji patalpa Nr. 9 ir joje esantys įrenginiai techniškai tvarkingi. Akte pažymėta, kad šioje patalpoje atliktas remontas buvo 2015 m. liepos 16 d., kurio metu atliktas elektros instaliacijos remontas, pakeisti langai, lauko ir vidaus palangės, išdažytos lubos, ištapetuotos sienos. Teismas pažymi, jog šiuo aktu pažeidimų dėl patalpoje buvusios temperatūros neatitikties teisės aktams nėra nustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, temperatūros, natūralaus apšvietimo, patalpų bei patalynės blogos būklės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, jog Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemelis buvo apie 300 kv. m ploto, netinkamai įrengtas, blogos būklės ir vienu metu juo naudojosi nuo 180 iki 350 kalinamųjų, nebuvo pakankamai įrengta suoliukų ir sporto įrangos, grindinys prastos būklės, nešvarus.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir sporto įrenginių kiekio, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, bei, kad neturėjo galimybės sportuoti, vertintinas deklaratyviu ir teisiškai nepagrįstu. Teismas taip pat pažymi, jog pagal teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje trūko suoliukų atsisėsti, grindinys buvo prastos būklės, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas akcentuoja, jog pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemuose rūkoma, patalpų, skirtų rūkymui, nebuvo įrengta, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys joje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas patvirtino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nuteistieji rūkė ir ten buvo iškabintas ženklas „Rūkymo vieta“, todėl teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengtos ir ženklais pažymėtos rūkymo vietos. Aukščiau minėtame patikrinimo akte Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) (II t. b. l. 17-19) nebuvo nustatyta jokių pažeidimų ryšium su nuteistųjų rūkymu tam neskirtose vietose. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nerūko, tačiau turi naudotis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog pats savaime naudojimasis vienu lokalinio sektoriaus kiemu kartu su rūkančiais asmenimis nepatvirtina, jog pareiškėjas būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis yra verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigia, jog sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, dušinėje, tualete ir pirtyje nebuvo užtikrintas privatumas, patalpos buvo ankštos, prausykla buvo įrengta perėjime į tualetą, nebuvo sudaromos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti viršutinius drabužius, nebuvo reikiamo dydžio kriauklių, skalbykla tinkamai nefunkcionavo.
Teismui pateikti duomenys, t. y. patalpų schema (II t. b. l. 69) patvirtina, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Akcentuotina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, t. y. nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015, nedetalizuoja patalpų (tualetų, kt. pagalbinių patalpų) plotų bei konstrukcinių ypatumų. Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose tualetų patalpose įrengti trys unitazai, trys pisuarai, keturi šalto vandens čiaupai ir keturios kriauklės. Atsakovas paneigiančių tai duomenų nepateikė. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Pareiškėjo teiginys, kad atlikinėti gamtinius reikalus reikia kitų akivaizdoje, atsakovo nepaneigtas. Atkreiptinas dėmesys, jog kai nepakanka įrodymų paneigti pareiškėjo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės PN nepateikus informacijos, dėl privatumo užtikrinimo tualete, darytina išvada, jog pareiškėjo teisės šiuo atžvilgiu buvo pažeistos.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose sienos, lubos apipelijusios, patalpos netvarkingos, teismas pažymi, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patalpos netvarkingos, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio buvimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad prausiantis Marijampolės PN pirtyje - dušinėje jį galėjo stebėti kalinamieji bei pareigūnai ir pareigūnės moterys, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų ir nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagristi samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Marijampolės PN pareigūnės/ai ar kiti kalinamieji jį galėjo stebėti pirtyje - dušinėje, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN prausyklose įrengti šalto vandens čiaupai ir kriauklės. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi šioje Lietuvos higienos normoje nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (nagrinėjamu atveju – prausykloje) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, taip pat jokie teisės aktai nereglamentuoja praustuvių (kriauklių) dydžio ar konstrukcinių ypatumų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nebuvimo sanitariniame mazge, dėl netinkamo praustuvių dydžio, atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje nėra duomenų, kad skalbyklos įrengimas Marijampolės PN neatitiktų minėtos higienos normos reikalavimų. Į bylą pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) (II t. b. l. 17-19) nurodyta, jog 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina ir ja gali naudotis nuteistieji. Patikrinimo aktu jokių pažeidimų dėl skalbimo patalpų netinkamo įrengimo nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir atsakovo pateiktus duomenis, teismo vertinimu, pareiškėjui Marijampolės PN buvo sudaryta galimybė skalbti drabužius, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nenustatyti.
Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjo nuomone, valgyklos netinkamo įrengimo, netinkamo maitinimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taip pat pareiškėjas tik deklatatyviai nurodė, jog maistas buvo prastas, neskanus, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir nedetalizavo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog Marijampolės PN direktoriaus įsakymu maitinimo laikas buvo nustatytas per trumpas: pusryčiai, vakarienė trukdavo 15 minučių, pietūs - 20 minučių, neskirtas dietinis maitinimas.
Teismas pažymi, jog vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse 5 punkte nurodyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką (22 p.). Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai). Pats pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo maitinamas 3 kartus per dieną, pusryčiai ir vakarienė trukdavo 15 minučių, pietūs – 20 minučių. Teismo vertinimu, toks laikas yra pakankamas pavalgyti. Pareiškėjas nurodo, jog dėl savo neįgalumo, nespėdavo pavalgyti, o pavėlavęs į valgyklą nebuvo įleidžiamas. Teismas pažymi, kad pagal BVK 113 straipsnį teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra vienos iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra įstatymu nustatytos neteistųjų specialiosios pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Iš bylos duomenų (I t. b. l. 71) matyti, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai buvo išreiškęs prašymą leisti į valgyklą išeiti anksčiau, tačiau šis jo prašymas nebuvo tenkintas (I t. b. l. 71). Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN iš nuteistųjų būtų gauta skundų, jog kyla problemų naudojantis valgykla, valgymo laikas per trumpas ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamų maitinimo sąlygų Marijampolės PN atmestini, kaip nepagrįsti. Atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad jis valgykloje maitinimo metu negalėjo gauti jam pagal receptus paskirtų vaistų, nes nebuvo pratęstas leidimas išeiti iš lokalinio sektoriaus 15 minučių anksčiau, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės (neįgalumo ar kitų konkrečių susirgimų) gydytojo paskirtų medikamentų, kurie išduodami valgykloje, pietų metu, prie Sveikatos priežiūros tarnybos langelio, nesuspėja pasiimti vaistus (ABTĮ 56 str.). Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino aplinkybę, jog vaistų pasiėmimas užtrunka 1-2 minutes ir nespėjus jų pasiimti prieš valgį, pareiškėjas galėdavo juos pasiimti pavalgęs (II t. b. l. 7).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Marijampolės PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes teisės aktai nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Taigi ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, jog jam išduodamo vieno rulonėlio tualetinio popieriaus užtekdavo keturioms dienoms, be to nebuvo išduodamas prausimosi muilas, taip pat nebuvo nemokamai skalbiami viršutiniai drabužiai, išduodamos skalbimo priemonės.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui). Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Pareiškėjas pats skunde neneigia, jog toks tualetinio popieriaus kiekis buvo išduodamas. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pagal teisinį reglamentavimą Marijampolės PN neprivalo skalbti nuteistųjų asmeninių viršutinių drabužių, be to 4 būrio patalpose yra sumontuota skalbimo mašina, kuria gali naudotis nuteistieji skalbdami savo viršutinis drabužius, nuteistiesiems vadovaujantis teisės aktais yra išduodamas skalbiamasis muilas, o nuteistieji, kurie nori skalbtis savo viršutinius drabužius skalbimo milteliais, juos gali įsigyti Marijampolės PN parduotuvėje (II t. b. l. 17-19). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pareiškėjo argumentai dėl neišduodamų tinkamų higienos priemonių, viršutinių drabužių skalbimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN administracija iš jo asmeninių lėšų neteisėtai vykdė išieškojimus pagal antstolių patvarkymus, dėl ko jis negalėjo pasinaudoti sąskaitoje esančiomis iš artimųjų gautomis piniginėmis lėšomis būtiniausioms prekėms įsigyti. Kaip nurodo pats pareiškėjas piniginės lėšos iš jo sąskaitos buvo išskaitomos vykdant antstolių patvarkymus (I t. b. l. 7, 83), tai yra būtent dėl antstolių patvarkymų priėmimo, o ne Marijampolės PN iniciatyva atliktų neteisėtų veiksmų pagrindu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnyje įtvirtinta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. 2016 m. vasario 17 d. Marijampolės PN pažymoje nurodyta, jog antstolių veiksmų pataisos namų administracija įtakoti negali, jų nurodymus privalo vykdyti (I t. b.l. 70). Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui priklausančioje sąskaitoje esančios piniginės lėšos buvo išskaitomos dėl Marijampolės PN savarankiškai atliktų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų jis negavo jokių pajamų, buvo panaikintos visos jo socialinės ekonominės kalinimo teisės, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo savo iniciatyva kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų, reglamentuojančių išieškojimo procesą iš įkalinimo įstaigoje esančio asmens sąskaitos bei artimųjų pervedamų lėšų, konstitucingumo.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių turi būti tenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl minėtų teisės nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 str. 3 d.). Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (pvz., bandytų įteikti ir neįteiktų vokų su pašto ženklais), pagrindžiančių faktą, kad jam pagal teisinį reglamentavimą buvo apribota galimybė siųsti laiškus, todėl šie argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo nuomone, sveikatos priežiūra Marijampolės PN buvo organizuota blogai, visada trūko gydančių specialistų, gydymo paslaugas buvo sudėtinga gauti dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, gydymo kokybė buvo prasta, nebuvo gydomos priklausomybės ligos, virusinis hepatitas C, nebuvo teikiamas nemokamas dantų protezavimas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų/nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų ginčo laikotarpiu, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H.v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, t. y. pareiškėjo kalinimo sąlygos nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. jo paties prašymu buvo konsultuotas Psichologinėje tarnyboje, kur kalbėta apie jo nusikalstamą elgesį, reiškė nepasitenkinimą teisine sistema, piktinosi netikslingu buvimu pataisos namuose ir pokalbio metu tvirtino, kad nėra turėjęs jokių problemų (I t. b. l. 23). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai daugiausiai buvo sąlygoti ilgamečio narkotinių medžiagų vartojimo (I t. b. l. 125-166). Pažymėta, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kurie galėtų būti sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant tualete privatumą ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius, buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad šioje administracinėje byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, į tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, dalyvauti socialinėse programose, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 300 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 95 punktu, 105 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundo dalį dėl administracinių aktų panaikinimo ir iš jų kildinamos neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.