Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. Š. ir S. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R.P. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant R. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, R. P. baudžiamasis procesas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš R. P. priteista: M. S. 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti ir valstybei 49,51 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

S. D. civilinis ieškinys R. P. dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis sistemingai, 3 kartus mušė M. S.: 2007 m. pavasarį ir 2007 m. vasarą dienos metu (tikslesnis laikas nenustatytas) (duomenys neskelbtini), V. D. gyvenamojo namo kambaryje, bei 2007 m. spalio 5 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo virtuvėje, R. P. tyčia kojomis spyrė ne mažiau kaip po keturis kartus M. S. į šonus, padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. dešinės pusės IX-X-XI ir kairės pusės VII-VIII-IX šonkaulių lūžius. Dėl to M. S. ilgai sirgo.

Jis nuteistas dar ir už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų dėl neatsargumo, o būtent: jis 2007 m. spalio 26-27 d. (tiksli data ir laikas nenustatyti) (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, kuriame gyvena, virtuvėje, dešine ranka spausdamas V. D. kaklą ir tempdamas kūną apie 1,5 m iki lovos, nukentėjusįjį sunkiai sužalojo, padarydamas jam gerklų kremzlių lūžius, poliežuvinio kaulo pažeidimą, kraujosruvas ant gerklų srities dešinės pusės minkštųjų audinių.

Apeliantų manymu, ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas nevisiškai ir nevisapusiškai, o jį atlikęs prokuroras A. S. buvo šališkas ir neobjektyvus. Prokuroras A. S. 2008-04-07 priėmė nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl V. D. tyčinio nužudymo. Šis prokuroro A.S. nutarimas buvo apskųstas ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2008-10-01 nutartimi panaikintas. Tačiau į šią teismo nutartį nebuvo atsižvelgta ir nusikalstama veika dėl tyčinio V. D. nužudymo nebuvo ištirta, tuo, apeliantų manymu, buvo šiurkščiai pažeisti BPK l, 2, 3, 6 straipsnių reikalavimai. Be to, panaikinus prokuroro A. S. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, prokuroras neturėjo teisės dalyvauti teismo procese. Prokuroro pareiga yra palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamajame procese, tačiau prokuroras A. S. šios savo pareigos nevykdė ir teismo proceso metu reiškė nuomonę, kuri prieštaravo nukentėjusiųjų pozicijai. Apeliantų manymu, kiekvienas asmens skundas dėl nusikaltimo privalo būti išnagrinėtas ir dėl skundo priimtas procesinis sprendimas. Apeliantai pažymi, kad policijos komisaras B. I. ir prokuroras J. M. dėl nukentėjusiųjų 2009-03-20 ir 2009-04-01 skundų pradėti ikiteisminį tyrimą nepriėmė jokio nutarimo, o tik parašė atitinkamai 2009-03-25 ir 2009-04-06 raštus, o prokuroras dar ir nurodė, kad raštai yra neskundžiami. Apeliantų manymu, tuo buvo pažeisti BPK l, 2, 3, 166, 168 straipsnių reikalavimai.

Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat buvo šališkas ir neobjektyvus, nes jau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išankstinę nuomonę, kad R. P. dėl nužudymo reikia išteisinti. Be to, skundžiamas teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismas išnagrinėjo R. P. pareikštą 2008-02-06 kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas 2008-04-30 prokuroro kaltinamajame akte ir pagal kurį jis nebuvo atiduotas teismui, o nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo skundžiamame nuosprendyje neišdėstė ir dėl jo jokio procesinio sprendimo nepriėmė. Teismas įvertino tik tuos V. D. kūno sužalojimus, kurie buvo nurodyti kaltinamajame akte, o dėl kitų jam padarytų kūno sužalojimų nepasisakė ir jų neįvertino. Teismas rėmėsi R. P. papildoma įtariamojo apklausa bei jo parodymais įvykio vietoje, tačiau neanalizavo R.P. parodymų pakeitimo priežasčių ir priežasčių dėl kurių buvo inicijuotas parodymų patikrinimas vietoje. Teismas netinkamai vertino teismo medicinos eksperto išvadas, kuriose nėra jokių kategoriškų išvadų apie tai, kad galvos sužalojimus V. D. patyrė pats griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą daiktą ar paviršių. Apeliantai pažymi, kad ekspertas nedavė kategoriškų išvadų, kurios paneigtų V. D. tyčinio galvos ir kitų kūno dalių sužalojimą esant kito asmens poveikiui ir/ar fizinei jėgai. Apeliantų manymu, V. D. mirties priežastis liko nenustatyta ir neištirta. Byloje yra V. D. mirties liudijimas, kuriame yra nurodyta koduota jo mirties priežastis ((duomenys neskelbtini)), tačiau teismas nuosprendyje jos neįvardijo, todėl neaišku, ar ji susijusi su nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymais. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad įvykis buvo R. P. namuose, kad nebuvo pašalinių asmenų ir įvykio liudytojų, kad R. P. gyvenamasis namas buvo užrakintas ir į jį nebuvo patekę kiti asmenys, išskyrus R. P., kad R. P. delsė apie įvykį pranešti medicinos įstaigai ir/ar policijai, kad R. P. skalbė mirusio asmens V. D. rūbus, neturėdamas tam jokių buitinių sąlygų. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje atliko R. P. advokatės sūnus H. P., kuris, būdamas policijos pareigūnu, dalyvavo įvykio vietos apžiūroje ir turėjo visą informaciją apie R. P. nusikalstamus veiksmus. Įvykio vieta buvo apžiūrėta aplaidžiai, nebuvo fotografuota. Apelianto manymu, teismas, matydamas akivaizdžius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu, turėjo įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau to nepadarė, todėl liko neištirtas V. D. tyčinis nužudymas (BPK 3 str.).

Apeliantų manymu, teismas be pagrindo atmetė S. D. civilinį ieškinį. R. P. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl civilinis ieškinys negalėjo būti atmestas. Teismas, atmesdamas civilinį ieškinį, nepaliko nukentėjusiajam S. D. teisės pareikšti civilini ieškinį kaltam asmeniui R. P., kuris sunkiai sutrikdė jo brolio V. D. sveikatą. Be to, teismas skundžiamame nuosprendyje neišsprendė nukentėjusiųjų asmenų atstovavimo išlaidų klausimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nukentėjusieji A. Š. ir S. D. bei jų atstovas prašė tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą.

Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų A. Š. ir S. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Apeliantai nukentėjusieji A. Š. ir S. D., nesutikdami su skundžiamu teismo nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tokį prašymą apeliantai argumentuoja tuo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nepilnas ir nevisapusiškas, o jį atlikęs prokuroras A. S. - šališkas ir neobjektyvus; šališkas ir neobjektyvus buvo ir pirmosios instancijos teismas, kuris netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai R. P. išteisino pagal BK 129 straipsnio l dalį bei netinkamai kvalifikavo R. P. veiksmus pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, netinkamai išsprendė klausimą dėl civilinio ieškinio ir neišsprendė nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimo.

Dėl apeliantų prašymo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliantai prašo skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios apygardos teismui. Tokį prašymą apeliantai argumentuoja tuo, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Teismo šališkumą apeliantai sieja su skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytu teismo teiginiu ,,R. P. išteisinti dėl kaltinimo, kad R. P. <...> tyčia nužudė V. D.“ bei aplinkybe, kad neva teismas skundžiamame nuosprendyje neišdėstė nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. ir dėl jo nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o išnagrinėjo R. P. pareikštą 2008 m. vasario 6 d. kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas prokuroro kaltinamajame akte ir pagal kurį R. P. nebuvo atiduotas teismui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos numato, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (kai nuosprendis priimtas teismo, kuriam byla neteisminga), arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų teiginiai dėl teismo šališkumo ir juos pagrindžiantys argumentai nėra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl sekančių motyvų:

Pirma, aplinkybės, kurioms esant teismas (teisėjas) negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą yra nurodytos BPK 58 straipsnyje. Apeliantai skunde nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytos aplinkybės. Byloje duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėja) būtų šališkas, neobjektyvus, ar suinteresuotas bylos baigtimi, nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantai (nukentėjusieji) teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimų nepareiškė, neišreiškė ir abejonių dėl jos objektyvumo nagrinėjant bylą, nors tokios procesinės teisės nukentėjusiesiems buvo išaiškintos. Todėl teigti, kad aptariamą bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo.

Antra, skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje esanti formuluotė ,,R. P. išteisinti dėl kaltinimo, kad R. P. <...> tyčia nužudė V. D.“ (7 t., 28 b. l.) taip pat negali būti pagrindu konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. P. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl V. D. nužudymo buvo išteisintas, todėl šiai nuosprendžio aprašomajai daliai taikomi BPK 305 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog aprašomojoje dalyje, kurioje R. P. išteisintas dėl minėto kaltinimo, yra išdėstyta kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė, teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Taigi aptariama skundžiamo nuosprendžio dalis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, prieš dėstant kaltinimo esmę, esanti formuluotė ,,R. P. išteisinti dėl kaltinimo...>“, teisėjų kolegijos nuomone, sietina ne su teismo šališkumu, o su bylą nagrinėjusios teisėjos neatidumu, kuris šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu nuosprendžio trūkumu.

Trečia, neatitinka tikrovės apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neišdėstė nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. ir dėl jo nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o išnagrinėjo R. P. 2008-02-06 pareikštą kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas prokuroro kaltinamajame akte ir pagal kurį R. P. nebuvo atiduotas teismui.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal keturis R. P. pareikštus kaltinimus, t. y. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 137 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje bei BK 129 straipsnio 1 dalį, padarymo. Teisiamajame posėdyje prokuroras perskaitė kaltinamąjį aktą, o teisėja pagarsino nukentėjusiųjų pateiktą kaltinimą. Nukentėjusieji palaikė savo pateiktą kaltinimą ir nurodė, manantys, kad R. P. nužudė jų brolį (6 t., 126 b. l.). Teismas aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje išdėstė R. P. pagal 2008 m. balandžio 30 d. surašytą kaltinamąjį aktą pateiktus kaltinimus (2 t., 50 - 55 b. l.) bei nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. prašyme suformuluotą kaltinimą R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2 t., 105-107 b. l.). Priešingai nei teigia apeliantai, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas kaltinimas R. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo pažodžiui atitinka nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. prašyme suformuluotą kaltinimą (2 t., 105-107 b. l.), o ne, kaip teigia apeliantai, R. P. 2008-02-06 pranešimo apie įtarimą tekstą (1 t., 160-161 b. l.). Apygardos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo R. P. pareikštus kaltinimus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį bei BK 129 straipsnio 1 dalį ir dėl kiekvieno iš šių kaltinimų padarė atitinkamas išvadas ir jas skundžiamame nuosprendyje motyvavo. Tai, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neatitiko apeliantų lūkesčių, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ar neobjektyvus.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai apie teismo šališkumą ir neobjektyvumą yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatė, todėl apeliantų prašymas - skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios apygardos teismui - atmetamas.

Dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo ir jį atlikusio prokuroro šališkumo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų

Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nepilnas ir nevisapusiškas, o jį atlikęs prokuroras A. S. - šališkas ir neobjektyvus, todėl nebuvo ištirta nusikalstama veika dėl tyčinio V. D. nužudymo ir tuo buvo pažeisti BPK l, 2, 3, 6 straipsnių reikalavimai.

Šie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

BPK 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso paskirtis, kuri yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas, kuri tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms, kurios kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Aplinkybės dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas numatytos BPK 3 straipsnyje. BPK 6 straipsnio nuostatos įtvirtina išimtinę teismo kompetenciją vykdant teisingumą baudžiamosiose bylose.

Vertinant apeliantų skundo argumentus dėl paminėtų BPK straipsniuose įtvirtintų nuostatų pažeidimo, o taip pat argumentus dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo bei prokuroro šališkumo, pastebėtina, kad apeliantai visus minėtus pažeidimus sieja tik su viena ikiteisminio tyrimo dalimi - su ikiteisminiu tyrimu dėl V. D. nužudymo – todėl jie ir aptariami tik šiame kontekste.

Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje apeliantų nurodytų BPK l, 2, 3, 6 straipsnių nuostatų pažeidimų nenustatė.

Ikiteisminis tyrimas dėl V. D. mirties priežasties nustatymo buvo pradėtas 2007 m. spalio 29 d. (1 t., 2 b. l.). Tiriant šias aplinkybes byloje buvo atlikti V. D. lavono tyrimai ir gautos specialistų išvados dėl V. D. mirties priežasties bei padarytų sužalojimų mechanizmo, apžiūrėta įvykio vieta, apklausti nukentėjusieji, liudytojai, pareikštas įtarimas R. P. dėl V. D. nužudymo (1 t., 160-161 b. l.) ir dėl šio įtarimo apklaustas R. P. (1 t., 162-163; 164-165 b. l.), jo parodymai patikrinti vietoje (1 t., 166-167 b. l.), taip pat atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigos nevykdė BPK 2 straipsnyje jiems numatytos pareigos atkleisti nusikalstamas veikas. Tai, kad vėliau, Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras A. S., susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, 2008-04-07 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl V. D. nužudymo, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymių (1 t., 168-169 b. l.), taip pat neduoda pagrindo konstatuoti apeliantų nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Nukentėjusieji, nesutikdami su tokiu prokuroro nutarimu, pasinaudojo jiems įstatymo suteikta teise ir jį apskundė Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, kuris 2008-05-10 priėmė nutarimą nukentėjusiųjų skundą atmesti (2 t. 140-141 b. l.). Šį vyriausiojo prokuroro pavaduotojo priimtą nutarimą nukentėjusieji apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skuodo rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs nukentėjusiųjų skundą dėl minėtų prokurorų nutarimų, 2008 m. spalio 1 d. priėmė nutartį, kuria tenkino nukentėjusiųjų skundą ir panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro A. S. 2008-04-07 nutarimą bei Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. G. 2008-05-10 nutarimą (3 t., 4-6 b. l.). Tačiau priešingai nei teigia apeliantai, šia nutartimi ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio V. D. nužudymo atnaujintas nebuvo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki aptariamos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties priėmimo momento, nukentėjusieji S. D. ir A. Š. buvo pateikę Skuodo rajono apylinkės teismui prašymą dėl R. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, (2 t., 105-107 b. l.) ir būtent šio nukentėjusiųjų prašymo pagrindu Skuodo rajono apylinkės teismas 2008-08-25 priėmė nutartį baudžiamąją bylą, kurioje R.P. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį ir pagal nukentėjusiųjų prašymą – BK 129 straipsnio 1 dalį, perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui pagal teismingumą (2 t., 159 b. l.). Esant tokiai situacijai, Skuodo rajono apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008-10-01 priimtoje nutartyje pažymėjo, kad bylai esant Klaipėdos apygardos teisme, ikiteisminio tyrimo teisėjas negali įpareigoti prokurorą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, todėl tolimesnius baudžiamosios bylos, kurioje R. P. kaltinimas dėl V. D. sužalojimo ir nužudymo, nagrinėjimo klausimus paliko spręsti Klaipėdos apygardos teismui (3 t., 4-6 b. l.), kuris vėliau ir išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą bei joje priėmė procesinį sprendimą (BPK 6 straipsnis).

Vertinant apeliantų skundo argumentą dėl byloje atlikto ikiteisminio tyrimo neišsamumo tiriant V. D. nužudymo aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji prašyme dėl R. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nenurodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje dalyje būtų atliktas nepilnai ir nevisapusiškai. Priešingai, minėtame nukentėjusiųjų prašyme nurodyta, kad baudžiamosios bylos medžiagoje surinkta pakankamai duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių jų pateiktą kaltinimą R. P. dėl V. D. tyčinio nužudymo, t. y. dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir patys nukentėjusieji prašė teismo pradėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą pagal jų pateiktą 2008-06-02 naują kaltinimą R. P. (2 t, b.l. 105-107), ką teismas ir padarė.

Apeliantų skundo argumentas dėl prokuroro A. S. šališkumo, kurį apeliantai sieja su prokuroro nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir vėlesniu to paties prokuroro dalyvavimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepagrįstas objektyviais duomenimis, kurie patvirtintų BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų egzistavimą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų pareikštą nušalinimą minėtam prokurorui išnagrinėjo ir dėl jo priėmė motyvuotą nutartį (5 t., 48-50 b.l.).

Atmestinas ir apeliantų skundo teiginys dėl BPK l, 2, 3, 166, 168 straipsnių reikalavimų pažeidimų, kuriuos apeliantai sieja su aplinkybe, kad policijos komisaras B. I. ir prokuroras J. M. dėl jų 2009-03-20 ir 2009-04-01 pateiktų skundų (5 t., 89, 96) pradėti ikiteisminį tyrimą nepriėmė jokio nutarimo, o tik parašė atitinkamai 2009-03-25 ir 2009-04-06 raštus (5 t., 85, 95). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantų minimų skundų pateikimo momentu ikiteisminis tyrimas aptariamojoje baudžiamojoje byloje buvo baigtas ir baudžiamoji byla pagal nukentėjusiųjų pareikštą kaltinimą R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliantų minimi pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo priiminėti kokius nors procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota nagrinėti teisme. Visi prašymai, pareiškimai, skundai, susiję su R. P. pateiktais kaltinimais, turėjo būti teikiami teismui, kurio žinioje buvo byla, šiuo atveju - Klaipėdos apygardos teismui.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nepilnas ir nevisapusiškas, o jį atlikęs prokuroras A. S. - šališkas ir neobjektyvus bei kad buvo šiurkščiai pažeisti BPK l, 2, 3, 6 166, 168 straipsnių reikalavimai, yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti bylos medžiaga, todėl atmetami.

Dėl išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Apeliantai, nesutikdami su R. P. išteisinimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teigia, kad šis nusikaltimas liko neištirtas. Nenustatyta ir neištirta V. D. mirties priežastis, netinkamai įvertintos teismo medicinos eksperto išvados, neanalizuotos R. P. parodymų pakeitimo priežastys. Neįvertintos aplinkybės, kad įvykis buvo R. P. namuose ir juose nebuvo pašalinių asmenų ir įvykio liudytojų, kad R. P. delsė apie įvykį pranešti medicinos įstaigai ir/ar policijai, kad R. P. skalbė mirusio V. D. rūbus. Neatsižvelgta į tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje atliko R. P. advokatės sūnus H. P., kuris dalyvavo įvykio vietos apžiūroje ir turėjo visą informaciją apie R. P. nusikalstamus veiksmus. Įvykio vieta buvo apžiūrėta aplaidžiai, nebuvo fotografuota.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su R. P. pateiktu kaltinimu dėl V. D. tyčinio nužudymo, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad apeliantai ir teismas skirtingai vertino įrodymus, nėra pagrindas teigti, kad teismo priimtas procesinis sprendimas yra neteisingas. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas išdėstė motyvus, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus, juos išanalizavo ir įvertino, teismo padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes.

Vertinant įvykio aplinkybes, kuriomis sužalojimus patyrė V. D., priešingai nei teigia apeliantai, buvo atsižvelgta į aplinkybę, kad byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų. Apie V. D. lavone nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes parodymus davė tik nuteistasis, nes kitų asmenų, mačiusių šias aplinkybes, byloje nenustatyta. Tačiau nepagrįstai apeliantai teigia, kad nuteistojo R.P. parodymai buvo vienintelis įrodymas, remiantis kuriuo R. P. buvo išteisintas dėl V. D. nužudymo. Kadangi byloje nebuvo nustatyta liudytojų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes, labai svarbus šios bylos įrodymas, kurio kontekste pirmosios instancijos teismas ir vertino nuteistojo parodymus, yra specialistų ir ekspertų išvados. Siekiant visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, aptariamoje byloje buvo paskirti ir atlikti net keli specialistų tyrimai, teisme apklaustas specialistas, siekiant nustatyti V. D. mirties priežastį ir nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą. Byloje 2007 m. spalio 29 d. buvo pateikta specialisto išvada Nr. M 1038/07 (03), 2008 m. kovo 27 d. papildoma specialisto išvada KM 8/08 (03) bei 2011 m. birželio 16 d. pakartotinė komisijinė ekspertizės išvada Nr. EKM 73/11 (01). Visos paminėtos išvados pirmosios instancijos teisme buvo kruopščiai ir detaliai ištirtos ir skundžiamame nuosprendyje motyvuotai įvertintos. Priešingai nei teigia apeliantai, minėtose išvadose nustatyta V.D. mirties priežastis, nurodyti visi nustatyti V. D. kūno sužalojimai bei šių sužalojimų padarymo mechanizmas, jų pobūdis ir mastas. Specialisto išvada Nr. M 1038/07 (03) nustatyta, kad V. D. mirė nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo smegenų pusrutulio srityje, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis ir išsivysčius smegenų pabrinkimui. Kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, suspaudęs galvos smegenis bei galvos smegenų sumušimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą – tarp šio sužalojimo ir mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šioje išvadoje išvardinti ir visi kiti V. D. patirti sužalojimai (pagrindinis sužalojimas, komplikacijos, kiti sužalojimai, gretutinės ligos) ir visi jie įvertinti šios specialisto išvados 2 punkte (nurodytas rastų sužalojimų pobūdis, mastas) (1 t., 44 - 46 b. l.). Iš esmės analogiškos išvados buvo gautos ir atlikus papildomą specialisto tyrimą (1 t., 61-64 b. l.) bei pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę (7 t., 2-12 b. l.). Nors apeliantai teigia, kad byloje nėra kategoriškos specialistų išvados apie tai, kad galvos sužalojimus V. D. patyrė pats griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą daiktą ar paviršių, tačiau visose minėtose specialistų ir ekspertų išvadose konstatuota, kad V. D. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinamojo R. P. nurodytomis aplinkybėmis, o ekspertizės akto 4 - 5 punktuose ekspertai gana kategoriškai nurodė, jog nustatyti sužalojimai neduoda pagrindo įtarti, kad jie turėjo būti padaryti kitomis, negu nurodoma bylos medžiagoje aplinkybėmis (7 t., 2-12 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis specialistų ir ekspertų išvadomis.

Atmetami kaip neatitinkantys tikrovei apeliantų teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje atliko R. P. advokatės sūnus H. P., kuris dalyvavo įvykio vietos apžiūroje ir turėjo visą informaciją apie R. P. nusikalstamus veiksmus, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta aplaidžiai, nebuvo fotografuota. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vieta apžiūrėta buvo 2007 m. spalio 30 d., šį tyrimo veiksmą atliko tyrėjas A. D., o jo eigą fiksavo Skuodo raj. PK KP NTS tyrėjas E. Š., įvykio vietos apžiūra buvo fotografuojama (1 t., 16-29).

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad jokių duomenų, kad V. D. buvo nužudytas, byloje nėra. Apeliantų nurodytos aplinkybės, kad R. P. delsė apie įvykį pranešti medicinos įstaigai ir/ar policijai, kad skalbė mirusio V. D. rūbus, neduoda pagrindo konstatuoti, kad jis nužudė V. D.

Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliantai teigia, jog apygardos teismas netinkamai kvalifikavo R. P. veiksmus pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Apeliantų manymu, R. P. tyčia V. D. tempė už galvos ir dėl tokių jo tyčinių veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta V. D. sveikata, todėl prašo R. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Toks apeliantų prašymas atmestinas.

Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą. Iš esmės vienintelis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, t. y. tyčia ir neatsargumas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes.

Aptariamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. D. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – gerklų sužalojimas. Iš faktinių bylos duomenų (nuteistojo R. P. parodymų, specialistų ir ekspertų išvadų ir kt. duomenų) matyti, kad šis sužalojimas buvo padarytas nuteistojo R. P. veiksmais, taigi tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas V. D. buvo padarytas neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Teismas neįžvelgia nuteistojo R. P. veiksmuose tyčios padaryti V. D. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis R. P. teisme paaiškino, kad jis galėjo padaryti V. D. gerklų sužalojimus, kai tempė nukentėjusįjį į lovą apglėbęs dešine ranka už kaklo ir kilstelėjęs į viršų (6 t., 127 b. l.). Tokį nukentėjusiojo gerklų sužalojimo mechanizmą kaip tikėtiną pripažino ir V. D. lavono tyrimą atlikę specialistai (1 t., 61-64 b. l.) bei komisijinės teismo medicinos ekspertai (7 t., 2 -12 b. l.). Byloje duomenų, kurie leistų manyti, kad nuteistojo R. P. aptariami veiksmai buvo tyčiniai, nėra.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 137 straipsnio 1 dalis – R. P. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Todėl atmetamas apeliantų prašymas - R. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnį.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantų teigimu, teismas be pagrindo atmetė nukentėjusiojo S. D. civilinį ieškinį. Mano, kad civilinis ieškinys negalėjo būti atmestas, nes R. P. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

BPK 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis).

Aptariamoje byloje nukentėjusysis S. D. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš R. P. priteisti dėl brolio V. D. nužudymo patirtą 13 119 Lt turtinę žalą, kurią sudaro laidojimo išlaidos ir išlaidos paminklui, bei 70 000 Lt neturtinę žalą (1 t., 72 - 74 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir R. P. išteisinęs dėl V. D. tyčinio nužudymo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pagrįstai minėtą nukentėjusiojo S. D. civilinį ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. P. išteisino pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neturi teisinio pagrindo tenkinti ir nukentėjusiojo S. D. pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau šio civilinio ieškinio atmetimas, priešingai nei teigia apeliantai, nėra kliūtis nukentėjusiesiems pareikšti civilinį ieškinį nuteistajam R. P. dėl sunkiai sutrikdytos jų brolio V. D. sveikatos.

BPK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Remiantis šia įstatymine nuostata nukentėjusysis negali reikšti pakartotinai civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl V. D. tyčinio nužudymo, kadangi kaip jau buvo minėta, toks civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Tačiau ši aplinkybė netrukdo nukentėjusiesiems reikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl V.D. sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, jeigu nukentėjusiųjų nuomone dėl šios nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos jiems (nukentėjusiesiems) buvo padaryta žala.

Dėl atstovavimo išlaidų

Apeliantai prašo pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo R. P. 8 000 Lt išlaidų, kurias jie turėjo atlygindami atstovui – advokatui už suteiktą teisinę pagalbą.

Šis apeliantų prašymas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra nukentėjusiųjų pateiktas kvitas, patvirtinantis 8000 Lt sumokėjimą advokatui V. Gecui (6 t., 33 b. l.). Ši suma skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteista nebuvo.

Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teismas, nagrinėdamas proceso dalyvio, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, prašymą, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo, atsižvelgia į proceso dalyvio turtinę padėtį, jo iniciatyvą, gautų įrodymų reikšmę bylai, taip pat asmens, iš kurio galėtų būti išieškotos tokios išlaidos, galimybę jas padengti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiuosius ilgą laiką, nuo 2008 m. gegužės 30 d. (2 t., b. l. 103) aptariamoje byloje atstovauja advokatas, taip pat įvertinusi tai, kad nukentėjusiųjų pareikštas kaltinimas R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino ir R. P. dėl šio kaltinimo buvo išteisintas, taip pat į tai, kad apeliacinis procesas įvyko pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, kuris atmestinas kaip nepagrįstas, bei į nuteistojo galimybę padengti nukentėjusiųjų prašomas advokato atstovavimo išlaidas (R. P. tik iš dalies darbingas, jam nustatytas 35 proc. darbingumas (2 t., 110 b. l.), byloje duomenų, kad nuteistasis dirbtų, nėra), proceso išlaidomis pripažįsta tik dalį nukentėjusiųjų patirtų išlaidų, kurios ir priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendį pakeisti:

Išieškoti iš nuteistojo R. P. 5 000 Lt nukentėjusiesiems A. Š. ir S. D., jų turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.